Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Š. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

J. Š. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) viršininko 2011 m. gegužės 2 d. įsakymą Nr. 10-TE-211 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam policininkui J. Š.“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.

II.

Teismas, įvertinęs Išvados turinį, tarnybinio patikrinimo medžiagą, konstatavo, kad jokių tiesioginių įrodymų, kad būtent J. Š. sugadino VPVS įrangą, nėra. Pareiškėjo kaltė grindžiama tik tuo, kad signalo dingimo metu jis buvo automobilyje, kad UAB „Teltonika“ konstatavo, jog sugadinimai tyčiniai, t. y. netiesioginiais įrodymais. Įvertinęs visą tarnybinio patikrinimo medžiagą bei teisme apklaustų liudytojų parodymus, teismas padarė išvadą, kad nepakanka įrodymų teigti, jog įrangą tyčia sugadino pareiškėjas. Visų pirma, nustatyta, kad nebuvo kreipiamas dėmesys į tai, kad nėra palydovinio ryšio su automobiliu „VW Bora“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) beveik 7 dienas, o Išvadoje ši aplinkybė nurodoma kaip pareiškėjo padaryto nusižengimo pasekmė – nurodoma, kad dėl nusižengimo PK prarado galimybę tinkamai valdyti policijos pajėgas ir pan. Nors M. D. teisme aiškino, kad nebūtinai tas automobilis buvo naudojamas nuo 2010 m. gruodžio 20 d. iki 2010 m. gruodžio 27 d., tačiau iš surinktos medžiagos akivaizdu, kad automobilis buvo naudojamas 2010 m. gruodžio 20 d. po 20.00 val., tuo laiku sistema jau neveikė, tačiau jokios reakcijos iš PK dėl to nebuvo. Taip pat yra kitų duomenų, kad automobilis buvo naudojamas ir kitomis dienomis. Teismas nurodė, kad apklaustų liudytojų parodymais nebuvo neabejotinai nustatyta, kad įrangą sugadino pareiškėjas. Teismas atkreipė dėmesį, kad nei vienas liudytojas negalėjo patvirtinti, nei to, kad įrangą sugadino būtent pareiškėjas, nei to, kad iš išorės matė kokius nors sugadinimus ar kad matė automobilyje instrumentus. Taip pat iš liudytojų parodymų matyti, kad įranga atsijungdavo dažnai, kad to fakto, jog įranga neveikia, niekas nestebėjo, o jeigu ir stebėjo, niekam nebuvo nustatyta pareiga (liudytojų žodžiais) iš karto nustatytu būdu reaguoti į tai, kad automobilis sistemoje nėra matomas. Tai patvirtina ir tas faktas, kad apie gedimą PK OVP skyriaus viršininkė sužinojo tik 2010 m. gruodžio 27 d. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovė nurodė, kad J. Š., 2010 m. gruodžio 20 d. apie 18.50 val. nuvežęs tyrėją T. P. į prekybos centrą „Ozas“, jį paliko, po to tyrėjo atvažiavo paimti kitas vairuotojas apie 21 val., o tai rodo, jog J. Š. tą laiko tarpą kažkur vyko automobiliu asmeniniais tikslais, reiškia, jis turėjo tikslą sugadinti įrangą. Teismas pabrėžė, kad tokio kaltinimo nėra Išvadoje ir tokios aplinkybės Išvadoje nebuvo tiriamos. Be to, automobiliai yra perimami tarp pamainų tiksliai nenurodant laiko, o liudytojas A. S. negalėjo atsiminti, kokiu realiu laiku jis perėmė automobilį. Kelionės lape nurodyta, kad automobilis perduotas ir priimtas 20.00 val. Kur buvo J. Š. tarp 18.50 val. ir 20 val., kada realiai buvo perduotas automobilis, nenustatyta ir niekas to nesiaiškino, todėl atsakovo atstovės paaiškinimus teismas vertino kaip prielaidą. Teismo vertinimu, T. P. negalėjo tiksliai atsiminti, ar J. Š. jam iš karto pasakė, kad išvyksta į PK, ar jis tiesiog tuo nesidomėjo, vėliau jo atvažiavo paimti tuo pačiu automobiliu kitas vairuotojas. Teismas nurodė, kad šioje situacijoje svarbu yra tai, kad iš karto dingus ryšiui, PK turėjo būti susidomėta, kas atsitiko, turėjo būti aiškinamasi, kur J. Š. buvo nuo 18.50 val. iki 20 val. ar dar ilgiau, ir tik tuo atveju būtų pagrindas teigti, kad jis sąmoningai sugadino įrangą, nes jam reikėjo kažkur važinėti savo tikslais. Neatlikus nurodytų veiksmų, nėra pagrindo teigti, kad J. Š. tą vakarą kažkur vyko savo asmeniniais tikslais ir dėl to sugadino įrangą.

Atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad nėra tiesioginių ir abejonių nekeliančių įrodymų, patvirtinančių, kad automobilį „VW Bora“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia, siekdamas patenkinti savo asmeninius poreikius, sugadino pareiškėjas. UAB „Teltonika“ atstovas nepaneigė, kad yra galimybė, jog įrangos jungtis atsijungtų nuo vibracijos. Nors jis teigė, kad laidai UAB „Teltonika“ yra gerai prisukami ir tokio savaiminio atsijungimo negali būti, tačiau nustatyta, kad buvo pažeistos įrangos plombos, viduje padaryti sugadinimai. Todėl negalima atmesti galimybės, kad tokius sugadinimus padarė bet kuris kitas pareigūnas ar garažo darbuotojas (tuo labiau, kad sistema buvo atsijungusi ne kartą), kuris ar kurie laidus po to vėl sujungė (pasinaudojus automobiliu), dėl to laidai buvo sujungti netinkamai ir kažkuriuo momentu savaime atsijungė. Sugadinimų išoriškai nesimato (išskyrus manipuliatoriaus sugadinimą, dėl kurio pareiškėjas nekaltinamas), todėl nėra pagrindo kaltinti J. Š. vien todėl, kad jis dirbo laidų atsijungimo momentu, kai dingo ryšys. Svarbu ir tai, kad atliekant tarnybinį patikrinimą nebuvo išsiaiškinta, dėl kokios priežasties 2010 m. gruodžio 20 d. ar kitą dieną nebuvo fiksuotas gedimas, kur J. Š. buvo nuo 18.50 val., kokiu realiu laiku jis grąžino automobilį, tuo pačiu nesiaiškinta dėl kelionės lapų išrašymo tvarkos. Iš karto nustačius gedimą, kas ir turėjo įvykti, nes budėtojas mato VPVS duomenis, automobilis nebūtų perduotas kitam vairuotojui ir būtų daugiau galimybių nustatyti, kas kaltas dėl sistemos įrangos sugadinimo. Šiuo atveju visas kaltinimas remiasi tik prielaida, kad J. Š. sugadino įrangą, nes signalo dingimo metu jis buvo automobilyje.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamo ginčo dalykas –Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. gegužės 2 d. įsakymas Nr. 10-TE-211 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam policininkui J. Š.“, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Įsakymas priimtas, remiantis 2011 m. gegužės 14 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-7-IS-319 (t. 1, b. l. 6-13), kuri yra neatskiriama skundžiamo Įsakymo dalis.

Iš Išvados matyti, kad pareiškėjas J. Š. buvo kaltinamas padaręs šį tarnybinį pažeidimą – 2010 m. gruodžio 20 d. 17 val. 30 min. 33 sek. sėdėdamas tarnybiniame automobilyje „VW Bora“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjas nuėmė apsauginę po vairu esančią plastmasinę plokštę, pažeidė apsaugines plombas S/N 9688 ir 9689, atjungė telemetrinės įrangos maitinimo ir duomenų perdavimo jungtį bei atsuko GPS anteną, dėl tokių pareiškėjo veiksmų nustojo veikti automobilyje sumontuota VPVS telemetrinė įranga ir automobilis tapo nematomas VPVS stebėjimo sistemoje, ir dėl to policijos budėtojai prarado galimybę stebėti tarnybinio automobilio buvimo vietą, judėjimo kryptį bei greitį ir kitus svarbius parametrus, būtinus operatyviai valdyti policijos pajėgas ir tokiu būdu užtikrinti tinkamą pagrindinių policijos uždavinių įgyvendinimą. Išvadoje nurodyta, kad 2010 m. gruodžio 20 d. 16.49 val. automobilis „VW Bora“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas Vilniaus AVPK pirmojo PK OVP postinio J. Š., išvažiavo iš Žirmūnų g. 139A (Vilniaus miesto pirmojo PK kiemas) ir pajudėjo link prekybos centro „Panorama“. Automobilis į prekybos centro stovėjimo aikštelę įvažiavo 17.15 val., joje sustojo 17 val. 16 min. 10 sek., stovėjo nejudėdamas iki VPVS signalo dingimo 17.30 val. Automobiliui sustojus, iš jo išlipo tyrėjas T. P., kuris nuėjo į prekybos centrą ir ten buvo mažiausiai iki 18.05 val. Nuo 17.15 val. automobilyje buvo vienas J. Š., kuris nebuvo išlipęs iš automobilio, visą laiką automobilis buvo užvestas, visos 4 durys buvo uždarytos ir neatidarinėjamos, automobilis nejudėjo iš vietos. Atsižvelgiant į tai, kad VPVS signalo dingimo metu automobilyje buvo tik postinis J. Š., konstatuojama, kad automobilyje esanti įranga negalėjo būti fiziškai paveikta pašalinių asmenų, todėl ją fiziškai paveikė pareiškėjas. Išvadoje nurodoma, kad tokiais veiksmais J. Š. nesilaikė Vilniaus miesto VPK viršininko 2008 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 10-V-65 patvirtinto Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato veiklos (darbo) reglamento 226.10 punkto, nustatančio, kad vykdydami tiesiogines funkcijas darbuotojai privalo užtikrinti materialinių vertybių saugumą ir racionalų jų naudojimą, neleisti pašaliniams asmenims jomis naudotis, reikalavimų. Pareiškėjas su minėta Išvada ir jos pagrindu priimtu Įsakymu nesutiko ir skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas nevisapusiškai ir neobjektyviai, ignoruojant jo paaiškinimus, nenustatant faktinių aplinkybių ir kaltę pareiškėjui priskiriant tik todėl, kad tuo metu, kai dingo telemetrinės įrangos siunčiamas signalas, jis sėdėjo prie automobilio vairo. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinėje byloje esančius įrodymus, pareiškėjo skundą tenkino ir Įsakymą panaikino tuo pagrindu, kad buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, kad pareiškėjui pareikštas kaltinimas dėl telemetrinės įrangos sugadinimo nėra pagrįstas tiesioginiais ir abejonių nekeliančiais įrodymais. Apeliaciniu skundu atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad tarnybinio patikrinimo metu surinktų duomenų pakanka konstatuoti, jog pareiškėjas atliko minėtus kaltus veiksmus, t. y. padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį jam pagrįstai ir teisėtai buvo paskirta tarnybinė nuobauda. Iš apeliacinio skundo matyti, kad jis iš esmės grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino faktines aplinkybes, t. y. keliamas klausimas dėl byloje esančių įrodymų vertinimo tinkamumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, byloje pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, šių įrodymų pagrindu nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su tarnybiniu pažeidimu, kurio padarymu kaltinamas pareiškėjas, ir jas visapusiškai bei objektyviai įvertino, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (ABTĮ 86 straipsnis). Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis). Šios dalies nuostatos apie vidinį (teismo) įsitikinimą, būtinumą vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais rodo, kad įrodymų įvertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas taip pat subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11 – 319/2007).

ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punktas numato, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas). Nagrinėjamu atveju atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė faktinių ir teisinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad pirmosios instancijos privalėjo nustatyti, jog pareiškėjas padarė Išvadoje nurodytą tarnybinį nusižengimą kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia nauju įrodymu, t. y. 2011 m. gruodžio 1 d. atliktu eksperimentu, kuris užfiksuotas CD-R laikmenoje, ir kurio metu pasitvirtino galimybė, kad sėdint automobilyje vairuotojo vietoje esant uždarytoms durims galima atsukti apatinę plastmasę (du varžtus) ir atjungti telemetrinę įrangą, o po to vėl uždėti plastmasę, ją prisukti, įrangą paslėpus po plastmase, kad laidai savaime atsijungti negali. Atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktas naujas įrodymas nebuvo pridėtas prie bylos, nustačius, kad atsakovas šį įrodymą turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui, o priežastys, dėl kurių nebuvo šis įrodymas pateiktas pirmosios instancijos teismui, nebuvo pripažintos svarbiomis (ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis). Taip pat atsakovas nėra nurodęs svarbių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad šio naujo įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau, t. y. po to, kai buvo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme administracinė byla iškelta 2011 m. gegužės 25 d., byloje buvo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su galimybe sėdint automobilyje vairuotojo vietoje ir esant uždarytoms durims atsukti apatinę plastmasę (du varžtus) ir atjungti telemetrinę įrangą, taip pat aplinkybės, ar galėjo savaime atsijungti laidai, t. y. atsakovas turėjo galimybę teikti įrodymus, pagrindžiančius jo atsikirtimus į pareiškėjo skundą. Be to, iš Išvados, kuri buvo surašyta 2011 m. balandžio 14 d. matyti, kad pareiškėjas prašė atlikti bandymą, jog būtų nustatyta, ar per konkretų laiką įmanoma sugadinti VPVS įrangą, surandant, išardant reikiamas automobilio detales, tačiau atsakovas šio prašymo netenkino (t. 1, b. l. 10).

Pareiškėjas J. Š. yra statutinis valstybės tarnautojas, todėl sprendžiant jo patraukimo tarnybinėn atsakomybėn klausimą taikytinas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538. Statutas įtvirtina pagrindinius vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybės principus, nustato skiriamų tarnybinių nuobaudų sąrašą, kriterijus, būtinus nuobaudai skirti, nuobaudų skyrimo terminus ir tvarką, kuri detaliau reglamentuota Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtintoje Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkoje. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme šios procedūros ir taisyklės laikytinos pagrindinėmis taisyklėmis, kurios turi užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Šių taisyklių nesilaikymas gali būti pagrindas pripažinti administravimo subjekto priimtą sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taigi nagrinėjant administracinę bylą, kurioje ginčijamas įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, teismas privalo įvertinti, ar vidaus reikalų statutinė įstaiga, paskyrusi pareigūnui tarnybinę nuobaudą, laikėsi tarnybinio pažeidimo tyrimo ir nuobaudos skyrimo procedūros reikalavimų, ar buvo padaryti pažeidimai, jeigu buvo – įvertinti jų pobūdį ir įtaką priimto administracinio akto (įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo) pagrįstumui ir teisėtumui. Nagrinėjamoje byloje įvertinus atsakovo Išvadoje nurodytas nustatytas aplinkybes, kurių pagrindu konstatuota, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, darytina išvada, kad atliekant patikrinimą nebuvo objektyviai įvertintos visos aplinkybės. Atsakovas pirmosios instancijos teismui nepateikė tokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas padarė Išvadoje nurodytą tarnybinį nusižengimą. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visus atsakovo nurodytus įrodymus, kuriais buvo grindžiamas Išvados pagrįstumas, juos įvertino. Byloje buvo ištirti tiek rašytiniai įrodymai, tiek liudytojų parodymai, kurie nepatvirtino, kad J. Š. 2010 m. gruodžio 20 d. 17 val. 30 min. 33 sek. sėdėdamas tarnybiniame automobilyje „VW Bora“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuėmė apsauginę po vairu esančią plastmasinę plokštę, pažeidė apsaugines plombas S/N 9688 ir 9689, atjungė telemetrinės įrangos maitinimo ir duomenų perdavimo jungtį bei atsuko GPS anteną, dėl tokių pareiškėjo veiksmų nustojo veikti automobilyje sumontuota VPVS telemetrinė įranga ir automobilis tapo nematomas VPVS stebėjimo sistemoje, ir dėl to policijos budėtojai prarado galimybę stebėti tarnybinio automobilio buvimo vietą, judėjimo kryptį bei greitį ir kitus svarbius parametrus, būtinus operatyviai valdyti policijos pajėgas ir tokiu būdu užtikrinti tinkamą pagrindinių policijos uždavinių įgyvendinimą. Atsakovas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į liudytojo R. U., kuris dirba UAB „Teltonika“, parodymus, tačiau šio liudytojo parodymai nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjas atliko atsakovo nurodomus veiksmus. Liudytojas parodė, kad jis apžiūrėjo automobilį, išorinių sugadinimų nebuvo matyti, kad kai nėra išorinių gedimų, nuimama apatinė plastmasė, jis pats atsuko plastmasę. Pamatė, kad atjungta atsukant nuo dėžutės GPS antena, atjungta maitinimo jungtis, pažeista plomba, atsuktas laidas, jungtis ištraukta iš maitinimo, o be šios jungties automobilio stebėjimo sistema neveikia. Taip pat liudytojas R. U. parodė, kad maitinimo jungtis negali nutrūkti dėl vibracijos, nes ji fiksuojasi, tačiau, jeigu jungtis nebuvo tinkamai pritvirtinta, tai nuo vibracijos ji gali iškristi, kad jungtis yra visada gerai tvirtinama, traukiant jungtį pažeidžiama ir plomba. Liudytojas negalėjo pasakyti, ar sugadinimus galima padaryti neišlipus iš automobilio, tačiau jis pats ardė įrangą išlipęs iš automobilio, tačiau ši liudytojo nurodyta aplinkybė nesudarė faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjas atliko minėtus veiksmus, ar teismui imtis priemonių tam, kad būtų nustatyta, ar galima nuimti apatinę plastmasę ir atjungti telemetrinę įrangą sėdint vairuotojo vietoje ir esant uždarytoms durims. Pažymėtina, kad net nagrinėjamoje byloje nustačius tokią aplinkybę, nebūtų galimybės konstatuoti, jog šiuos veiksmus atliko pareiškėjas, nes byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų, jog tai padarė pareiškėjas. Prielaidomis sprendimas negali būti grindžiamas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybes, kurios kelia abejones Išvados pagrįstumu, t. y. automobilis buvo taisomas iki įrangos gedimo nustatymo, automobiliu naudojosi ne tik pareiškėjas, bet ir kiti pareigūnai, apie gedimą buvo sužinota tik 2010 m. gruodžio 27 d., nors automobilis buvo naudojamas po 2010 m. gruodžio 20 d. 17 val. 30 min. 33 sek., kai buvo atsijungusi įranga, budėtojas mato VPVS duomenis, įranga atsijungdavo dažnai, o atliekant tarnybinį patikrinimą nebuvo išsiaiškinta ir nustatyta, dėl kokios priežasties nebuvo užfiksuotas gedimas iškart ar kitą dieną, neišsiaiškinta, kur pareiškėjas buvo nuo 18.50 val. ir kada realiai grąžino automobilį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad visos abejonės dėl tarnybinės atsakomybės taikymo vertintinos atsakomybėn traukiamo asmens naudai, darytina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8 – 281/2007). Pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, nurodė argumentus, kurių pagrindu patenkino pareiškėjo skundą ir nepripažino atsakovo Išvados pagrįsta. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, byloje surinktų įrodymų vertinimu, todėl nutartyje nekartoja pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jų pagrindu padarytų išvadų.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.