Panevėžio apygardos teismo nutartis

2017-05-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-108-491/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-05-25
Bylos Nr.
1A-108-491/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-13734-2016-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis
Nuteistasis
E. G., Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros, ir R
Advokatai
Česlovas Petronis
Baudžiamoji byla Nr. 1A-108-491/2017Proceso Nr. 1-01-1-13734-2016-4Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.6.1. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 25 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gapučio ir Sigito Bagdonavičiaus,

sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,dalyvaujant :prokurorei Marinai Jelizarovai,gynėjams advokatams Česlovui Petroniui, Antanui Cemnolonskui ir Stanislovui Butkevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Marinos Jelizarovos apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo :

E. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant jį tęsti darbą arba būti užsiregistravusiam darbo biržoje bei per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

R. J. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir R. K., tačiau dėl jo šis teismo nuosprendis nėra skundžiamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. G. nuteistas už tai, kad tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 2016 m. kovo 18 ar 19 dieną, neteisėtai, neturėdamas leidimo, iš nenustatyto asmens įgijo šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos, 9 mm kalibro dujinį pistoletą „VALTRO“, mod. 98 CIVIL Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais (signaliniais) šoviniais, priskiriamą šaunamiesiems C kategorijos ginklams, kurį laikė ir nešiojo iki 2016 m. kovo 18 ar 19 dienos, nenustatytos valandos, kuomet perdavė jį pasaugoti R. K., ir kurį 2016 m. kovo 23 d. apie 12 val. automobilio „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio R. K., apžiūros metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.R. J. išteisintas kaltinant jį tuo, kad 2016 m. kovo 23 d. automobilyje „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė bei gabeno didelį kiekį – 22,887 g, psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kol apie 12 val., (duomenys neskelbtini) pastato, policijos pareigūnams atliekant automobilio „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūrą, šią neteisėtai laikytą ir gabentą psichotropinę medžiagą rado ir paėmė policijos pareigūnai.Apeliaciniu skundu nuteistasis E. G. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį panaikinti ir jį išteisinti. Nuteistasis skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir tvirtina, jog byloje išvis nėra patikimų įrodymų, pakankamų jo kaltei pagrįsti. Nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėlionėmis, prieštaringais duomenimis, suinteresuoto bylos baigtimi kito teisiamojo paaiškinimais, kurie, priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, viso proceso metu nebuvo nuoseklūs.Skunde ginčija nuteistojo R. K. parodymus apie dujinio pistoleto įsigijimą. Nurodo, kad minėto nuteistojo parodymai yra nelogiški ir visiškai neįtikinami. Teigia, jog visiškai nesuprantama R. K. versija, kad pastarojo jis prašė trumpam laikui (anot R. K., kol išblaivės) paslėpti dujinį pistoletą. Nuteistojo teigimu, tokia versija neįtikinama dėl to, kad : pirma, dujinį pistoletą jis galėjo saugiai paslėpti savo sodyboje; antra, nesuprantama, dėl kokios priežasties dienos metu jis vaikščiojo savo kieme su pistoletu ir laukė, kol kažkas atvažiuos į sodybą šio pistoleto paimti; trečia, jis ir R. K. gyvena skirtingose vietose, su R. K. bendrauja retai, todėl su ginklu važiuoti tokį atstumą yra didelė rizika; ketvirta, paties R. K. teigimu, jis buvo blaivus ir suprato rizikos, kurią prisiima, mastą; penkta, pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino, kodėl nuteistasis R. K. neįvykdė tariamo pavedimo saugiai paslėpti dujinį pistoletą, o visą laiką vežiojosi jį su savimi automobilyje. Nuteistojo vertinimu, R. K. paaiškinimas, kad dujinį pistoletą pamiršo išimti iš automobilio, neįtikinamas, kadangi, jo manymu, tokio neeilinio pavedimo (jei ir būtų buvęs) negalima pamiršti.Nuteistasis cituoja skundžiamą nuosprendį ir teigia, kad apylinkės teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi liudytojų P. K., V. K., A. R. ir I. P. parodymais, kadangi šių liudytojų parodymai taip pat nėra nuoseklūs, logiški ir įtikinami. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo, kodėl liudytojo P. K. parodymus laiko nuosekliais ir patvirtinančiais R. K. parodymus. Nuteistojo vertinimu, pastarojo liudytojo parodymai proceso metu kito : teisiamojo posėdžio metu liudytojas R. K. parodė, kad „matė, kai R. G. jo broliui padavė ginklą“, kiek vėliau parodė, kad „akivaizdžiai ginklo nematė, tik iš pokalbio suprato, jog tai ginklas“. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas parodė, kad matė tik ginklo kontūrus. Nuteistasis taip pat ginčija liudytojos V. K. parodymus, tvirtina, kad jie nereikšmingi bylos aplinkybių nustatymui, todėl niekaip nepatvirtina R. K. parodymų nuoseklumo. Liudytojai A. R. ir I. P. parodė, kad iš R. K. sužinojo, jog ginklą jam davė pasaugoti draugas. Tačiau nuteistasis nurodo, kad su R. K. nėra draugai. Galiausiai, aptardamas liudytojų parodymus, nuteistasis atkreipia dėmesį, kad liudytojo P. K. parodymai skundžiamame nuosprendyje išvis nepriskirti prie R. K. parodymų nuoseklumą patvirtinančių. Akcentuoja, kad versija apie tai, jog jis ginklą perdavė R. K., buvo kuriama ilgą laiką ne tik paties R. K., bet ir kitų asmenų, atskiruose baudžiamojo proceso etapuose ji buvo keičiama ir detalizuojama, o galutinis variantas sukurtas jau teisiamojo posėdžio metu. Tai pat skunde nuteistasis teigia nesuprantantis, kokias faktines aplinkybes paneigia ar patvirtina nuosprendyje padaryta teismo išvada, jog nenustatyta, kad R. K. remontuodavo automobilius už atlygį. Nuteistojo vertinimu, tai reiškia, jog byloje nėra duomenų, kad R. K. būtų dirbęs teisės aktų nustatyta tvarka įregistravęs verslą. O tai, ar R. K. dirbo legaliai ar ne, nebuvo tiriama. Tvirtina, jog tai tik patvirtina aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas spėlionėmis.Be to, nuteistasis nurodo, kad ant tariamai perduoto ginklo jo pirštų antspaudų ar kitų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad jis turėjo fizinį sąlytį su ginklu, nenustatyta. Juolab, jokių pirštų antspaudų ant ginklo nustatyti ir nebuvo įmanoma, nes minėtą ginklą R. K. atidavė prieš 3 – 4 metus.Nuteistojo įsitikinimu, byloje yra pakankamai įrodymų tik R. K. kaltei pagrįsti, be to, R. K. pats prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Tokioje situacijoje tik teismas, o ne kas kitas privalėjo nustatyti, kokie motyvai R. K. paskatino prisipažinti ir duoti jau aptartus parodymus apie ginklo įgijimą.Skunde nuteistasis nurodo, kad be aptartų nenuoseklių liudytojų parodymų, daugiau jokių įrodymų, kurie būtų reikšmingi sprendžiant jo kaltės klausimą, byloje nėra. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, neužtikrino rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) realizavimo, taip pat įrodymų lygybės principo, reiškiančio, kad kiekvieno proceso dalyvio pateikti bylai reikšmingi duomenys turi būti vertinami pagal tas pačias taisykles. Todėl tvirtina, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu, yra visiškai nepagrįstas, todėl šioje dalyje nuosprendis turi būti panaikintas, jį išteisinant iš pareikšto kaltinimo.Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė M. Jelizarova prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl R. J. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – R. J. pripažinti kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir skirti jam 8 metų laisvės atėmimo bausmę. Skunde prokurorė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas R. J. kaltės klausimą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Apylinkės teismas, išteisindamas R. J. iš jam pareikšto kaltinimo, rėmėsi tik jį teisinančiais įrodymais, patikėjo jo pateikta versija, tačiau neanalizavo byloje surinktų duomenų visumos.Nurodo, jog byloje yra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių R. J. kaltę, padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje. Nors pats išteisintasis kaltu neprisipažino, tačiau jo neprisipažinimas, o taip pat versija apie įvykio aplinkybes vertintini kaip pasirinktas gynybos būdas, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.Prokurorė tvirtina, jog byloje esančiais įrodymais nustatyta: 1) 2016 m. kovo 23 d. apie 9 val. R. J. iš R. K. pasiskolino mikroautobusą „Fiat Ducato“; 2) tą pačią dieną apie 11-11.30 val. R. J., lydimas kitą, jam priklaususį automobilį „Audi A4“ vairavusio E. K., R. K. priklausantį mikroautobusą atvairavo prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kur minėtas mikroautobusas buvo patikrintas policijos pareigūnų ir jame rastos septynios statinės su 1400 l dyzelinio kuro; 3) pristačius mikroautobusą su neteisėtai gabentu dyzeliniu kuru į policijos komisariatą ir iškrovus statines, mikroautobuso krovininio skyriaus gale rastas stiklainis su dideliu kiekiu – 22,887 g, psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kuris buvo supakuotas į plastikinius paketėlius; 4) tiek ant kairės, tiek ant dešinės R. J. rankų buvo rasta narkotinės medžiagos – kokaino, ir psichotropinės medžiagos – metamfetamino, pėdsakų.Skunde prokurorė nesutinka su R. J. versija, jog mikroautobuse rastas stiklainis su psichotropine medžiaga priklausė R. K., kuris rado šį stiklainį ardydamas kitą automobilį ir padėjo į vėliau jam (R. J.) paskolintą mikroautobusą. Prokurorė nurodo, kad R. J. parodymai nebuvo nuoseklūs, jie prieštarauja tiek objektyviai nustatytoms bylos aplinkybėms, tiek ir byloje apklaustų liudytojų A. K., V. K., I. P. bei kaltinamojo R. K. parodymams. Be to, iš policijos pareigūnų D. Ž. ir E. M. parodymų matyti, kad sulaikius mikroautobusą su neteisėtai gabentu dyzelinu, R. J. teigė, kad transporto priemonė priklauso jam, tačiau iškrovus statines su dyzelinu ir radus stiklainį, R. J. tvirtino, kad mikroautobusą pasiskolino. Toks versijos pakeitimas rodo, kad R. J. žinojo, kas yra stiklainyje, nors tyrimas dėl rastos medžiagos dar nebuvo atliktas.Be to, nurodo, kad R. J. parodymai ir apie mikroautobuso iš R. K. pasiskolinimo ir dyzelino įsigijimo aplinkybes prieštarauja kitiems bylos duomenims (telefoninių pokalbių išklotinėms) bei nuosekliems R. K., policijos pareigūnų parodymams, iš kurių seka, jog nuo mikroautobuso pasiskolinimo momento R. J. buvo kartu su E. K.. O R. J. parodymus apie tai, kad jis ne pirmą kartą skolinosi mikroautobusą, paneigia nuo pat tyrimo pradžios nuoseklūs R. K. parodymai, iš kurių matyti, kad R. J. mikroautobusą skolinosi tik tąkart. Todėl prokurorė nesutinka su apylinkės teismo išvada, jog mikroautobusą R. J. buvo pasiskolinęs trumpam laikui, todėl negalėjo įdėti į jį stiklainio su narkotinėmis medžiagomis.Prokurorės teigimu, tai, kad ant stiklainio ir plastikinių maišelių nerasta R. J. rankų pėdsakų, visiškai nepaneigia R. J. kaltės, kadangi ant minėtų daiktų nebuvo rasta rankų pėdsakų, tinkamų asmens identifikavimui, tačiau tai nereiškia, jog šių daiktų niekas nelietė, juolab, kad ant abiejų R. J. rankų rasta tos pačios psichotropinės medžiagos, kuri ir buvo stiklainyje. Nurodo, kad pagrindinis objektyvus įrodymas byloje, patvirtinantis R. J. kaltę, ir yra tai, kad ant jo rankų rasta ne tik metamfetamino, bet ir kokaino pėdsakų. Tai, kad kitų asmenų (E. K., R. K.) rankos nebuvo tirtos, niekaip nepaneigia R. J. kaltės ir visiškai nepatvirtina jo versijos, kad minėta medžiaga galėjo būti išteptos įvairios mikroautobuso vietos ar medžiaga ant jo rankų galėjo patekti kaip nors kitaip. Metamfetaminas rastas uždarytame stiklainyje ir supakuotas į paketėlius, todėl ant R. J. rankų galėjo patekti tik betarpiškai rankoms kontaktuojant su šia medžiaga, pavyzdžiui, ją pakuojant, dedant į stiklainį ar pan. Be to, mikroautobuse stiklainis nebuvo paslėptas, todėl R. K., prieš kelias savaites iki aptariamo įvykio įsigijęs transporto priemonę ir ją naudodamas, būtų neabejotinai pastebėjęs šį stiklainį. Todėl versija, kad stiklainis su psichotropine medžiaga galėjo būti paliktas ankstesnio naudotojo, atmestina. Vertinant įrodymų visumą, nekyla jokių abejonių, kad psichotropinę medžiagą iš R. K. pasiskolinta transporto priemone gabeno būtent R. J.Skunde prokurorė taip pat nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad liudytojų D. V., A. R., R. R., A. K., V. K., R. K. parodymai apie tai, kad R. K. surado psichotropinę medžiagą ardydamas kitą automobilį, kad apie tai vyko pokalbis dalyvaujant jo tėvams, yra prieštaringi ir šių prieštaravimų pašalinti nėra galimybės. Prokurorė tvirtina, jog byloje esantys duomenys patvirtina, jog versiją, kad psichotropines medžiagas surado R. K. dar iki to laiko, kol paskolino mikroautobusą R. J., sugalvojo R. J. ir ją įgyvendino, bandydamas paveikti liudytojus, kad šie duotų jam palankius ir jį teisinančius parodymus. Be to, minėta R. J. versija buvo pateikta tik ikiteisminio tyrimo pabaigoje, kuomet pranešus jam apie įtarimą dėl sunkaus nusikaltimo padarymo, jis nurodė parodymus duosiąs kitoje apklausoje, kuomet susiras gynėją. Prokurorės teigimu, tai, kad ši versija yra išgalvota ir ją pateikė liudytojai, įkalbėti R. J., patvirtina bylos duomenys.Be to, nurodo, jog, darydamas išvadą dėl negalimumo pašalinti byloje esančių prieštaravimų, apylinkės teismas neatsižvelgė į ikiteisminio tyrimo metu duotus R. R. parodymus, neįvertino A. R. bei D. V. parodymuose esančių prieštaravimų bei tų parodymų prieštaravimų kitų liudytojų parodymams bei objektyviai nustatytoms bylos aplinkybėms. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad apie šių liudytojų buvimą ar duomenų, jog jie gali žinoti apie įvykio aplinkybes, byloje visiškai nebuvo iki tol, kol R. J. paskutinės apklausos metu nurodė, jog šie liudytojai gali patvirtinti jo versiją. Skunde prokurorė nurodo, jog R. R., A. R. bei D. V. su R. J. yra geri draugai. Tai patvirtino byloje apklausti asmenys. Be to, nuteistasis R. K. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog bijo R. J. dėl galimo jo keršto ar susidorojimo, todėl minėti liudytojai, ypatingai atkreipiant dėmesį į tai, kad juos surado ir nurodė pats R. J., gali būti suinteresuoti duoti R. J. teisinančius parodymus, kaip ir R. K. artimieji. Todėl teismas turėjo atsižvelgti ir įvertinti ne tik ikiteisminio tyrimo metu duotus R. R. parodymus, nuo pat tyrimo pradžios nuoseklius, išsamius ir bylos aplinkybes atitinkančius R. K. parodymus, kuriuos, be kita ko, patvirtina ir bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų parodymai bei objektyviai nustatytos bylos aplinkybės. Cituodama byloje apklaustų proceso dalyvių parodymus, prokurorė tvirtina, jog teismas turėjo atmesti liudytojų R. R., A. R. bei D. V. parodymus, o vadovautis nuosekliais kaltinamojo R. K. ir kitų liudytojų parodymais. Pažymi ir tai, kad nuosprendžio dalyje, kurioje analizuojamas E. G. kaltės klausimas dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu, teismas konstatavo, jog „R. K. parodymai nuoseklūs nuo pat pradžių“ ir jais rėmėsi, o analizuodamas kaltinamųjų ir liudytojų parodymus dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis, niekaip neįvertina R. K. parodymų ir apsiriboja konstatavimu, jog proceso dalyvių parodymai prieštaringi ir panaikinti prieštaravimų nėra galimybės.Skunde prokurorė cituoja liudytojo E. K. parodymus ir nurodo, kad šis liudytojas iš esmės reikšmingų R. J. kaltei pagrįsti ar paneigti parodymų nedavė, tačiau ir šio liudytojo parodymai turėtų būti atmesti kartu su visais R. J. parodymais, kadangi šio liudytojo parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra priderinti prie R. J. parodymų dėl aukščiau paminėtų mikroautobuso paėmimo iš R. K. aplinkybių, telefoninių kontaktų su R. J. ir nuvykimo prie serviso paimti R. J.. Galiausiai prokurorė nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad R. J. tikslo platinti psichotropines medžiagas nepatvirtina jokie bylos įrodymai. Vien tai, jog metamfetaminas nebuvo susvertas ar supakuotas dozėmis, nepaneigia R. J. tikslo jį platinti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, rūšis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, jų pakuotės dydis ir svoris, taip pat ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas ir kiti objektyvūs bylos duomenys. R. J. narkotinių ar psichotropinių medžiagų nevartoja, tačiau ant abiejų jo rankų rasta tiek psichotropinės medžiagos – metamfetamino, tiek ir narkotinės medžiagos – kokaino, pėdsakų. Stiklainyje buvo rasti keli plastikiniai maišeliai su milteliais, kurių bendra masė yra net 71,679 g, o jų sudėtyje nustatytas didelis kiekis – 22,887 g, metamfetamino. Kadangi iš rasto metamfetamino kiekio galima paruošti nemažai dozių, o pats R. J. narkotinių ir psichotropinių medžiagų nevartoja, nėra jokio pagrindo teigti, kad šias medžiagas jis įsigijo sau, todėl darytina vienintelė logiška išvada, kad psichotropines medžiagas jis gabeno ir laikė turėdamas tikslą jas platinti.Teismo posėdyje prokurorė prašė jos apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo E. G. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo E. G. gynėjas Č. Petronis prašė jo ginamojo apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintojo R. J. gynėjas A. Cemnolonskas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo R. K. gynėjas S. Butkevičius prašė nuteistojo E. G. apeliacinį skundą atmesti. Prokurorės ir nuteistojo E. G. apeliaciniai skundai atmetami. Šioje byloje nuteistasis E. G. skundžia apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo už neteisėtą šaunamojo ginklo įgijimą, laikymą ir nešiojimą, Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė M. Jelizarova – dėl R. J. išteisinimo iš kaltinimo dėl neteisėto psichotropinės medžiagos didelio kiekio laikymo ir gabenimo, turint tikslą ją parduoti ar kitaip platinti. Todėl, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), išdėsto motyvuotas išvadas dėl šių apeliacinių skundų esmės.

Dėl nuteistojo E. G. apeliacinio skundo

Nuteistasis E. G. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pateikia savo nuomonę dėl atskirų bylos duomenų įrodomosios reikšmės nustatant byloje įrodinėtinas aplinkybes, tvirtina, kad patikimų jo kaltės įrodymų byloje nėra, o teismo nuosprendis pagrįstas tik nenuosekliais, prieštaringais ir nepatikimais kito kaltinamojo bei jo skunde nurodytų liudytojų parodymais. Teisėjų kolegija su šiais apelianto skundo argumentais nesutinka ir pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nusikalstamos veikos, už kurią apeliantas yra nuteistas, padarymo faktines aplinkybes, pakankamai išsamiai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, juos teisingai įvertino ir pagrįstai nuteisė E. G. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. kovo 23 d. buvo apžiūrėta R. K. automobilis „Fiat Ducato“, kurioje, be kita ko, buvo rastas dujinis pistoletas „VALTRO“, mod. 98 CIVIL Nr. (duomenys neskelbtini), priskiriamas šaunamiesiems C kategorijos ginklams; leidimas šiam ginklui laikyti nebuvo išduotas, nustatyta tvarka ginklas nebuvo įregistruotas. Šias aplinkybes patvirtina 2016 m. kovo 23 d. įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., 8 – 12 b. l.), pažyma iš Licencijuojamos veiklos posistemio (1 t., 50 b. l.), 2016 m. balandžio 21 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 60 – 62 b. l.). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažino, jog apeliantas, tiksliai nenustatytu laiku ir iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijęs, laikė minėtą šaunamąjį ginklą bei nešiojosi jį su savimi iki tol, kol perdavė pasaugoti jį R. K., o šis ginklą laikė automobilyje, kuriame ginklas ir buvo rastas. Tokią išvadą apylinkės teismas padarė vadovaudamasis kaltinamojo R. K., liudytojų P. K., V. K., A. R., I. P. parodymais, kuriuos jis pripažino patikimais įrodymais, nekeliančiais abejonių dėl jų įrodomosios reikšmės. Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai atskleidė kaltinamųjų ir liudytojų parodymų esmę, juos išanalizavo bei vertino surinktų bylos įrodymų visete. Apylinkės teismo išvados yra pagrįstos įrodymais, kurių turinys papildo vienas kitą. Pagal teismų praktiką, išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus jų gavimo šaltinį, gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys Nr. 2K-589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011). Apeliantas tvirtina, kad nuteistojo R. K. parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jais grindė jo kaltę. Su tuo negalima sutikti, nes šio nuteistojo parodymai nėra esmingai prieštaringi, juose užfiksuotos esminės apelianto veikos padarymo aplinkybės sutapo. Apelianto skunde nurodyti R. K. parodymų neatitikimai tikrai nėra tokie, kad šio nuteistojo parodymus būtų galima atmesti kaip nepatikimus ar prieštaringus. Kaip matyti, ikiteisminio tyrimo metu R. K. parodė, jog 2016 m. kovo 23 d. policijos pareigūnai sulaikė jo mikroautobusą „Fiat Ducato“. Jame jis keletą dienų vežiojosi dujinį pistoletą, kurį 2016 m. kovo 18 ar 19 d. jam davė pažįstamas E. G.. Pastarasis ginklą davė dėl to, kad tuo metu buvo labai girtas, baiminosi ginklą pamesti ar pan. Šį ginklą E. G. turėjo jau seniai (1 t., 184 – 186 b. l.). Iš esmės tapačias aplinkybes R. K. nurodė ir akistatos su įtariamuoju E. G. metu (2 t., 6 – 8 b. l.). Bylos nagrinėjimo teisme metu R. K. taip pat nuosekliai tvirtino, jog savaitgalį, prieš 2016 m. kovo 23 d., su broliu ir tėvu nuvažiavo pas E. G. nusipirkti grūdų. Kai su broliu P. K. pylė grūdus, E. G. priėjo prie jo ir paprašė pasaugoti ginklą, sakė, kad nenori nešiotis su savimi, kol yra neblaivus. E. G. pasivedė jį toliau nuo P. K., iš savo striukės kišenės ištraukė ginklą ir padavė. Šį ginklą jis padėjo po mikroautobuso „Fiat Ducato“ vairuotojo sėdyne. Ginklą vežiojosi iki kovo 23 d., kol jį rado ir paėmė policijos pareigūnai (2 t., 133-135 b. l.). Pažymėtina, kad apylinkės teismas R. K. pripažino kaltu dėl neteisėto šaunamojo ginklo laikymo, todėl jam tyčia kaltinti E. G. tuo, kad gavo šį ginklą iš jo pasaugoti, nuteistajam nebuvo jokios prasmės. Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą šaunamojo ginklo disponavimą numatyta už alternatyvias veikas, t. y. tiek už tokio ginklo gaminimą, tiek už jo įgijimą, laikymą, nešiojimą, gabenimą ar realizavimą kaltininko veika kvalifikuojama pagal tą pačią BK 253 straipsnio 1 dalį. Kita vertus, byloje nėra ir jokių duomenų pripažinti, kad R. K. turėjo kažkokį asmeninį, savanaudišką ar dar kokį motyvą apkalbėti kad ir mažai pažįstamą apeliantą, jų nenurodė ir pats apeliantas savo skunde. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. G. dėsto aplinkybes, kurios, jo manymu, rodo pirmiau nurodytų nuteistojo R. K. parodymų nelogiškumą, kaip antai : šaunamąjį ginklą jis galėjo paslėpti savo sodyboje, o ne vaikščioti su juo po kiemą ir laukti, kol kažkas atvažiuos šį ginklą paimti; su R. K. gyvena skirtingose vietose, bendrauja retai; nuteistojo R. K. paaiškinimas, kad ginklą pamiršo išimti iš mikroautobuso, neįtikinamas; ir kt. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai tėra tik apelianto prielaidos, galimybės, galimos versijos, kurios prieštarauja byloje nustatytiems faktams. Tokių „nelogiškumų“ dėl kiekvieno įvykio galima prikurti labai ir labai daug, tačiau tai nereiškia, kad visus juos reikia būtinai aptarti nuosprendyje vertinant parodymus. Prielaidų ar spėjimų neįmanoma paneigti, todėl jais ir negali būti grindžiamas apkaltinamasis teismo nuosprendis. Todėl, tokie apelianto argumentai nepaneigia bylos faktinių aplinkybių buvimo bei nesudaro pagrindo abejoti nuteistojo R. K. parodymų patikimumu ir teisingumu. Juolab, kaip jau minėta, apylinkės teismas vadovavosi ne tik nuteistojo R. K. parodymais, tačiau savo išvadas grindė ir kitais byloje esančiais įrodymais. O būtent, liudytojo P. K. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, kad jis stovėjo apie 10 m atstumu nuo E. G. ir brolio R. K., matė, kad broliui E. G. kažką padavė, suprato, jog tai galėjo būti ginklas, kadangi girdėjo, kad E. G. R. K. paprašė palaikyti ginklą, nes pats buvo išgėręs. Paėmęs ginklą, R. K. jį nunešė į mikroautobusą, važiuojant mikroautobusu, R. K. jam pasakė, kad dėžutėje yra dujinis pistoletas (2 t., 137 – 138 b. l.). Pasak apelianto, šie liudytojo P. K. parodymai nesutampa su jo duotais ikiteisminio tyrimo metu, kur liudytojas parodė, jog matė ginklo kontūrus, ir todėl turi būti vertinami kaip nenuoseklūs, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojo parodymuose esantys netikslumai apie šaunamojo ginklo perdavimo R. K. aplinkybes nesudaro pagrindo abejoti šio liudytojo parodymais iš esmės. Skundžiamame nuosprendyje teismas apelianto kaltę patvirtinančiais įrodymais laikė liudytojų V. K., A. R., I. P. parodymus, jog pagal iš R. K. pasakojimo, jam ginklą davė draugas, pažįstamas E. G. (2 t., 172 – 176 b. l.). Apeliantas nesutinka su tokiu šių liudytojų parodymų vertinimu ir teigia, kad liudytojos V. K. parodymai nereikšmingi šios bylos aplinkybių nustatymui, o liudytojų A. R. ir I. P. parodymai yra nepatikimi, kadangi šie liudytojai neteisingai nurodo, jog jis su R. K. yra draugai. Su tokiais apelianto argumentais taip pat negalima sutikti, nes, visų pirma, liudytojų parodymuose minima sąvoka „draugas“ yra vertinamojo pobūdžio, todėl kiekvienas asmuo ją suvokia ir interpretuoja savaip. Kodėl V. K. parodymai turėtų būti pripažinti nereikšmingais, iš skundo negalima suprasti. Aptariant liudytojų V. K., A. R., I. P. parodymus matyti, kad jų parodymai yra netiesiogiai įrodymai, tačiau tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius įrodymus – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Grindžiant kaltę netiesioginiais įrodymais, svarbu, kad tais įrodymais būtų nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungtos nuoseklia, logiška grandine. Šiuo atveju liudytojai V. K., A. R. ir I. P. tiesiogiai įvykio nematė, jie davė parodymus tik apie R. K. jiems papasakotas aplinkybes. Tačiau, tai nemenkina šių įrodymų įrodomosios vertės, nes jie patvirtina nuteistojo R. K. parodymų patikimumą bei papildo kitus byloje esančius įrodymus. Todėl, kolegija pritaria apylinkės teismo nuosprendyje padarytai išvadai, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo netikėti nei nuteistojo R. K., nei minėtų liudytojų parodymais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad paties nuteistojo E. G. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs ir prieštaravimai jo parodymuose jau yra pakankamai akivaizdūs. Apklaustas įtariamuoju bei akistatos metu E. G. nurodė, kad jokio ginklo jis niekada neturėjo (2 t., 6 – 8, 11 – 12 b. l.). O teisiamajame posėdyje E. G. iškėlė versiją, kad R. K. minimą ginklą jis atidavė už automobilio remonto darbus prieš 3 ar 4 metus (2 t., 162 – 163 b. l.). Pats gi R. K. to niekada nepripažino. Todėl, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai suabejojo nuteistojo E. G. parodymų teisingumu, laikė juos prieštaraujančiais byloje surinktiems faktiniams duomenims ir atmetė. Kolegija sutinka su apeliantu, kad suradus pirštų antspaudus ant šaunamojo ginklo bei nustačius jų priklausomybę apeliantui, pastarojo kaltė būtų grindžiama dar vienu neabejotinu įrodymu. Tačiau, E. G. kaltė ir taip jokių abejonių nekelia, ji įrodyta pirmiau aptartų pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Pažymėtina, kad baudžiamajame procese nebūtina stengtis surinkti įrodymų maksimumą – surinktų įrodymų turi pakakti patvirtinti ar paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Tokiu būdu, kolegija pripažįsta, jog šioje byloje pakanka patikimų įrodymų iš skirtingų šaltinių, patvirtinančių E. G. kaltę neteisėtai disponavus šaunamuoju ginklu. Naikinti apylinkės teismo nuosprendį nuteistojo E. G. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir jį dėl šios veikos išteisinti kolegija pagrindų nenustatė.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

Šioje byloje R. J. buvo kaltinamas ir perduotas teismui pagal BK 260 straipsnio 2 dalį už tai, kad, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai disponavo, t. y. transporto priemonėje laikė ir ja gabeno, didelį kiekį – 22,887 g, psichotropinės medžiagos – metamfetamino.Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, konstatavo, kad R. J. pateiktas kaltinimas nepasitvirtino ir jį dėl šios veikos išteisino. Tokį sprendimą teismas priėmė pripažinęs, jog byloje nepakanka objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad R. J. atliko jam inkriminuotus veiksmus. Teismas padarė išvadas, kad aplinkybė, jog ant R. J. rankų rasta psichotropinės medžiagos – metamfetamino, ir narkotinės medžiagos – kokaino, pėdsakų, nepatvirtina, jog kaltinamasis ją laikė ir gabeno; kad šiuo atveju kaltinamojo tikslą parduoti ar kitaip platinti metamfetaminą sieti tik su dideliu rastu jo kiekiu nėra pagrindo, kadangi šio fakto nepatvirtina jokie bylos įrodymai (nesuruoštos dozės pardavimui, nenustatyta jokių kaltinamojo pokalbių, susitarimų dėl metamfetamino platinimo, nerasta jokių dozavimo priemonių, prietaisų). Įvertinęs liudytojų A. K., V. K. parodymus, taip pat kaltinamojo R. K. parodymus bei liudytojų D. V., A. R., R. R. parodymus, iš esmės teisinančius kaltinamąjį R. J., apylinkės teismas konstatavo, jog šių liudytojų parodymai prieštaringi, pašalinti juose esančius prieštaravimus nėra galimybės, todėl vertino juos kaltinamojo R. J. naudai. Prokurorė, nesutikdama su apylinkės teismo nuosprendžiu dėl R. J. išteisinimo, apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, nesutinka su teismo išvadomis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi byloje surinktus faktinius duomenis, apylinkės teismo atliktą jų vertinimą ir padarytas išvadas, nesutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, nes apeliantė savo poziciją iš esmės grindžia tik prielaidomis, kurių nepatvirtina byloje esančių įrodymų visuma. Pažymėtina, kad pernelyg daug įrodomosios reikšmės prokurorė suteikia aplinkybei, kad ant išteisintojo R. J. rankų buvo rasta metamfetamino ir kokaino pėdsakų. O neva nenuoseklius bei prieštaringus (atkreiptinas dėmesys, kad jo parodymai ir nėra tiek prieštaringi) R. J. parodymus proceso metu vertinti kaip besąlyginį ir kategorišką jo kaltės įrodymą, kaip kad siūlo tai daryti prokurorė, taip pat tikrai negalima, nes įtariamasis ar kaltinamasis laisvas duoti bet kokius parodymus, juos keisti, kelti versijas, ir t. t. Iš BPK išplaukia ikiteisminio tyrimo, prokuroro ir teismo pareiga įrodyti, kad kaltinamasis yra kaltas, o ne versti jį įrodinėti savo nekaltumą. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, šioje byloje išteisindamas R. J., jokių įrodymų vertinimo klaidų nepadarė ir priėmė iš esmės teisingą ir pagrįstą sprendimą. Teismas teisingai nuosprendyje pažymėjo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias bylos aplinkybes. O visos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti byloje surinktais įrodymais, privalo būti aiškinamos kaltinamojo naudai.Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. kovo 23 d. ryte R. J. iš R. K. pasiskolino mikroautobusą „Fiat Ducato“, kuriuo naudojosi iki tol, kol jį sustabdė policijos pareigūnai ir, patikrinę šios transporto priemonės krovinių skyrių, jame rado 7 statines su dyzeliniu kuru. Policijos pareigūnams R. J. kuro įsigijimo dokumentų nepateikė. Tą pačią dieną, šis automobilis Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpose buvo apžiūrėta išsamiau. Šios apžiūros metu, be kita ko, buvo rastas stiklainis su maišeliais, kuriuose buvo 22,887 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino. Šias bylos aplinkybes patvirtina kaltinamųjų R. J., R. K., liudytojų E. K., policijos pareigūnų D. Ž., E. M., S. D. teisiamajame posėdyje duoti parodymai (2 t., 133 – 139, 160 – 161 b. l.), įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., 8-12 b. l.), specialisto išvada (1 t., 34-38 b. l.), telefoninių pokalbių išklotinės (1 t., 123 – 129 b. l.). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu R. J. parodė, kad pasiskolintu iš R. K. mikroautobusu įvykio dieną vežė tik dyzelinį kurą, jokių psichotropinių medžiagų jis negabeno. Ant jo rankų rasta psichotropine medžiaga galėjo būti išteptos mikroautobuso dalys – vairas, sėdynė, todėl šios medžiagos pėdsakų ant jo rankų galėjo atsirasti jam kontaktuojant su transporto priemonės dalimis (2 t., 25-28, 31-32, 34-36 b. l.). Pirmosios instancijos teisme kaltinamasis R. J. iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes (2 t., 131 – 133 b. l.). Ši jo versija, beje ir nėra paneigta, nes pats R. K. automobilis taip ir nebuvo atidžiau apžiūrėtas ir patikrintas, ar iš tiesų jame nebuvo daugiau narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Ant išteisintojo rankų rasta kokaino pėdsakų, tačiau kokainas iš viso nebuvo nusikalstamos veikos, dėl kurios išteisintas R. J., dalykas, jam dėl neteisėto disponavimo šia narkotine medžiaga kaltinimas nebuvo pateiktas. Aplinkybė, kad metamfetaminas, kurio pėdsakai buvo rasti ant R. J. rankų, byloje niekaip nesusieta su metamfetaminu, kuris buvo rastas R. J. vairuotame R. K. automobilyje, t. y. byloje nėra jokių įrodymų teigti, kad R. J. kaip nors tiesiogiai susijęs su automobilyje rastu metamfetaminu, kad išteisintasis užsiima neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, ir pan. Faktas, kad R. J. nepateikė prokurorę įtikinančios versijos, kaip ant jo rankų atsirado psichotropinės medžiagos – metamfetamino, bei narkotinės medžiagos – kokaino, pėdsakų, kolegijos vertinimu, niekaip neįrodo jo kaltės neteisėtai disponavus automobilyje rastu dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos. Teismas nuosprendyje pagrįstai nustatė, kad ant stiklainio ir jame buvusių plastikinių maišelių su psichotropine medžiaga – metamfetaminu, nerasta R. J. rankų pėdsakų (1 t., 43 – 44 b. l.). Išteisintojo gynėjas baigiamosios kalbos metu apeliacinės instancijos teisme pagrįstai akcentavo, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrimą atlikę pareigūnai net nesistengė nustatyti, kur išteisintasis buvo, ką veikė, su kuo galimai kontaktavo ir iš ko galimai galėjo gauti psichotropinę medžiagą įvykio dieną nuo maždaug 9 valandos ryto iki jo sulaikymo apie 12 val. momento. Iš tiesų nebuvo net nenustatyta, iš ko R. J. gavo ir dyzelinį kurą. Taigi, iš byloje esančių duomenų visumos negalima atkurti įvykių sekos nuo mikroautobuso „Fiat Ducato“ pasiskolinimo iš R. K. momento iki R. J. grįžimo su šia transporto priemone ir ja gabenamu dyzeliniu kuru į teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini). Todėl, priešingai nei skunde teigia prokurorė, byloje nėra jokių neabejotinų įrodymų, jog R. J. kaltas dėl šios veikos. Prokurorė apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria išteisintojo R. J. parodymams, jog jis iš D. V., A. R. ir R. R. sužinojo, kad psichotropinę medžiagą – metamfetaminą, R. K. surado su R. R. beardydamas kitą automobilį ir po to, šią medžiagą įdėjęs į stiklainį, laikė mikroautobuso „Fiat Ducato“ krovinių skyriuje. Apeliantė nesutinka su šia išteisintojo R. J. versija, tikina, jog tokie išteisintojo parodymai taip pat yra neįtikinami, juos paneigia kiti byloje esantys duomenys. Tokią poziciją apeliantė grindžia tokiais argumentais : 1) kaltinamasis R. J. viso proceso metu keitė savo versiją dėl įvykio aplinkybių; 2) minėtą versiją R. J. pateikė tik ikiteisminio tyrimo pabaigoje, o paskutinės apklausos metu nurodė liudytojus, galinčius šią jo versiją patvirtinti; 3) liudytojų D. V., A. R. ir R. R. parodymai yra priderinti prie R. J. parodymų, todėl šie liudytojai yra nepatikimi ir galimai suinteresuoti duoti R. J. teisinančius parodymus; 4) R. J. versiją paneigia viso proceso metu nuoseklūs R. K. parodymai bei juos patvirtinantys liudytojų A. K., V. K. parodymai. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės skundo argumentais nesutinka ir vėl gi akcentuoja, jog įtariamasis ar kaltinamasis baudžiamajame procese neturi įrodinėti savo nekaltumo ir gali kelti kiek nori versijų (gintis nuo pareikšto įtarimo ar kaltinimo), kurias privalo patikrinti ar paneigti ikiteisminio tyrimo institucija ar teismas. O vien prieštaravimai tarp byloje esančių duomenų negali būti vieninteliu jo kaltės įrodymu, jeigu kitų įrodymų byloje nėra.Kaip jau minėta, išteisintasis R. J. dėl įtariamųjų (kaltinamųjų) procesinio statuso nulemtų liudijimo ypatumų neturėjo pareigos sakyti tiesą, t. y. jis turi teisę, o ne pareigą duoti parodymus. Šioje byloje išteisintasis R. J. šią teisę realizavo ir tai negali būti laikoma jo vengimu baudžiamosios atsakomybės. Kaip matyti, R. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu iš esmės parodė, jog po to, kai buvo paleistas iš policijos komisariato, nuvyko pas R. K.. Pastarasis jam paaiškino, kad prieš kažkiek laiko savo tėvų kieme su R. R. ardė seną automobilį ir rado kažkokius miltelius, tai matė jo tėvas ir motina, kurie liepė miltelius išmesti. R. K. taip pat papasakojo, kad jo motina atnešė stiklainį, į kurį jis susidėjo miltelius, ir šį stiklainį jis padėjo į mikroautobusą. R. J. taip pat parodė, kad po kurio laiko buvo nuvažiavęs į autoservisą nusipirkti padangų, sutiko A. R. ir D. V.. Jie sakė, kad, kai buvo svečiuose pas K., R. K. motina nurodė, jog įvyko nesusipratimas, nes kaltinamas visiškai nekaltas žmogus, ji tikrai žino, kad miltelius mikroautobuse pasidėjo R. K., kuriam liepė nueiti prisipažinti (2 t., 25-28, 31-32, 34-36, 131-133 b. l.). Šias kaltinamojo R. J. nurodytas aplinkybes patvirtina liudytojų R. R., A. R., D. V. parodymai. Tuo tarpu nuteistasis R. K. ir liudytojai A. K. bei V. K. dėl aptariamos nusikalstamos veikos parodė, kad R. K. su R. R. jokio automobilio neardė, o D. V. su A. R. svečiuose pas juos iš viso nebuvo. Teisėjų kolegija nesutinka ir su prokurorės skundo teiginiu, jog D. V., A. R. ir R. R. yra suinteresuoti duoti R. J. teisinančius parodymus vien dėl tos aplinkybės, kad jie yra draugai. Pažymėtina, kad aukščiau paminėti proceso dalyviai yra vienaip ar kitaip tarpusavyje susiję. Liudytojai R. R. ir A. R. yra R. K. pusbroliai, liudytoja A. K. yra R. K. motina, o liudytoja V. K. – jo žmona. Todėl teigti, kad šiuo atveju liudytojų A. K. ir V. K. parodymai yra objektyvūs, kadangi liudytojos nesuinteresuotos bylos baigtimi, negalima. Aplinkybę, kad liudytojas R. R. buvo R. J. įkalbėtas duoti išteisinamajam palankius parodymus, šis liudytojas paneigė teisiamajame posėdyje, kitų objektyvių duomenų apie kaltinamojo R. J. galimą poveikį liudytojui R. R. byloje nėra, jų skunde nepateikė ir apeliantė. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad R. J. apie vykusį pokalbį su R. K., D. V. bei A. R. nurodė vėlesnėje ikiteisminio tyrimo stadijoje, yra savaime suprantama, kadangi, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, šios aplinkybės R. J. nebuvo žinomos iki tol, kol jų jam nepapasakojo minėti liudytojai. Taigi, šiuo atveju iš skirtingų įrodymų šaltinių buvo gauta skirtinga informacija, tačiau, priešingai nei teigia prokurorė, esmė ne tame – esmė yra ta, kad nė vienas iš minimų liudytojų kategoriškai neparodė, jog rasta psichotropinė medžiaga buvo ne kieno kito, o R. J.. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kaltinamojo R. K., liudytojų D. V., R. R., A. R., A. K., V. K. kaip prieštaringi negali būti besąlyginiu išteisintojo kaltės įrodymu, nes prieštaravimai liko nepašalinti. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog šioje baudžiamojoje byloje nenustatytos esminės kaltinime nurodytos disponavimo psichotropinėmis medžiagomis aplinkybės, byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų, jog R. J. iš R. K. pasiskolintoje transporto priemonėje neteisėtai laikė bei jas gabeno. Byloje neginčijamai nenustačius, jog R. J. neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, nėra jokios prasmės atskirai aptarinėti, ar išteisintasis turėjo tikslą šią medžiagą platinti. Kita vertus, priešingai nei skunde nurodo apeliantė, vien tai, kad rastas didelis kiekis narkotinės medžiagas, bei tai, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo jų nevartoja, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog kaltininkas visais atvejais turi tikslą šias medžiagas platinti. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, kiekvienu atveju turi būti vertinami ir kaltininko parodymai, jo atlikti veiksmai, jų pobūdis, intensyvumas, būdas, pastangos juos padarant, šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, jų rūšis, kaina, paruoštų vartoti dozių skaičius, jų pakuotės (dydis, svoris), duomenys apie tai, kad kaltininkas tai žinojo, rastos priemonės (svarstyklės ir t. t.), ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas (kokias, ar organizme rastos medžiagos sutampa su medžiagomis, rastomis pas jį, ir pan.), ar buvo susitarimas su vartotoju ir pan. Tokiu būdu, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir dėl R. J. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį taip pat yra ir teisėtas, ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo E. G. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Marinos Jelizarovos apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Valdas MeidusTeisėjai Algirdas GaputisSigitas Bagdonavičius