Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje

D.A. (D.A.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, baltarusių tautybės, gyv. (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, registruotas darbo biržoje, nevedęs, administracine tvarka baustas, teistas Vilniaus m. apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį jam paskirta 70 MGL (9100 Lt) dydžio bauda (bauda sumokėta),

kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymu, bei

V.B. (V.B.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, rusų tautybės, gyv. (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, dirbantis R. L. IĮ „E“ vairuotoju – ekspeditoriumi, nevedęs, administracine tvarka baustas, neteistas, ir

A.M. (A.M.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), be pilietybės, turintis leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, lenkų tautybės, gyv. (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, dirbantis UAB „R“ vairuotoju, nevedęs, administracine tvarka baustas, neteistas,

kaltinami nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje, padarymu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. A. (D. A.), V. B. (V. B.) ir A. M. (A. M.), veikdami kartu, 2015 m. balandžio 25 d., apie 11.50 val., Gariūnų g. 65, Vilniuje, D. A. priėjus prie nukentėjusiojo A. Č. ir tarp jų įvykus grumtynėms (susistumdymui), kurių metu D. A. sudavė nukentėjusiajam A. Č. ranka sudavė smūgį į veidą, D. A. kartu su V. B., suėmę nukentėjusįjį už parankių iš abiejų pusių, A. M. iš galo stumiant, jėga įsodino nukentėjusįjį A. Č. į D. A. vairuojamą V. A. (V. A.) automobilį „Volvo XC 90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pasodindami jį ant galinės sėdynės, ko pasekoje nukentėjusiajam lūžo kairės plaštakos III-io piršto galinio pirštikaulio pamatas, kas pagal 2015 m. spalio 23 d. specialisto išvadą Nr. G 3329/15 (01) atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei buvo sumuštas dešinysis žastas, pasireiškęs poodine kraujosruva, kas pagal minėtą specialisto išvadą atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko V. B. atsisėdo į automobilį šalia nukentėjusiojo A. Č., A. M. – į keleivio vietą šalia vairuotojo, o D. A., sėdęs už automobilio vairo, nuvežė A. Č. į Gudelių mišką prie Neries upės, pakeliui D. A. grasino nukentėjusiajam A. Č. pririšti nukentėjusįjį prie medžio ir palikti kelioms dienoms, apšlapinti jo galvą bei pakviesti savo draugus, kad šie galėtų iš jo pasišaipyti, o jis, t. y. D. A., draugų akivaizdoje galės iš jo tyčiotis, po ko, nuvežus nukentėjusįjį A. Č. į minėtą mišką, D. A. išmetė nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ į upę, liepė nukentėjusiajam išlipti iš automobilio, nukentėjusiajam išlipus iš automobilio, V. B. ir A. M. stovint šalia, D. A. liepė A. Č. nusirengti, pastarajam atsisakius tai padaryti, iš automobilio bagažinės atsinešęs atsuktuvą, vaikščiodamas aplink nukentėjusįjį bei mosikuodamas atsuktuvu nukentėjusiajam prieš veidą ir už nugaros, juo grasindamas pakartojo savo reikalavimą nukentėjusiajam A. Č. nusirengti, po ko, A. Č. paklusus ir nusirengus, iš pastarojo džinsų kišenės ištraukęs piniginę, iš jos paėmė 50 eurų, o megztinį, džinsus, batus ir piniginę su dokumentais išmetė į upę, tuomet D. A., grasindamas nukentėjusiajam, kad pririš jį prie medžio, nuėjo prie automobilio ieškoti virvės, prie nukentėjusiojo liko stovėti V. B., kurį pagąsdinęs atsuktuvu, nukentėjusysis paspruko ir įšokęs į upę, pradėjo plaukti į kitą upės krantą, o D. A., nukentėjusiajam įšokus į upę, dar jį apmėtė žemės (smėlio) grumstais.

Motyvuojamoji dalis

Pagal BK 294 straipsnio 1 dalies nuostatas, savavaldžiavo tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tas, kas tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

Teismo vertinimu, byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis A. Č. įvykio metu, t. y. 2015 m. balandžio 25 d., buvo skolingas kaltinamajam D. A. 2 500 – 3 000 Lt piniginę sumą (nukentėjusiojo teigimu, apie 2 500 Lt, o kaltinamojo teigimu – 3 000 Lt), dėl kurios grąžinimo kaltinamasis D. A., kartu vykstant kaltinamiesiems V. B. bei A. M., 2015 m. balandžio 25 d., apie 11.50 val., automobiliu „Volvo XC 90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavo prie degalinės, esančios Gariūnų g. 65, Vilniuje, pro kurios teritoriją ėjo nukentėjusysis A. Č. kartu su liudytoju R. K.. Tiek iš kaltinamojo D. A., kuris pripažino, kad, jam išlipus iš automobilio ir priėjus prie nukentėjusiojo, tarp jų įvyko susistumdymas, bei kaltinamojo V. B., kuris teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog, D. A. išlipus iš automobilio, tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko susitumdymas, pastarieji apsikeitė smūgiais, paaiškinimų, tiek ir iš nukentėjusiojo A. Č. paaiškinimų, nurodžiusio teismui, jog tarp jo ir kaltinamojo D. A. prie degalinės įvyko susistumdymas, kurio metu jam nurodytas kaltinamasis sudavė smūgį į veidą, bei nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, bei liudytojo R. K. paaiškinimų tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu, pagal kuriuos prie degalinės nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis, o taip pat ir iš byloje esančio vaizdo įrašo bei kitų įrodymų darytina išvada, jog, kaltinamiesiems atvažiavus prie degalinės, esančios Gariūnų g. 65, Vilniuje, ir kaltinamajam D. A. priėjus prie nukentėjusiojo, tarp kaltinamojo D. A. bei nukentėjusiojo įvyko grumtynėms (susistumdymui), kurių metu D. A. nukentėjusiajam A. Č. ranka sudavė smūgį į veidą. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad vaizdo įraše matosi, kaip nukentėjusysis suduoda smūgį kaltinamajam D. A., nešalina fakto, jog paminėto įvykio metu buvo panaudota fizinė prievarta nukentėjusiojo atžvilgiu, kadangi iš vaizdo medžiagos bei kitų byloje nustatytų aplinkybių darytina išvada, jog šis smūgis buvo suduotas nukentėjusiajam ginantis.

Be to, byloje nustatyta, kad prie paminėtos degalinės automobiliu atvyko visi trys kaltinamieji, išlipus iš automobilio kaltinamajam D. A., iš jo išlipo ir kiti du kaltinamieji. Pagal byloje esančius įrodymus, tarp jų kaltinamųjų paaiškinimus bei vaizdo medžiagą, nustatyta, jog kaltinamasis V. B. iš karto priėjo prie kaltinamojo D. A. ir nukentėjusiojo A. Č., o kaltinamasis A. M., iš automobilio išlipo po kelių sekundžių, prie nurodytų asmenų priėjo faktiškai pasibaigus grumtynėms. Tiek iš vaizdo įrašo, pateikto degalinės, tiek ir iš nukentėjusiojo bei liudytojo R. K. paaiškinimų darytina išvada, jog nukentėjusysis į automobilį „Volvo XC 90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsėdo ne savo noru, bet priverstas susiklosčiusių aplinkybių: jam einant, privažiavęs automobilis užstojo kelią, iš jo išlipo 3 kaltinamieji, su vienu iš jų prasidėjo grumtynės, jam buvo liepta sėsti į automobilį, į kurį jį, laikydami už parankių iš abiejų pusių nuvedė kaltinamieji D. A. ir V. B., o iš nugaros nukentėjusįjį prilaikė kaltinamasis A. M.. Iš vaizdo įrašo matyti, jog nukentėjusysis į automobilį vedamas jėga: jis yra vedamas, laikomas kaltinamųjų, muistosi, akivaizdu, jog neina savo noru, laisvu žingsniu. Nors nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog į automboilį įsėdo jis pats, akivaizdu, jog šiais paaiškinimais teismas vadovautis negali, kadangi pats nukentėjusysis tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ir apklausiamas ikiteisminiame tyrime nurodė, jog jis atsisakė eiti į automobilį, tik nepavykus pasipriešinti kaltinamiesiems, jis ėjo, tačiau kaltinamųjų vedamas, o įsėdo pats, bet tik po to, kai iki pat automobilio buvo atvestas kaltinamųjų, jiems laikant ir saugant nukentėjusįjį. Juolab kad, įsodinus nukentėjusįjį į automobilį, iki kol atėjo kaltinamasis V. B., šalia stovėjo kaltinamasis D. A., o po to iš karto už nukentėjusiojo įsėdo ir kaltinamasis V. B.. Visi šie veiksmai rodo kaltinamųjų siekį užtikrinti, jog nukentėjusysis nepabėgtų, nepaisant to, jog, kaltinamųjų teigimu, automobilio durelės buvo neužrakintos ir nukentėjusysis galėjo spėti pabėgti pro kitas galines automobilio dureles. Dėl kaltinamųjų veiksmų grumtynių metu bei jėga įsodinant nukentėjusįjį į automobilį, pastarajam lūžo kairės plaštakos trečiojo piršto galinio pirštikaulio pamatas, o tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei buvo sumuštas dešinys žastas, pasireiškęs poodine kraujosruva, o tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Šias aplinkybes patvirtina byloje esanti specialisto išvada.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad, nuvežus nukentėjusįjį A. Č. į Gudelių mišką, D. A. iš karto išmetė nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ į upę. Tai patvirtino visi kaltinamieji. Pažymėtina, jog kaltinamasis D. A. netgi pats teisiamajame posėdyje pažymėjo, kad nukentėjusiojo mobilų telefoną išmetė tam, jog skambučiai netrukdytų kalbėtis, tuo pačiu atimdamas galimybę nukentėjusiajam išsikviesti pagalbą ir sukurdamas dar labiau bauginančią aplinką. Nukentėjusysis buvo atvežtas į mišką, į tą vietą, kur baigiasi kelias, prie upės, ten buvo tik nukentėjusysis ir kaltinamieji. Kaltinamieji V. B. ir A. M., nukentėjusiajam išlipus iš automobilio, visada buvo netoliese – 3-7 m atstumu, tokiu būdu, padėdami kaltinamajam D. A. sukurti bauginančią, grėsmingą aplinką nukentėjusiajam, užtikrindami, kad jis turėtų kuo mažiau galimybių pabėgti bei pasipriešinti ir bet kada galėdami padėti kaltinamajam D. A..

Byloje esančių įrodymų visuma (nukentėjusiojo paaiškinimai teisiamojo posėdžio metu bei ikiteisminiame tyrime, kaltinamųjų paaiškinimai teisiamojo posėdžio metu, akistatos protokolo duomenys bei kiti byloje esantys įrodymai) patvirtina, jog, nukentėjusiajam ir kaltinamiesiems išlipus iš automobilio miške, kaltinamasis D. A. nukentėjusiajam liepė nusirengti, o, pastarajam nesutikus, iš automobilio bagažinės atsinešęs atsuktuvą, vaikščiodamas aplink nukentėjusįjį bei mosikuodamas atsuktuvu nukentėjusiajam prieš veidą ir už nugaros, juo grasindamas, pakartojo savo reikalavimą nukentėjusiajam A. Č. nusirengti, po ko, A. Č. paklusus ir nusirengus, iš pastarojo džinsų kišenės ištraukęs piniginę, iš jos paėmė 50 eurų, o megztinį, džinsus, batus ir piniginę su dokumentais išmetė į upę. Visa tai matė bei patvirtino kaltinamieji V. B. ir A. M.. Tuomet D. A., grasindamas nukentėjusiajam, kad pririš jį prie medžio, nuėjo prie automobilio ieškoti virvės, o prie nukentėjusiojo liko stovėti kaltinamasis V. B.. Nukentėjusysis pagąsdino kaltinamąjį V. B. atsuktuvu, kuris buvo paliktas įkištas į žemę, nors ir nemokėjo plaukti, tačiau įšoko į upę ir pradėjo plaukti į kitą upės krantą. Pastarajam pradėjus plaukti, kaltinamasis D. A. dar mėtė žemę ar smėlį į jį. Iš esmės dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra.

Be to, šioje byloje svarbu pažymėti, kad bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 str. 1 d.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestais, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales, susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales, o esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-70-976/2016).

Šioje byloje nustatyta, jog kaltinamasis D. A., įvykio dieną, Gariūnų turgavietėje pamatęs nukentėjusįjį, iš karto pats prie jo nepriėjo, todėl, kad jam reikėjo padrąsinimo. Tai pripažino pats kaltinamasis D. A. teisiamojo posėdžio metu. Dėl to jis paskambino kaltinamajam A. M., susitarė, kad atvažiuos jo paimti iš namų, o ten nuvykus, jau buvo atėjęs kaltinamasis V. B., kuris su kaltinamuoju A. M. buvo susitarę kartu atsigerti alaus. Nepaisant savo planų, jie sutiko važiuoti su kaltinamuoju D. A., žinodami, jog pastarasis vyksta pasikalbėti su nukentėjusiuoju dėl negrąžintos skolos, t. y. sutiko jam padėti. Nors, kaltinamųjų teigimu, kaltinamasis D. A. neaiškino ir nenurodė, ką kiekvienas iš kaltinamųjų turės daryti, jie tiesiog vyko kartu, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog visi trys kaltinamieji veikė bendrai, suvokdami savo veiksmus bei bendrai vykdomos veikos pavojingumą ir pasekmes, siekdami bendro rezultato. Pažymėtina, jog tai, kad tarp bendrininkų nebuvo išankstinio išsamaus susitarimo dėl nusikalstamos veikos detalių, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad net jei dėl konkrečių veiksmų iš anksto nebuvo susitarta, visi kaltinamieji savo elgesiu pritarė vienas kito veiksmams, visi bendrai tęsė savo nusikalstamą veiką, nepaisant to, kokius veiksmus pasirinko atlikti kiekvienas iš jų. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog kaltinamasis D. A. atliko vykdytojo vaidmenį, o kaltinamieji V. B. ir A. M. atliko padėjėjų vaidmenis: jie važiavo kartu su D. A. prie Gariūnų turgavietės ieškoti nukentėjusiojo, padėjo jį įsodinti į automobilį, saugojo, kad pastarasis nesipriešintų ir nepabėgtų vykstant į Gudelių mišką, taip pat šiame miške, būdami šalia ir nuolat stebėdami nukentėjusįjį, sukūrė jam bauginančią, gąsdinančią atmosferą.

Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytų bei kitų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, jog byloje įrodyta, kad kaltinamasis D. A., jam padedant kaltinamiesiems V. B. ir A. M., veikdami kartu, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdydami pripažįstamą, bet nerealizuotą D. A. teisę dėl nukentėjusiojo A. Č. (A. Č.) skolos D. A., savavaldžiavo, panaudodami psichinę ir fizinę prievartą nukentėjusiajam, tuo nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams padarydami didelę žalą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, yra pagrindo konstatuoti, kad nurodyta kaltinamojo D. A. tyčinė veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėtį, o kaltinamųjų V. B. ir A. M. tyčinė veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje, sudėtį, jų kaltė, padarius šias nusikalstamas veikas, įrodyta visiškai.

Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje kaltinamiesiems buvo pareikštas kaltinimas ir dėl to, kad kaltinamajam D. A., esant Gudelių miške, prie upės, liepus nukentėjusiajam A. Č. nusirengti, o pastarajam atsisakius tai padaryti, kaltinamasis D. A. ėmė smaugti nukentėjusįjį rankomis, vėliau paleido. Teismo vertinimu, ši kaltinimo dalis nepasitvirtino, nes šią aplinkybę nukentėjusysis nurodė tik kartą, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, bet vėliau nei karto jos nepatvirtino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu, kitų įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę byloje taip pat nėrą. Be to, kaltinimas buvo pareišktas ir dėl to, kad kaltinamasis D. A., esant Gudelių miške, prie upės, grasino nukentėjusiajam, šiam nepaklusus, sukišti atsuktuvą jam į užpakalį. Bylos duomenimis, grasinimo pobūdis, jo konkretumas neįrodytas, dėl šios aplinkybės keitėsi tiek nukentėjusiojo paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu, tiek nėra ir kitų duomenų, patvirtinančių šį faktą, todėl kaltinimas dėl šios aplinkybės nepasitvirtino. Taip pat pažymėtina, jog kaltinimas yra patikslintas, papildomai nurodant, kad tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo D. A. Gariūnų g. 65, Vilniuje įvyko grumtynės (susistumdymas), kad į plaukiantį nukentėjusįjį buvo mėtoma ne akmenis, o žemės (smėlio) grumstus, bei patikslinta įvykių prie upės, t. y. Gudelių miške, eiga (seka). Visi šie pakeitimai neturi įtakos kaltinamųjų padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimui.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamojo D. A. gynėja pateikė kaltinamojo D. A. ir nukentėjusiojo 2016 m. balandžio 21 d. raštu sudarytą susitaikymo protokolą ir prašė taikyti BK 38 straipsnio nuostatas, t. y. atleisti paminėtą kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės. Pagal BK 38 straipsnio 1 dalį, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu nustatytos visos šios keturios sąlygos: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kaltinamasis D. A. atlygino Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą (33,63 Eur), o nukentėjusysis byloje nepareiškė civilinio ieškinio dėl nusikalstama veika galimai padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nors ši teisė jam buvo išaiškinta (t. 2, b. l. 121, 125-129), taip pat, bylos duomenimis, kaltinamasis D. A. susitaikė su nukentėjusiuoju (t. 2, b. l. 150). Nepaisant to, byloje nustatyta, jog kaltinamasis ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisiamajame posėdyje savo kaltę pripažino tik iš dalies, nors ir nurodė, jog kaltu prisipažįsta visiškai. Kaltinamasis D. A. nepripažino sudavęs smūgį nukentėjusiajam, jėga įsodinęs nukentėjusįjį į automobilį, taip pat grasinęs jam, važiuojant nuo Gariūnų turgavietės iki Gudelių miško. Įvertintina ir tai, kad kaltinamasis jau yra vieną kartą nuteistas už sunkų nusikaltimą – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, jam buvo paskirta 70 MGL (9 100 Lt) bauda, nagrinėjamą veiką padarė, neišnykus teistumui (t. 1, b. l. 166-169). Dėl nurodyto teismui kyla pagrįsta abejonė ir dėl ketvirtosios BK 38 straipsnio 1 dalies sąlygos, t. y. pagrindo manyti, jog kaltinamasis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Jis, būdamas jauno amžiaus (šiuo metu – 24 metų, veikos padarymo metu – 23 metų, jau įvykdė du nusikaltimus – vieną sunkų, kitą apysunkį). Apibendrinant visa, kas išdėstyta aukščiau, teismas sprendžia, jog, nagrinėjamu atveju nenustačius visų BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, nėra pagrindo kaltinamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 38 str. 1 d.).

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam D. A. (D. A.), atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį (įvykdytas nusikaltimas, kuriuo nusižengta valdymo tvarkai), nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir kaltės formą (įvykdytas vienas, baigtas, apysunkis, tyčinis nusikaltimas, kurį inicijavo ir vykdė, padedant kitiems kaltinamiesiems, būtent kaltinamasis D. A.), šio nusikaltimo įvykdymo aplinkybes (nusikaltimas padarytas bendrai veikiant trims asmenims, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, panaudojant fizinį bei psichologinį smurtą, buvo bandoma realizuoti savo teisę į skolos atgavimą, dėl ko nukentėjusysis buvo jėga įsodintas į automobilį, jis nuvežtas į mišką, prie upės, jam buvo grasinama, dėl ko buvo nesunkiai sutrikdyta jo sveikata, net ir įšokus nukentėjusiajam į upę, kaltinamasis D. A. jį toliau gąsdino kaltinamasis, mėtydamas žemės (smėlio) grumstus į nukentėjusįjį ir tuo dar labiau jį žemindamas, niekindamas), į kaltinamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. tai, kad jis atlygino nusikaltimu padarytą žalą civiliniam ieškovui, nukentėjusysis pretenzijų kaltinamajam neturi (BK 59 str. 1 d. 3 p.), į tai, kad nenustatytos kaltinamojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, taip pat į kaltinamojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – jauno amžiaus, nedirba, registruotas Lietuvos darbo biržoje, nevedęs, 2013 m. teistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį 70 MGL dydžio bauda (t. 1, b. l. 166-169, baudą sumokėjo 2015 m. spalio 5 d. (t. 1, b. l. 170), baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 172-173), VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre ir Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nesigydė (t. 1, b. l. 185, 186), į Vilniaus priklausomybės ligų centro narkologinę įskaitą neįrašytas, 2011 m. balandžio 15 d. ir 2014 m. vasario 16 d. buvo pristatytas į apsvaigimo nustatymo med. apžiūros kabinetą, išvada: narkotinis apsvaigimas (t. 1, b. l. 184). Teismas dėl aukščiau nurodytų argumentų, sprendžiant dėl BK 38 straipsnio taikymo nepripažįsta atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kadangi kaltinamasis D. A. savo kaltę pripažino tik iš dalies, be to, iš jo elgesio teisiamųjų posėdžių metu buvo matyti, jog dėl padarytos veikos jis nuoširdžiai nesigaili. Taip pat teismas nepripažįsta, jog šios nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys, nes jis iš esmės nuo to laiko, kai pasiskolino iš kaltinamojo pinigines lėšas iki įvykio su kaltinamuoju nebendravo, jo elgesys realiai neįtakojo nusikalstamos veikos.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, tarp jų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, intensyvumą bei trukmę, kaltinamojo D. A. vaidmenį, jo atliktus veiksmus, taip pat į tai, jog kaltinamasis tiek tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme savo kaltę pripažino tik iš dalies, dėl savo veiksmų nuoširdžiai nesigaili, yra teistas už sunkų nusikaltimą ir jam jau buvo paskirta švelnesnė nei įstatymas numato bausmė, tačiau kaltinamasis tinkamų išvadų nepadarė, nepasimokė ir vėl nusikalto, padarydamas apysunkį nusikaltimą, į kurį įtraukė ir kitus asmenis, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo kaltinamajam taikyti BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų ir skirti švelnesnę nei įstatymas numato bausmę, o BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam D. A. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, paskyrus švelniausią sankcijoje numatytą bausmę , t. y. areštą, jos dydį nustatant mažesnį nei sankcijos vidurkis, t. y. 40 parų areštą.

Bylos duomenimis, kaltinamasis D. A. buvo laikinai sulaikytas nuo 2015 m. balandžio 28 d., 16.15 val., iki 2015 m. balandžio 29 d., 16.09 val. (viena para), 2015 m. balandžio 29 d. jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 1, b. l. 149-153). Vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (1 para, prilyginama 1 arešto parai) įskaitytinas į bausmę (BK 65 str. 1 d., 66 str.).

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam V. B., atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį (įvykdytas nusikaltimas, kuriuo nusižengta valdymo tvarkai), nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir kaltės formą (įvykdytas vienas, baigtas, apysunkis, tyčinis nusikaltimas, kaltinamasis padėjo įvykdyti šį nusikaltimą, t. y. atliko padėjėjo vaidmenį), šio nusikaltimo įvykdymo aplinkybes (nusikaltimas padarytas dėl nukentėjusiojo skolos kaltinamajam D. A., bendrai veikiant trims asmenims, jėga įsodinus nukentėjusįjį į automobilį ir nusivežus jį į mišką, panaudotas fizinis ir psichologinis smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu, dėl ko buvo nesunkiai sutrikdyta jo sveikata), į kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į kaltinamojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – jauno amžiaus, dirba, charakterizuojamas teigiamai, nevedęs, neteistas, baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 126-127), VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre ir Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nesigydė (t. 1, b. l. 188, 189), į Vilniaus priklausomybės ligų centro narkologinę įskaitą neįrašytas, 2014 m. vasario 16 d. buvo pristatytas į apsvaigimo nustatymo med. apžiūros kabinetą, išvada – narkotinis apsvaigimas (t. 1, b. l. 187), gailisi dėl savo veiksmų.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, tarp jų kaltinamojo vaidmenį bei atliktus veiksmus, vykdant nusikaltimą bei jo asmenybę, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam V. B. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje, paskyrus švelnesnę nei įstatymas numato bausmę. Teismo vertinimu, jauno amžiaus, dirbančiam, teigiamai charakterizuojamam, neteistam, kritiškai vertinančiam savo elgesį asmeniui, kuris padėjo įvykdyti apysunkį nusikaltimą, net sankcijoje nustatyta švelniausia bausmė – areštas, būtų per griežta ir jos paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Dėl nurodyto kaltinamajam V. B. skirtina laisvės apribojimo 1 metams bausmė, įpareigojant šiuo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su mokslu ar darbu, tęsti darbą arba užsiregistruoti darbo biržoje, mokytis, per 3 mėnesius nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nenusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 str. 2, 4 d., 6 d. 1, 3, 5 p.).

Bylos duomenimis, kaltinamasis V. B. buvo laikinai sulaikytas nuo 2015 m. balandžio 28 d., 14.20 val., iki 2015 m. balandžio 29 d., 16.15 val. (viena para), 2015 m. balandžio 29 d. nutarimu jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 1, b. l. 114-118). Vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (1 para, prilyginama 2 laisvės apribojimo dienoms) įskaitytinas į bausmę (BK 65 str. 1 d., 66 str.).

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam A. M., atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį (įvykdytas nusikaltimas, kuriuo nusižengta valdymo tvarkai), nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir kaltės formą (įvykdytas vienas, baigtas, apysunkis, tyčinis nusikaltimas, kaltinamasis atliko padėjėjo vaidmenį), šio nusikaltimo įvykdymo aplinkybes (nusikaltimas padarytas dėl nukentėjusiojo skolos kaltinamajam D. A., bendrai veikiant trims asmenims, jėga įsodinus nukentėjusįjį į automobilį ir nusivežus jį į mišką, panaudotas fizinis ir psichologinis smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu, dėl ko buvo nesunkiai sutrikdyta jo sveikata), į kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į kaltinamojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – jauno amžiaus, dirba, charakterizuojamas teigiamai, nevedęs, neteistas, baustas administracine tvarka. (t. 1, b. l. 92-95), VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre ir Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nesigydė (t. 1, b. l. 182, 183), į Vilniaus priklausomybės ligų centro narkologinę įskaitą neįrašytas, 2014 m. vasario 16 d. buvo pristatytas į apsvaigimo nustatymo med. apžiūros kabinetą, išvada – narkotinis apsvaigimas (t. 1, b. l. 181).

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, tarp jų kaltinamojo A. M. vaidmenį bei atliktus veiksmus, vykdant nusikaltimą bei jo asmenybę, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam A. M. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje, paskyrus švelnesnę nei įstatymas numato bausmę. Teismo vertinimu, jauno amžiaus, dirbančiam, teigiamai charakterizuojamam, neteistam, kritiškai vertinančiam savo elgesį asmeniui, kuris padėjo įvykdyti apysunkį nusikaltimą, net sankcijoje nustatyta švelniausia bausmė – areštas, būtų per griežta ir jos paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Dėl nurodyto kaltinamajam A. M. skirtina laisvės apribojimo 1 metams bausmė, įpareigojant šiuo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su mokslu ar darbu, ir tęsti darbą arba užsiregistruoti darbo biržoje, mokytis (BK 48 str. 2, 4 d., 6 d. 1, 3 p.).

Bylos duomenimis, kaltinamasis A. M. buvo laikinai sulaikytas nuo 2015 m. balandžio 28 d., 14.30 val., iki 2015 m. balandžio 29 d., 16.05 val. (viena para), 2015 m. balandžio 29 d. nutarimu jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 1, b. l. 79-82). Vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (1 para, prilyginama 2 laisvės apribojimo dienoms) įskaitytinas į bausmę (BK 65 str. 1 d., 66 str.).

Kaltinamiesiems paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktinos nepakeistos iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė 33,63 Eur civilinį ieškinį dėl turtinės žalos, patirtos dėl nukentėjusiojo A. Č. gydymo išlaidų, atlyginimo (t. 1, b. l. 51-57), kurią kaltinamasis D. A. atlygino – 2016 m. balandžio 20 d. pavedimu pervedė civiliniam ieškovui 33,63 Eur žalos atlyginimo (t. 2, b. l. 121). Esant įrodymams, kad žala, dėl kurios atlyginimo pareikštas civilinis ieškinys, yra visiškai atlyginta, civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys atmetamas.

Nagrinėdamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti iš kaltinamojo A. M. valstybės naudai 266,34 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, teismas pažymi, jog šioje byloje gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu, nes yra kaltinamųjų gynybos interesų prieštaravimų, o vienas iš kaltinamųjų – D. A. turi gynėją pagal susitarimą (BK 51 str. 1 d. 4 p.). Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju, kai byloje, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas pripažįstamas būtinu, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos neatlygintinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl nurodyto Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas (BPK 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pripažinti D. A. (D. A.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo 294 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, į D. A. (D. A.) paskirtą bausmę įskaityti laikinojo sulaikymo laiką nuo 2015 m. balandžio 28 d., 16.15 val., iki 2015 m. balandžio 29 d., 16.09 val. (vieną parą, prilyginamą vienai arešto parai).

Arešto bausmę atlikti areštinėje. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio D. A. (D. A.) sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį, dienos.

D. A. (D. A.) paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o šiam įsiteisėjus – panaikinti.

Pripažinti V. B. (V. B.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant šiuo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su mokslu ar darbu, tęsti darbą arba užsiregistruoti darbo biržoje, mokytis, per 3 mėnesius nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nenusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, į V. B. (V. B.) paskirtą bausmę įskaityti laikinojo sulaikymo laiką nuo 2015 m. balandžio 28 d., 14.20 val., iki – 2015 m. balandžio 29 d., 16.15 val. (vieną parą, prilyginamą dviem laisvės apribojimo dienoms).

Bausmės pradžią V. B. (V. B.) skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

V. B. (V. B.) paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o šiam įsiteisėjus – panaikinti.

Pripažinti A. M. (A. M.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant šiuo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su mokslu ar darbu, tęsti darbą arba užsiregistruoti darbo biržoje, mokytis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, į A. M. (A. M.) paskirtą bausmę įskaityti laikinojo sulaikymo laiką nuo 2015 m. balandžio 28 d., 14.30 val., iki 2015 m. balandžio 29 d., 16.05 val. (vieną parą, prilyginamą dviem laisvės apribojimo dienoms).

Bausmės pradžią A. M. (A. M.)skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

A. M. (A. M.) paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o šiam įsiteisėjus – panaikinti.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš A. M. (A. M.).

Atmesti Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį.

Du kompaktinius diskus su vaizdo įrašais, pridėtus prie bylos, palikti šioje baudžiamojoje byloje.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.