- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-17
- Bylos Nr.
- 2-534/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00270-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Rimvydas Norkus, Algirdas Gailiūnas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Alsteta“
- Ieškovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno, Kazio Kailiūno ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Alsteta“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. nutarties, kuria išspręstas bankroto bylos atsakovui iškėlimo klausimas, civilinėje byloje Nr. B2-727-198/2012 pagal ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Alsteta“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau tekste - VMI) kreipėsi į teismą, prašydama iškelti atsakovui bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Paltaja“.
Ieškovas nurodė, jog atsakovas deklaravo mokėtinus į biudžetą mokesčius, tačiau mokesčių įstatymų nustatytais terminais nesumokėjo. VĮ „Registrų centras“ duomenimis atsakovas registruoto nekilnojamojo turto neturi, VĮ „Regitra“ duomenimis bendrovė neturi ir transporto priemonių. Pranešimo dėl bankroto bylos iškėlimo metu bendrovės mokestinė nepriemoka sudarė 134 478,38 Lt. Atsakovas po pranešimo dėl bankroto bylos inicijavimo gavimo sumokėjo tik 10 000 Lt, kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo metu atsakovės skola biudžetui sudarė 126 184,63 Lt. 2011 m. balanso duomenimis įmonės turtas sudaro 193 327 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 290 614 Lt, todėl atsakovo įmonė laikytina nemokia.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškinio reikalavimais nesutiko. Atsakovas nurodė, kad bendrovės veikla – statybos ir remonto darbai. Laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2011 m. bei šiuo metu statybų sektoriuje labai sunku planuoti savo veiklą. Įmonė nedidelė, todėl darbų stambiuose objektuose vien savo jėgomis atlikti nepajėgia, o dėl smulkesnių objektų pastoviai dalyvauja konkursuose ir apklausose. Atsakovas mano, kad ieškovės reikalavimas pateikti verslo planus dėl skolos išdėstymo tam tikram laikotarpiui yra nerealus. Atsakovas nurodė, kad įmonė veiklą vykdo, su darbuotojais, VSDFV atsiskaito, yra įsiskolinimų medžiagų ir paslaugų tiekėjams, tačiau pagal atskirus tarpusavio susitarimus įsiskolinimus mažina. Įsiskolinimą ieškovui atsakovas teigė galintis padengti dalimis, jeigu tokia galimybė būtų sudaryta.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2012 m. spalio 19 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo tenkino, iškėlė UAB „Alsteta“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Paltaja“.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius atsakovo finansinės apskaitos duomenis sprendė, kad įmokės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršija pusę įmonės turto vertės. Atsakovei yra skolingos 9 įmonės, tačiau į teismą dėl skolų priteisimo nesikreipta. Nors įmonė veiklą vykdo ir įsiskolinimo VSDFV nėra, tačiau įsiskolinimai valstybės biudžetui nuolat didėja. Teismo nuomone, atsakovo finansiniai sunkumai yra ne laikino, bet nuolatinio pobūdžio, todėl laikė, kad yra pagrindas kelti įmonei bankroto bylą.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Alsteta“ prašo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. nutartį panaikinti ir ieškinį atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis priimta remiantis vien formaliu įstatyminiu reguliavimu ir vadovaujantis ĮBĮ įtvirtintais nemokumo nustatymo kriterijais. Atsakovo teigimu, įmonė gali būti pripažinta nemokia tik tuo atveju, jei akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, tuo tarpu atsakovas veiklą vykdo, privalomus mokėjimus VSDFV dengia. Atsakovas turi galiojančių sutarčių, kurių pagrindu planuojama atlikti statybos darbų už 167 409,55 Lt. Be to, per 2012 metus atsakovas sumažino savo įsiskolinimą kreditoriams 61 346 Lt suma. Atsakovo teigimu, galiojančios sutartys įrodo įmonės veiklos tęstinumą, garantuoja pajamas, todėl pagrindo kelti atsakovui bankroto bylą nėra.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas VMI prašo skundą atmesti ir palikti skundžiamą nutartį nepakeistą.
Šalies argumentai
Ieškovo teigimu, teismas nagrinėdamas bylą ne formaliai vadovavosi ĮBĮ nuostatomis, o pagrįstai rėmėsi ĮBĮ nustatytais bankroto bylos iškėlimo pagrindais. Atsakovo įsiskolinimas valstybės biudžetui nuolat didėja, todėl pagrindo naikinti skundžiamos nutarties nėra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje yra sprendžiama, ar yra teisėta ir pagrįsta skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsakovui UAB „Alsteta“ iškelta bankroto byla.
Bankroto institutas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą bei pašalinti iš apyvartos nemokius subjektus. Be to, įvertinus įmonių bankroto instituto esmę, tikslus bei paskirtį, galima spręsti, jog bankroto procese siekiama apsaugoti ne tik finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių, bet ir pačios bankrutuojančios įmonės interesus. Tačiau pradedant bankroto procesą, yra itin svarbu išsiaiškinti, ar įmonė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų, nors ir rimtų, finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant ją kaip rinkos dalyvį. Įstatymas numato griežtas bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tik tuo atveju, jei yra tam tikros objektyvios teisinės ir faktinės prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą manyti, jog įmonė faktiškai yra nemoki (ĮBĮ 9 str. 5 d. 1 p.). Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.).
Nagrinėjamu atveju VMI inicijavo atsakovui UAB „Alsteta“ bankroto bylos iškėlimą, remiantis galimu atsakovo nemokumu (ĮBĮ 9 str. 5 d.). Ginčo atveju, vadovaudamasis bendrovės finansiniais dokumentais (UAB „Alsteta“ balansu už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., 2012 m. rugsėjo 17 d. pelno (nuostolių) ataskaita, įsiskolinimų ir debitorių skolų sąrašais, ilgalaikio turto sąrašu), teismas konstatavo bendrovės nemokumą, nustatęs, kad bendrovės turto vertė yra 136 898 Lt, o pradelsti įsipareigojimai siekia 229 268 Lt.
Skundžiamos nutarties neteisėtumą atsakovas grindžia tuo, kad teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas UAB „Alsteta“ iškelti bankroto bylą, vadovavosi tik įmonės finansiniais dokumentais ir jų pagrindu atliktais formaliais skaičiavimais, tačiau neatsižvelgė į tai, jog įmonė tęsia veiklą ir turi galimybę atsiskaityti su kreditoriais.
Teisėjų kolegija pritaria atsakovui, jog bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui ištyrus visus įrodymus nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki, tačiau siekdamas paneigti skundžiamoje teismo nutartyje nustatytas aplinkybes, atsakovas turi pateikti jas paneigiančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju atsakovas neneigia teismo nustatyto fakto dėl bendrovės nemokumo, sutinka, kad bendrovės skolos gerokai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, ir šie įsipareigojimai yra pradelsti, tačiau nurodo, kad bendrovė yra pajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Pastarojo teiginio atsakovas nepagrindė jokiais argumentais ir įrodymais, nepateikė teismui dokumentų, patvirtinančių, jog bendrovės finansiniai rodikliai skiriasi nuo byloje nustatytų aplinkybių, todėl tokius atsakovo argumentus teisėjų kolegija laiko nepagrįstais (CPK 178 str.). Atsakovas, siekdamas įrodyti įmonės veiklos tęstinumą, kuris leis įmonei atsiskaityti su kreditoriais, pateikė sutartis, kurių vertė, atsakovo paskaičiavimu sudaro 167 409,55 Lt. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pateiktais įrodymais nustatė, kad atsakovo pateiktos statybos rangos sutartys su UAB „Erteka“ bei UAB „Jutrix“ yra trumpalaikės, juose numatyti darbai turėjo būti atlikti nuo 2012 m. liepos 11 d. iki 2012 m. rugpjūčio 3 d. ir atitinkamai nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (b.l. 79-85). Įrodymų, kad atsakovas atliko sutartimis sulygtus darbus ir gavo atlygį už juos nepateikta. UAB „Alsteta“ bendradarbiavimo sutartis su „If P&C Insurance AS filialas“ yra sudaryta trijų metų laikotarpiui, t.y. iki 2014 m. sausio 3 d. (b.l. 86-90), todėl remiantis tik minėtomis sutartimis teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti apie galimą įmonės veiklos tęstinumą. Duomenų, kad statybos rangos sutartys su UAB „Erteka“ bei UAB „Jutrix“ yra pratęstos, ar sudarytos naujos sutartys, kurių pagrindu atsakovas vykdo veiklą, apeliacinės instancijos teismui nepateikta. Be to, iš vienintelės galiojančios sutarties su „If P&C Insurance AS filialas“ matyti, kad pagal sutarties sąlygas sutarta, kad draudimo bendrovė atsakovo paslaugomis naudojasi tik esant poreikiui, ir konkrečių užsakymų skaičių, o tuo pačiu ir gautinų sumų, įmonė negali prognozuoti, todėl minėta sutartis taip pat negali būti įrodymu, jog įmonė turi galimybių atsiskaityti su kreditoriais. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad iškėlus įmonei bankroto bylą jos sudarytos sutartys, kurios yra naudingos įmonei, neprivalo būti nutrauktos ir gali būti vykdomos (ĮBĮ 10 str. 7 d. 4 p.). Jei vykdant sutartis gautas pelnas bus pakankamas atsiskaityti su kreditoriais, atsakovo bankroto bylas bus nutraukta (ĮBĮ 27 str. 1 d. 2 p.).
Taip pat pažymėtina, kad jei apelianto veiklos sunkumai, jo manymu, yra laikini, apeliantas galėjo inicijuoti restruktūrizavimo bylos iškėlimą, siekdamas išsaugoti įmonės veiklą ir išspręsti laikinas finansines problemas (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 4 str.), tačiau tokių priemonių nebuvo imtasi. Ieškovo pateiktas 2011 m. vasario 9 d. antstolio patvarkymas dėl išieškojimo negalimumo patvirtina, kad kreditoriai nesėkmingai vykdymo procese bandė atgauti skolas iš apelianto, o tai yra reikšmingas nemokumą patvirtinantis įrodymas.
Atsakovas taip pat nurodo, kad per pusę metų jis sumažino įsiskolinimus kreditoriams net 61 346 Lt. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo pateikta taikos sutartis su UAB „Bauhof“ neįrodo, kad atsakovas padengė 10 377,28 Lt dydžio skolą kreditoriui, kadangi remiantis pateikta sutartimi nustatyta, kad atsakovo skolos mokėjimas yra tik išdėstytas dalimis (b.l. 75-76). Duomenų ar vykdoma minėta taikos sutartis nepateikta. Įsiskolinimo padengimo sutartis su „R. K. keleivių pervežimo įmone“ laikytina tik pasiūlymu minėtai įmonei. Įrodymų, kad kreditorius būtų sutikęs su sutarties sąlygomis ir ją pasirašęs, taip pat nepateikta (b.l. 77-78). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes laikytina, kad atsakovo teiginiai dėl dengiamų įsiskolinimų nėra pagrįsti įrodymais. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas ne tik nedengia esamų įsipareigojimų, tačiau net didina juos. VMI pateikti duomenys patvirtina, jog, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo metu atsakovo įsiskolinimas valstybei buvo 126 184,63, bylos nagrinėjimo metu atsakovo skola valstybei išaugo iki 150 266,87 Lt (b.l. 110), duomenų, kaip ketinama padengti susidariusius įsiskolinimus, nepateikta.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui nepaneigus pirmosios instancijos nustatytų aplinkybių, jog atsakovo įmonė yra nemoki, bei nepateikus įrodymų, kad įmonė tęsia veiklą, kuri garantuotų lėšas ir atsiskaitymą su kreditoriais, atsakovo teiginiai dėl įmonės gebėjimo toliau tęsti darbus ir atsiskaityti su kreditoriais laikytini deklaratyviais ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos nutarties.
Remdamasi nurodytais argumentais ir išvadomis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bankroto bylos iškėlimą reglamentuojančias teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes dėl UAB ,,Alsteta“ nemokumo, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį pakeisti arba panaikinti (CPK 337 str. 1 p.). Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atskirojo skundo netenkinti.
Panevėžio apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.