Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Žemesnės instancijos teismas

nagrinėjamoje administracinės justicijos byloje ginčas kilo dėl atsakovės KVMVT priimtų administracinių aktų, kuriais pareiškėjas įpareigotas nutraukti nepatvirtintą maisto tvarkymo veiklą, utilizuoti nurodytą mėsos kiekį ir uždrausta pareiškėjui teikti į rinką produktus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Žmonių sveikatos ir vartotojų interesų apsaugą maisto atžvilgiu, atsižvelgiant į tiekiamo maisto įvairovę, įskaitant tradicinius produktus, veiksmingą vidaus rinkos veikimą užtikrina, bendruosius principus ir atsakomybę, veiksmingas organizacines priemones ir procedūras, padedančias priimti su maisto ir pašarų sauga susijusius sprendimus nustato, maisto bei pašarų principus apskritai ir ypač maisto ir pašarų saugos bendruosius reguliavimo principus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. sausio 28 d. reglamentas 178/2002/EB Dėl maisto įstatymo pagrindinių principų ir reikalavimų nustatymo, Europos maisto saugos institucijos įsteigimo ir maisto saugos procedūrų bei principų nustatymo (Europos Parlamento ir Tarybos 2002-01-28 reglamento 178/2002/EB (su vėlesniais pakeitimais) toliau – Reglamentas 178/2002/EB) 1 straipsnis. Šis reglamentas yra taikomas visiems maisto bei pašarų gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapams. Jis netaikomas pirminei produkcijai, skirtai asmeniniam vietiniam vartojimui arba su asmeniniu vietiniu vartojimu susijusiam vietiniam paruošimui, tvarkymui ar saugojimui. Reglamento 178/2002/EB 18 straipsnyje reglamentuojamas inter alia maisto produkto atsekamumas. Nustatyta, kad turi būti galimybė visuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose atsekti maisto produktą maistui skirtą gyvūną ir kitas medžiagas, skirtas arba reikalaujamas dėti į maistą ar pašarą. Maisto ir pašarų verslo operatoriai turi įstengti nustatyti kiekvieną asmenį, pateikusį jiems maisto produktą, maistui skirtą gyvūną bei kitas medžiagas, skirtas arba reikalaujamas dėti į maistą ar pašarą. Tam tikslui minėti operatoriai privalo vietoje turėti sistemas bei taikyti procedūras, suteikiančias galimybę kompetentingų institucijų prašymu pateikti joms šią informaciją. Maisto ir pašarų verslo operatoriai privalo vietoje turėti sistemas bei taikyti procedūras, suteikiančias jiems galimybę nustatyti kitas įmones, į kurias yra pateikti jų produktai. Kompetentingų institucijų prašymu ši informacija yra joms pateikiama.

Maisto tvarkymo, jo teikimo į rinką reikalavimus, valstybės institucijų bei visuomeninių vartotojų teisių gynimo organizacijų kompetenciją užtikrinant maisto saugą, taip pat maisto gamintojų, paslaugų teikėjų bei pardavėjų pareigas ir atsakomybę Lietuvos Respublikoje taip pat reglamentuoja Maisto įstatymas. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Įstatymo priede nurodytais Europos Sąjungos teisės aktais, inter alia Reglamentu 178/2002/EB (Maisto įstatymo 1 straipsnis). Maisto įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje maisto tvarkymo sąvoka apibrėžiama kaip bet koks poveikis maistui arba veiksmai su juo ar atskiromis jo sudėtinėmis dalimis (įskaitant maisto gaminimą, ruošimą, perdirbimą, pakavimą, laikymą, saugojimą, gabenimą, paskirstymą, tiekimą, pateikimą parduoti, pardavimą), galintys turėti įtakos maisto saugai, kokybei ir mitybos vertei. Įstatymo 3 straipsnyje apibrėžtos įstatymo taikymo ribos, iš esmės pakartojant Reglamento 178/2002/EB nuostatas: šis įstatymas taikomas juridiniams ir fiziniams asmenims, tvarkantiems ir (ar) teikiantiems į rinką maistą, taip pat valstybės institucijoms, prižiūrinčioms bei kontroliuojančioms maisto saugą, kokybę ir tvarkymą ir netaikomas asmeniniam naudojimui ar paruošimui skirtos pirminės produkcijos gamybai, asmeniniame namų ūkyje vartojamam maistui arba su asmeniniu namų ūkio vartojimu susijusiam maisto tvarkymui. Pagal Maisto įstatymo reikalavimus į rinką turi būti teikiamas šiame įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus atitinkantis maistas (Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Maistas visuose jo ruošimo ir teikimo vartotojams etapuose („nuo lauko iki stalo“) turi būti tvarkomas laikantis šiame įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų: 1) tvarkyti maistą leidžiama tik pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytus maisto higienos, visuomenės sveikatos, veterinarijos bei aplinkos apsaugos reikalavimus, turint higienos ir technologijos reikalavimus atitinkančią įrangą; 2) maisto tvarkymo vietose turi būti teisės aktų nustatyta tvarka taikoma rizikos veiksnių analizės ir valdymo sistema bei atliekami būtini laboratoriniai tyrimai maisto saugos ir tvarkymo savikontrolei užtikrinti; 3) asmenys, tvarkantys maistą, turi atitikti teisės aktų nustatytus sveikatos reikalavimus ir įgyti Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka privalomųjų higienos žinių; 4) tvarkyti maistą galima tik Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nustatyta ir su Sveikatos apsaugos ministerija suderinta tvarka patvirtintose maisto tvarkymo vietose, turinčiose nustatyta tvarka išduotus maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimus (Maisto įstatymo 4 straipsnio 3 dalis).

Valstybinę maisto kontrolę, kuri apima visus maisto tvarkymo etapus nuo maistui skirtų augalų ir gyvūnų auginimo iki maisto teikimo vartotojams, įskaitant rinką, atlieka įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka Vyriausybės įsteigta maisto kontrolės institucija – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (toliau – VMVT) (11 straipsnio 1 dalis, 4 dalis). VMVT turi teisę tikrinti maisto tvarkymo vietos higienos būklę ir maisto tvarkymo procesus; tikrinti, kaip asmenys, kurie vykdydami savo pareigas tiesiogiai ar netiesiogiai liečia maistą, laikosi higienos reikalavimų (nepažeisdama medicinos etikos principų); tikrinti maistą, jo ženklinimą, gaminius, kurie liečiasi su maistu, maisto tvarkymui, patalpų bei įrengimų valymui ir taisymui naudojamas priemones, medžiagas bei įrengimus; tikrinti su šio įstatymo ir kitų teisės aktų laikymusi susijusius dokumentus bei maisto tvarkymo vietos savikontrolės sistemos medžiagą. Nustačiusi šio įstatymo ar kitų teisės aktų pažeidimus, VMVT taiko teikimo į rinką ribojimo ir (ar) kitas įstatymų nustatytas priemones (Maisto įstatymo 11 straipsnio 5 – 6 dalys). Gamintojai, pardavėjai ar paslaugų teikėjai, pažeidę šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus, atsako Produktų saugos ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (maisto įstatymo 7 straipsnio 2 dalis). Pagal Produktų saugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punktą, Kontrolės institucijos, atlikdamos valstybinę produktų saugos kontrolę, inter alia VMVT) turi teisę šio ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais ir Vyriausybės nustatyta tvarka taikyti rinkos ribojimo priemones. Produktų pateikimo į rinką ribojimo priemonės (toliau – rinkos ribojimo priemonės) gali būti taikomos, jei produktai pateikti į rinką pažeidžiant šio įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 5 punktų, 9 straipsnio 1, 2 ir 3 punktų ir 10 straipsnio 1, 2 ir 5 punktų reikalavimus. Be to, kontrolės institucijos gali taikyti rinkos ribojimo priemones, jeigu yra pagrindas manyti, kad produktas yra pavojingas vartotojų sveikatai ir saugai, nors produktas ir atitinka šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimus (Produktų saugos įstatymo 16 straipsnis). Uždraudusios pavojingą produktą tiekti į rinką, taryba ar kontrolės institucijos turi teisę įpareigoti gamintoją ir (ar) platintoją, paslaugos teikėją saugiai jį sunaikinti, perdirbti ar imtis kitų priemonių (Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002-04-02 nutarimu Nr. 439 patvirtintų Produktų pateikimo į rinką ribojimo priemonių taikymo taisyklių 14 punktas).

Bendrieji produktų saugos reikalavimai įtvirtinti Produktų saugos įstatymo 4 straipsnyje: į rinką teikiamas produktas turi būti saugus; produktas yra saugus, kai pavojaus ir pavojaus kategorijų aspektu jis atitinka savanoriškai taikomus kaip nacionalinius standartus perimtus Europos standartus, nuorodos į kuriuos buvo paskelbtos Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje, o Lietuvos nuorodos į tokius nacionalinius standartus nustatyta tvarka buvo paskelbtos „Valstybės žiniose“; kitais, nei nurodyta šio straipsnio 2 ir 3 dalyse, atvejais produktas vertinamas kaip atitinkantis bendruosius saugos reikalavimus pirmiausia atsižvelgiant į savanoriškai taikomus kitus, nei šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus, ES standartus perimančius nacionalinius standartus, kitus nacionalinius standartus, Europos Komisijos rekomendacijas, nustatančias produktų saugos vertinimo gaires, atitinkamame sektoriuje galiojančius geros gamybos praktikos kodeksus, naujausius mokslo ir technikos laimėjimus, saugą, kurios vartotojas gali pagrįstai tikėtis.

Maisto verslo operatoriai (maisto tvarkymo subjektai) turi užtikrinti, kad jų kontroliuojamame maisto versle būtų garantuotai laikomasi Lietuvos higienos normoje HN 15-2005 „Maisto higiena“, patvirtintoje Sveikatos apsaugos ministro 2005-09-01 įsakymu Nr. V-675 (toliau – Higienos norma) bei kituose Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktuose maisto saugą ir higieną reglamentuojančių reikalavimų. Teikiamas į rinką maistas turi būti pagamintas teisėtai, atitikti teisės aktų reikalavimus bei deklaruojamus standartus. Maisto saugos priežiūros veiksmai turi būti registruojami taip, kad būtų galima visais maisto tvarkymo etapais atsekti maisto produktą, ingredientą ar kitą medžiagą, skirtą dėti arba įdėtą į maistą, bei jų tiekėją, taip pat įmones, į kurias tiekiami tvarkomi produktai (Higienos normos 2, 21 punktai).

Konkrečius gyvūninės kilmės maisto produktų higienos reikalavimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2004-04-29 reglamentas (EB) 853/2004 (su vėlesniais pakeitimais (toliau – Reglamentas 853/2004). Pagal šio reglamento 2 skyriaus 4 straipsnio 2 punktą, įmonės, tvarkančios tuos gyvūninės kilmės produktus, kuriems šio reglamento III priede yra nustatyti reikalavimai, negali vykdyti veiklos, jeigu kompetentinga institucija jų nėra patvirtinusi pagal 3 dalį. Reglamentu 853/2004 ir jo priedais nustatyti griežti reikalavimai mėsos produktų tvarkymui. Maisto tvarkymo subjektai Bendrijoje pagamintus gyvūninės kilmės produktus pateikia į rinką tik tada, jeigu tie produktai buvo paruošti ir sutvarkyti tik įmonėse: a) atitinkančiose reikalavimus, nustatytus Reglamento (EB) Nr. 852/2004, šio reglamento II ir III priedų, ir kitus atitinkamus maisto įstatymo reikalavimus; ir b) kompetentingos institucijos užregistruotose arba, jeigu numatyta 2 dalyje, patvirtintose (Reglamento 853/2004 2 skyriaus 4 straipsnio 1 dalis).

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ar jo šeimos nariai neturi veterinarinio patvirtinimo gyvūninio maisto tvarkymo veiklai, kurio būtinumas nustatytas Reglamentas 853/20042 skyriaus 4 straipsnio 2 punktu. Pareiškėjas nurodo, kad toks patvirtinimas ir nebuvo reikalingas, nes maisto tvarkymo veiklos nevykdė, o patikrinimo metu rasta mėsa ir mėsos gaminiai skirti asmeniniam naudojimui.