- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-23
- Bylos Nr.
- 1A-277-491-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-17-1-00219-2013-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Petras Meidaus (pirm.), Evaldas Vanagas, Sigitas Bagdonavičius
- Nukentėjusysis
- D. B., V. B.
- Nuteistasis
- E. G.
- Advokatai
- Mindaugas Beinaravičius
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus, teisėjų Evaldo Vanago ir Sigito Bagdonavičiaus,
Žemesnės instancijos teismas
nuteistojo gynėjui advokatui Mindaugui Beinaravičiui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo D. B., nukentėjusiojo V. B. ir nuteistojo E. G. apeliacinius skundus dėl 2014 m. vasario 3 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo E. G. nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 290 str. 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda;
- pagal BK 286 str. 30 MGL (3900) Lt dydžio bauda;
- pagal BK 284 str. 1 d. 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda;
- pagal BK 284 str. 2 d. 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda;
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 3 d., 5 d. 1 p., 6 d., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir visiško sudėjimo būdu bei E. G. paskirta galutinė 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme nuo 2013-06-10 iki 2013-06-11 (dvi paros) išbūtas laikas.
Nuosprendžiu visiškai tenkintas Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir iš E. G. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuspręsta išieškoti 297,80 Lt žalos atlyginimo.
Nukentėjusiųjų V. B. ir D. B. civiliniai ieškiniai atmesti.
Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismas
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Žemesnės instancijos teismas
E. G. nuteistas už tai, kad :
- 2013-06-09 apie 0.05 val., Kupiškio r., Aukštupėnų k., prie Lėvens tvenkinio, Turistinio sezono atidarymo Kupiškyje šventės metu, viešoje vietoje Panevėžio AVPK Kupiškio rajono PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patruliui V. B. ir Viešosios policijos skyriaus operatyvaus valdymo grupės specialistui D. B. raminant konfliktą, kilusį tarp šventės dalyvių, vartojo šių pareigūnų garbę ir orumą žeminančius žodžius, grasino susidorojimu, tuo įžeisdamas savo pareigas einančius valstybės tarnautojus; po to, apie 0.23 val., jis, toje pačioje vietovėje, prieš tai būdamas įspėtas V. B. ir D. B. nutraukti neteisėtus savo veiksmus minėtų pareigūnų atžvilgiu, įsibėgėjęs dešine koja spyrė V. B. į nugarą, sukeldamas jam nugaros juosmeninės – krūtininės dalies sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimais ir paraudimu, taip nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą, t. y. panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino šiam valstybės tarnautojui, bei įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei pažeidė viešąją tvarką;
- 2013-08-14 apie 11.00 val., Kupiškyje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), prie M. R. autoserviso durų, viešoje vietoje, vartojo necenzūrinius, viešai netinkamus vartoti, žeminančius, žeidžiančius D. B. žodžius, taip demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, trikdė visuomenės rimtį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis D. B. prašo skundžiamą 2014-02-03 Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti ir tenkinti jo pareikštą civilinį ieškinį. Nurodo, kad nesutinka su teismo išdėstytais motyvais, kadangi kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, t. y. ir pareigūnas, turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Cituoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109 str. nuostatas, dėsto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei nurodo, kad nors pareigūnams ir keliami specifiniai reikalavimai, tačiau tai nepašalina jų, kaip nukentėjusiųjų, teisės reikalauti neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Apeliantas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju patyrė neturtinę žalą, nes buvo įžeistas ir viešai pažemintas aplinkinių ir savo kolegos akivaizdoje, dėl ko ne tik jautė pažeminimą, tačiau buvo sumenkintas ir jo, kaip pareigūno, prestižas, kas patvirtina, kad turi būti priteistas bent minimalus, tačiau adekvatus finansinis atlygis.
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. B. prašo skundžiamą 2014-02-03 Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti ir tenkinti jo pareikštą civilinį ieškinį. Nurodo, kad patyrė neturtinę žalą, kadangi ne tik buvo įžeistas ir pažemintas aplinkinių ir kolegos akivaizdoje, tačiau ir dėl to, kad patyrė momentinį didelį skausmą po E. G. spyrio į nugarą. Patirti sužalojimai buvo kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, o dėl šių sužalojimų apie dvi savaites skaudėjo nugarą. Be to, dėl šio įvykio patyrė nepatogumų – turėjo lankytis pas gydytojus Kupiškio ligoninėje ir Respublikinėje Panevėžio ligoninėje. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma ir tai, kad atsižvelgiant į BPK normas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką neturtinė žala turi būti priteisiama ir pareigūnams, nepaisant to, kad jiems yra keliami specifiniai reikalavimai.
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. G. prašo panaikinti skundžiamą 2014-02-03 Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, jog kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis jokių pareigūnų neįžeidė, o į policijos pareigūną V. B. atsitrenkė netyčia. Mano, kad nagrinėjant šią bylą buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nebuvo išsklaidytos byloje esančios abejonės, apkaltinamasis nuosprendis priimtas iš esmės nukentėjusiųjų prieštaringų parodymų pagrindu, o jo kaltė dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų nebuvo įrodyta jokiais leistinais ir patikimais įrodymais. Tvirtina, kad nukentėjusiais pripažintų policijos pareigūnų parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, o tokią išvadą leidžia daryti tai, kad policijos pareigūnų D. B. ir V. B. tarnybiniai pranešimai yra identiški, dėl ko nėra objektyvūs ir negali būti laikomi patikimais. Be to, policijos pareigūnas S. J. tarnybiniame pranešime nepagrįstai nurodė aplinkybes, kurių nėra galimybės nustatyti stebint tik vaizdo kameros užfiksuotus duomenis, kas rodo, jog šio policijos pareigūno tarnybinis pranešimas yra rašytas ne savarankiškai. Apeliantas teigia, kad nors policijos pareigūnas V. B. 2013-06-10 apklausos protokole nurodo, kad buvo įžeistas šventės dalyvių akivaizdoje, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas nė vienas šventės dalyvis, girdėjęs tokius išsakytus įžeidinėjimus, juo labiau kad net nebuvo imtasi priemonių nustatyti tokius asmenis. Pabrėžia, kad po neva policininkams išsakytų įžeidimų pareigūnai jo net nesulaikė, o nuėjo vykdyti savo funkcijų – tai rodo, kad jokio nusikaltimo jis nepadarė. Nurodo, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iš dalies pripažino savo kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo, kadangi tvirtino tarp jo ir policijos pareigūno V. B. buvus fizinį kontaktą, tačiau pabrėžia, kad šis kontaktas nebuvo tyčinis. Aiškina, jog kaltinime nustatytu laiku apsipažinęs bėgo į žmonių susibūrimo vietą pažiūrėti, ar nėra mušamas draugas ir šokdamas per griovelį atsitrenkė į V. B., po ko nugriuvo ir pats. Tuomet norėjo policijos pareigūno atsiprašyti, tačiau šis papurškė dujų, dėl ko nubėgo plautis akių ir po to išvažiavo namo. Apeliaciniame skunde pažymima, jog nagrinėjamu atveju nebuvo sukelta jokių padarinių, kurių kilimas yra būtinas norint asmens veiksmus kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d., o byloje nėra jokių įrodymų apie neva išsakytus įspėjimus nutraukti neteisėtus veiksmus, atliktus policijos pareigūnui. Šioje byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad įvykio metu atlikti veiksmai buvo nukreipti norint pasipriešinti policijos pareigūnų veiksmams.
Dėl BK 284 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos apeliantas nurodo, kad šiuo atveju nepagrįstai nebuvo atsižvelgta į tai, kad nukentėjusiuoju pripažinto D. B. bei liudytojo M. R. parodymai yra prieštaringi, juo labiau kad teisiamojo posėdžio metu liudytojas M. R. nurodė, jog apie įvykį nieko nežino, kadangi nieko tuo metu negirdėjo, nors ikiteisminio tyrimo metu buvo davęs priešingus parodymus ir aiškinęs įvykio aplinkybes. Pripažįsta, jog įvykio metu buvo apsipykęs su savo žmona, kuriai galėjo pasakyti tam tikrus grubesnius žodžius ir kuriuos išgirdęs pareigūnas galėjo suklysti vertindamas situaciją ir išsakytus žodžius suprasti kaip išsakytus jam. Pabrėžia, kad byloje nebuvo nustatytas siekis sutrikdyti viešąją tvarką ar rimtį, o net ir tuo atveju, jei keiksmažodžiai ir būtų buvę išsakyti, toks elgesys neturėtų būti vertinamas kaip BK 284 str. 2 d. numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymas.
Teismo posėdyje nukentėjusieji prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti. Prokurorė prašė nukentėjusiųjų apeliacinius skundus patenkinti, o nuteistojo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo bei nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai atmetami.
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. G. prašo jį išteisinti tvirtindamas, kad jis jokių nusikalstamų veikų nepadarė, o jo išsakytus žodžius bei atliktus veiksmus policijos pareigūnai įvertino netinkamai. Su tokiais nuteistojo argumentais nėra pagrindo sutikti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas tinkamai išsprendė klausimą ir dėl nukentėjusiųjų pareikšto civilinio ieškinio.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 286 str., 290 str. ir 284 str. 1 d.
Bylos duomenys rodo, kad 2013-06-09 Kupiškio r., Aukštupėnų k. prie Lėvens tvenkinio vyko Turistinio sezono atidarymo šventė. Jos metu, apie 00.05 val. tarp šventės dalyvių kilo konfliktas, kurį ramino nukentėjusieji policijos pareigūnai V. B. ir D. B.. Ikiteisminio tyrimo metu įtarimai necenzūriniais žodžiais vadinus šiuos policijos pareigūnus ir taip juos įžeidinėjus, jiems pasipriešinus bei sutrikdžius visuomenės rimtį ir pažeidus viešąją tvarką buvo pateikti E. G.. Skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažinta, jog įvykio metu E. G. išties įžeidžiamai vadino V. B. ir D. B., nekreipdamas dėmesio į raginimus nutraukti neteisėtus veiksmus, spyrė pareigūnui V. B. į nugarą, jiems pasipriešino bei sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką. Taigi apylinkės teismas sprendė, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti E. G. kaltę įvykio metu atlikus neteisėtus veiksmus. Su tuo visiškai sutinka ir apeliacinius skundus nagrinėjantis teismas.
BK 286 str. nustatyta atsakomybė už pasipriešinimą teisėtai veikiančiam valstybės tarnautojui, kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, policijos pareigūnui ar policijos rėmėjui, panaudojant fizinį smurtą arba grasinant tuoj pat jį panaudoti. Pagal BK 290 str. atsakomybėn traukiami asmenys, kurie įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Matyti, kad šios dvi nusikalstamos veikos baudžiamajame įstatyme aprašytos formaliosiomis sudėtimis, todėl paminėtais nusikaltimais sukeltos pasekmės veikos kvalifikavimui esminės reikšmės neturi. Šios dvi nusikalstamos veikos padaromos tik tiesiogine tyčia – pasipriešinama valstybės tarnautojui tuomet, kai asmuo suprato, jog panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas jį tuoj pat panaudoti priešinasi asmeniui savo kompetencijos ribose, teisėtai, atliekančiam viešojo administravimo funkcijas, o įžeidžiamas valstybės tarnautojas tuomet, kai asmuo suprato, jog savo elgesiu (pvz. keiksmažodžiais, nepadoriais žodžiais, gestais) įžeidžia (pažemina) teisėtai atliekantį viešojo administravimo funkcijas asmenį. BK 286 str. ir 290 str. nustatytų draudimų paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims tinkamai vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą ir saugoti jų garbę, orumą bei autoritetą visuomenėje jiems atliekant tarnybos funkcijas. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys leidžia pagrįstai spręsti, kad E. G. įvykio metu įžeidė policijos pareigūnus bei jiems pasipriešino.
Nukentėjusieji V. B. ir D. B. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad įvykio metu E. G. nuolat vartojo jų garbę ir orumą žeminančius žodžius, grasino susidorojimu, o vėliau, būdamas įspėtas nutraukti savo neteisėtus veiksmus, įsibėgėjęs spyrė patruliui V. B. į nugarą, pasipriešino bei sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką. Tokius duomenis šie policijos pareigūnai nurodė 2013-06-09 tarnybiniuose pranešimuose (1 t., 1, 5 b. l.), liudytojo apklausos protokoluose (1 t., 7 – 8, 13 –14, 16 – 17 b. l.) bei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (2 t., 3 – 4, 4 – 6 b. l.). Šiuos nukentėjusiųjų parodymus patvirtina kiti byloje esantys duomenys – įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., 3 – 4 b. l.), Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. G 952/13(05), iš kurios matyti, kad V. B. nustatytas nugaros juosmeninės – krūtininės dalies sumušimas, pasireiškęs odos nubrozdinimais ir paraudimu, o šis sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., 39 b. l.) bei 2013-06-21 kompaktinio disko apžiūros protokolas, 2013-09-05 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-1865 (13) ir 2013-06-09 vaizdo įrašas, iš kurių be kitų duomenų matyti, kad du uniformuoti pareigūnai bando priartėti prie nuo jų atsitraukiančio vaikino, tarp jų į tarpą įlenda kažkokie asmenys ir bando nustumti nuo policijos pareigūnų einantį jaunuolį, tuo metu iš šonų prieina dar du jaunuoliai, kurie atsisukę į pareigūnus kažką su jais šnekasi. Vėliau matomas jaunuolis, kuris bėga prie stovinčio pareigūno, šiek tiek pristabdo ir pašokęs dešine koja spiria uniformą vilkinčiam asmeniui į nugarą bei nugriūna ant žemės; po smūgio pareigūnas trenkiasi į priekyje stovinčius asmenis ir atsisukęs pamato ant žemės nukritusį jam spyrusį asmenį ir pats dešine koja spiria atstojusiam ir bandančiam pasišalinti asmeniui į sėdmenis; toliau matoma, kaip policijos pareigūnai vaikosi tą spyrusį asmenį, bando jį sulaikyti, tačiau to neleidžia padaryti aplink juos susibūrę asmenys, kurie atskiria pareigūnus nuo bandomo sulaikyti asmenį. Matyti, kaip bandomas sulaikyti asmuo nuvedamas šviesiaplaukės moters, o su policijos pareigūnais bendrauja kiti vietoje buvę asmenys. Kad nuteistas, įvykio metu spyrė tyčia, patvirtina nukentėjusiųjų V. B. ir D. B. parodymai, 2013-06-09 policijos pareigūno S. J. tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys bei įvykio vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad E. G. tyčia įsibėgėjęs pašoka ir spiria policijos pareigūnui į nugarą, pargriūna, tačiau atsikelia ir nubėga tolyn. Nėra jokio pagrindo sutikti su E. G. argumentais, kad jis į policijos pareigūną atsitrenkė netyčia, užkliuvęs šokdamas per pievoje buvusį griovį. Šis vaizdo įrašas kartu paneigia ir nuteistojo skundo argumentą, kad policijos pareigūnas S. J. tarnybiniame pranešime nepagrįstai nurodė aplinkybes, kurių nėra galimybės nustatyti stebint tik vaizdo kameros užfiksuotus duomenis. Priešingai, iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad jame aiškiai užfiksuota, kaip įvykio vietoje du policijos pareigūnai pradeda raminti konfliktuojančius asmenis, tačiau tuo metu atbėga vyriškis ir spiria policijos pareigūnui į nugarą. Šiame vaizdo įraše taip pat užfiksuota, kaip policijos pareigūnai bando pasivyti spyrusį asmenį, tačiau dėl kitų asmenų įsiterpimo į šį konfliktą vyriškis nėra sulaikomas.
Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo netikėti policijos pareigūnų parodymais ar tvirtinti, kad jie yra suinteresuoti apkabėti nuteistąjį. Tokių duomenų, t. y. apie galimą nukentėjusiųjų siekį pakenkti E. G., šioje baudžiamojoje byloje nėra, jų nepateikė ir pats apeliantas. Atmetamas apelianto argumentas, kad jo kaltė atlikus nusikalstamus veiksmus skundžiamu nuosprendžiu nebuvo įrodyta jokiais leistinais ir patikimais įrodymais. Priešingai, apylinkės teismo nuosprendyje yra nurodyta, kad visi tyrimo veiksmai atlikti laikantis įstatymo reikalavimų, jais gauti duomenys turi reikšmės bylai teisingai išspręsti, todėl, vadovaujantis BPK 20 str., jie visiškai pagrįstai pripažinti įrodymais. Su tokia skundžiamo nuosprendžio išvada nėra jokio pagrindo nesutikti, kadangi išties byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų tvirtinti priešingai.
Nuteistasis apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai nurodo, kad jis įvykio vietoje nenusikalto, nes policijos pareigūnai jo nesulaikė, o toliau vykdė savo funkcijas. Iš bylos duomenų matyti, kad po spyrio į nugarą policijos pareigūnas atsisukęs pamatė pargriuvusį E. G., kuris atsikėlęs iškart pradėjo bėgti, o policijos pareigūnai jį vijosi. Tačiau E. G., nors ir apipurkšto dujomis, sulaikyti nepavyko, kadangi jį apstojus draugams ir taip trukdant policininkams, jis buvo išvestas iš įvykio vietos. Tai rodo, kad policijos pareigūnai siekė sulaikyti E. G. įvykio vietoje.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta nuteistojo skundo argumentus, kad jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti ir pagal BK 284 str. 1 d., kadangi nebuvo sukelta jokių padarinių, kurių kilimas yra būtinas norint asmens veiksmus kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d. BK 284 str. 1 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, veiksmai, dėl kurių aplinkiniai pasijuto šokiruoti ar pažeminti, trukdymas kitiems žmonėms ilsėtis, dirbti ir pan. Viešoji tvarka – tai moralės ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstos bendrosios viešo elgesio taisyklės, egzistuojančios visuomenėje. Šių taisyklių laikymasis užtikrina visuomenėje normalią gyvenimo eigą, tolerantišką bendravimą, civilizuotus tarp žmonių kylančių konfliktų sprendimo būdus, susilaikymą nuo agresyvumo įgyvendinant savo interesus. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Veikos kvalifikavimą lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Nusikalstamo elgesio padariniai yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors aptariamas BK straipsnis saugo tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 str., yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Nagrinėjamu atveju E. G. įvykio metu koliojo necenzūriniais žodžiais policijos pareigūnus, jiems grasino, elgėsi iššaukiančiai, nekreipė dėmesio į jų įspėjimus nutraukti chuliganišką elgesį, o vienam iš jų tyčia įspyrė į nugarą. Taigi, nuteistojo elgesys pasireiškė pakankamai įžūliu elgesiu žmonių susibūrimo vietoje, kurioje buvo į šventę susirinkę žmonės. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad šį konfliktą išties matė ir kiti šventės dalyviai, kurie neabejotinai jautė, kad viešoji tvarka buvo sutrikdyta – policijos pareigūnai bandė sulaikyti E. G., kuris elgėsi įžūliai bei nuo policijos pareigūnų bėgo pro kitus žmones. Tai rodo, kad nuteistasis neabejotinai sutrikdė visuomenės rimtį bei pažeidė viešąją tvarką. E. G., būdamas suaugęs ir gyvenimiškos patirties turintis žmogus, neabejotinai privalėjo suprasti savo atliktų veiksmų neteisėtumą, jų įžūlų pobūdį bei pasekmes, t. y. kad jis savo netinkamą elgesį, pasireiškusį necenzūrinių žodžių vartojimu bei smurtiniais veiksmais prieš policijos pareigūną, demonstruoja kitų žmonių akivaizdoje, kurie yra susirinkę į viešą renginį.
Taigi policijos pareigūnų parodymai su kitais byloje esančiais duomenimis sudaro nuoseklią duomenų visumą, leidžiančią kategoriškai tvirtinti, kad E. G. aptariamo įvykio metu įžeidinėjo policijos pareigūnus, vienam iš jų spyrė į nugarą, jiems pasipriešino bei sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką. Kartu šie duomenys paneigia apelianto argumentus, kad jis įvykio metu jokių nusikalstamų veiksmų neatliko. Jo veikos šiame epizode kvalifikuotos teisingai.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 2 d.
Apeliantas tvirtina, kad nukentėjusiuoju pripažinto D. B. bei liudytojo M. R. parodymai dėl šios veikos yra prieštaringi, įvykio metu policijos pareigūnas netinkamai suprato jo žodžius, t. y. jis necenzūrinius žodžius galėjo sakyti savo žmonai, su kuria tuo metu buvo apsipykęs, o ne policijos pareigūnui, kuris šiuos žodžius išgirdęs galėjo klaidingai suprati, kad tai sakoma jam. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atmeta tokius nuteistojo argumentus.
Žemesnės instancijos teismas
Iš apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad 2013-08-14, apie 11.00 val., Kupiškyje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), prie M. R. autoserviso susitiko E. G. ir policijos pareigūnas D. B.. Skundžiamu teismo nuosprendžiu pripažinta, kad E. G., būdamas viešoje vietoje, vartojo viešai vartoti netinkamus necenzūrinius žodžius, kurie neabejotinai žemino D. B.. Tokiu būdu jis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį. Nukentėjusysis D. B. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad įvykio metu išvažinėdamas iš M. R. serviso matė prie serviso atvažiavusį E. G. su D. A., girdėjo, kaip E. G. pasakė D. A. važiuoti į servisą, o pats atsisukęs į jo vairuojamą automobilį pasakė jam skirtus necenzūrinius žodžius ir po to nuėjo į servisą (1 t., 19 – 20 b. l.; 2 t., 4 b. l.). Iš esmės analogiškas aplinkybes D. B. nurodė ir 2013-08-16 tarnybiniame pranešime (1 t., 18 b. l.). Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo M. R. parodymai, kad įvykio metu į autoservisą atvykęs E. G. prasilenkdamas su D. B. būtent jam pasakė necenzūrinius žodžius. Nors teisiamojo posėdžio apylinkės teisme metu liudytojas M. R. ir nurodė, kad įvykio metu nieko negirdėjo, tačiau jis iš esmės nepaneigė ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nurodė, kad buvo kažkas panašaus, kaip užfiksuota apklausos protokole, o šiuo metu nieko tiksliai nepamena (2 t., 7 – 8 b. l.). Taigi, šie duomenys leidžia teigti, jog įvykio metu E. G. D. B. išsakė necenzūrinius žodžius viešoje vietoje, dėl ko jis pagrįstai nuteistas pagal BK 284 str. 2 d. Atkreiptinas dėmesys, kad pats apeliantas ir neneigia to, kad jis įvykio vietoje matė nukentėjusįjį, kad galėjo išsakyti nukentėjusiojo girdėtą vulgarų išsireiškimą. O jo parodymus, kad šis išsireiškimas buvo galėjo būti skirtas ne policijos pareigūnui, o žmonai, apylinkės teismas visiškai pagrįstai ir motyvuotai atmetė, nes tiek paties nuteistojo, tiek D. A. parodymai prieštarauja tiek nukentėjusiojo, tiek paminėtiems liudytojo M. R. parodymams. Kaip jau minėta anksčiau, byloje be paties apelianto prielaidų, nėra jokių faktinių duomenų, kad D. B. būtų suinteresuotas tyčia kenkti E. G..
Kolegija atmeta ir E. G. apeliacinio skundo argumentus, kad tokie jo išsakyti žodžiai neturėtų būti vertinami kaip baudžiamasis nusižengimas. Pagal BK 284 str. 2 d. atsako tas, kas viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Iš straipsnio dispozicijos matyti, kad aptariama veika gali būti padaryta dviem alternatyviais būdais – necenzūrinių žodžių vartojimu arba nepadoriu elgesiu. Veiksmai turi būti atlikti viešoje vietoje, dėl veiksmų turi būti trikdoma visuomenės rimtis ir tvarka, tačiau realiai jos nėra pažeidžiamos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-563/2009). BK 284 str. 2 d. numatytas baudžiamasis nusižengimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad vartoja necenzūrinius žodžius, nepadoriai elgiasi, taip sukeldamas pavojų visuomenės rimčiai ir tvarkai, ir nori taip veikti. Nagrinėjamu atveju nėra jokių abejonių, kad E. G. tyčia viešoje vietoje išsakė necenzūrinį išsireiškimą nukentėjusiajam D. B. bei norėjo taip elgtis. Kolegijos vertinimu, nuteistojo veiksmai šiame epizode visiškai pagrįstai ir tinkamai kvalifikuoti pagal BK 284 str. 2 d.
Dėl nukentėjusiųjų apeliacinių skundų
Skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu nukentėjusiųjų D. B. ir V. B. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo atmesti. Tokį sprendimą apylinkės teismas motyvavo tuo, kad nukentėjusieji nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jų pateiktus ieškinius, o be to jie, kaip policijos pareigūnai, yra specialiai ruošiami fiziškai ir psichologiškai, jų veikla siejama ir su asmeniniu pavojumi, o teisės aktai nustato jų teisinę bei fizinę apsaugą bei kompensacijų mechanizmą dėl tarnybos metu patirtos žalos. Apeliaciniais skundais nukentėjusieji prašo pakeisti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendyje šioje dalyje ir tenkinti jų pareikštus civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo bei nurodo, kad net ir policijos pareigūnai turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su nukentėjusiųjų argumentais, kad ir policijos pareigūnai turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Žinoma, policijos pareigūnai išties yra papildomai rengiami įvairioms stresinėms ir pavojingoms situacijoms, su kuriomis jie susiduria vykdydami savo pareigas, todėl jų reakcija į tarnybos metu pasitaikančias konfliktines situacijas, jiems išsakytus necenzūrinius žodžius bei neigiamas emocijas turi būti ne tokia jautri. Tačiau tai nereiškia, kad policijos pareigūnai netgi atlikdami savo tiesiogines funkcijas nepatiria dvasinių išgyvenimų, pažeminimo, įvairių sukrėtimų ir emocinių stresų, kurie gali būti ir turėtų būti vertinami kaip jų patirta neturtinė žala ir kurią būtų galima įvertinti konkrečia suma pinigų. Kita vertus, kolegija pastebi, kad neturtinė žala yra įrodinėjama bendrais pagrindais, t.y. teismui turi būti pateikti konkretūs įrodymai, pagrindžiantys kad tokia žala galėjo būti padaryta. Atkreiptinas dėmesys, kad pareigūnai privalo būti specialiai pasirengę atremti konfliktus, kurių metu jie gali būti įžeisti, jiems pasipriešinta ar jie sužaloti. Tokiais atvejais patirtų sužalojimų kompensavimas yra reglamentuotas kitais teisės aktais, pvz., Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute nustatyta tvarka. Šioje byloje policijos pareigūnui V. B. įvykio metu buvo nežymiai sutrikdyta sveikata – taigi, jis turi teisę dėl žalos atlyginimo kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40 str. nustatyta tvarka.
Dėl nukentėjusiųjų pareikšto civilinio ieškinio dalies, susijusios su jų patirta neturtine žala juos įžeidinėjant, koliojant, grasinant ir pan., kolegija visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo nuosprendyje nurodytais motyvais. Apeliantų argumentai yra išties tik deklaratyvūs, niekuo nepagrįsti ir neįrodyti teiginiai, todėl kolegija visiškai pritaria teismo vertinimui, kad pareikšti civiliniai ieškiniai nėra pagrįsti bylos duomenimis. Nenustatyta, kad dėl įvykio 2013-06-09 nukentėjusieji patyrė realų stresą ar tokius emocinius sukrėtimus, kad buvo priversti dėl to kreiptis pas medikus, gydytis ar pan. Nors V. B. nurodė, kad savaitę buvo nedarbingas, tačiau savo nedarbingumą jis siejo su jo patirtu sveikatos sutrikdymu. Jokių kitokių faktinių duomenų, kuriuos būtų galima vertinti kaip realią nukentėjusiųjų patirtą neturtinę žalą, byloje nėra, nukentėjusieji prie savo ieškinių jų taip pat nepateikė. Esant tokioms aplinkybėms kolegija pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, kad šioje byloje nukentėjusieji policijos pareigūnai V. B. ir D. B. nepateikė jokių konkretesnių įrodymų, pagrindžiančių jų patirtą neturtinę žalą, todėl tenkinti jų civilinius ieškinius nėra pagrindo.
Tokiu būdu, keisti ar naikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį kolegija neturi pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas
NUTARĖ:
Nukentėjusiųjų V. B., D. B. bei nuteistojo E. G. apeliacinius skundus atmesti.