- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-08
- Bylos Nr.
- A-146-436-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Antanas Ablingis, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- D. S.
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Laimės Baltrūnaitės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui D. S. dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 5-8,49-51) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 5 000 Lt moralinės žalos atlyginimą.
Paaiškino, kad Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu solidariai iš jo ir A. J. buvo priteista 2 390 Lt žalai atlyginti ir 650 Lt advokato išlaidų 404-ajai Daugiabučio namo savininkų bendrijai (toliau – ir DNSB). Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nustatyta, kad V. D. įpareigojamas žalą atlyginti per 1 metus ir 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. 2003 m. gruodžio 31 d. buvo išduotas vykdomasis raštas dėl 12 818,31 Lt išieškojimo DNSB naudai. Vykdomajame rašte buvo nurodyta nauja suma, t. y. 12 818,31 Lt, nes priteisiamo civilinio ieškinio sumą padidino apeliaciją nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2003 m. lapkričio 25 d. nutartimi. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo nutarties dalis dėl civilinio ieškinio buvo panaikinta. 2004 m. balandžio 26 d. pareiškėjas savanoriškai pervedė 3 040 Lt, t. y. sumą, kurią priteisė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, į DNSB sąskaitą. Paaiškino, kad nepaisant teismo nuosprendyje nurodyto 1,5 metų vykdymo dėl žalos išieškojimo termino, 2003 m. lapkričio 25 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis buvo pradėta skubiai vykdyti. Antstolis D. S. 2004 m. vasario 6 d. nuo pareiškėjo sąskaitos nurašė 14 578,94 Lt, o 2004 m. vasario 10 d. – dar 559,98 Lt. Iš šios sumos 12 818,31 Lt buvo pervesta į DNSB sąskaitą, likusi suma – 2 320,61 Lt liko antstolio sąskaitoje, kaip vykdymo išlaidos. Pareiškėjas teigė, kad antstolio patvarkymai buvo neteisėti, nes išieškojimas buvo vykdomas pagal panaikintą Vilniaus apygardos teismo nutartį. Dalis šios sumos 2006 metais pareiškėjui buvo grąžinta, tačiau vis vien liko antstolio neteisėtai nusavinti 2 320,61 Lt vykdymo išlaidų. Antstolis, pareiškėjo teigimu, pradėjo vykdymą neįsitikinęs, ar nėra tam kliūčių, nepranešęs pareiškėjui ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 651 straipsnio 1 dalį ir 657 straipsnio 1 dalį Pareiškėjas paaiškino, kad jau 5 metai kai bylinėjasi teismuose dėl antstolio veiksmų, tačiau jo argumentai pripažįstami nepagrįstais. Pareiškėjas negali atgauti 2 320,61 Lt, nes žalos apmokėjimo termino atidėjimas 1,5 metams nebuvo įrašytas į vykdomąjį raštą.
Pareiškėjas dėl Teisingumo ministerijos veiksmų paaiškino (b. l. 118), kad jis dėl antstolio neteisėtų veiksmų išieškant žalos atlyginimas pagal teismo nuosprendį, kelis kartus kreipėsi į Teisingumo ministeriją ir gavo atsakymus (2006 m. sausio 1 d. raštas Nr.(1.23)-7R-274, 2006 m. rugsėjo 4 d. raštas Nr.(1.2.3)-7R-5762, 2008 m. rugsėjo 9 d. raštas Nr. (1.23)-7R-7798). Nesutinka su Teisingumo ministerijos atsakymu į jo 2005 m. rugsėjo 29 d. skundą. Paaiškino, kad Teisingumo ministerija atsakyme Nr.(1.23)-7R-274 parašė netiesa, nes jau 7 metai bylos nagrinėjamos teismuose ir nė vienas teismas neįpareigojo vykdyti CPK 373 straipsnio reikalavimų. Teisingumo ministerija savo raštuose Nr.(1.23)-7R-274, Nr.(1.2.3)-7R-5762 nurodė, kad jie gali būti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Kai jis kreipėsi į šį teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, Teisingumo ministerija atsiliepime pareiškė, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti antstolių ar teisėjų procesinius veiksmus, susijusius su teisingumo vykdymu. Pareiškėjo nuomone, tai įrodo, jog Teisingumo ministerijos raštai vieni kitiems prieštarauja, yra klaidinantys.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsiliepimas
Savo atsiliepime (b. l. 60-61) paaiškino, kad administracinių teismų kompetenciją nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalis, 15 straipsnis, 16 straipsnio 2 dalis. Nurodė, kad pareiškėjo skunde padarytos žalos atlyginimas kildinamas iš neteisėtų antstolio D. S. procesinių veiksmų, susijusių su sprendimo vykdymu. Todėl darytina išvada, kad byloje iš esmės yra pareikštas civilinio pobūdžio reikalavimas, kuris galėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme ir byloje atsakovu turėtų būti antstolis D. S. bei draudikas, apdraudęs antstolio profesinę civilinę atsakomybę.
Teisingumo ministerija pažymėjo, kad pareiškėjas neskundžia Teisingumo ministerijos, kaip valstybinio administravimo subjekto, priimto teisės akto ar veiksmų teisėtumo ar atsisakymo atlikti Teisingumo ministerijai priskirtas funkcijas. Pareiškėjas nesutinka su antstolio D. S. veiksmais, tačiau Teisingumo ministerija neatsako už antstolio padarytą žalą. Teigė, kad esant minėtoms aplinkybėms neturtinės žalos atlyginimo klausimo svarstymas nagrinėjamoje byloje neturi teisinės prasmės, prašė bylą nutraukti vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo antstolis D. S. prašė pareiškėjo skundą atmesti. Savo atsiliepime (b. l. 68) nurodė, kad pareiškėjas savo prašymą atlyginti padarytą moralinę žalą grindžia tik prielaidomis, kad tokia žala atsirado dėl valstybės pareigūnų veiksmų. Paaiškino, kad tokiai žalai atsirasti būtinos sąlygos, numatytos Civilinio kodekso 6.246-6.249 straipsniuose. Teigė, kad nėra sąlygų viseto atsakovo atsakomybei atsirasti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino.
Teismas nustatė, kad nagrinėjama byla yra dėl žalos atlyginimo iš valstybės. Tokio žalos atlyginimo pagrindu turėtų būti CK 6.271 straipsnio nuostatos, kadangi administraciniai teismai nenagrinėja bylų dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnį, kuriame numatomas žalos atlyginimas, jeigu žalą padarė teisėjas ar teismas (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.). Įvertinęs skundą ir pareiškėjo paaiškinimą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas žalos atsiradimą sieja su tuo, kad, vykdant Vilniaus 1 apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį (b. l. 52-54) dalyje dėl žalos atlyginimo DNSB naudai iš pareiškėjo, buvo padaryta klaidų, dėl kurių pareiškėjas vėliau turėjo turtinių nuostolių, jam teko daug bylinėtis, dėl šių priežasčių prašo atlyginti jam moralinę žalą iš valstybės. Žala buvo padaryta tuo, kad, pagal šį nuosprendį išrašant Vykdomąjį raštą (b. l. 55-57), jame nebuvo nurodyta, kad teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo įpareigotas priteistą žalą atlyginti per 1 metus ir 6 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Antstolis ėmėsi vykdymo veiksmų pagal šį vykdomąjį raštą pareiškėjui netinkamai pranešęs apie pradėtą vykdymą, kadangi vadovavosi CPK 123 straipsniu, kai privalėjo vadovautis CPK 657 straipsniu. Pareiškėjas teigė, kad Teisingumo ministerija, atsakydama į jo prašymus, taip pat Antstolių rūmai, jam teisingai nurodė CPK straipsnį, kuriuo turėjo vadovautis antstolis, dėl to šiuo klausimu pareiškėjas neturi pretenzijų Teisingumo ministerijai. Pareiškėjo nurodyti Teisingumo ministerijos 2008 m. rugsėjo 9 d. raštas Nr. (1.23.)-7R-7798 (b. l. 85) ir 2006 m. sausio 11 d. raštas Nr. (1.23)-7R-274 (b. l. 119), kuriais buvo išnagrinėti jo skundai, kaip administraciniai sprendimai, nebuvo skundžiami teismui, nors pareiškėjas 2009 m. vasario 17 d. teismo posėdį prašė atidėti ir įsipareigojo nurodyti kaltus Teisingumo ministerijos pareigūnų veiksmus, dėl kurių jis prašo žalos atlyginimo iš valstybės (b. l. 78-79).
Teismas, remdamasis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagal kurį administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl turtinės ar neturtinės žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.), padarė išvadą, kad administraciniai teismai nenagrinėja bylų dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnį, kuriame numatytas žalos atlyginimas, padarytas neteisėtais teisėjo veiksmais. Visos administracinių teismų nagrinėjamos bylos yra numatytos ABTĮ 15 straipsnyje, kuriame nėra numatyta, kad administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl neteisėtų antstolio veiksmų, ar neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų. ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, priskirtų bendros kompetencijos teismams, o 2 dalyje pasakyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti teisėjų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu, taip pat su sprendimų vykdymu.
Todėl teismas konstatavo, kad šis ginčas gali būti nagrinėjamas tik CK 6.271 straipsnio reglamentavimo ribose. Kadangi administraciniai teismai netiria nei teisėjų, nei antstolių procesinių veiksmų, o būtent iš tokių veiksmų pareiškėjas kildina žalos atsiradimą, teismas vertino, kad žalos atlyginimas būtų galimas tik nustačius Teisingumo ministerijos neteisėtus veiksmus, nes pareiškėjas tais pačiais klausimais yra keletą kartų kreipęsis į Teisingumo ministeriją. Per visą laikotarpį, kol vyko ginčai dėl to, kad iš pareiškėjo neteisėtai buvo išieškotas žalos atlyginimas pagal nuosprendį, pareiškėjas du kartus prašymais kreipėsi į Teisingumo ministeriją ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytais terminais ir tvarka gavo iš ministerijos atsakymus į savo prašymus (b. l. 84, 85, 86-87, 115-116). Teismas nustatė, kad šių atsakymų, kaip administracinių sprendimų dėl pareiškėjo prašymų svarstymo, pareiškėjas ABTĮ nustatyta tvarka administraciniam teismui neskundė (per 1 mėnesį nuo jų gavimo dienos, kaip numato ABTĮ 33 straipsnis), todėl Teisingumo ministerijos atsakymai pareiškėjui, kadangi jie nenuginčyti administraciniame teisme, laikomi teisėtais. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas šiems atsakymams didelių pretenzijų neturi, pareiškėjas tik nesutinka su paaiškinimu 2006 m. rašte dėl žalos atlyginimo terminų, bet ši rašto dalis nėra įstatymo nustatyta tvarka nuginčyta, be to ji vis tiek nėra reikšminga, nes antstolio ar teisėjo veiksmų teisėtumas administracinėje byloje negali būti tiriamas. Kokių nors kitų Teisingumo ministerijos, kaip valstybinės valdžios institucijos, neteisėtų veiksmų, kuriais pareiškėjui galėjo būti padaryta moralinė žala, pareiškėjas nenurodo. Tokių veiksmų teismas nenustatė ir surinkus visą medžiagą, susijusią su pareiškėjo susirašinėjimu su ministerija. Teismas pastebėjo, kad nėra buvę atvejo, kad ministerija nereaguotų į pareiškėjo prašymus ir dėl to jis būtų patyręs žalą, todėl konstatavo, kad valdžios institucijos neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu nėra.
Teismas taip pat pažymėjo, kad žala administracinio teismo gali būti priteista tik vadovaujantis CK 6.271 straipsniu, tačiau net ir nustačius šiame straipsnyje nurodytą žalos atlyginimo pagrindą, žalos atlyginimas galimas, kai yra visos civilinės atsakomybės sąlygos, nurodytos CK 6.245 - 6.250 straipsniuose. Šiuo atveju žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį apskritai negalimas, nes valdžios institucija nėra priėmusi pareiškėjo atžvilgiu jokio neteisėto akto, dėl kurio galėtų atsirasti žala. Dėl to, teismas nusprendė, kad nėra būtinumo svarstyti, ar yra kitos žalos atlyginimo, t. y. civilinės valstybės atsakomybės sąlygos, tokios kaip žalos padarymo faktas, priežastinis ryšys tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų. Teismas taip pat nusprendė, jog negalima teigti, kad pareiškėjas apskritai liko be teisminės gynybos, kadangi Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4654-566/2008 (b. l. 45-48) priteisė pareiškėjui žalos atlyginimą iš antstolio. Ir nors pareiškėjo teigimu, priteistas per mažas žalos atlyginimas, tačiau pareiškėjas pasinaudojo galimybe minėtą sprendimą skųsti Vilniaus apygardos teismui (tai nurodė pats pareiškėjas, šią aplinkybę patvirtino ir trečiasis suinteresuotas asmuo D. S. atsiliepime į skundą, b. l. 68). Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas tokio pobūdžio byloje gali reikalauti ir neturtinės žalos atlyginimo. Pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 16 ir 17 straipsnių nuostatas bendros kompetencijos teismai nagrinėja bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais antstolio veiksmais, atlyginimo. Dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų pagal CK 6.272 straipsnio nuostatas bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo nuostatomis bylas nagrinėja taip pat bendros kompetencijos teismai, tačiau minėto įstatymo 3 straipsnis numato galimybę prašyti žalos atlyginimo ne teismo tvarka, jeigu yra šiame straipsnyje numatytos būtinos sąlygos. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes ir teisinį ginčo reglamentavimą konstatavo, kad skundas negali būti tenkinamas, nes jis nepagrįstas nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės aktų nuostatomis.
III.
Pareiškėjas V. D. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 139,149), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:
1. Skundžiamas teismo sprendimas siūlo ir toliau bylinėtis bendrosios kompetencijos teismuose. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriame nurodyta, kad administracinis teismas nenagrinėja bylų pagal CK 6.272 straipsnį, yra neteisėtas.
3. Sprendime neįvertinti Teisingumo ministerijos klaidinantys veiksmai. Priešingai, nurodoma, kad pareiškėjas neapskundė Teisingumo ministerijos raštų per 1 mėnesį, kaip numato ABTĮ 33 straipsnis. Paaiškino, kad Teisingumo ministerijos raštuose buvo užsiminta tik tai, kad tuos raštus galima skųsti administraciniam teismui.
Atsiliepimas
Atsakovas Teisingumo ministerija prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 152-153) nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl negali būti panaikintas. Pateikia iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad iš pareiškėjo teiginių apie klaidinančius Teisingumo ministerijos veiksmus, nėra aišku, apie kokius konkrečius Teisingumo ministerijos priimtus sprendimus pareiškėjas kalba. Pažymi, kad per visą laikotarpį, kol vyko ginčai dėl to, kad iš pareiškėjo neteisėtai buvo išieškotas žalos atlyginimas pagal nuosprendį, pareiškėjas kelis kartus su prašymais kreipėsi į Teisingumo ministeriją ir Viešojo administravimo įstatyme nustatytais terminais bei tvarka gavo iš Teisingumo ministerijos atsakymus į savo prašymus. Šių atsakymų, kaip administracinių sprendimų dėl pareiškėjo prašymų svarstymo, pareiškėjas ABTĮ nustatyta tvarka administraciniam teismui neskundė per 1 mėnesį nuo jų gavimo dienos (ABTĮ 33 str.), todėl Teisingumo ministerijos atsakymai pareiškėjui, kadangi jie nenuginčyti administraciniame teisme, laikomi teisėtais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis kiekvienam suinteresuotam subjektui suteikia teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šio straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą.
Pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, grindė CK 6.247-6.250, 6.271, 6.272 straipsniais.
Administraciniai teismai nagrinėja bylas, kylančias iš teisinių santykių, išvardytų ABTĮ 15 straipsnyje. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis).
Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Sprendžiant dėl neturtinės žalos (CK 6.250 straipsnis) atlyginimo, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtina nustatyti pirmiau minėtas viešosios atsakomybės sąlygas.
Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Pagal ABTĮ 16 straipsnio 1 dalį administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Šio straipsnio 2 dalis inter alia numato, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti teisėjų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu. Antstolių procesinių veiksmų apskundimo tvarką numato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XXXI skyrius.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, žalos atlyginimo teisinių pagrindų prasme sąlyginai gali būti suskirstyti į dvi dalis.
Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su faktinėmis aplinkybėmis, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu (b. l. 52-54) iš pareiškėjo (ir A. J. solidariai) 404 Daugiabučio namo savininkų bendrijos naudai buvo priteista 2 390 Lt žalai atlyginti ir 650 Lt advokato išlaidų teismas nustatė 1 metų ir 6 mėnesių terminą žalai atlyginti. Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkričio 25 d. nutartimi minėtas nuosprendis buvo pakeistas ir iš pareiškėjo (ir A. J. solidariai) buvo priteista 12 818,31 Lt. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkričio 25 d. nutarties dalis, kuria iš pareiškėjo (ir A. J. solidariai) buvo priteista 12 818,31 Lt buvo panaikinta. 2003 m. gruodžio 31 d. buvo išduotas vykdomasis raštas (b. l. 55-57) dėl priteistų sumų išieškojimo. Teismas, kaip teigia pareiškėjas, išduodamas vykdomąjį raštą netisingai jį įformino ir nenurodė 1 metų ir 6 mėnesių termino žalai atlyginti, todėl antstolis 2004 m. vasario 6 ir 10 d. iš pareiškėjo sąskaitos nepagrįstai nurašė 15 138,92 Lt, tame tarpe 2320,61 Lt vykdymo išlaidoms atlyginti. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi įpareigojo 404 DNSB (kurios naudai buvo pervestas žalos atlyginiams) grąžinti pareiškėjui dalį sumos, tačiau vykdymo išlaidos iš antstolio pareiškėjui grąžintos nebuvo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimu priteisė pareiškėjui iš antstolio 392,26 Lt žalos atlyginimą ir 5 procentų metines palūkanas nuo šios sumos. Pareiškėjas teigia, jog antstolis, neatsižvelgęs į nuosprendyje numatytą 1 metų ir 6 mėnesių terminą žalai atlyginti ir neįsitikinęs, ar nėra akivaizdžių kliūčių pradėti vykdymo veiksmus, Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkričio 25 d. nutartį pradėjo skubiai vykdyti, be to, neįteikė jam raginimo, tuo pažeisdamas CPK nuostatas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad antstolis po išieškojimo nenuėmė jo butui uždėto arešto. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šiomis aplinkybėmis pagrįstas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, nesietinas su CK 6.271 straipsnyje numatytais civilinės atsakomybės pagrindais, kadangi jis yra kildinamas iš teisėjo ir antstolio procesinių ir vykdymo veiksmų, kuriais padarytai žalai atlyginti taikomos kitos teisės normos (CK 6.263, 6.272 straipsniai). Todėl teismas savo kompetencijos ribose nagrinėdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos (CK 6.271, 6.250 straipsniai), šiomis pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis nesirėmė pagrįstai (ABTĮ straipsnio 1 dalies 3 punktas, 16 straipsnio 2 dalis).
Kita pareiškėjo argumentų dėl neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, dalis siejama su šios ministerijos, kaip centrinio valstybinio administravimo subjekto veiksmais. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2005-2008 metais tris kartus su prašymais ir skundais kreipėsi į Teisingumo ministeriją dėl minėtų antstolio veiksmų išieškant žalos atlyginimą pagal teismo nuosprendį. Spręsdama pareiškėjo prašymus ir skundus Teisingumo ministerija veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad sprendžiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, šioje dalyje CK 6.271 straipsnio nuostatos gali būti taikomos.
Antstolių įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad atlikdami savo funkcijas, antstoliai yra nepriklausomi ir savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, šiuo bei kitais įstatymais, kitais teisės aktais, Antstolių profesinės etikos kodeksu. Antstolio profesinė civilinė atsakomybė už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą atliekant antstolio funkcijas draudžiama privalomuoju draudimu. Antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka (Antstolių įstatymo 16, 17 straipsniai). Taigi Teisingumo ministerija nėra atsakinga už antstolio padarytą žalą. Antstolio veiklos nepriklausomumo principas reiškia, kad Teisingumo ministerija negali kištis į antstolio procesinę veiklą ir ją kontroliuoti. Antstolių įstatymo 27 straipsnio 1 dalis nustato, kad antstolio procesinių veiksmų teisėtumą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kontroliuoja teismas.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, jog teismas neįvertino Teisingumo ministerijos veiksmų. Šie pareiškėjo argumentai nelaikytini pagrįstais. Byloje yra Teisingumo ministerijos raštai (2006 m. sausio 1 d. Nr.(1.23)-7R-274, 2006 m. rugsėjo 4 d. Nr.(1.2.3)-7R-5762, 2008 m. rugsėjo 9 d. Nr. (1.23)-7R-7798), kuriais pareiškėjui buvo atsakyta į jo prašymus (skundus). Teismas dėl šių raštų sprendime pasisakė. Kaip matyti iš pareiškėjo rašytinių ir žodinių paaiškinimų, pareiškėjas nesutinka su kai kuriomis šiuose Teisingumo ministerijos raštuose nurodytomis aplinkybėmis, nors šių raštų neskundė. Jokių kitokių galimai neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų, kuriais pareiškėjui galėjo būti padaryta neturtinė žala, pareiškėjas nenurodo, išskyrus tai, kad, pareiškėjo nuomone, jis šiais raštais buvo suklaidintas dėl antstolio veiksmais padarytos žalos išieškojimo teisme tvarkos (apskundimo).
2005 m. rugsėjo 29 d. skundu pareiškėjas prašė Teisingumo ministeriją padėti susigrąžinti iš jo sąskaitos antstolio nepagrįstai nurašytus 15 138,92 Lt. Prie skundo pridėjo pirmosios instancijos teismo neįsiteisėjusį sprendimą (2005 m. rugsėjo 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr.2-04799-656/2005), su kuriuo nesutiko. Teisingumo ministerija, atsakydama į šį pareiškėjo skundą, paaiškino (Raštas Nr.(1.23)-7R-274), kad ji neturi teisės tikrinti teismo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, spręsti ginčus ar teikti nuomonę dėl jų nagrinėjimo. Taip pat informavo apie teismų priimtus sprendimus dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių, t. y. kad Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gruodžio 22 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendimą, kurio pagrindu antstolis išieškojo lėšas iš pareiškėjo, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl nuosprendžio vykdymo atgręžimo (pinigų grąžinimo) bus nagrinėjamas iš naujo Vilniaus miesto 1-me apylinkės teisme. 2006 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr.(1.2.3)-7R-5762 atsakydama į pareiškėjo 2006 m. rugpjūčio 14 d. pareiškimą Teisingumo ministerija pakartotinai informavo pareiškėją apie savo kompetencijos ribas. Taip pat paaiškino, kad antstolių veiklos kontrolę vykdo teismas CPK nustatyta tvarka, o dėl antstolio padarytos žalos pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą. 2008 m. rugsėjo 3 d. prašymu pareiškėjas prašė paaiškinti raginimo skolininkui įteikimo teisinį pagrindą ir tvarką. 2008 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. (1.23)-7R-7798) Teisingumo ministeriją šią tvarką pareiškėjui paaiškino.
Teisingumo ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto veiksmai, gali būti skundžiami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, kas ir buvo nurodyta 2006 m. sausio 1 d. Nr.(1.23)-7R-274, 2006 m. rugsėjo 4 d. Nr.(1.2.3)-7R-5762 raštuose pareiškėjui. Apelianto argumentai, kad šie atsakovo paaiškinimai yra klaidinantys, nepagrįsti. Nagrinėdama pareiškėjo prašymą ir skundą Teisingumo ministerija, kaip viešojo administravimo subjektas, turėjo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, nustatančiu individualaus administracinio sprendimo turinio reikalavimus. Ši įstatymo norma be kita ko reikalavo sprendime nurodyti jo apskundimo tvarką. Kad Teisingumo ministerijos raštų paskutinėse pastraipose išaiškinta šių raštų apskundimo tvarka, o ne kreipimosi į teismą tvarka dėl antstolio padarytos žalos atlyginimo, akivaizdu iš aptariamų raštų paskutinių sakinių (t.y. žodžių „šis atsakymas gali būti skundžiamas“). Kad minėtais raštais pareiškėjas nebuvo suklaidintas dėl antstolio padarytos žalos atlyginimo patvirtina ir ta aplinkybė, kad pareiškėjas ieškinį antstoliui D. S. dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškė bendrosios kompetencijos teisme (Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimas civilinėje byloje 2-4654-566/2008).
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) teisėjų kolegija konstatuoja, kad Teisingumo ministerija raštais (2006 m. sausio 1 d. Nr.(1.23)-7R-274, 2006 m. rugsėjo 4 d. Nr.(1.2.3)-7R-5762, 2008 m. rugsėjo 9 d. Nr. (1.23)-7R-7798) išsprendė jos kompetencijai priskirtus klausimus (išnagrinėjo pareiškėjo pareiškimus ir skundus) ir atsakė į juos savo kompetencijos ribose. Vertinti šiuos Teisingumo ministerijos veiksmus kaip neteisėtus nėra pagrindo. Nenustačius būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų valdžios institucijos veiksmų (CK 6.271 straipsnis) civilinė atsakomybė negalima. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas CK 6.250 straipsnio prasme neįrodė ir antrosios civilinės atsakomybės sąlygos – neturtinės žalos, atsiradimo fakto.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.