- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-08
- Bylos Nr.
- ATP-154-312/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-10755-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
- Kategorijos
- 2.7.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutarimo, kuriuo A. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste – ATPK) 126 str. 4 d. ir jam paskirta 579 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams, pagal ATPK 124¹ str. 8 d. ir jam paskirta 5 eurų bauda, vadovaujantis ATPK 33 str., paskirtos nuobaudos subendrintos ir A. S. paskirta galutinė nuobauda - 579 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams, panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. S. nubaustas pagal ATPK 126 str. 4 d. ir 124¹ str. 8 d. už tai, kad jis 2015 m. liepos 29 d., apie 8.50 val., Vilniuje, Grigiškėse, Šviesos g. 4, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau tekste – KET) 17 p. reikalavimus, nes vairavo automobilį „Audi A3“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – „Audi“), įtariama, neblaivus ir vengė neblaivumo patikrinimo, taip pat pažeidė KET 16 p. reikalavimus, nes 2015 m. liepos 29 d., apie 8.50 val., nepateikė savo vairuotojo pažymėjimo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu A. S. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio d. nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamą nutarimą priėmė nevisapusiškai ištyręs bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti, nebuvo pašalinti esminiai prieštaravimai tarp byloje esančių duomenų, įrodymai buvo vertinami atskirai vieni nuo kitų, o ne kaip visetas, pirmenybę teikiant A. S. kaltinantiems įrodymams, nepagrįstai sureikšminant tam tikrus tokių įrodymų aspektus, nevertinant šių įrodymų kitų, jų neatitinkančių, bylos duomenų kontekste.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad policijos pareigūnų parodymai nėra nuoseklūs ir vienareikšmiški, prieštarauja tarpusavyje. Policijos pareigūnė N. P. tarnybiniame pranešime nurodė, kad buvo pastebėtas sustojęs automobilis „Citroen“, kurio vairuotoja mojavo rankomis, tačiau apklausiama teisme ji paaiškino, kad pastebėjo ne sustojusį, bet važiuojantį automobilį „Citroen“ ir važiavo paskui jį. Be to, teisme N. P. nurodė, kad moteris priėjo prie jų, tačiau policijos pareigūnas R. P. šios aplinkybės savo paaiškinimuose nenurodė, tik pabrėžė, kad jie stabtelėjo prie sankryžos, moteris taip pat, tuomet paklausė, kas atsitiko. Policijos pareigūnų parodymai dėl A. S. buvimo vietos, kai jie privažiavo prie jau stovinčio automobilio, taip pat nėra nuoseklūs ir prieštarauja tarpusavyje - nurodoma, kad policijos pareigūnai priėjo prie A. S., kuris sėdėjo prie vairo, vėliau teigiama, jog A. S. stovėjo prie vairuotojo durelių. A. S. ir V. S. patvirtino, kad privažiavus policijos pareigūnams, A. S. stovėjo prie keleivio durelių, tačiau ši aplinkybė analizuota nebuvo. Teismo posėdžio metu policijos pareigūnė N. P. paaiškino, kad A. S. nugriuvo dėl girtumo ir tuomet buvo sulaikytas, o policijos pareigūnas R. P. pateikė kitokią versiją - jis, policijos pareigūnas R. P., siekdamas sulaikyti A. S., jį pargriovė. Šis aspektas taip pat patvirtina, kad policijos pareigūnų parodymai nėra nuoseklūs bei prieštarauja tarpusavyje, kas leidžia abejoti jų patikimumu ir objektyvumu.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad policijos pareigūnai nurodė, jog matė važiuojantį automobilį, tačiau nematė, jog automobilį vairavo A. S.. Jie privažiavo jau prie stovinčio automobilio ir pastebėjo, kad šalia automobilio stovi A. S.. Jeigu automobilis būtų sekamas policijos pareigūnų, automobilio vairuotojas nespėtų iš jo išlipti, t. y. būtų sulaikytas prie vairo. Be to, automobilio „Citroen“ vairuotoja teisme apklausta nebuvo, todėl nėra aišku, ką ji matė prie automobilio vairo. Taigi, yra realus pagrindas manyti, kad policijos pareigūnai suklydo ir skubotai nusprendė, kad A. S. vairavo automobilį. Juo labiau, kad V. S. patvirtino, jog 2015 m. liepos 29 d. automobilį vairavo jis. V. S. tiksliai nurodė automobilio markę bei daug kitų aplinkybių, tačiau iš susijaudinimo įvardijo ne tą automobilio spalvą. Reikia vertinti liudytojo duotų parodymų visumą, o ne išimtinai tik vieną netiksliai nurodytą aplinkybę. A. S. nuo pat pradžių atvykusiems policijos pareigūnams tvirtino, kad ne jis vairavo automobilį, jis policijos pareigūnų prašė apklausti netoliese stovėjusį V. S., tačiau jie nereagavo. Įrodinėjant asmens kaltę negalima remtis prielaidomis, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Įvykio vietoje nebuvo liudytojų, kurie tiesiogiai būtų nurodę A. S. kaip automobilio vairuotoją, taip pat byloje nėra ir kitų objektyvių duomenų (vaizdo, garso įrašų, pokalbio išklotinės ar kt.), kurie patvirtintų, kad būtent A. S. vairavo automobilį, būdamas neblaivus. Kadangi jis nevairavo automobilio, todėl jam nebuvo kilusi pareiga turėti ir policijos pareigūnams pateikti vairuotojo pažymėjimą. Įvykio dieną A. S. vairuotojo pažymėjimo su savimi neturėjo, kas tik patvirtina, jog asmuo nesiruošė vairuoti ir nevairavo automobilio.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
A. S. apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal ATPK 257 str., administracinę bylą nagrinėjantis organas (tuo pačiu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, teismas, spręsdamas dėl A. S. kaltės buvimo, vadovavosi byloje esančia rašytine medžiaga, apklausė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, įvykio vietoje pažeidimą užfiksavusius policijos pareigūnus ir liudytojus, išreikalavo papildomus duomenis, kuriuos ištyrė teismo posėdžio metu. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. S. kaltės, padarius ATPK 126 str. 4 d. ir 124¹ str. 8 d. numatytus pažeidimus, padarytos argumentuotai, įvertinus visų byloje esančių įrodymų visumą. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas šalino kilusius neaiškumus ir tikslinosi įvykio aplinkybes.
ATPK 126 str. 4 d. numatyta administracinė atsakomybė už transporto priemonių vairavimą, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimą, taip pat alkoholio vartojimą po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo.
ATPK 124¹ str. 8 d. numatyta, kad KET pažeidimai, išskyrus numatytuosius šiame kodekse, užtraukia vairuotojams įspėjimą arba baudą nuo penkių iki vienuolikos eurų.
Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas atliko administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir apklaustų liudytojų duotų parodymų vertinimą, juos lygino tarpusavyje ir padarė pagrįstas išvadas, kad policijos pareigūnų nurodomi duomenys yra logiški, nuoseklūs, sutampantys su kitais administracinio teisės pažeidimo byloje surinktais duomenimis, todėl laikytini objektyviais. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėja N. P. 2015 m. liepos 29 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad įvykio dieną patruliuojant su kolega pamatė sustojusį automobilį „Citroen“, kurio vairuotoja paaiškino, kad prieš ją nuvažiavęs automobilis vairuojamas girto vairuotojo (b. l. 4), tas pačias aplinkybes tyrėja nurodė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, apklausiama liudytoja. Skirtingai nei teigia apeliantas, liudytoja teismo posėdžio metu nedetalizavo, ar automobilis „Citroen“ buvo sustojęs, ar važiavo, tuo metu, kai ji su kolega jį pastebėjo (b. l. 22). Tai, kad liudytoja N. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad automobilio „Citroen“ vairuotoja priėjo prie policijos pareigūnų, o liudytojas R. P. šios aplinkybės nepaminėjo, neturi jokios reikšmės, vertinant šių asmenų parodymų patikimumą. Šiuo atveju, liudytojų pateikiamas situacijos detalizavimas tiesiog yra skirtingo lygio. Taip pat neįžvelgtinas parodymų nenuoseklumas ir kalbant apie A. S. buvimo vietą, kuomet policijos pareigūnai priėjo prie jo automobilio. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėja N. P. 2015 m. liepos 29 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad policijos pareigūnams priėjus prie automobilio „Audi“, prie vairo sėdėjęs vairuotojas bandė išlipti, o išlipęs ėmė aiškinti, kad automobilio nevairavo (b. l. 4), teisme tyrėja patikslino, kad A. S. išlipo iš automobilio pro vairuotojo pusės dureles (b. l. 23). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyriausiasis patrulis R. P. 2015 m. liepos 29 d. tarnybiniame pranešime taip pat patvirtina, kad policijos pareigūnai matė, kaip vairuotojas bandė išlipti iš automobilio (b. l. 5), teisme jis nurodė tą patį, tik patikslino, kad išlipęs A. S. stovėjo prie vairuotojo pusės durelių (b. l. 24). Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, liudytojas R. P. nei apklausos pirmosios instancijos teisme metu, nei tarnybiniame pranešime nėra nurodęs, kad jis, sulaikydamas A. S., buvo jį pargriovęs. Taigi, liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir papildantys vieni kitus, todėl pagrįstai buvo laikyti patikimais.
Tuo tarpu, liudytojo V. S. parodymai pagrįstai vertinti kritiškai. Šis liudytojas yra A. S. senas pažįstamas, todėl jis yra suinteresuotas apeliantui palankia administracinio teisės pažeidimo bylos baigtimi. Be to, jo parodymai prieštarauja kitiems administracinio teisės pažeidimo byloje surinktiems duomenims. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, šis liudytojas parodė, kad įvykio dieną su A. S. važiavo raudonos spalvos „Audi“ automobiliu (b. l. 25-26), tuo tarpu, kiti liudytojai teigė, kad „Audi“ automobilis, iš kurio išlipo A. S., buvo žalios spalvos, ką patvirtino ir VĮ „Regitra“ pateikti duomenys (b. l. 41). Kritiškai vertinami apeliacinio skundo argumentai, kad V. S. ne tokią automobilio spalvą nurodė, nes teismo posėdžio metu buvo susijaudinęs. Kelis kartus perklaustas, jis nurodė tą pačią spalvą. Liudytojo parodymai yra nenuoseklūs ir dėl kitų aplinkybių – iš pradžių jis nurodė, kad nežino, kam priklauso aptariamas „Audi“ automobilis, nes netikrino jo dokumentų, vėliau teigė, kad automobilis buvo kaimyno, galiausiai pripažino, kad pas save kišenėje rado A. S. automobilio dokumentus, kuriuos nunešė jo žmonai. Taip pat jis iš pradžių nurodė, kad grįžus į kiemą, A. S. liko sėdėti automobilyje, o vėliau teigė, kad kai jie grįžo, apeliantas išlipo iš automobilio ir stovėjo prie jo (b. l. 25-26). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nepatikimais V. S. parodymais, be kita ko, ir teiginiais, kad įvykio dieną jis vairavo automobilį „Audi“.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad apeliaciniame skunde taip pat neteisingai interpretuojami įvykio vietoje buvusių policijos pareigūnų parodymai dalyje dėl A. S. buvimo vietos jiems atvykus. Kaip jau buvo minėta, tyrėja N. P. ir vyriausiasis patrulis R. P. matė A. S. sėdintį prie automobilio „Audi“, paskui kurį jie važiavo, vairo ir išlipantį pro vairuotojo pusės dureles, o ne stovintį prie automobilio. Be to, apeliantas laikė rankose automobilio raktelius, kuriuos įsidėjo į kišenę, ir ėmė meluoti, kad raktelių neturi (b. l. 4). Įvykio metu A. S. nekėlė versijos, kad automobilį vairavo V. S., jokio draugo dėl vairavimo fakto apklausti neprašė, jis teigė, kad nevairavo, automobilis stovėjo. Kad automobilį tą dieną vairavo kitas asmuo, apeliantas nurodė tik pirmosios instancijos teisme, taip siekdamas išvengti administracinės atsakomybės. Abejonių kelia ir tas faktas, kad V. S., važiuodamas ir matydamas, kad jo pažįstamą, su kuriuo jis ką tik tarėsi važiuoti į kirpyklą, sulaiko policijos pareigūnai, nesustojo ir nepriėjo išsiaiškinti situacijos aplinkybių. Juo labiau, kad jis žinojo, jog apeliantas yra neblaivus. Įvertinus šias aplinkybes, laikytina įrodyta, kad automobilį „Audi“ 2015 m. liepos 29 d., apie 8.50 val., vairavo A. S., kuris, įtariama, buvo neblaivus ir neblaivumą tikrintis atsisakė. Kad automobilį „Audi“ vairuoja neblaivus vairuotojas, nurodė automobilio „Citroen“ vairuotoja, prie jo privažiavę policijos pareigūnai įsitikino, kad prie vairo sėdėjo A. S., nuo kurio sklido stiprus alkoholio kvapas, išlipęs pro vairuotojo pusės dureles, jis svirduliavo, priešinosi sulaikomas, o pristatytas į policijos nuovadą, atsisakė tikrintis blaivumą. Kad vakare prieš įvykį buvo vartojęs alkoholinius gėrimus, pripažino ir pats A. S.. Tokiu būdu, A. S. veiksmai buvo tinkamai kvalifikuoti pagal ATPK 126 str. 4 d.
KET 16 p. numato, kad motorinės transporto priemonės vairuotojas privalo su savimi turėti ir policijos pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registravimo, privalomosios techninės apžiūros dokumentus, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą) ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir šių taisyklių nustatytus dokumentus. Kadangi A. S. vairavo automobilį „Audi“, jis privalėjo su savimi turėti ir policijos pareigūnų reikalavimu jiems pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Už šių reikalavimų nesilaikymą apeliantui buvo pagrįstai paskirta administracinė nuobauda pagal ATPK 124¹ str. 8 d.
Įvertinus byloje esančią medžiagą spręstina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.).
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutarimas yra paliekamas nepakeistas, o A. S. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
A. S. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.