Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irenos Paulauskienės ir Mildos Vainienės, dalyvaujant atsakovo atstovei Jūratei Kučinskaitei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Renaldui Malychui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo P. D. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Tauragės kurjeris“),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas pabrėžė, kad Inspektorius nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 54 str. 1 d. 7 punktu ir 2 dalimi ir padarė nepagrįstą išvadą, kad už minėtuose teiginiuose atskleistą informaciją atsakingas jų autorius – A. B., o ne UAB „Tauragės kurjeris“. Tokia išvada nepagrįsta, nes informacija pateikta kaip faktas, o ne kaip komentaras, nuomonė ar vertinimas. Pareiškėjo manymu, taip buvo pažeisti Įstatymo 3 str. 3 dalies reikalavimai.

Su Inspektoriaus atliktu teiginio „Paprašydavome maisto produktų nupirkti, o jis nenupirkdavo arba nupirkdavo ne tai, ko prašėme“ vertinimu pareiškėjas sutinka. Dėl šio teiginio paskelbimo atsakingas A. B., o ne UAB „Tauragės kurjeris“. Taip pat teiginys „Prisišaukti pagalbos sutrikus sveikatai buvo neįmanoma“ yra susijęs su individualiu asmens požiūriu, informacijos vertinimu. Šio teiginio patikrinti neįmanoma – tai yra nuomonė, o ne žinia, ne objektyvūs faktiniai duomenys.

Inspektorius pabrėžė, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, Įstatymo 54 straipsnio nuostatos taikytinos tiek nuomonės, tiek tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimui. Šiuo atveju Publikacijoje aiškiai nurodytas šių teiginių šaltinis – A. B.. Atsakovas pagrįstai pritaikė Įstatymo 54 straipsnio nuostatas, pagal kurias UAB „Tauragės kurjeris“ nuo redakcinės atsakomybės atleistinas. Už išsakytus teiginius atsako pats jų autorius A. B..

Inspektorius paaiškino, kad joks teisės aktas nenumato pareigos žurnalistams įrašinėti pokalbių su pašnekovais ir saugoti šių įrašų neribotą laiką. Įstatymo 35 str. 1 dalyje įtvirtinta pareiga viešosios informacijos rengėjui saugoti išspausdinto leidinio egzempliorių ne trumpiau kaip vienerius metus nuo informacijos išplatinimo dienos. Šiuo atveju, UAB „Tauragės kurjeris“ turėjo saugoti Publikacijos egzempliorių, o ne Publikacijos rengimui panaudotas technines priemones. Pokalbio su A. B. garso įrašo nepateikimas neįrodo, kad tokio pokalbio nebuvo ar jo turinys buvo iškraipytas.

Pažymėjo, kad prie pareiškėjo skundo pridėto A. B. testamento galiojimas nėra patvirtintas. Testatorius savo testamentą gali keisti daugybę kartų. Informacija apie testamentą ir jo turinį yra konfidenciali (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.28 str. 3 dalis), todėl viešosios informacijos rengėjui nėra galimybės patikrinti jo turinio. Testatorius yra vienintelis asmuo, galintis teikti informaciją apie savo testamento turinį.

Pabrėžė, kad Publikacija nėra žurnalistinis tyrimas, o biografinis straipsnis apie Tauragės garbės piliečio gyvenimą, kūrybą, asmenybę, kuriame jis pats pirmu asmeniu pasakoja apie save, savo kūrybinį palikimą. Straipsnio tikslas – A. B. pagerbimas, o ne pareiškėjo diskreditavimas ar reputacijos žeminimas. Vien faktas, kad pasakodamas apie savo kūrybinio palikimo išsaugojimą, menininkas užsiminė apie santykius su pareiškėju, nedaro trečiojo suinteresuoto asmens atsakingu už A. B. žodžius.

Vadovaujantis Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktika, žurnalistų baudimas už kitų asmenų padarytų pareiškimų skleidimą, rimtai apribotų žurnalistų vaidmenį diskutuojant visuomenei svarbiais klausimais. Toks baudimas galimas nebent esant ypatingai svarbiomis priežastimis (EŽTT 1994-09-23 sprendimas byloje Jersild prieš Daniją, pareiškimo Nr. 15890/89). Be to, reikalavimas žurnalistui atsiriboti nuo cituojamo turinio, kai juo gali būti pažeidžiama kitų asmenų reputacija, nesuderinamas su spaudos vaidmeniu teikiant informaciją (EŽTT 2001-03-29 sprendimas Thoma prieš Liuksemburgą, pareiškimo Nr. 38432/97). Todėl Inspektorius, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, padarė išvadą, kad UAB „Tauragės kurjeris“ neturėjo kitos galimybės kaip tik pasitikėti A. B. žodžiais.

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2015-03-06 sprendimo Nr. SPR-19, kuriuo pareiškėjo skundas buvo pripažintas nepagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga patvirtina, kad laikraštyje „Tauragės kurjeris“ (2014-01-31, Nr. 9) buvo paskelbta žurnalistės Ž. J. publikacija „A. B.: „Tauragei atidaviau viską““ (b. l. 33). Minėtoje publikacijoje A. B. pasakoja apie savo gyvenimą Lauksargių globos namuose, apie savo meno dirbinių likimą. Žurnalistės paklaustas, A. B. papasakojo, ką ketiną daryti su savo turtu, išdėstė motyvus, kuriais remiantis jis apsisprendė testamentu nepalikti turimo turto pareiškėjui. Publikacijoje išdėstoma A. B. pozicija, kad pareiškėjas nepakankamai rūpinasi juo ir jo seserimi, baiminosi, kad pareiškėjas išparduos jo po mirties paliktus meno kūrinius.

Pareiškėjas dėl tokio turinio Publikacijos padavė skundą Žurnalistų etikos inspektoriui (b. l. 14), kurį 2014-11-26 patikslino (b. l. 15). Skunde pareiškėjas teigė, kad Publikacijoje pateikta vienašališka, neatitinkanti tikrovės, gadinanti pareiškėjo reputaciją informacija, ir prašė įvertinti Publikaciją parašiusios žurnalistės veiksmų teisėtumą. Pareiškėjas išskyrė keturias Publikacijoje pateiktas citatas, kurių turinį prašė įvertinti.

Žurnalistų etikos inspektorius Sprendimu (b. l. 6–10) pripažino pareiškėjo skundą nepagrįstu. Sprendime įvertino kiekvieną pareiškėjo išskirtą citatą ir konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti teiginiai yra perteikti tiesiogine pašnekovo A. B. kalba. Todėl, vadovaujantis Įstatymo 54 str. 1 d. 7 punktu, šiuo atveju negali būti taikoma redakcinė atsakomybė. Taip pat nustatė, kad viešosios informacijos rengėjas/skleidėjas buvo sąžiningas, nepiktnaudžiavo savo teisėmis, siekė suteikti pareiškėjui galimybę išdėstyti savo poziciją, tačiau jis ja nepasinaudojo.

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 53 dalyje įtvirtinta redakcinės atsakomybės sąvoka – viešosios informacijos rengėjui ir (ar) viešosios informacijos skleidėjui, išskyrus retransliuotoją, tenkanti atsakomybė už kontrolę, atliekamą rengiant viešąją informaciją visuomenei, ruošiant ją skleisti ir šią informaciją skleidžiant, taip pat atrenkant programas ir jas išdėstant chronologine tvarka programų tvarkaraštyje ir (ar) pateikiant programas kataloge. Šiam ginčui aktualios teisės normos, reglamentuojančios viešosios informacijos rengėjo/skleidėjo redakcinę atsakomybę.

Motyvuojamoji dalis

Įstatymo 54 straipsnis numato atvejus, kuomet viešosios informacijos rengėjas/skleidėjas yra atleidžiamas nuo redakcinės atsakomybės už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą. Minėto straipsnio 1 d. 7 punkte nurodyta, kad viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas. Nuomonė Įstatymo 2 str. 36 dalyje apibrėžta kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Tuo tarpu to paties straipsnio 86 dalyje žinia apibūdinama kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys. Iš šių teisės aktų nuostatų matyti esminis skirtumas tarp šių dviejų sąvokų. Nuomonė yra subjektyvaus pobūdžio, jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tuo tarpu žinia yra objektyvaus pobūdžio, jos tikslumą ir teisingumą galima patikrinti.

Inspektorius Sprendime konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti Publikacijoje perteikti teiginiai: „Praėjusią vasarą pakeičiau testamentą. Buvau viską nusprendęs palikti vienam žmogui – P. D.“ ir „Nuo pat sodybos pardavimo taip buvo planuota: butą garažą, automobilį, meno kūrinius, pinigus – viską palikti šiam vyrui, jo šeimai“ yra laikytini žinia, tačiau išreikšti neutralia forma, nepažeidžiančia pareiškėjo garbės ir orumo. Pareiškėjas, nesutikdamas su šia išvada, argumentavo, kad šis teiginys susijęs su kitu Publikacijoje perteiktu teiginiu „Žinoma, ne už ačiū. Jis pasižadėjo mane palaidoti, o man mirus prižiūrėti seserį Bronislavą. Tarėmės, kad jis mumis rūpinsis ir kol gyvi būsime. Deja, to nebuvo“.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktą medžiagą, nustatė, kad pareiškėjas skunduose Inspektoriui nenurodė pastarojo teiginio, nepaaiškino jo sąsajų su anksčiau minėtais teiginiais (b. l. 14, 15). Todėl Inspektorius negalėjo įvertinti šių pareiškėjo nurodytų teiginių visumos, o pasisakė tik dėl skunde nurodytų Publikacijoje perteiktų teiginių ir juos įvertino kaip neutralius pareiškėjo atžvilgiu. Todėl negalima daryti išvados, kad Inspektorius, vertindamas teiginius „Praėjusią vasarą pakeičiau testamentą. Buvau viską nusprendęs palikti vienam žmogui – P. D.“ ir „Nuo pat sodybos pardavimo taip buvo planuota: butą garažą, automobilį, meno kūrinius, pinigus – viską palikti šiam vyrui, jo šeimai“ neteisingai taikė teisės normas. Taigi, šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad minėti teiginiai neatitinka tikrovės. Kaip įrodymą teismui pateikė A. B. 2009-04-17 testamento kopiją (b. l. 11–12). Minėtame testamente pareiškėjui ir jo žmonai paliekama meno dirbinių kolekcija, o kitas turtas (butas, garažas ir automobilis) paliekami A. B. seseriai B. Š.. Teismas nesutinka, kad šis įrodymas patvirtina Publikacijoje nurodyto teiginio klaidingumą. Civilinio kodekso 5.35 str. 1 dalyje nustatyta, kad testatorius turi teisę savo sudarytą testamentą bet kada pakeisti, papildyti ar panaikinti, sudarydamas naują testamentą, arba jo nesudaryti. Byloje nėra duomenų, apie A. B. galimus testamento pakeitimus. Taip pat, vadovaujantis Civilinio kodekso 5.28 str. 3 dalimi, informacija apie testamento sudarymą ir jo turinį yra konfidenciali. Todėl viešosios informacijos rengėjas/skleidėjas neturėjo galimybės bei prievolės patikrinti šios informacijos teisingumo.

Teismas daro išvadą, kad Publikacijoje išspausdintą teiginį „Paprašydavome maisto produktų nupirkti, o jis nenupirkdavo arba nupirkdavo ne tai, ko prašėme“, Inspektorius kvalifikavo kaip žinią, neigiamai apibūdinančią pareiškėją, kurios patikimumą galima patikrinti įrodymais. Pareiškėjas skunde nurodė, kad sutinka su tokia išvada, tačiau mano, kad nepagrįstai buvo pritaikytas Įstatymo 54 str. 1 d. 7 punktas.

Teismas daro išvadą, kad Inspektorius, vadovaudamasis Įstatymo 54 str. 1 d. 7 punktu ir 2 dalimi, pagrįstai pripažino, jog UAB „Tauragės kurjeris“ nuo redakcinės atsakomybės atleidžiamas, o už minėtuose teiginiuose paskleistą informaciją atsakingas šių teiginių autorius A. B.. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtus teiginius Inspektorius kvalifikavo kaip žinią, tačiau vadovaudamasis EŽTT ir LVAT praktika, pritaikė minėtas teisės normas, argumentuodamas, kad tai yra neredaguoti, tiesiogine kalba perteikti pašnekovo A. B. teiginiai. Vertinant tokius Inspektoriaus veiksmus, būtina atsižvelgti į aktualias tarptautinės teisės normas ir jų išaiškinimus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995-01-24 išvadoje „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodė, jog „Tiesioginis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos taikymas reiškia, kad Konvencijos nuostatomis galima tiesiogiai remtis Lietuvos Respublikos teismuose, taip pat ir santykiuose su viešojo administravimo subjektais“. Lietuvos teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, sprendžiant bylas, gali būti taikoma tiesiogiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007). Taip pat LVAT yra ne kartą atkreipęs dėmesį į tai, kad Konvencijos normos yra abstraktaus pobūdžio, ir siekiant suvokti Konvencijos suteikiamų teisių turinį, teismams būtina vadovautis EŽTT praktika (LVAT 2005-09-16 nutartis administracinėje byloje Nr. N3-1603-05; 2004-11-09 sprendimas administracinėje byloje Nr. A3-750/2004).

Šiam ginčui aktualūs EŽTT išaiškinimai, susiję su teisės skleisti informaciją apribojimais. Byloje Jersild prieš Daniją EŽTT konstatavo, kad žurnalistų baudimas už pareiškimų, kuriuos padarė kiti asmenys, pavyzdžiui, interviu metu, skleidimą, rimtai apribotų žiniasklaidos vaidmenį diskutuojant visuomenei svarbiais klausimais, todėl toks baudimas negalimas, nebent tam būtų ypatingai svarios priežastys (EŽTT 1994-09-23 sprendimo byloje Jersild prieš Daniją 31, 35 punktai). Taip pat sprendime byloje Thoma prieš Liuksemburgą EŽTT konstatavo, kad reikalavimas žurnalistui metodiškai atsiriboti nuo cituojamo turinio, kai juo gali būti įžeidžiami, provokuojami kiti asmenys ar pažeidžiama jų dalykinė reputacija, yra nesuderinamas su spaudos vaidmeniu teikiant informaciją apie tuo pačiu metu vykstančius įvykius, skleidžiamas nuomones ar idėjas (EŽTT 2001-03-29 sprendimas byloje Thoma prieš Liuksemburgą 64 punktas). EŽTT taip pat suformulavo taisyklę, kad, vertinant saviraiškos laisvės ribojimo pagrįstumą, t. y. vertinant, kokia turėtų būti nustatoma saviraiškos laisvės ir kitų teisiškai reikšmingų ir saugomų gėrių pusiausvyra, ir sprendžiant, ar saviraiškos laisvės ribojimą nulėmė demokratinėje visuomenėje buvęs „primygtinis socialinis poreikis“, atsižvelgiama į informacijos (nuomonės) skleidimo formą (būdą), jos turinį, bendrą informacijos ar nuomonės pateikimo kontekstą ir jos skleidimo tikslą (žr., pvz., sprendimo Jersild prieš Daniją 31 punktą). Analogiškos pozicijos laikosi ir LVAT (2012-05-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1304/2012).

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad Publikacijos tikslas buvo informuoti skaitytojus apie tautodailininko A. B. gyvenimą Lauksargių globos namuose. Publikacijoje perteikiamos A. B. išsakytos mintys apie pageidaujamą jo meno kūrinių likimą, apie netradicinį požiūrį ir pageidavimus, susijusius su jo ir jo sesers laidotuvėmis. Publikacijoje glaustai apibūdinama A. B. kūryba, paminimi žinomiausi jo kūriniai, įvertinimai už nuopelnus. Straipsnio pabaigoje pateikiamas A. B. palinkėjimas laikraščio skaitytojams. Pažymėtina, kad apie savo santykius su pareiškėju, A. B. pasakojo tik paklaustas apie savo planus dėl turto palikimo. Taigi, iš straipsnio konteksto matyti, kad šio straipsnio tikslas buvo pagerbti garbaus amžiaus sulaukusį nusipelniusį menininką, glaustai supažindinti skaitytojus su jo kūryba ir nuopelnais ir informuoti apie artimiausius jo planus, o ne sumenkinti pareiškėjo reputaciją, jį apšmeižti.

Taip pat būtina atsižvelgti į informacijos pateikimo būdą Publikacijoje. Pažymėtina, kad visi A. B. teiginiai šiame straipsnyje yra pateikti pirmuoju asmeniu, tiesiogine kalba. Todėl konstatuotina, kad straipsnio autorė dėjo pastangas aiškiai išskirti savo ir pašnekovo išsakytus teiginius. Iš Publikacijos turinio negali kilti abejonių, kad pareiškėjo minimų teiginių autorius yra A. B..

Atsižvelgiant į minėtus išaiškinimus ir nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Inspektorius pagrįstai pripažino, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Tauragės kurjeris“ neturėjo būti taikoma redakcinė atsakomybė ir už Publikacijoje pateiktą A. B. teiginį „Paprašydavome maisto produktų nupirkti, o jis nenupirkdavo arba nupirkdavo ne tai, ko prašėme“.

Be to, pareiškėjas nesutiko su Inspektoriaus išvada, kad teiginys „Prisišaukti pagalbos sutrikus sveikatai buvo neįmanoma“ laikytinas nuomone, o ne žinia. Kaip jau buvo minėta, nuomone laikoma subjektyvus požiūris, supratimas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais.

Kaip jau buvo minėta, teismas nustatė, kad šiuo atveju Publikacijoje buvo perteikiamos tiesioginės, pirmu asmeniu išsakytos, A. B. mintys. Teismo vertinimu, minėtu teiginiu A. B. išsakė savo asmeninį situacijos įvertinimą, kad jam prisišaukti pareiškėją buvo „neįmanoma“, t. y. labai sunku. Todėl teismas sutinka su Inspektoriaus išvada ir daro išvadą, kad šis teiginys buvo kvalifikuotas teisingai.

Vadovaujantis Įstatymo 54 str. 1 d. 7 punktu, viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas. Nagrinėjamu atveju, Publikacijoje buvo perteikiami A. B. išsakyti teiginiai, aiškiai nurodant šių teiginių autorių. Todėl darytina išvada, kad pagrįstai buvo remiamasi Įstatymo 54 str. 1 d. 7 punktu ir netaikoma redakcinė atsakomybė UAB „Tauragės kurjeris“ atžvilgiu.

Pareiškėjas nesutiko su Inspektoriaus išvada, kad šis teiginys nėra savarankiška viešosios informacijos rengėjo išvada. Argumentavo, kad pokalbio su A. B. garso įrašas nebuvo pateiktas tyrimą atlikusiam Inspektoriui, todėl nėra įrodymų, kad A. B. žurnalistei išsakė būtent Publikacijoje nurodytą teiginį.

Teismas nesutinka su tokiu pareiškėjo argumentu. Teisės aktuose nėra nustatytos žurnalisto pareigos pokalbius su pašnekovais fiksuoti garso įrašymo priemonėmis ir šiuos įrašus saugoti. Priešingai, Įstatymo 41 str. 2 d. 9 punkte nustatyta žurnalisto pareiga nenaudoti garso ir vaizdo įrašymo priemonių, jeigu to nenori informaciją teikiantis privatus asmuo. Taip pat byloje nėra duomenų apie tai, kad A. B. būtų kreipęsis į UAB „Tauragės kurjeris“ dėl Publikacijos turinio ar dėl iškreiptų jo teiginių. Taigi, darytina išvada, kad Inspektorius pagrįstai įvertino šį teiginį, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, išsamiai bei visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, atlikęs išsamią teisės aktų, reglamentuojančių visuomenės informavimą, analizę, įvertinęs teisminę praktiką, susijusią su visuomenės informavimu, teismas daro išvadą, kad Inspektorius pagrįstai pripažino, jog UAB „Tauragės kurjeris“ žurnalistė, rengdama Publikaciją laikraščiui, bei UAB „Tauragės kurjeris“, išspausdindamas minėtą Publikaciją, nepažeidė visuomenės informavimą ir žurnalistų etiką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. teismas daro išvadą, kad Inspektorius priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, o pareiškėjo skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo P. D. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.