Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-01-19 · Civilinė byla Nr. 2-39/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-01-19
Bylos Nr.
2-39/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Algirdas Gailiūnas, Audronė Jarackaitė
Kreditorius
uždarosios akcinės bendrovės „Radimas“, uždarosios akcinės bendrovės „Šklėriai“
Kategorijos
  • 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-39/2012Procesinio sprendimo kategorija 126.5;126.8 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Gasiūnienės ir Audronės Jarackaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Radimas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. 2-6333-258/11 pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Šklėriai“ skundą dėl bankrutavusios akcinės bendrovės „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“ 2011 m. birželio 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimų dalis kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinti negaliojančiais, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo, kadangi šie nutarimai nebuvo iš anksto numatyti darbotvarkėje ir priimti galimai nesilaikant Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatų, reglamentuojančių disponavimą bankrutuojančios įmonės turtu.

Šalies argumentai

Atsakovo BAB „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“ kreditorius UAB „Šklėriai“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2011 m. birželio 20 d. atsakovo kreditorių susirinkimo nutarimus, protokole pažymėtus punktais 2.1; 2.2; 2.3; 3.1; 3.2. Nurodė, kad 2011 m. birželio 20 d. vykusiame kreditorių susirinkime buvo priimti nutarimai dėl į darbotvarkę neįtrauktų klausimų. Atsakovo administratorius 2011 m. birželio 9 d. pranešime kreditoriams apie šaukiamą kreditorių susirinkimą nurodė tokius darbotvarkės klausimus:

1. Teisininkų ir administratoriaus ataskaitos apie bankroto eigą.

2. Dėl dokumentų, reikalingų sprendimui dėl įmonės pabaigos teismui pateikimo (ĮBĮ 31 str. 8d.).

3. Priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos.

Kreditoriui UAB „Šklėriai“ 2011 m. birželio 30 d. tapo žinoma, kad 2011 m. birželio 20 d. vykusiame kreditorių susirinkime antru darbotvarkės klausimu buvo priimtas darbotvarkėje nenumatytas sprendimas (nutarimo 2.1. 2.2 ir 2.3 punktai) dėl bankrutavusios įmonės finansinių aktyvų pardavimo (realizavimo). Už šį sprendimą 92,43 procentai balsavusių kreditorių balsavo iš anksto raštu, nors išsiųstuose balsavimo biuleteniuose tokių sprendimų projektų nebuvo nurodyta.

Kreditorių susirinkimo protokolo 2. 1 punkte nutarta „realizuoti bankrutavusios įmonės finansinius aktyvus, skelbiant varžytines...“. Kreditoriaus nuomone, šiuo nutarimu kreditorių susirinkimas nusprendė realizuoti reikalavimo teisę, kurios dar nėra ir kurios todėl nebuvo neįmanoma realizuoti. Kreditorių susirinkimas galėjo spręsti tik dėl turto nurašymo (ĮBĮ 33 str. 6 d.), o ne dėl jo pardavimo ar perdavimo kreditoriams. ĮBĮ numatytas 24 mėnesių terminas turtui parduoti ir perduoti kreditoriams buvo jau seniai pasibaigęs ir nebuvo nei pratęstas nei atnaujintas.

Kreditorių susirinkimo protokolo 2.2 punktu nutarta „nepavykus parduoti aukciono būdu-likusį finansinį turtą perduoti didžiausiems kreditoriams (ĮBĮ 33 str. 2 d.), įtraukiant į turo perdavimo aktą sąlygą, kad, atgavus skolas, kreditorius (išskaičiavęs bylinėjimosi išlaidas) įsipareigoja padengti administravimo išlaidas bankroto administratoriui (ĮBĮ 36 str. 1 d.).“ Toks nutarimas prieštarauja ĮBĮ numatytiems kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir proporcingumo principams (ĮBĮ 35 str.) bei pažeidžia smulkių kreditorių teises. Nėra aišku, iki kurios sumos kreditoriai bus laikomi „didžiausiais“, o jei tai detalizuos administratorius, bus pažeistas ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punktas, nes turto pardavimo tvarkos klausimai yra kreditorių susirinkimo, o ne administratoriaus kompetencija. Be to, ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutavusios įmonės lėšų, o ne kreditorių lėšomis.

Kreditorių susirinkimo protokolo 2.3 punktu bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui suteikta teisė pasirašyti likusio neparduoto turto perdavimo aktą.

Svarstant trečiąjį darbotvarkės klausimą (dėl įmonės pabaigos) kreditorių susirinkimo protokolo 3.1 punktu nutarta “atkreipti bankroto administratorius dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismui 2011 m. vasario 28 d. įteiktas kreditorių susirinkimo prašymas pratęsti vieneriems metams ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje numatytą terminą“. Kreditorių nutarimo 3.2 punktu nutarta „pavesti bankroto administratoriui sušaukti kreditorių susirinkimą su darbotvarke „dėl įmonės pabaigos“ tik po to, kai bus parduotas iš varžytinių ir perduotas kreditoriams likęs bankrutavusios įmonės turtas“.

Kreditoriaus pareiškėjo nuomone, kreditorių nutarimas pratęsti ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje numatytą terminą prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutarties privalomumui. Šioje nutartyje nurodyta, jog įmonės bankroto procesas negali tęstis neribotą laiką ir nustatytas terminas iki 2011 m. liepos 1 d. pateikti teismui dokumentus, reikalingus sprendimui dėl įmonės pabaigos. Taigi kreditorių susirinkimas, spręsdamas įmonės pabaigos klausimą, pažeidė savo kompetencijos ribas imdamasis spręsti klausimus, kurie yra bankroto bylą nagrinėjančio teismo kompetencija.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą suabejojo, ar skundas paduotas laikantis apskundimo terminų (skundas paduotas 2011 m. liepos 13 d.), taip pat nurodė, jog tinkamais atsakovais byloje gali būti tik bankrutuojančios įmonės kreditoriai, kurių balsais buvo priimti skundžiami nutarimai ir kurie nusprendė įmonės turtą realizuoti, o ne nurašyti.

Bankrutavusi įmonė yra pareiškusi 3 ieškinius, kuriuose pareikštų reikalavimų suma yra 554 930 Lt, tuo tarpu bendra patvirtintų kreditorių reikalavimų suma yra 195 645,90Lt. Be to, 2011 m. birželio 15 d. yra pareikštas ieškinys buvusiam įmonės administracijos vadovui dėl 498 155,56 Lt. priteisimo. Paaiškėjus, jog įmonė yra pajėgi įvykdyti prievoles, bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta (ĮBĮ 27 str.1 d.), o pareiškėjas UAB „Šklėriai“ yra suinteresuotas bankroto bylos baigtimi, nes siekia išvengti atsakomybės už nesąžiningus sandorius, kurių sekoje AB „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“ bankrutavo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartimi kreditoriaus UAB „Šklėriai“ skundą dėl BAB „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“ 2011 m. birželio 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimų patenkino iš dalies - panaikino BAB „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“ 2011 m. birželio 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimus 2.1 ir 2.2, kuriais nutarta realizuoti įmonės finansinius aktyvus, skelbiant varžytines du kartus dienraštyje „Lietuvos žinios“ ir nurodant pardavimo kainą: pirmas paskelbimas 75%, antras 50% nuo ieškinių kainos. Nepavykus parduoti aukciono būdu, likusį finansinį turtą perduoti didžiausiems kreditoriams, įtraukiant į turto pardavimo aktą sąlygą, kad, atgavus skolas, kreditorius (išskaičiavęs bylinėjimosi išlaidas) įsipareigoja padengti administravimo išlaidas bankroto administratoriui. Likusioje dalyje teismas skundą atmetė.

Pasisakydamas dėl termino skundui paduoti apygardos teismas pažymėjo, kad elgiantis pagal bonus pater famulias ir sąžiningumo standartą, kreditorius neturėjo tikėtis, jog kreditorių susirinkime gali būti priimti sprendimai, kurie nebuvo įtraukti į susirinkimo darbotvarkę, todėl, esant nepaneigtai aplinkybei, jog apie skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimus kreditoriui tapo žinoma 2011 m. birželio 30 d., skundas teismui pateiktas (2011 m. liepos 13 d.) nepraleidus jo pateikimui nustatyto termino (ĮBĮ 24 str. 5 d.).

Apygardos teismas pažymėjo, kad CK 6.101 straipsnis numato galimybę perleisti tiek esamą, tiek būsimą reikalavimą. Reikalavimo perleidimas turi būti apibrėžtas ne absoliučiai, o pakankamai, t.y. jo atsiradimo momentu mažiausiai turi būti aiškus jo turinys, dydis ir skolininkas. Byloje nagrinėjamu atveju atsakovo kreditoriai UAB „Inovita“ (26,6% teismo patvirtintų reikalavimų sumos), Aris Polska Sp.z.o. (18,6% teismo patvirtintų reikalavimų sumos), UAB „Lietuva Statoil“ (17,4% teismo patvirtintų reikalavimų sumos), UAB „Radimas“ (9.8% teismo patvirtintų reikalavimų sumos), UAB „Eurospektras“ (2.6% teismo patvirtintų reikalavimų sumos) UAB Inovacinė firma „Savel“ (1.9 % teismo patvirtintų reikalavimų sumos), sprendė dėl 554 930,10 Lt. bendros vertės įmonės finansinio turto, kuris yra ar gali atsirasti teismo sprendimų pagrindu, perleidimo. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimas, kuriuo bankrutavusios įmonės naudai yra priteista 115 595,51 Lt. turto vertės pinigais ir 2 300 Lt. bylinėjimosi išlaidų iš UAB „Šklėriai“dar neįsiteisėjęs. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamos dvi bankroto administratoriaus iškeltos civilinės bylos. Byla Nr. 2-3959/11 dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo ir byla Nr. 2-6025/11 dėl 498 155,56Lt. išieškojimo bankrutavusios įmonės naudai.

Skundžiamo kreditorių susirinkimo 2.1 ir 2.2 nutarimo punktai prieštarauja ĮBĮ numatytiems kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir proporcingumo principams (ĮBĮ 35 str.) bei pažeidžia smulkių kreditorių teises, todėl pripažintini negaliojančiais.

Skundą dėl 2011 m. birželio 20 d. kreditorių susirinkimo 2.3, 3.1 ir 3.2 punktų pripažinimo negaliojančiais teismas atmetė ir nurodė, kad, šie punktai nepažeidžia imperatyvių įstatymų nuostatų. Kai po įmonės pabaigos atsiranda turto, iš kurio galėtų būti tenkinami likę nepatenkinti šios įmonės kreditorių reikalavimai, kreditoriai turi teisę kreiptis ne į bankroto administratorių, o į įmonės bankroto bylą nagrinėjusį teismą su prašymu dėl šio turto paskirstymo, laikantis įmonės bankroto byloje nustatyto kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir jų proporcingumo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Tretysis asmuo atsakovo kreditorius UAB „Radimas“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį panaikinti ir skundą atmesti pilnai. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Skundžiami BAB „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“ kreditorių susirinkimo nutarimai priimti 2011 m. birželio 20 d., o UAB „Šklėriai“ skundas teismui įteiktas 2011 m. liepos 13 d. t. y., pažeidus ieškinio senaties terminą (ĮBĮ 24 str. 5 d., CK 1.124 str.). Ir atsakovas, ir tretysis asmuo reikalavo taikyti ieškinio senatį.

Pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie kreditorių susirinkimą, tačiau jame nedalyvavo. Jis ir kituose susirinkimuose nedalyvauja, tačiau UAB „Šklėriai”, jos savininkas ir buvęs bankrutavusios įmonės vadovas A. M. bei susijusi VŠĮ „Ditus” įvairioms institucijoms aktyviai teikia skundus dėl bankroto proceso eigos, taigi ja domisi. Pareiškėjas turėjo žinoti apie kreditorių susirinkimo nutarimus jų priėmimo dieną ir nuo tos dienos turėjo prasidėti ieškinio senaties termino eiga.

2. Ieškovo skundžiamų nutarimų priėmimas buvo nulemtas dalyvavusių susirinkime kreditorių UAB „Inovita“, „Aris Polska“ Sp. z O.O., UAB „Lietuva Statoil“, UAB „Radimas“ ir UAB Inovacinė firma „Savel“ balsais (79, 30 % visų teismo patvirtintų reikalavimų), tačiau nė vienam iš šių kreditorių kaip turintiems teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi asmenims (CPK 37 str.), nebuvo pranešta apie pareiškėjo skundą ir šios bylos inicijavimą. Tuo buvo pažeistos šių kreditorių procesinės teisės ir apribotos galimybės ginti savo teisėtus interesus ginče.

Vilniaus apygardos teisme 2011 m. spalio 6 d. buvo gautas kreditoriaus „Aris Polska“ Sp. z o.o. 2011 m. rugsėjo 20 d. atsiliepimas, kurio teismas nenagrinėjo 2011 m. spalio 10 d. posėdyje. Proceso dalyviams apie šį procesinį dokumentą taip pat nebuvo pranešta.

UAB „Lietuva Statoil“ apie šį procesą apskritai nebuvo žinoma, kas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CK 329 str. 3 d. 1 p.).

Didžiausiems atsakovo kreditoriams kaip nedalyvavusiems bylos nagrinėjame nebuvo siunčiamos priimto procesinio sprendimo kopijos ir šie kreditoriai prarado teisę skųsti teismo sprendimą.

Pažymėtina, kad tretysis asmuo UAB inovacinė firma „Savel” 2011 m. rugpjūčio 8 d. prašymo teismui rezoliucinėje dalyje prašė įtraukti už kreditorių nutarimą balsavusius kreditorius į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje (b. 1. 40). Esant prašymui dėl įtraukimo į procesą už skundžiamo kreditorių nutarimo priėmimą balsavusius kreditorius ir byloje nesant motyvuotos teismo nutarties dėl jų pašalinimo iš proceso (CPK 47 str. 5 d.)., pripažintina, kad minėti kreditoriai turi visas šio straipsnio 2 dalyje numatytas procesines teises (CPK 47 str. 1 d.).

3. Atsakovo atstovu šioje byloje negali būti administratorius, kurio iniciatyva buvo siūloma priimti sprendimą, priešingą kreditorių interesams. Atsakovo bankroto administratoriaus siekis priimti sprendimą dėl likviduojamos įmonės pabaigos yra priešingas 96 % kreditorių nuomonei, kad bankroto byla gali būti nutraukta kitu pagrindu (ĮBĮ 27 str. 1 d. 2 p.). Atsakovais byloje turėtų būti už skundžiamo kreditorių nutarimo priėmimą balsavę atsakovo kreditoriai.

4. 2011 m. spalio 10 d. posėdžio metu ieškovas pareiškė atsakovo atstovo nušalinimą (CPK 55 str. 2 d.), tačiau teismas išnagrinėjo bylą, neatsižvelgęs į bylos dalyvių abejones dėl atsakovo tinkamo atstovavimo.

5. Negalima nagrinėti bylos, kol nėra išspręstas administratoriaus keitimo klausimas atsakovo bankroto byloje Nr. B2-657-258/2011 (CPK 163 str. 3 p. numatytas privalomo bylos sustabdymo pagrindas). Atsakovo bankroto byloje yra pateiktas UAB „Bankroto eiga“ prašymas dėl atsistatydinimo ir kreditorių susirinkimo teikimas dėl administratoriaus keitimo. Prašymą atsistatydinti administratorius motyvavo tuo, kad bankroto proceso metu iškilę klausimai grupės susijusių su buvusiu įmonės vadovu A. M. kreditorių (UAB „Šklėriai“, VšĮ „Ditus“) sprendžiami ne ĮBĮ 23 straipsnio 3 punkte numatyta tvarka, bet rašomi tendencingi skundai įvairioms institucijoms. Ši grupė kreditorių nėra suinteresuota savo kreditorinių reikalavimų tenkinimu, dėl to aiškiai skiriasi jų ir kreditorių daugumos interesai, nepagrįstų skundų nagrinėjimas vilkina bankrutavusios įmonės likvidavimo procedūrą, dalyvavimas administraciniuose ginčuose užkerta kelią normaliai bankroto eigai, bankroto procesas iš esmės paralyžuotas, neįmanoma užbaigti būtinų darbų ir paskelbti įmonės pabaigos. Atsakovo buvę vadovai pareiškė, kad skundai dėl naujai paskirto administratoriaus bus rašomi, kol jis neatsiims ieškinių dėl ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nurodytų sandorių. Be to, buvęs administratorius UAB „Vermosa“ sąmoningai neperdavė finansinių lėšų ir dokumentacijos, kad būtų apsunkinta naujai paskirto administratoriaus veikla.

6. Pirmosios instancijos teismas nepasiūlė šalims sudaryti taikos sutarties, net ir teismo posėdyje apie šį pažeidimą pareiškus proceso dalyviams. Byloje buvo galimybė užbaigti ginčą taikiai visiems kreditoriams pasiekus priimtiną susitarimą, pavyzdžiui, atsisakyti bankrutavusios įmonės finansinių aktyvų pardavimo iš varžytinių, o likusį turtą paskirstyti tarp kreditorių proporcingai jų turimų reikalavimų dydžiui.

Bankroto byloje liko (po 2011 m. rugsėjo 26 d. atsiskaitymo su Sodra ir nuo 2006 m. sausio 10 d. nesant duomenų apie V. I.) tik 10 kreditorių. Tai dvi skirtingų interesų grupės:

4 % (3 kreditoriai), susiję su buvusiu įmonės vadovu, kurie siekia kuo skubiau likviduoti įmonę, pareiškusią turtinio pobūdžio reikalavimus A. M. ir UAB „Šklėriai“, kad, nelikus ieškovo, būtų nutraukti procesai šių kreditorių atžvilgiu;

kiti 96 % (7 kreditoriai), kurių vienija bankroto įstatymo numatytas tikslas - kuo didesne apimtimi patenkinti finansinius reikalavimus.

Turint omeny, kad (po atsiskaitymo su Sodra) 96 % kreditorių bendra reikalavimų suma tesiekia 180 883, 75 Lt, o bendra ieškinių A. M. ir UAB „Šklėriai“ kaina keturiskart didesnė - toks taikos susitarimas buvo visiškai realus ir galėjo būti pasiektas operatyviai.

5. Bankroto bylos iškėlimo dieną kreditorių sąraše nebuvo duomenų apie skolas A. M., UAB „Šklėriai“ arba AB FMĮ „Finasta“ (vėliau kreditorinį reikalavimą perėmė VšĮ „Ditus“). Šių kreditorių 1 744, 37 Lt (598, 09 Lt po Garantinio Fondo atsiskaitymo), 2 540,12 Lt ir 675,72 Lt reikalavimai buvo patvirtinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 26 d. nutartimi UAB „Vermosa“ teikimu (šis administratorius vėliau buvo atstatydintas už buvusio įmonės vadovo interesų protegavimą). Vadovaudamiesi proceso koncentracijos, ekonomiškumo ir proporcingumo principais, kiti kreditoriai neginčijo šių abejotinų reikalavimų, nes tikėjosi greitos bankroto proceso baigties, o bylinėjimasis dėl kreditorinių reikalavimų, kurie negali turėti lemiamos įtakos priimant susirinkimo nutarimus, pagrįstumo galėjo užvilkinti bankroto bylos nagrinėjimą.

Dauguma kreditorių laikosi nuomonės, kad tarpusavyje susijusių kreditorių nepagrįstas įtraukimas į bankroto procesą su smulkiais finansiniais reikalavimais - yra vada A. M., kuriam gresia materialinė atsakomybė už jo vadovaujamos bendrovės privedimą prie bankroto, skųsti jam kaip buvusiam įmonės vadovui nepalankius kreditorių nutarimus ir administratoriaus veiksmus.

6. Kreditorių daugumos priimtu ir skundžiamu nutarimu kreditoriai, ne dėl jų kaltės užsitęsus bankroto bylai, nusprendė paspartinti procesą, pasinaudojant ĮBĮ 33 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe perimti likviduojamos įmonės reikalavimus, su ta intencija, kad smulkiems kreditoriams bus atlyginta, taigi jų interesai šioje byloje nėra pažeisti (dėl to ir smulkieji kreditoriai balsavo „už“).

Su A. M. susijusiems kreditoriams nuo 2010 m. pabaigos buvo siūloma perleisti jų turimus reikalavimus esantiems kreditoriams (2010 m. lapkričio 22 d. protokolo Nr. 18 p. 5). Oferta buvo pateikta ir 2011 m. spalio 10 d. teismo posėdžio metu, tačiau nei ieškovas, nei jo pusėje esantys tretieji asmenys nepareiškė noro parduoti savo kreditorinius reikalavimus. Iš to darytina išvada, kad jie turi kitokių interesų, nei tas, kuris ginamas bankroto įstatymo (patenkinti kreditorinį reikalavimą). Todėl kreditorių susirinkimo 2011 m. birželio 20 d. nutarimo 2.1 ir 2.2 punktai nekaip negali pažeisti jų teisėtų interesų bankroto procese, o neteisėti šių kreditorių siekiai bankroto procese nėra ginami.

Gauti 5 atsiliepimai į atskirąjį skundą.

Atsiliepimas

Kreditorius (pareiškėjas) UAB „Šklėriai“ atsiliepimu prašo atskirojo skundo netenkinti. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Atskirojo skundo argumentai yra nesusiję su bylos esme, t.y. kad 2011 m. birželio 20 d. kreditorių susirinkime buvo priimti nutarimai klausimais, kurie nebuvo įtraukti į darbotvarkę, atitinkamai šie klausimai neatsispindėjo kreditoriams išsiųstuose balsavimo biuleteniuose, o kreditorių teisių įgyvendinimas neatsiejamas nuo teisės būti tinkamai informuotiems apie kreditorių susitrinkimo darbotvarkę. Tik turėdamas realią informaciją apie numatomus svarstyti klausimus, kreditorius gali apsispręsti, ar dalyvauti kreditorių susirinkime.

2. Skundžiamas kreditorių nutarimas neteisėtas ir dėl savo turinio. Nutarimo 2.2. punktas, kuriuo nutarta perduoti turtą tik didžiausiems kreditoriams, prieštarauja ĮBĮ numatytiems kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir proporcingumo principams (ĮBĮ 35 str.) bei pažeidžia smulkių kreditorių teises. Be to, neaišku, kokie kreditoriai bus laikomi „didžiausiais“. Jeigu tai detalizuos administratorius, bus pažeistas ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punktas, nes turto pardavimo tvarkos klausimai yra kreditorių susirinkimo, o ne administratoriaus, kompetencijoje.

Nutarimo 2.2. punkte taip pat numatyta, kad kreditorius, atgavęs skolas, turės tiesiogiai padengti administravimo išlaidas bankroto administratoriui, tačiau ĮBĮ nenumato tokios atsiskaitymo su administratoriumi galimybės. Administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės lėšų, o ne kreditorių lėšomis (ĮBĮ 36 str. 1 d.).

3. Pareiškėjas apie ginčijamą kreditorių susirinkimo nutarimą sužinojo 2011 m. birželio 30 d., gavęs nutarimą elektroniniu paštu, todėl apskundimo terminas nepraleistas.

4. Atsakovas byloje yra tinkamas. Bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimas negali būti atsakovas, kadangi jis nėra nei juridinis, nei fizinis asmuo ir neturi savarankiško subjektiškumo. Toks aiškinimas atitinka ir teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-409/2009, 2010 m. kovo 29 nutartis byloje Nr. 3K-3-56/2010).

5. Pagrindo stabdyti šios bylos nagrinėjimą CPK 163 str. 3 d. pagrindu, kol bus išnagrinėta atsakovo bankroto byla ar atsakovo administratoriaus pakeitimo klausimas, nėra, nes nėra aplinkybių ar faktų, kurių nebūtų galima nustatyti šioje byloje, nagrinėjant UAB „Šklėriai” skundą.

Atsiliepimas

Kreditoriai UAB Inovacinė firma „Savel”, UAB „Inovita”, „Aris Polska“ Sp.z.o., taip pat atsakovas atsiliepimais į atskirąjį skundą prašo jį tenkinti, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą dėl 2011 m. birželio 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais pilnai atmesti. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą (ĮBĮ 24 str. 5 d.). Jis pats atsisakė dalyvauti kreditorių susirinkime, turėjo sudaręs sutartį dėl atstovavimo, todėl turėjo galimybės apie priimtus kreditorių nutarimus sužinoti jų priėmimo dieną. Nuo šios dienos turėtų prasidėti kreditorių susirinkimo nutarimo apskundimo terminas. Atsakovas neigia 2011 m. birželio 30 d. siuntęs pareiškėjui kreditorių nutarimo kopija ir mano, kad pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, kad kreditorių susirinkimo nutarimų apskundimo termino nepraleido.

2. Byla iškelta netinkamam atsakovui, todėl teismas privalėjo sudaryti galimybę ieškovui netinkamą šalį pakeisti tinkama. Ieškovui nesutikus, turėjo būti išspręstas kreditorių, balsavusių už skundžiamų kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimą, įtraukimo į bylą trečiaisiais asmenimis klausimas. Esant prašymui šiuos kreditorius įtraukti į procesą, pirmosios instancijos teismas nutarties šiuo klausimu apskritai nepriėmė.

3. Bylos nagrinėjimas turi būti sustabdytas, kol bus išspręstas atsakovo administratoriaus pakeitimo klausimas.

4. Kreditoriai turi teisę pateikti įvairius klausimo sprendimo variantus ir už juos balsuoti susirinkime. Todėl 2011 m. birželio 20 d. kreditorių susirinkime priimti nutarimai (2.1. ir 2.2. punktai) yra teisėti, nepažeidžiantys kreditorių teisėtų interesų bankroto procese bei ĮBĮ.

5. Kreditorius UAB „Šklėriai” nepagrįstai teigia, jog kreditoriai negalėjo svarstyti jokių kitų klausimų, išskyrus turto nurašymo.

Kreditoriai UAB „Inovita” ir „Aris Polska“ Sp.z.o. papildomai nurodo, kad negavo teismo pranešimų apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką ir tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p. ir 3 d. 1 p.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Tretysis asmuo atsakovo kreditorius UAB „Radimas“ atskiruoju skundu ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria panaikinti BAB „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“ 2011 m. birželio 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimai, protokole pažymėti 2.1 ir 2.2 punktais, kuriais nutarta realizuoti įmonės finansinius aktyvus, skelbiant varžytynes du kartus dienraštyje „Lietuvos žinios“ ir nurodant pardavimo kainą: pirmas paskelbimas - 75 %, antras - 50 % nuo ieškinio kainos. Nepavykus parduoti aukciono būdu, likusį finansinį turtą perduoti didžiausiems kreditoriams, įtraukiant į turto perdavimo aktą sąlygą, kad, atgavus skolas, kreditorius (išskaičiavus bylinėjimosi išlaidas) įsipareigoja padengti administravimo išlaidas bankroto administratoriui.

Atskirajame skunde teigiama, kad skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo paduotas praleidus Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 24 straipsnio 5 dalyje nustatytą 14 dienų terminą nuo dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą, todėl teismas kreditoriaus UAB „Šklėriai“ skundo dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo turėjo nepriimti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamame kreditorių susirinkime buvo priimti sprendimai, kurie nebuvo įtraukti į susirinkimo darbotvarkę, apie kuriuos kreditorius UAB „Šklėriai“ nežinojo, o sužinojo tik 2011 m. birželio 30 d., todėl teismo išvada, kad ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatyto termino skundui dėl kreditorių susirinkimo nutarimų ginčijimo UAB „Šklėriai“ nepraleido, pagrįsta.

UAB „Radimas“ atskirajame skunde nurodo, kad teisme 2011 m. spalio 17 d. nagrinėjant UAB „Šklėriai“ skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, šiame susirinkime balsavusiems kreditoriams UAB „Inovota“, „Aris Poslska sp. Z.o.o.“, UAB „Lietuva Statoil“, UAB „Radimas“ ir UAB Inovacinė firma „Savel“ apie teismo posėdžio laiką ir vietą nebuvo pranešta ir šie kreditoriai šiame posėdyje nedalyvavo. Tuo buvo pažeistos šių kreditorių procesinės teisės ir apribotos jų teisės ginti savo teisėtus interesus kilusiame ginče.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teisinę praktiką, kad kreditoriui skundžiant kreditorių susirinkimo nutarimus dėl netinkamo kreditorių susirinkimo sušaukimo ir pravedimo, byloje dalyvaujantys asmenys yra pareiškėjas (kreditorius) ir bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė, atstovaujama įmonės administratoriaus. Kiti kreditoriai nėra byloje dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais dalyvaujantys asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-409/2009). Esant tokiam teisės aiškinimui, teigti, kad buvo pažeistos kitų kreditorių teisės nagrinėjant pareiškėjo (kreditoriaus) skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo nėra pagrindo. Atsakovą, bankrutuojančią įmonę atstovaujantis šios įmonės bankroto administratorius teismo posėdyje dalyvavo, taigi tiek bankrutuojančios įmonės, tiek jos kreditorių interesai buvo atstovaujami ir ginami.

Atskirajame skunde UAB „Radimas“ teigia, kad kreditorių susirinkimo priimtas nutarimas darbotvarkės 2.1 punkte neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms.

Kreditorių susirinkimas 2.1 darbotvarkės klausimu nutarė realizuoti bankrutavusios įmonės finansinius aktyvus, skelbiant varžytynes du kartus dienraštyje „Lietuvos žinios“ ir nurodant pardavimo kainą pirmą kartą - 75 %, o antrą kartą - 50 % nuo ieškinio kainos.

Pirmosios instancijos teismas šį nutarimą panaikino, nes sprendė, kad jis prieštarauja ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytiems kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir proporcingumo principams.

Teisėjų kolegija su tokiais nutarties motyvais nesutinka. Kreditorių susirinkimo 2.1 punkto nutarimu kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir proporcingumo klausimai nebuvo sprendžiami. Kreditorių susirinkimas pagal ĮBĮ 23 straipsnio 1 dalies 5 punktą tvirtina turto pardavimo kainą, todėl teigti, kad kreditorių susirinkimo nutarimas 2.1 punkto klausimu prieštarauja ĮBĮ 35 straipsniui nėra pagrindo. Kreditorių susirinkimo sprendimą realizuoti įmonės finansinius aktyvus varžytynėse panaikinti CK 6.101 straipsnio pagrindu taip pat nėra pagrindo. Byloje nustatyta, kad finansinius aktyvus sudaro sumos, kurios gali atsirasti teismo sprendimų pagrindu. Šios sumos yra pakankamai apibrėžtos, yra aiškus reikalavimų turinys, dydis ir skolininkai. Tokių reikalavimų perleidimo įstatymas nedraudžia. Kad perleisti galima ir būsimą reikalavimą nustato CK 6.101 straipsnio 3 dalis.

Esant tokioms aplinkybėms, atskirasis skundas šioje dalyje tenkintinas ir teismo nutartis pakeistina atmetant reikalavimą panaikinti kreditorių susirinkimo 2.1 nutarimo punktą.

Kreditorių susirinkimo 2.2 nutarimo punkte nustatyta tvarka, kaip pasielgti su įmonės finansiniais aktyvais, juos nepavykus parduoti aukciono būdu – perduoti didžiausiems kreditoriams, įtraukiant į turto perdavimo aktą sąlygą, kad, atgavus skolas, kreditorius (išskaičiavęs bylinėjimosi išlaidas) įsipareigoja padengti administravimo išlaidas bankroto administratoriui.

Pirmosios instancijos teismas šį nutarimo punktą panaikino remdamasis tuo, jog toks nutarimas prieštarauja ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytiems kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir proporcingumo principams ir pažeidžia smulkių kreditorių teises. Teisėjų kolegija su tokiu šio kreditorių nutarimo vertinimu sutinka. ĮBĮ 35 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad, tenkinant kreditorinius reikalavimus, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą. Tuo tarpu nutarimo 2.2 punkte buvo nuspręsta turtą perduoti vien didžiausiems kreditoriams, taigi spęstas išimtinai didžiausių kreditorių kreditorinių reikalavimų patenkinimo klausimas. Pagrįsti ir atskirojo skundo argumentai, kad vykdant tokį nutarimą net nebūtų aišku, kuriems kreditoriams turtą perduoti, kadangi neaišku, kokia reikalavimo suma laikytina didele. Keisti ar naikinti šią pirmosios instancijos teismo nutarties dalį nėra pagrindo.

Kiti atskirojo skundo argumentai ginčo išsprendimui nėra reikšmingi, todėl dėl jų teisėjų kolegija nebepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį pakeisti, panaikinant nutarties dalį, kuria nutarta panaikinti bankrutavusios akcinės bendrovės „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“ 2011 m. birželio 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimą 2.1, kuriuo nutarta realizuoti įmonės finansinius aktyvus, skelbiant varžytines du kartus dienraštyje „Lietuvos žinios“ ir nurodant pardavimo kainą: pirmas paskelbimas 75%, antras 50% nuo ieškinių kainos.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Algirdas GailiūnasDanutė GasiūnienėAudronė Jarackaitė