Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo

D. A. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 11 metų, pagal BK 138 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 11 metų.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., prie šios subendrintos bausmės pridėjus dalį, t.y. 6 mėnesius, neatliktos laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Mažeikių rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 8 d. nuosprendžiu bei to paties teismo 2004 m. balandžio 22 d. nutartimi, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Pagal BK 146 str. 2 d. D. A. išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Iš D. A. priteista K. B. 20000 Lt ir Gb. B. 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Iš jo taip pat priteista K. B. 6350 Lt netektų pajamų ir 18466,97 Lt dydžio išmoka Gb. B. išlaikymui.

Šioje byloje taip pat nuteistas A. M. , dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. A. nuteistas už nesunkų sveikatos sutrikdymą ir už nužudymą. Šiuos nusikaltimus jis padarė tokiomis aplinkybėmis:

2006 m. balandžio 2 d., laikotarpyje tarp 20 ir 23 valandos, tiksliau nenustatytu laiku, Mažeikių r. Daubarių kaime D. A. kartu su A. M. , asmeninio tarpusavio konflikto metu sumušė G. B. . D. A. ir A. M. bendrais veiksmais rankų kumščiais ir kojomis tyčia sudavė nukentėjusiajam apie 8 smūgius į galvą, apie 4 smūgius į krūtinę, apie 3 smūgius į pilvo sritį, apie 2 smūgius į juosmenį, 1 smūgį į kryžkaulio sritį, apie 2 smūgius į apatines galūnes, taip pat sudavė 2 smūgius tyrimo metu nenustatytu aštriu daiktu į smakrą, padarydami G. B. durtai pjautas žaizdas pasmakrėje, muštas žaizdas veide ir apatinės lūpos gleivinėje, kąstą žaizdą liežuvyje, odos nubrozdinimus veide, krūtinėje, pilve, abiejų pečių sąnarių srityse, kairės alkūnės linkyje, kraujosruvas veide, krūtinėje, pilve, juosmens srityje, kryžkaulio srityje, dešinio peties sąnario srityje, abiejose plaštakose, dešinėje šlaunyje, abiejų kelių sąnarių srityse, dešinio čiurnos sąnario srityje, vieno danties išmušimą, dviejų dantų nuskėlimą, nosies kaulų ir abiejų žandikaulių lūžius, kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose ir kraujo išsiliejimus po minkštaisiais galvos smegenų dangalais. Tokiu būdu D. A. bendrais veiksmais su A. M. padarė G. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Tos pačios dienos vakare, apie 23.20 val., tiksliau nenustatytu laiku, po to, kai D. A. kartu su A. M. sumušė G. B. ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, jie nukentėjusįjį automobilio „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinėje iš Mažeikių r. Daubarių kaimo atvežė į Mažeikių miestą, netoli Birutės - Sienos gatvių sankryžos. Šioje vietoje D. A. išmetė G. B iš automobilio bagažinės, tyrimo metu nenustatytu daiktu tyčia užspaudė jam kaklo organus ir nukentėjusysis dėl mechaninės asfiksijos mirė. Tokiu būdu D. A. G. B. nužudė.

Teismo posėdyje nuteistasis D. A. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Nuteistojo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, nuosprendžio dalį dėl D. A. nuteisimo pagal BK 129 str. 1 d.panaikinti ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Prokuroras nuteistojo D. A. apeliacinį skundą prašo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš apeliacinio skundo turinio matosi, kad jame dėstomi nuteistojo skundo argumentai ir suformuluoti prašymai nekonkretūs ir prieštaringi. Apeliantas nurodo, kad teismas nuosprendį pagrindė ne įrodymais, o prielaidomis, prašo peržiūrėti bylą ir nuteisti jį tik už nusikaltimus, kuriuos jis tikrai padarė. Iš apeliacinio skundo turinio taip pat matosi, kad nuteistasis neprisipažįsta pasmaugęs nukentėjusįjį G. B. ir netgi neigia savo dalyvavimą jo nužudyme. Vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, kolegija bylą ir nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrino tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmestini. Iš bylos matosi, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas jos aplinkybes, tinkamai įvertino ištirtus įrodymus, o nuosprendyje dėstomos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. D. A. teismas pagrįstai pripažino kaltu ir dėl G. B. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, ir dėl nužudymo, o priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas ne prielaidomis, o konkrečiais nuosprendyje išdėstytais įrodymais.

Kad D. A. nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis padarė nukentėjusiajam G. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą, o po to ir jį nužudė, patvirtina nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros, daiktų pateikimo ir apžiūrų, parodymų patikrinimo vietoje, parodymų atpažinti, taip pat eksperimento protokolai, specialistų išvados ir kiti nuosprendyje išdėstyti bylos duomenys. Pažymėtina ir tai, kad daugelį nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių pripažino bei patvirtino ir pats nuteistasis D. A. , todėl priimdamas nuosprendį teismas pagrįstai iš dalies rėmėsi ir jo parodymais.

Teisme prisipažinęs kaltu nuteistasis D. A. parodė, kad anksčiau su G. B. nebuvo pažįstamas, tačiau dar anksčiau atlikdamas laisvės atėmimo bausmę apie jį sužinojo iš kito nuteistojo A. K. . Šis jam skundėsi, kad G. B. nerašo jam laiškų ir dar pasakojo, kad G. B. kažkada yra sumušęs jo (D. A. ) uošvį ir kito nuteistojo šioje byloje A. M. šiuo metu jau mirusį tėvą A. M. . 2006 m. balandžio 2 d. jis nusprendė susirasti G. B. ir apie tai su juo pasikalbėti. Vakare kartu su A. M. , jo pusbrolio A. A. vairuojamu automobiliu „Audi 100“ iš pradžių nuvažiavo į Bugenių kaimą, nuėjo pas G. B. žmoną, bet ši pasakė, kad šis išvažiavęs į Mažeikius. Nuvažiavus ten, G. B. surado jo motinos bute ir pasikvietė pasikalbėti. Visi kartu tuo pačiu automobiliu „Audi 100“ nuvažiavo į Daubarių kaimą, ten G. B. iš pažįstamo R. S. atsinešė naminės degtinės, o po to pačiam G. B. pasiūlius, nuvažiavo prie tvenkinio. Ten A. A. liko sėdėti automobilyje, A. M. išlipo, tačiau liko stovėti nuošaliau, o jis ėmė kalbėtis su G. B. , kuris vienas gėrė degtinę. Besikalbant apie A. M. sumušimą, tarp jų kilo konfliktas, G. B. bandė jam suduoti, bet tai jam nepavyko. Tada jau jis pats ėmė mušti G. B. . Sudavė jam daugybę smūgių rankomis, spardė kojomis, o iš viso su pertraukomis mušė jį apie valandą laiko. A. M. į muštynes nesikišo ir pats smūgių G. B. nesudavė. Po to visą kruviną, bet dar gyvą G. B. jis su A. M. įkėlė į automobilio bagažinę ir važiavo atgal į Mažeikius. Miesto pradžioje, netoli Birutės ir Sienos gatvių sankryžos jis paprašė A. A. sustoti ir išjungti žibintus. Tada jis vienas, suėmęs už striukės, ištempė G. B. iš automobilio bagažinės. G. B. buvo gyvas ir kažką murmėjo. Jis nutempė G. B. į griovį, o kadangi šis spjaudėsi krauju ir keikėsi, tai užmetė ant jo drabužius ir dar apkrovė šakomis. Daugiau G. B. nemušė, telefono įkroviklio ar kitokio laido neturėjo ir G. B. nesmaugė. Ar iš automobilio buvo išlipęs A. M. , nematė. Taip ir palikęs G. B. gulintį griovyje, grįžo į automobilį ir visi parvažiavo į Mažeikius. Neneigia, kad G. B. nužudė, tačiau atimti jam gyvybės nenorėjo, jo nesmaugė ir net nesupranta, dėl ko G. B. mirė. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis D. A. iš esmės patvirtino jau išdėstytus parodymus. Šios apklausos metu jau parodė, kad G. B. nežudė, o kas tai padarė, jis nežino. Kadangi tikslo G. B. nužudyti neturėjo, todėl ir vežė G. B. į Mažeikius automobilio bagažinėje ir specialiai išmetė sumuštą nukentėjusįjį netoli ligoninės.

D. A. parodymus iš esmės patvirtino ir kitas nuteistasis šioje byloje A. M. . Jis irgi parodė, kad tą vakarą kartu su D. A. jo pusbrolio vairuojamu automobiliu važinėjo ieškoti G. B. , o D. A. jį suradus, visi kartu nuvažiavo į Daubarių kaimą prie tvenkinio. Pats liko sėdėti automobilyje, iš jo išlipo tik D. A. ir G. B. . Po kiek laiko pamatė, kad jie mušasi. Išlipęs bandė juos išskirti, bet D. A. jam liepė nesikišti. Jis vėl grįžo į automobilį, o maždaug po 10 minučių D. A. paprašė padėti G. B. įkelti į automobilį. G. B. buvo gyvas, kažką kalbėjo, tačiau buvo visas purvinas ir kruvinas, todėl jie dviese įkėlė jį į automobilio bagažinę. Po to automobiliu visi važiavo atgal į Mažeikius, D. A. pakeliui pasakė, kad paliks G. B. prie ligoninės ir rodė, kur važiuoti. Iki ligoninės jie nenuvažiavo, nes D. A. liepė sustoti prie Birutės ir Sienos gatvių sankryžos. Iš automobilio pirmas išlipo vienas D. A. , bet kur jis nuėjo ir ką veikė, jis nematė. Pats iš automobilio buvo tik trumpam išlipęs atlikti „gamtinių reikalų“. Netrukus į automobilį grįžo ir D. A. , kuris pasakė, kad G. B. namo pareis pats, ir jie visi trys grįžo į miestą. Jis pats G. B. nemušė, tik padėjo D. A. jį jau sumuštą įkelti į automobilio bagažinę. Kas ir kaip nužudė G. B. , jis nežino. Savo parodymus abu nuteistieji patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu.

Apklausti šioje byloje nukentėjusieji ir liudytojai bei kiti ištirti įrodymai abiejų nuteistųjų parodymus iš dalies patvirtino, tačiau kai kurias jų nurodomas aplinkybes neabejotinai paneigė.

Nužudytojo žmona nukentėjusioji K. B. parodė, kad tą vakarą, apie 16-17 val., o galbūt ir vėliau, pas ją į Bugenių kaimą atvažiavo automobilis „Audi“, iš kurio išlipo iki tol nepažįstamas vyriškis, kuris pasivadino Dariumi ir ieškojo jos vyro G. B. . Šio nebuvo ir ji tam vyrui pasakė, kad jis išvažiavęs į Mažeikius. Tada tas vyras, net nepaklausęs adreso, pasakė, kad jos vyrą susiras, ir išvažiavo. Tą vakarą ji su savo vyru kalbėjosi telefonu. Paskutinį kartą tai buvo apie 20 val., tada jis sakė, kad netrukus parvažiuos. Tačiau G. B. taip ir negrįžo, ji jam skambino apie 21 val. ir vėliau, bet jo telefonas buvo išjungtas. Kad jos vyras buvo surastas nužudytas, ji sužinojo tik po kelių dienų iš televizijos pranešimo. Kita nukentėjusioji G. B. motina Z. B. parodė, kad tą vakarą G. B. buvo jos bute Mažeikiuose. Apie 18-19 val. į buto duris kažkas pasibeldė, duris atidarė G. B. ir ji už durų pamatė vyriškį. Sūnus su juo kažką pakalbėjo ir pasakė, kad važiuoja į kaimą pas žmoną. Išeidamas pasiėmė savo mobilaus ryšio telefoną ir jo įkroviklį. Ji dar matė, kaip sūnus su tuo vyriškiu įsėdo į automobilį ir išvažiavo. Iš esmės tokias pačias aplinkybes teisme nurodė ir G. B. sesuo liudytoja I. B. . Ji dar parodė, kad į butą užėjęs vyriškis sakė, kad jos brolio ieško visą savaitę ir kad turi jam žinių nuo A. K. , kuris buvo jos brolio draugas. Tada brolis G. B. pasiėmė savo telefoną, jo įkroviklį ir išėjo kartu su tuo vyriškiu. Parodymų atpažinti metu nukentėjusioji K. B. ir liudytoja I. B. atpažino nuteistąjį D. A. ir nurodė, kad tai yra tas pats vyriškis, ieškojęs G. B. Bugenių kaime, o po to suradęs jį bute Mažeikiuose. Kad tas vyriškis tikrai buvo D. A. , teisme patvirtino ir nukentėjusioji Z. B. .

Svarbias šios bylos aplinkybes nurodė ir liudytojas A. A. . Jis parodė, kad nuteistasis D. A. yra jo pusbrolis, o nuteistasis A. M. – jo dėdė. Tą vakarą A. M. paprašė jį nuvežti pas kažkokį draugą. Tėvo automobiliu „Audi 100“ jis nuvažiavo prie A. M. namų, kur į automobilį įsėdo ne tik A. M. , bet ir D. A. . A. M. nurodžius, jie nuvažiavo į Bugenių kaimą, ten D. A. ieškojo kažkokio draugo, jo neradus, visi grįžo į Mažeikius. Ten iš daugiabučio namo D. A. atsivedė jam iki tol nepažįstamą vyrą, vėliau paaiškėjo, kad tai buvo G. B. . Tada jau keturiese automobiliu važiavo į Daubarių km., visi, išskyrus jį patį, buvo išlipę iš automobilio, o po to visi vėl nuvažiavo prie tvenkinio. Girdėjo, kaip važiuojant D. A. klausinėjo G. B. , kaip šiam sekėsi kalėjime. Nors kelias buvo blogas, važiuoti prie tvenkinio jo prašė A. M. . Ten nuvažiavus, jis liko sėdėti automobilyje, o visi kiti išlipo ir už keleto metrų nuo automobilio galo kartu gėrė alų. Po kažkiek laiko jis pamatė, kad D. A. G. B. pastūmė, šis jį pastūmė atgal, o po to D. A. ir A. M. ėmė G. B. kartu mušti. Per automobilio veidrodėlius matė, kad jie abu G. B. spardo. Išsigandęs jis toliau į tą pusę nežiūrėjo. Maždaug po pusvalandžio automobilio dureles atidarė A. M. , paprašė cigaretės ir jis matė, kad A. M. ranka kruvina. A. M. nuėjus, jis išgirdo atidaromos bagažinės garsą ir girdėjo G. B. sakant „vyrai, ką darot?“, pajuto, kad į bagažinę įdedamas kažkoks sunkus daiktas. Po to A. M. su D. A. įsėdo į automobilį, A. M. pavalius durų stiklą, ant jo liko kraujo žymės. Jis suprato, kad G. B. yra uždarytas bagažinėje. Po to visi važiavo atgal, kelią rodė A. M. . Privažiavus Birutės gatvę, A. M. liepė sustoti, apsisukti ir išjungti šviesas. A. M. ir D. A. kartu išlipo iš automobilio, jis girdėjo bagažinės atidarymo garsą ir dejuojančio žmogaus balsą. Suprato, kad G. B. išmestas iš bagažinės ant žemės. Kas vyko toliau ir ką veikė A. M. su D. A. , jis nematė ir nežino, tačiau maždaug po 5 min. jie abu grįžo į automobilį ir liepė važiuoti į miestą. Į jo klausimą apie G. B. A. M. atsakė, kad viskas gerai ir kad G. B. pareis pats. Prie banko A. M. ir D. A. išlipo, o jis pats parvažiavo namo. Liudytojas A. A. savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu ir akistatose su abiem nuteistaisiais. Be to, atlikto eksperimento metu buvo nustatyta, kad liudytojo A. A. nurodomomis aplinkybėmis šis liudytojas per automobilio veidrodėlius tikrai galėjo matyti už to automobilio vykusias muštynes, atskirti žmonių siluetus, taip pat matyti, kaip jie kažką spardo kojomis.

Iš bylos matosi, kad G. B. lavoną pakelės griovyje 2006 m. balandžio 3 d., tarp 18 ir 19 val., surado ir apie tai pranešė policijai atsitiktinė praeivė liudytoja R. A. . Įvykio vietos apžiūros protokole nurodoma, kad G. B. lavonas rastas Mažeikių m., apie 280 metrų nuo Birutės – Sienos gatvių sankryžos link Reivyčių kaimo. Negyvas G. B. rastas gulintis ant nugaros pakelės griovyje, viršutinė kūno dalis nuoga, aplink išmėtyti drabužiai, ant lavono užmesta striukė, o iš viršaus kūnas apkrautas šakomis. Striukės kišenėje rastas mobilaus ryšio telefono „Alcatel“ įkroviklis su laidu. Ant lavono kūno įvairiose vietose aiškiai matosi daugybė išorinių sužalojimų pėdsakų. Teismo medicinos specialisto išvadose nurodoma, kad G. B. mirtis įvyko prieš 1,5-2 paras iki jo kūno tyrimo pradžios (2006 m. balandžio 4 d., 14.30 val.). Įvairiose G. B. kūno srityse buvo nustatyti nubrozdinimai ir kraujosruvos, nustatyti nosies kaulų ir žandikaulių lūžimai, danties išmušimas, dviejų dantų nuskėlimas, taip pat kraujo išsiliejimai po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir durtai pjautos žaizdos pasmakrėje. Visi šie sužalojimai tiksliai išvardinti nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Specialisto išvadose nurodoma, kad šie sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 22 smūgiais kietais bukais daiktais, žaizdos pasmakrėje padarytos kietu aštriu daiktu. Tačiau specialisto išvadose nurodoma, kad visi šie kūno sužalojimai nebuvo G. B. mirties priežastimi, jie įvertinti tik nesunkiu sveikatos sutrikdymu, dėl kurio nukentėjusysis galėjo gyventi. G. B. mirties priežastis buvo mechaninė asfikcija užspaudus kaklo organus, kurią patvirtina stranguliacinė vaga kakle, skystas tamsus kraujas širdies ertmėse, vidaus organų pilnakraujystė ir histologinio tyrimo duomenys. Specialisto išvadose dar nurodoma, kad stranguliacinė vaga kakle padaryta virve arba į ją panašiu daiktu. Visi kiti kūno sužalojimai G. B. buvo padaryti jam dar esant gyvam, iki mirties nuo mechaninės asfikcijos. Lavono kraujyje taip pat rastas etilo alkoholio kiekis, gyviems asmenims atitinkantis sunkų girtumo laipsnį. Kitomis specialistų išvadomis buvo nustatyta, kad ant liudytojo A. A. pateikto automobilio „Audi 100“ valstybinio numerio ženklo ir dešinės pusės durelių apdailos juostos rasti G. B. kraujo pėdsakai, automobilio bagažinėje rasti akriliniai pluoštai, kurie atitinka G. B. megztinio pluoštus. Bagažinėje ir ant G. B. drabužių taip pat surastos tos pačios rūšies medienos dalelės ir pavieniai spygliai. Automobilio dėtuvėje taip pat rastas peilis, ant jo ir ant A. M. batų rasta kraujo pėdsakų, tačiau kam jis priklauso, nepavyko nustatyti negavus DNR reakcijos produkto. Iš telekomunikacijos tinklų pateiktos informacijos matosi, kad 2006 m. balandžio 2 d. G. B. savo mobilaus ryšio telefonu „Alcatel“ keliolika kartų kalbėjo arba bendravo SMS žinutėmis tik su savo žmona K. B. . Paskutinis jų pokalbis vyko 19 val. 52 min., o paskutinė SMS – 19 val. 59 min. Vėliau jokie pokalbiai G. B. telefonu nevyko.

Iš nuosprendžio matosi, kad visus šiuos išdėstytus įrodymus ir kitus bylos duomenis teismas įvertino tinkamai.

Pats nuteistasis D. A. pripažįsta, kad 2006 m. balandžio 2 d. vakare Daubarių kaime, prie tvenkinio tikrai sumušė G. B. bei jį sužalojo ir neigia tik tai, kad norėjo nukentėjusįjį nužudyti. Tačiau tuo jis ir nebuvo kaltinamas, šioje dalyje D. A. buvo pareikšti kaltinimai tik dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Jau aptartose specialisto išvadose nurodoma, kad G. B. buvo padaryti būtent tokie kūno sužalojimai. Visų apklausų metu D. A. pats parodė, kad sudavė G. B. daugybę smūgių rankomis, spardė kojomis ir taip mušė nukentėjusįjį su pertraukomis net apie valandą laiko. Akivaizdu, kad sužalojimus G. B. padarė būtent jis. D. A. neprisipažino tik dėl to, kad padarė G. B. durtai pjautas žaizdas pasmakrėje, neigė muštynių metu naudojęs kokius nors įrankius. Taip pat visą kaltę prisiėmė sau ir aiškino, kad kartu buvęs kitas nuteistasis A. M. G. B. jokių smūgių nesudavė. Tačiau šioje dalyje teismas D. A. parodymus pagrįstai atmetė. Kitas nuteistasis A. M. taip pat neigė mušęs G. B. ir prisipažino tik dėl to, kad jau sumuštą nukentėjusįjį padėjo įkelti į automobilio bagažinę. Tačiau abiejų nuteistųjų versijas šioje dalyje visiškai paneigė liudytojo A. A. parodymai. Jis pats matė, kaip G. B. mušė ir spardė kojomis abu nuteistieji. Nuosprendyje teismas išdėstė išsamius motyvus, kodėl buvo atmesti nuteistųjų, o patikėta ir pasiremta būtent šio liudytojo parodymais, todėl teismo padaryta išvada apie abiejų nuteistųjų dalyvavimą nusikaltimo padaryme yra pagrįsta. Taip pat įrodyta ir tai, kad nuteistieji padarė G. B. durtai pjautas žaizdas pasmakrėje. Specialisto išvadose nurodoma, kad visi sužalojimai G. B. padaryti vienu metu ir dar iki jo mirties. Be to, kad nurodyti sužalojimai negalėjo būti padaryti anksčiau, faktiškai pripažino ir pats D. A. . Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis pats parodė, kad iki muštynių jokių sužalojimų G. B. veide nepastebėjo. Tačiau iš specialisto išvadų ir prie jų pridėtų lavono apžiūros fotonuotraukų matosi, kad pjautinės žaizdos pasmakrėje aiškiai matomos, iš jų vyko gausus kraujavimas. Jų negalima buvo nepastebėti anksčiau ir tai reiškia, kad jos irgi buvo padarytos tų pačių muštynių metu. A. A. automobilyje buvo surastas peilis su kraujo pėdsakais. Nors nustatyti, kam priklauso šis kraujas, nepavyko, tačiau šis peilis ir galėjo būti nusikaltimo įrankiu. Bet kuriuo atveju aišku, kad durtai pjauti sužalojimai G. B. buvo padaryti kietu aštriu ir vienašmeniu daiktu, o tuos sužalojimus nukentėjusiajam bendrai padarė abu nuteistieji. Apelianto nenoras pripažinti šį faktą gali būti paaiškinamas tik jo vengimu pripažinti kokio nors nusikaltimo įrankio panaudojimą. Todėl šio nusikaltimo aplinkybes teismas nustatė teisingai, nes įrodyta, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis G. B. padarė D. A. , bendrai veikdamas su kitu nuteistuoju A. M. . Akivaizdu, kad šie sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti tyčia, todėl nuteistojo D. A. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 str. 1 d.

Nagrinėjant kaltinimų dalį dėl G. B. nužudymo kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į nuteistojo D. A. parodymų nenuoseklumą ir net prieštaringumą. Jau buvo nurodyta, kad apeliantas atkakliai neigia nukentėjusįjį pasmaugęs ir aiškina, kad iš viso neturėjo nei virvės, nei kitokio panašaus daikto, galėjusio būti nužudymo įrankiu. Tačiau iš bylos matosi, kad visų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu vykusių apklausų metu D. A. prisipažindavo kaltu ir dėl nužudymo. Jis aiškino ir tebeaiškina, kad dėl G. B. mirties laiko save kaltu, neatmeta galimybės, kad G. B. mirė nuo jam padarytų muštinių sužalojimų ir kategoriškai neigia tik patį G. B. pasmaugimą. BPK normos draudžia perkelti įrodinėjimo pareigą įtariamajam ir kaltinamajam, todėl toks asmuo turi teisę duoti bet kokius parodymus. Tačiau nuosprendyje teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į D. A. parodymų nenuoseklumą. Iš tų parodymų matosi, kad šis nuteistasis parodymus keisdavo priklausomai nuo vis naujų paaiškėjančių ir abejonių nekeliančių bylos aplinkybių. Apie tai, kad D. A. dalį aplinkybių nurodo neteisingai ir specialiai meluoja, galima spręsti jau iš jo parodymų apie G. B. sumušimą prie tvenkinio. Jau buvo nurodyta, kad apeliantas ne tik neigė kokių nors įrankių panaudojimą, tačiau visą kaltę prisiėmė sau ir aiškiai siekė padėti išvengti atsakomybės savo bendrininkui A. M. . Šie nuteistojo parodymai buvo paneigti ir tai jau buvo aptarta. Kolegijos nuomone, abejonių kelia netgi D. A. parodymų dalis apie konflikto su G. B. ir kilusių muštynių priežastis. Apeliantas aiškina, kad G. B. anksčiau nepažinojo, o jo ieškojo, susirado ir ruošėsi pasikalbėti tik apie tai, kodėl G. B. nerašo laiškų kažkokiam kitam anksčiau kartu su D. A. laisvės atėmimo bausmę atlikinėjusiam asmeniui. Jis dar nurodo, kad su G. B. norėjo pasikalbėti apie kažkokį kito nuteistojo A. M. tėvo sumušimą, nors A. M. tėvas jau seniai miręs. Tokie D. A. parodymai jau patys savaime neįtikinantys, todėl yra pagrindas įtarti, kad susirasti G. B. , jį sumušti, o po to dar ir nužudyti šis nuteistasis galėjo turėti visai kitokius ir daug konkretesnius motyvus. Negalima atmesti galimybės, kad tai galėjo būti susiję su kokiais nors anksčiau laisvės atėmimo vietose bausmes atlikinėjusių asmenų tarpusavio konfliktais ir jų senomis tarpusavio sąskaitomis. Nepaisant to, kas išdėstyta, iš bylos matosi, kad teismas įrodymus išnagrinėjo nešališkai, savo išvadų negrindė spėjimais ir prielaidomis, todėl neatmetė D. A. parodymų ir nustatė, kad tiek nesunkus sveikatos sutrikdymas, tiek ir G. B. nužudymas buvo padaryti tik dėl tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo D. A. asmeninio tarpusavio konflikto, įvykusio prieš pat nusikaltimo įvykį. Dar kartą vertinant D. A. parodymus dėl G. B. nužudymo, nuteistojo prisipažinimą kaltu, tačiau neprisipažinimą G. B. pasmaugus, kolegijos nuomone, yra pagrindas paaiškinti tik tuo, kad apeliantas vengia pripažinti vien tik patį nužudymo būdą ir tikrąją savo kaltės formą.

Iš bylos matosi, kad net ir įvertinęs visas abejones nuteistojo naudai, teismas D. A. kaltu padarius nužudymą pripažino pagrįstai, o nuosprendis ir šioje dalyje grindžiamas ne prielaidomis, o konkrečiais įrodymais. Pirmiausia tai patvirtina visi jau aptarti įrodymai, kuriais nustatyta, kad D. A. specialiai ieškojo, susirado G. B. ir buvo nusivežęs jį jį prie tvenkinio, o ten kartu su A. M. jį sumušė padarydami nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taip pat neabejotinai nustatyta, kad po šio sumušimo dar tikrai gyvą G. B. abu nuteistieji įkėlė į automobilio „Audi 10“ bagažinę ir vežė jį iki Mažeikių m. prieigų, o ten D. A. nukentėjusįjį iš automobilio bagažinės iškėlė. G. B. ir tuo metu buvo gyvas. Visa tai patvirtina abiejų nuteistųjų ir liudytojo A. A. parodymai, teismo medicinos specialisto išvados, taip pat kitos specialistų išvados apie bagažinėje rastus nukentėjusiojo drabužių mikropluoštus. Pats D. A. parodė, kad netoli nuo Birutės – Sienos gatvių sankryžos jis už drabužių išvilko dar gyvą G. B. iš automobilio bagažinės, nutempė į pakelės griovį ir ten paliko jį gulėti. Tačiau jis parodė, kad daugiau G. B. nemušė, jo nesmaugė ir paliko jį dar gyvą gulintį griovyje, o kadangi G. B. spjaudėsi ir keikėsi, tai dar užmetė ant jo striukę ir apkrovė jo kūną šakomis. D. A. dar parodė, kad A. M. tuo metu su juo ir G. B. nebuvo, o ką šis tuo metu veikė, jis nežino. Nuteistasis A. M. irgi patvirtino, kad pirmas iš automobilio išlipo D. A. , kuris, kaip jis suprato, iš bagažinės ištempė G. B. . Tačiau A. M. parodė, kad pats iš automobilio buvo išlipęs tik atlikti „gamtinių reikalų“ ir ką toliau darė D. A. , nematė. Tuo tarpu liudytojas A. A. parodė, kad iš automobilio išlipo kartu abu nuteistieji, po to jis girdėjo bagažinės atidarymo garsą, išgirdo G. B. dejones ir suprato, kad jis ištraukiamas iš bagažinės. A. A. parodė, kad po keleto minučių D. A. ir A. M. grįžo ir įsėdo į automobilį kartu. Ką jie veikė išlipę ir ką padarė G. B. , jis nematė ir to nežino. Nuteistieji apie tai nekalbėjo, o A. M. tik pasakė, kad G. B. pareis pats. Nuteistuosius jis parvežė į miestą ir jie išsiskyrė. Nors kitas nuteistasis A. M. ir netgi liudytojas A. A. paties G. B. nužudymo momento nematė, nustatytų bylos aplinkybių visuma patvirtina, kad tai padarė būtent nuteistasis D. A. . Jau buvo nurodyta, jog specialisto išvadomis nustatyta, kad G. B. mirė nuo mechaninės asfikcijos užspaudus kaklo organus ir tai buvo padaryta virve arba į ją panašiu daiktu. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jam tokios specialisto išvados nesuvokiamos, tačiau abejoti tomis išvadomis, kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo. Iš šių išvadų ir lavono apžiūros akto tiriamosios dalies matosi, kad G. B. kaklo priekiniame paviršiuje rasta ryški stranguliacinė vaga. Be to, nukentėjusiojo mirtį nuo mechaninės asfikcijos neabejotinai patvirtina ir kiti tam būdingi požymiai: rastas skystas tamsus kraujas širdies ertmėse, vidaus organų pilnakraujystė ir atliktų histologinių tyrimų duomenys. Šias išvadas dar kartą visiškai patvirtino ir teisme apklaustas teismo medicinos specialistas. Jis ne tik patvirtino išvadas apie G. B. mirties priežastį, tačiau ir plačiau paaiškino apie jo nužudymo būdą ir mechanizmą. Specialistas parodė, kad rasta stranguliacinė vaga G. B. kaklo priekiniame paviršiuje, ji 15 cm ilgio ir 0,5 cm pločio. Tuo tarpu nugarinė kaklo dalis užspausta nebuvo. Tai reiškia, kad įrankis nukentėjusiajam buvo užmestas iš už nugaros ir tada traukiamas didele jėga. Tai patvirtina poliežuvinio kaulo lūžis. Tam, kad įvyktų mechaninė asfikcija, kaklas turėjo būti spaudžiamas ne trumpiau negu 30 sekundžių. Specialistas dar parodė, kad G. B. galėjo būti pasmaugtas ne tik virve, bet ir kitokiu panašių savybių turinčiu daiktu. Tai galėjo būti ir įvykio vietoje rastas telefono įkroviklio laidas tuo atveju, jeigu jį tempiant po laidu dar buvo drabužiai. Specialistas neatmetė netgi galimybės, kad nukentėjusysis galėjo būti pasmaugtas spaudžiant jo kaklą drabužiais. Tačiau galimybę, kad D. A. galėjo pasmaugti nukentėjusįjį dėl neatsargumo tempdamas jį už drabužių iš automobilio bagažinės, o po to į griovį, kolegija atmeta kaip visiškai neįmanomą. Pirmiausia, pasmaugimo drabužiais galimybę tik kaip teorinę paminėjo ir pats teismo medicinos specialistas. Be to, net ir smaugiant drabužiais, tai vis tiek turėjo būti daroma tikslingai, tempiant juos didele jėga, būtinai iš už nugaros ir tai darant pakankamai ilgą laiką. Bet kuriuo atveju tai galėjo būti padaryta tik veikiant tyčia. Apeliantas tvirtina, kad jokios virvės neturėjo, nesmaugė G. B. telefono laidu, todėl nurodo, kad tokios išvados yra tik teismo prielaidos. Su tuo irgi negalima sutikti. Tikrasis nusikaltimo įrankis nebuvo surastas ir tiksliai nustatytas. Todėl nuosprendyje ir buvo padaryta išvada, kad G. B. buvo pasmaugtas tyrimo metu nenustatytu daiktu. Abejonių nekelia tik tai, kad G. B. buvo nužudytas įrankiu, turinčiu panašias į virvės savybes.

Kad G. B. pasmaugė ir tokiu būdu jį nužudė būtent nuteistasis D. A. , patvirtina dar ir kitos aplinkybės. Šis nuteistasis parodymų patikrinimo vietoje metu pats parodė vietą pakelės griovyje, kur jis nutempė ir paliko gulėti sumuštą G. B. . Jis taip pat parodė, kad tikrai užmetė ant G. B. kūno striukę ir apkrovė jo kūną šakomis. Tuo tarpu įvykio vietos apžiūros metu G. B. lavonas buvo surastas toje pačioje D. A. nurodytoje vietoje, ant jo rasta užmesta ta pati striukė ir kūnas surastas taip pat apkrautas šakomis. Net ir teisme D. A. patvirtino, kad paliko G. B. toje pačioje vietoje ir taip apkrautą šakomis, kaip jis vėliau ir buvo surastas. Tai reiškia, kad G. B. buvo nužudytas būtent nurodytoje vietoje ir jo kūno padėtis nebuvo keičiama.

Kolegija atkreipia dėmesį ir į pačius D. A. parodymus apie striukės užmetimą ir G. B. kūno apkrovimą šakomis. Nuteistojo aiškinimai, kad taip jis padarė todėl, kad G. B. keikėsi ir spjaudėsi, yra visiškai neįtikinantys, nes tokiu būdu slėpti dar gyvą žmogų tikrai nebuvo jokio reikalo. Kūno palikimas griovyje, jo uždengimas drabužiais ir netgi apkrovimas medžių šakomis gali būti paaiškinama tik jau nužudyto žmogaus kūno slėpimu. Tai, kad G. B. kūno padėtis nebuvo keičiama, taip pat paneigia galimybę, kad nukentėjusįjį galėjo nužudyti kiti asmenys kitoje vietoje ir kitu laiku. Šias išvadas patvirtina ir kiti įrodymai. G. B. kūnas buvo surastas tik kitos dienos vakare, 2006 m. balandžio 3 d., apie 19 val. Tačiau specialisto išvadose nurodoma, kad G. B. mirė prieš 1,5-2 paras iki jo kūno tyrimo pradžios 2006 m. balandžio 4 d., 14.30 val. Tai reiškia, kad G. B. buvo nužudytas laikotarpyje nuo 2006 m. balandžio 2 d. 14.30 val. iki 2006 m. balandžio 3 d., 2.30 val. Specialisto išvadose šis laikotarpis nurodytas apytiksliai. Nužudytojo žmona dar bendravo su savo vyru telefonu 2006 m. balandžio 2 d., apie 20 val., po to su juo bendravo abu nuteistieji ir liudytojas A. A. . Todėl akivaizdu, kad G. B. buvo nužudytas ne anksčiau kaip 2006 m. balandžio 2 d. vėlai vakare ir ne vėliau, kaip tuoj po vidurnakčio. Būtent toks nužudymo laikas (maždaug 23 val. 20 min.) apytiksliai nurodytas ir nuosprendyje. Nukentėjusiųjų ir liudytojos I. B. parodymais šioje byloje taip pat buvo nustatyta, kad iš namų Mažeikiuose G. B. kartu su D. A. išėjo pasiėmęs savo mobilaus ryšio telefoną ir jo įkroviklį. Šalia nužudytojo buvo surastas tik telefono įkroviklis. Abu nuteistieji šioje byloje neigia pagrobę G. B. telefoną, tuo jie, nesant kitų įrodymų, ir nebuvo kaltinami. Tačiau net įtarti apie tai, kad telefoną būtų pagrobę kokie nors kiti nenustatyti asmenys, o tuo pačiu ir kad jie būtų G. B. nužudę, taip pat jokio pagrindo nėra. Jau buvo nurodyta, kad nors ir apytikslis, tačiau nustatytas laikotarpis, per kurį buvo nužudytas G. B. , yra pakankamai trumpas. Nuošalioje vietoje pakelės griovyje gulinčio G. B. nakties metu jokie kiti asmenys apvogti ar apiplėšti negalėjo. Be to, iš šioje nutartyje jau nurodytų pažymų matosi, kad paskutiniai telefoniniai pokalbiai, ryšys SMS žinutėmis su G. B. užfiksuoti tik 2006 m. balandžio 2 d., 19 val. 59 min. Nukentėjusioji K. B. parodė, kad vėliau jos vyro telefonas jau visą laiką buvo išjungtas. Tai reiškia, kad nužudytojo telefonas buvo pagrobtas arba kokiomis nors aplinkybėmis prarastas dar anksti vakare ir dar iki G. B. sumušimo prie tvenkinio. Tai dar kartą patvirtina išvadą, kad tas telefonas negalėjo būti pagrobtas, o G. B. negalėjo būti nužudytas jau po to, kai D. A. jį paliko griovyje. Papildomai apklaustas D. A. dar parodė, kad G. B. vežė į miestą ir paliko netoli ligoninės tam, kad jam galėtų būti suteikta medicininė pagalba. Ši paskutinė apelianto versija jau iš viso nereali, todėl taip pat atmetama. Nors apeliantas aiškina, kad norėjo palikti G. B. prie ligoninės, tačiau iš tikrųjų iki jokios ligoninės nukentėjusysis nebuvo nuvežtas, o buvo išmestas iš automobilio, nužudytas ir paslėptas kaip tik nuošalioje vietoje, pakelės griovyje. Lavonas dar ir buvo paslėptas šakomis.

Visų šių išdėstytų ir aptartų bylos aplinkybių visuma, kolegijos nuomone, patvirtina, kad G. B. nužudė būtent D. A. ir kad tai jis padarė būtent teismo nustatytomis aplinkybėmis. Teismas taip pat teisingai nustatė nuteistojo kaltės formą ir tyčios rūšį. Akivaizdu, kad specialiai užspaudęs G. B. kaklą ir laikydamas jį užspaudęs didele jėga bei pakankamai ilgą laiką, nuteistasis suprato, kad jis kėsinasi į G. B. gyvybę, numatė, kad gali atimti jam gyvybę, to norėjo ir to siekė. Todėl nuosprendyje teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D. A. nužudymą padarė veikdamas tiesiogine tyčia, o jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d.

Teismo posėdžio metu apelianto pareikštas prašymas sušvelninti jam paskirtą bausmę taip pat nepagrįstas ir atmetamas. Skirdamas D. A. bausmes teismas BK 54 str. reikalavimų nepažeidė. Iš nuosprendžio matosi, kad jokių D. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Šio nuteistojo prisipažinimai kaltu yra visiškai formalūs, nes iš tikrųjų savo parodymuose dalyvavimą G. B. nužudyme jis neigia iš viso. Tuo tarpu prisipažinęs, kad nukentėjusįjį sumušė, šis nuteistasis iki šiol neigia svarbias kitais įrodymais nustatytas bylos aplinkybes. Apeliantas iki šiol neigia padaręs G. B. durtinius-pjautinius sužalojimus, taip pat iki šiol mėgina padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės kitam pagal BK 138 str. 1 d. nuteistam A. M. . Dėl šių aplinkybių daryti išvadą, kad apeliantas prisipažino arba nuoširdžiai gailisi, nėra jokio pagrindo. D. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe dėl vienos iš nusikalstamų veikų, t.y. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, teismas pagrįstai pripažino šios veikos padarymą bendrininkų grupėje. Skirdamas D. A. bausmes, teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, įvertino šių nuteistojo padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, taip pat atsižvelgė į kaltininko asmenybę. Abu nusikaltimus D. A. padarė veikdamas tiesiogine tyčia, sumušdamas nukentėjusįjį, padarė jam daugybę sužalojimų, pats pripažįsta, kad jį mušė apie valandą laiko. Tuo tarpu nužudydamas G. B. , jis padarė labai sunkų nusikaltimą, kuris sukėlė jau neatstatomas pasekmes. Bausmės skyrimui reikšmės turi ir nužudymo padarymas tiesiogine tyčia. Iš bylos taip pat matosi, kad D. A. nusikalto ne pirmą kartą, o anksčiau jau buvo keturis kartus teistas už įvairius nusikaltimus, taip pat ir sunkius bei smurtinius, už juos atliko laisvės atėmimo bausmes. Paskutinį kartą nuteistasis iš laisvės atėmimo vietų lygtinai paleistas prieš terminą, šiam terminui nepasibaigus vėl padarė naujus nusikaltimus, tarp jų ir nužudymą. Pagal BK 27 str. 1 d. nuostatas D. A. laikomas recidyvistu.

Pagal BK 138 str. 1 d. ir pagal BK 129 str. 1 d. teismas paskyrė D. A. bausmes, kurios tik nežymiai didesnės už šių baudžiamųjų įstatymų sankcijų vidurkį. Šios bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu. Be to, vadovaujantis BK 64 str., jam buvo pridėta tik dalis ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės. Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, ir atskirai už abu nusikaltimus D. A. paskirtos bausmės ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė negali būti laikomos per griežtomis ir šias bausmės švelninti jokio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. A. apeliacinį skundą atmesti.