Kauno apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Ieškovė DNSB ,,Ramunė“ patikslintu ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovo M.indaugo A.rmonavičiaus 5 814,07 Lt įsiskolinimą, įpareigoti atsakovą savo lėšomis iki 2008 m. liepos mėnesio 30 d. atstatyti savo bute, esančiame Kauno r., Vilkijoje, Tulpių g. 10-26, savavališkai atjungtus šildymo sistemos įrenginius, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad atsakovas nemoka jam už pateiktą šildymą ir komunalines paslaugas, savavališkai, su niekuo nesuderinęs atjungė savo bute šildymo sistemą (šildymo įrenginius). Atsakovas tokiais savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles bei visus galimus šilumos atjungimo būdus, todėl turi grąžinti įsiskolinimą ieškovei bei atstatyti savo bute savavališkai atjungtus šildymo sistemos įrenginius.

Atsakovas M.indaugas AA.rmonavičius su ieškiniu nesutiko, pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti, pripažinti šilumos energijos tiekimo butui, esančiam (duomenys neskelbtini)Kauno r., Vilkijoje, Tulpių g. 10-26, sutartį, sudarytą tarp atsakovo M.A.rmonavičiaus ir ieškovės DNSB „Ramunė“, nutraukta nuo 2005-12-15 dienos bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas M.A.rmonavičius prašė teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą: ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apelianto nuomone, teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas dėl šių motyvų:

1) teismas neteisingai taikė ir aiškino CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą. Apginti asmens pažeistas teises ir įstatymų saugomus interesus galima tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, remiantis įrodymais. Todėl būtina įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Vertinant įrodymus būtina vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais. Teismo išvada, kad ieškovės atliktas skolos paskaičiavimas yra teisingas, nes atsakovas nepateikė priešingų įrodymų, yra nepagrįsta. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė nurodė, kad skolą sudaro: kuras, elektros energija, darbo užmokestis ir kaupiamosios lėšos. Ieškovės pateikti duomenys šių aplinkybių nepatvirtina, priešingai - teismui pateiktuose paskaičiavimuose nurodoma, kad tai yra įsiskolinimas už šildymą ir delspinigiai. Teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino;

2) teismas netinkamai taikė CK normas, reglamentuojančias apmokėjimą už pateiktą energiją (CK 6.385 str., 6.388 str.). Energijos tiekėjas pagal sutartį turi teisę gauti apmokėjimą už tą energijos kiekį, kurį pateikė vartotojui. Pateiktos ir suvartotos energijos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis ar kitu sutartyje numatytu būdu. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 d., jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį. Ieškovė nepateikė teismui jokių duomenų, patvirtinančių, jog atsakovo butui pateikta ir suvartota energija nustatyta pagal apskaitos prietaisų rodmenis. Kitoks energijos nustatymo būdas šiuo atveju nėra įmanomas, kadangi sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais;

3) teismas, priteisdamas skolą, vadovavosi ieškovės atliktais paskaičiavimais, kurie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 3 d., atsiskaitymo dokumentas yra sąskaita už šilumą. Buitiniam vartotojui išrašytoje sąskaitoje turi būti pateikta informacija, kuria remdamasis šilumos tiekėjas apskaičiavo vartotojo mokesčio dydį už jo suvartotą šilumos kiekį patalpoms šildyti ir šilumos kiekį karštam vandeniui ruošti bei karšto vandens temperatūrai palaikyti. Remdamasis šia informacija vartotojas gali pasitikrinti, ar teisingai jam apskaičiuoti mokesčiai;

4) šioje byloje yra ginčas dėl sutarties, sudarytos tarp dviejų privačių subjektų - tiekėjo ir vartotojo, pripažinimo nutraukta, ir jis spręstinas atsižvelgiant į Vartotojų teisių gynimo įstatyme ir CK nustatytą teisinį reguliavimą. Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 str. numato, kad vartotojas turi teisę savo nuožiūra pirkti prekes ir gauti paslaugas. Atsakovas siekia, kad jam nebūtų tiekiama prekė (šilumos energija), kurią buvusių sutartinių santykių pagrindu tiekė ieškovė. Energijos pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimo ir nutraukimo sąlygos nustatytos CK 6.390 str. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį vartotojas - fizinis asmuo, naudojantis energiją buitinėms reikmėms daugiabučiame name, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją ir jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams. Skolos už sunaudotą energiją nėra, atsijungimas yra įvykęs, ieškovės paslaugomis nesinaudojama nuo 2005-12-15, apie atjungimo faktą ieškovei žinoma nuo atjungimo dienos. Pirmosios instancijos teismas patvirtino faktą, kad atsakovas įvykdė CK 6.390 str. reikalavimus, todėl esant alternatyviam buto šildymo būdui ir namo kitų butų bei patalpų savininkų sutikimui, šilumos energijos tiekėjas negali daryti vartotojui kliūčių atjungti jo butą nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų ir nutraukti sutartį. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir 2004 m. lapkričio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-454/2004. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu, teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Analogiškos situacijos ir analogiškos bylos turi būti sprendžiamos vienodai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartyje (c.b. V. R. v. A. K., Nr. 3K-3-9/2006) nurodyta, jog teismų praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą;

5) pagal CK 4.39 str. nuostatas, nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymu arba teismo sprendimu. Nuosavybės teisės įgyvendinimas negali būti apribotas poįstatyminiais aktais arba administracine tvarka.