- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-26
- Bylos Nr.
- A-63-1052-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00781-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis, Roma Sabina Alimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. P.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja A. P. (toliau – ir pareiškėja) pareiškimu (b. l. 1 – 2, 13 – 14) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti praleistą terminą giminystės ryšį su buvusiais žemės savininkais patvirtinantiems dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į J. T. ir M. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę.
Pareiškėja pažymėjo, kad jos tėvas J. T. iki nacionalizacijos turėjo 15,40 ha, o senelė (tėvo mama) M. T. – 9,80 ha žemės (duomenys neskelbtini). Senelė mirė 1940 metais, o tėvas 1984 metais paliko šeimą ir nuo 1985 metų apie jį neturėjo jokių žinių. Nurodė, kad 1991 m. spalio 23 d. Trakų rajono Aukštadvario apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo J. T. (arba senelės M. T.) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini). Prašymas buvo priimtas, įpareigojant pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Pažymėjo, kad įstatymu nustatytu terminu nepateikė giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, kadangi tėvo mirties liudijimo gavimas užtruko iki 2009 m. Paaiškino, kad paskutines žinias iš tėvo gavo 1985 m. iš Kazachstano, tačiau tik 2008 m. gegužės 23 d. iš Kazachstano Respublikos ambasados gavo pranešimą, kad Migracijos policijos valdybų duomenimis J. T. nei laikinai, nei nuolat nebuvo registruotas, t. y. kad neturi apie jos tėvą žinių. Tuomet kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą dėl J. T. paskelbimo mirusiu. Teismas 2009 m. sausio 14 d. sprendimu tenkino pareiškimą ir paskelbė J. T. mirusiu.
Atsiliepimas
Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į prašymą (b. l. 28) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodė, kad pareiškėjai dar 1998 m. lapkričio 26 d. ir 2000 m. gegužės 11 d. Aukštadvario žemėtvarkos skyriaus specialistai siuntė atmintines, kuriose nurodė, kokių giminystės su savininkais ryšius patvirtinančių dokumentų trūksta, tačiau per įstatymų nustatytą terminą dokumentai nebuvo pateikti. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos tėvas J. T., T., gimė 1917 metais, o archyviniame dokumente savininkas J. T. (be tėvavardžio) yra nurodytas 1932 metų žemės savininkų sąraše. Manė, kad šiame sąraše yra nurodytas kitas savininkas, kadangi pareiškėjos tėvui tuo metu buvo tik 15 metų. Be to, savininko pavardė sąraše nurodyta ,,T.“, o ne ,,T.“. Pažymėjo, kad į savininko J. T. (duomenys neskelbtini) valdytą 15,40 ha žemės plotą buvo atkurtos nuosavybės teisės kitiems asmenims. Terminas pateikti giminystės ryšius su savininku J. T. patvirtinančius dokumentus negali būti atnaujintas ir dėl to, kad pareiškėja prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė 1991 m., t. y. dar esant gyvam jos tėvui, kas prieštaravo nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantiems teisės aktams. Pažymėjo, kad pareiškėja per įstatymų nustatytus terminus giminystės ryšius su J. T. ir M. T. patvirtinančių dokumentų nepateikė, todėl žemėtvarkos skyrius tuo metu negalėjo nustatyti, ar pareiškėja turėjo teisę į minėtų savininkų valdytą žemę. Šis faktas paaiškėjo tik po to, kai pareiškėja 2009 metais dėl termino atnaujinimo kreipėsi į Trakų rajono apylinkės teismą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 4 d. sprendimu (b. l. 139 – 141) pareiškėjos pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėja 1991 m. spalio 23 d. tuometinei Aukštadvario agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą grąžinti jai savininko J. T., T., gimusio 1917 m. (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos valdytą 10 ha ploto žemę. Prašyme savininko vardas ir pavardė taisyti, virš jų įrašytos kitos galūnės, kitas žemės plotas, išbraukta ir žemės buvimo vieta – (duomenys neskelbtini). Teismui pateiktoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai liudija, kad pareiškėjai 2000 m. gegužės 11 d. ir 1998 m. lapkričio 26 d. buvo siunčiami pranešimai, buvo nurodoma, kokius giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus būtina pateikti, tačiau to nebuvo padaryta. Rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis. Pažymėjo, kad 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) siekiama nuosavybės teisę atkurti asmenims, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Kitų asmenų, nustatytų nurodytų įstatymų 2 straipsnyje, teisė atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisės, t. y. šie asmenys įgyja teisę į nuosavybės teisės atkūrimą tik tuo atveju, jeigu buvęs turto savininkas miręs. Pastebėjo, kad pateiktas mirties liudijimas, Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas liudija, kad pareiškėjos tėvo J. T. mirties data – 2009 m. vasario 14 d. Pareiškėja prašymą tuometinei agrarinei reformos tarnybai pateikė 1991 m. spalio 23 d., t. y. tikėtina, dar esant jos tėvui gyvam, todėl, teismo vertinimu, pareiškėja neturėjo teisės pretenduoti į nacionalizuotą žemę. Pareiškėjos minima M. T. – pareiškėjos senelė, yra J. T. motina, todėl ir dėl šios savininkės žemės grąžinimo, esant gyvam paveldėtojui J. T., teismo manymu, pareiškėja kreiptis neturėjo teisės. Teisė pretenduoti į nacionalizuotą žemę pareiškėjai atsirado tik po jos tėvo J. T. mirties, kurios data nustatyta 2009 m. vasario 14 d., t. y. pasibaigus visiems įmanomiems įstatymo nustatytiems terminams. Pažymėjo, kad pareiškėja turėjo galimybę kreiptis į teismą ir spręsti klausimą dėl J. T. pripažinimo mirusiu ar dėl pripažinimo nežinia kur esančiu nustatytais įstatymo terminais, tačiau to nepadarė. Teismas pažymėjo, kad objektyvių aplinkybių, pateisinančių pareiškėjos elgesį, nenustatyta. Pats paveldėtojas J. T. dėl nuosavybės teisių atkūrimo niekada nesikreipė. Duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad jis negalėjo to padaryti dėl kokių nors objektyvių trukdžių, taip pat nenustatyta.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 149 – 150) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos pareiškimą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas nevertino tos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjos tėvas J. T. dar 1984 metais išvyko iš Lietuvos, paskutinės žinios apie jį buvo gautos iš Kazachstano Respublikos, nuo 1985 metų apie tėvą ji neturėjo jokių žinių, todėl sprendė, kad jis yra miręs, ir tėvo dokumentų paieškos per Kazachijos Respublikos ambasadą užtruko net penkerius metus.
2. Nors tiek pareiškime, tiek teismo posėdžio metu pareiškėja prašė prie šios bylos prijungti Kauno miesto apylinkės teismo civilinę bylą dėl J. T. paskelbimo mirusiu, teismas šį prašymą atmetė. Būtent minėtos civilinės bylos medžiaga patvirtina, jog J. T. iš Lietuvos išvyko 1984 metais, nuo 1985 metų apie jį nėra gauta jokių žinių, 1996 metais užvestoje paveldėjimo byloje po jos motinos D. T. (J. T. sutuoktinės) mirties pareiškėja buvo vienintele įpėdine, o tėvas pareiškimo apie palikimo priėmimą nebuvo pateikęs. Būtent ši civilinė byla leidžia daryti išvadą, kad J. T. įstatymo nustatytu terminu negalėjo kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių aplinkybių, o pareiškėja, pateikdama prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, negalėjo įstatymu nustatytu terminu pateikti giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų.
3. J. T. paskelbimo mirusiu byloje jokių duomenų apie aplinkybes, kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindą spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo, nebuvo, todėl jo mirties data ir negalėjo būti pripažinta ankstesnė, nei teismo sprendimo įsiteisėjimo diena (Civilinio kodekso 2.31 str. 4 d.).
4. Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla taip pat patvirtina, kad nuo 2003 iki 2008 metų pareiškėja laukė atsakymo iš Kazachijos Respublikos ambasados, todėl negalėjo kreiptis į teismą.
5. Pareiškėja savo valiniais veiksmais siekė nuosavybės teisių atkūrimo ir ėmėsi visų priemonių gauti informaciją apie buvusį žemės savininką, tačiau pilnos ir teisingos informacijos negavo dėl nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 155) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, palaikydamas atsiliepime į pareiškėjos prašymą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Atkūrimo įstatymo (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Šie terminai gali būti atnaujinti dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu, kad jai būtų atnaujintas praleistas įstatymo nustatytas terminas pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į tėvo J. T. bei senelės (iš tėvo pusės) M. T. žemę.
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sprendžiant prašymą dėl termino prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti atnaujinimo, svarbu nustatyti, ar prašymą dėl šio termino atnaujinimo pateikęs asmuo pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) pateko į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, kurį nustato Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 – 5 punktai (2006 m. vasario 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A4-781/2006, 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-409/2010). Minėtos administracinės jurisprudencijos nuostatų analizė suponuoja išvadą, kad materialinių terminų pagal Atkūrimo įstatymą atnaujinimo bylose negali būti svarstomas vien tik termino praleidimo priežasčių pagrįstumo klausimas. Šiuo atveju, be kita ko, turi būti nustatoma, ar asmuo, prašantis atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti, gali būti savarankišku nuosavybės teisių atkūrimo subjektu, t. y. ar termino atnaujinimas gali sudaryti sąlygas (pašalinti kliūtis) atkurti nuosavybės teises į turtą, į kurį pretenduoja pareiškėjai (2010 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444‑2093/2010).
Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek iki Atkūrimo įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) galiojusio, tiek šiuo metu galiojančio Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Kituose Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, laikantis aptariamo straipsnio atitinkamuose punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas kitas šios dalies punktas yra taikomi iš eilės ir tik tuo atveju, kai nustatoma, jog nėra aplinkybių taikyti iš eilės pirmesnius punktus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-704/2009). Šios nuostatos taikytinos ir nagrinėjamu atveju svarstant termino pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo klausimą.
Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939 – 1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; pagal to paties straipsnio 1 dalies 4 punktą nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Taigi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai taikomi, jei nėra pretendentų, išvardintų atitinkamai prieš tai esančiuose punktuose.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į savo tėvo J. T. bei tėvo motinos M. T., t. y. pareiškėjos senelės, nuosavybės teise valdytą žemę. Pažymėtina, kad pareiškėjos senelė M. T. mirė 1940 m. (b. l. 18), o pareiškėjos tėvas Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 14 d. sprendimu buvo paskelbtas mirusiu nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos (b. l. 5). Todėl iki 2001 m. gruodžio 31 d., kai buvo nustatytas galutinis terminas prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti, pareiškėja negalėjo būti laikoma pretendente nei į tėvo, nei į senelės nuosavybės teise valdytą žemę, nes jos tėvas J. T. tuo metu nebuvo pripažintas mirusiu ir tokį prašymą, remiantis įstatymo nustatytu eiliškumu, galėjo paduoti jis pats. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos tėvas J. T. būtų išreiškęs valią atkurti nuosavybes teises į nuosavybės teise valdytą žemę ar į savo motinos valdytą žemę.
Pareiškėjos paaiškinimai, kad J. T. prašymo dėl nuosavybės grąžinimo neteikė ir negalėjo pateikti dėl objektyvių priežasčių, t. y. iš Lietuvos jis išvyko 1984 metais, jokios informacijos apie jį ji neturi nuo 1985 metų, tikėtina, kad J. T. buvo miręs, nesudaro pagrindo laikyti, kad pareiškėja laikotarpiu iki 2001 m. gruodžio 31 d. turėjo teisę pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo bei iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus kaip pretendentė į tėvo ir senelės nuosavybės teise valdytą žemę.
Remdamasi minėtu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgdama į bylos faktines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies taikymo prasme neįgijo subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į savo tėvo bei senelės žemę, o, neturėdama tokios teisės, ji negalėjo praleisti Atkūrimo įstatymu nustatyto giminystės ryšius su nekilnojamojo turto savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo termino. Pažymėtina, jog asmeniui negali būti atnaujintas terminas įgyvendinti tokiai teisei, kurios jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įgijęs. Nustačius tokias aplinkybes nagrinėti termino atnaujinimo klausimą iš esmės nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės tokios pozicijos laikėsi ir administracinėse bylose Nr. A822‑817/2009, Nr. A8–1472–05.
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 1 bei 4 dalių nuostatas aiškino ir taikė teisingai, pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė pagrįstai. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos A. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.