Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėjas Arūnas Bartkus Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00913-2010-2

2014 m. gruodžio 4 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo K. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Bausmės pradžia nustatyta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Nuosprendžiu į bausmės laiką įskaitytas K. V. suėmimo laikas nuo 2013-05-27 iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t.y., iki 2014-06-20.

Iš K. V. priteista Valstybinei ligonių kasai prie (duomenys neskelbtini)38 Lt M. B. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. V. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. gegužės 17 d., apie 20 val. 30 min., namo dalyje, kuri yra (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu kilusio asmeninio konflikto metu, tyčia ne mažiau kaip tris kartus durdamas peiliu nukentėjusiajam M. B. į krūtinę, kairę ausį, kairę kaklo pusę, padarė nukentėjusiajam M. B. krūtinės ląstos dešinės pusės kiauryminę pjautinę - durtinę žaizdą su pleuros ir plaučių pažeidimu, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, bei žaizdas kairės ausies srityje ir kairėje kaklo pusėje, kurios atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo M. B. sveikatą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu asmens padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį ir jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (LR BK 2 str. 3 d., 4 d.).

BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos reikalauja, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar nuteistojo kaltė įrodyta nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų, ar pirmosios instancijos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, ar baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, taip pat pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės.

Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nėra suklastoti. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindami įrodymus teismai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, išvadas daryti pagal savo vidinį įsitikinimą, remiantis nešališka teismo pozicija. Teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Aplinkybė yra įrodyta, kai teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma rodo, kad tos aplinkybės buvimas yra neabejotinas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo jį išteisinti pagal BK 135 str. 1 d., nurodo, kad šios nusikalstamos veikos jis nepadarė, nuteistasis nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir teigia, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina jo kaltės dėl nurodyto nusikaltimo. Pagrįsdamas šiuos teiginius, apeliantas kelia savo versiją, ginčija teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, bando sumenkinti liudytojos parodymų ir kitų byloje ištirtų duomenų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo. Tačiau, kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo tokį nuteistojo prašymą tenkinti.

LR BK 135 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas.

Šiuo atveju, teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad K. V. kaltė pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. yra neabejotina, t.y. kad jis išgertuvių metu kilusio asmeninio konflikto metu, tyčia ne mažiau kaip tris kartus durdamas peiliu nukentėjusiajam M. B. į krūtinę, kairę ausį, kairę kaklo pusę, padarė nukentėjusiajam M. B. krūtinės ląstos dešinės pusės kiauryminę pjautinę - durtinę žaizdą su pleuros ir plaučių pažeidimu, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, bei žaizdas kairės ausies srityje ir kairėje kaklo pusėje, kurios atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo M. B. sveikatą.

Apylinkės teismas, nepažeisdamas BPK reikalavimų, ištyrė visus byloje esančius įrodymus, ir laikydamasis BPK 20 str. nuostatų, pagrįstai konstatavo K. V. kaltę dėl BK 135 str. 1 d. numatyto nusikaltimo.

Nors apeliantas neigia buvęs įvykio vietoje ir peiliu dūręs nukentėjusiajam, tačiau tokia pastarojo pozicija paneigta byloje surinktų įrodymų visuma, todėl vertintina kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Analizuojant liudytojos I. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, matyti, kad įvyko dieną apie 17 val. ji užėjo pas S. P., gyvenantį (duomenys neskelbtini), ten buvo K. V., L. B., netrukus atėjo ir M. B.. Jie visi girtavo, begirtaujant S. P. kažkur išėjo, L. B. prisigėrė ir nuėjo miegoti į kitą kambarį, M. B. sukonfliktavo su K. V., jie sėdėjo vienas šalia kito, tada ji, I. Š., pamatė, kaip M. B. susirietė ir užsispaudęs ranka šoną išbėgo į lauką, K. V. išėjo iš paskos, K. V. rankose ji matė nedidelį šviesaus metalo peilį, kaip buvo perdurtas M. B. ji nematė, viskas įvyko labai greitai, išėjus į kiemą ji matė, kad M. B. rankomis buvo užsiėmęs ausį ir šoną, pro rankas smarkiai bėgo kraujas, atbėgo L. B. ir liepė jai skambinti į greitąją, tuo metu K. V. kažkur dingo, netrukus atvažiavo greitoji, o ji su taksi automobiliu, kuriuo grįžo S. P., išvyko (1 t., 38 b. l.).

Ir nors liudytoja I. Š. teisminio nagrinėjimo metu savo parodymus pakeitė, tvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu ji davė tokius parodymus, kokius jai nurodė tyrėjas, kuris ją gąsdino, kad įkalins, nors realiai dėl girtumo ji nieko neprisiminė. Apklausiama teismo posėdyje ji nurodė tik tai, kad gėrė pas S. P., ten buvo M. B., L. B., vaikai, trumpai buvo ir K. V., kuris greit išėjo, S. P. vėliau išvažiavo. Taip pat nurodė, jog tyrėjui nesakė, kad K. V. dūrė M. B., o tyrėjas jai papasakojo tai, ką sužinojo iš L. B..

Kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti šios I. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kadangi juos patvirtino kiti byloje esantys įrodymai – asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas protokolas, kuriame užfiksuota, kad I. Š. atpažįsta vyriškį nuotraukoje Nr. 1, kaip K. V., kuris konflikto metu peiliu perdūrė M. B. šoną bei perpjovė ausį (1 t., 39-40 b. l.), liudytojo L. B. parodymai, specialisto išvada.

Iš L. B. parodymų ikiteisminio tyrimo metu, pagarsintų teismo posėdžio metu, matyti, jog jis nurodė, kad M. B., I. Š., ir vyresnio amžiaus vyriškis K. V. - jie visi girtavo, S. P. buvo kažkur išėjęs, jis pabudo nuo triukšmo kieme, pamatė iki pusės nuogą M. B., kuris buvo rankomis užsiėmęs ausį ir šoną, ausis, kaklas ir šonas kraujavo, šalia M. B. buvo I. Š., K. V. nebuvo, M. B. pasakė, kad sukonfliktavo su K. V. ir šis jį perdūrė, I. Š. iškvietė greitąją, M. B. išvežė greitoji (1 t., 36 b. l., 2 t., 68 b. l.). Ir nors L. B. buvo apklaustas viena diena anksčiau nei liudytoja I. Š., tačiau jis nenurodė tyrėjui tokių aplinkybių, ką papasakojo ikiteisminio tyrimo metu I. Š..

Atsižvelgiant į tai, kolegija sprendžia, jog tikėti I. Š. parodymais, duotais teismui, bei nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, jog I. Š. parodymuose ikiteisminio tyrimo metu buvo užfiksuota tai, ką jai pasakojo tyrėjas apie įvykio aplinkybes, sužinotas iš L. B., nėra pagrindo, kadangi tik I. Š. nurodė, kad bute M. B. sėdėjo šalia K. V., kad ji K. V. rankose matė nedidelį šviesaus metalo peilį. Tokiu aplinkybių L. B. neminėjo. Liudytoju apklaustas tyrėjas A. B., kuris vykdė I. Š. apklausą, teismui nurodė, kad jis užrašė tai, ką pasakojo I. Š., jokio spaudimo jis jai nedarė, o jai skirti suėmimo nebuvo pagrindo, I. Š. užrašytus parodymus perskaitė, ji buvo įspėta dėl melagingų parodymų davimo, ją apklausus, tapo aišku, kad M. B. sužalojo K. V. (2 t., 68 b. l.).

Tai, kad K. V. sužalojo M. B., patvirtina ir tas faktas, jog ant K. V. dešinio sportinio bato rasti žmogaus kraujo pėdsakai, kuriuos ištyrus nustatyta, jog dominuoja M. B. DNR profilis su beveik 100 % tikimybe (1 t., 65 b. l.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nors nuteistasis ikiteisminio tyrimo parodymų nedavė, tik tvirtino, kad jokio nusikaltimo nepadarė (1 t., 97, 99 b. l.), o teisme nurodė, kad dar prieš įvykį jis išėjo ir jo kompanijoje nebuvo, o iš kur ant bato atsirado kraujo dėmė, paaiškinti negalėjo, tačiau sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės taikymo pas ikiteisminio tyrimo teisėją K. V. nurodė, kad nukentėjusysis ,,pats pradėjo lipti ant ragų, sakė, jog nieko nebijo, pats pasiėmė peiliuką ir persirėžė žandą, pats persipjovė“ (1 t., 102 b. l.), kas patvirtina, kad K. V. buvo įvykio vietoje ir konfliktavo su M. B..

Taigi iš byloje nustatytų aplinkybių seka, kad apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažino K. V. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d.

Apygardos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam K. V. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio, nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė. LR BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti LR BK 54 str. LR BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, jog K. V. praeityje šešis kartus teistas už tyčines nusikalstamas veikas, paskutiniu apkaltinamuoju nuosprendžiu buvo pripažintas pavojingu recidyvistu, kas labai neigiamai jį charakterizuoja, rodo jo polinkį daryti nusikalstamas veikas, taip pat tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių jo nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka. Pirmosios instancijos teismas, paskyręs laisvės atėmimo bausmę, BK įtvirtintų nuostatų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį, įvertino visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, ir nuteistajam už nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 str. 1 d., paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu net nesiekia sankcijoje numatyto vidurkio, todėl K. V. paskirta bausmė yra teisinga.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo K. V. apeliacinį skundą.