- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-12
- Bylos Nr.
- 2K-521/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Fedosiukas (pirm.), Gintaras Goda, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nuteistasis
- A. N.
- Nukentėjusysis
- V. Ž., T. B.
- Kategorijos
- 1.2.25.4.3Kelių transporto eismo saugumo ar transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata (BK 281 str. 3 d.)
- 2.1.7.4Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d. ir kt. str.)
- 2.4.2.1Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos (BPK 320 str. 3, 5 d.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Gintaro Godos ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. kasacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį 6500 Lt (50 MGL) dydžio bauda, nustatant ją sumokėti per septynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Priteista nukentėjusiajai V. Ž. iš A. N. 7200 Lt, iš AAS „Gjensidige Baltic“ 2800 Lt neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajam T. B. iš A. N. 4347,20 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1500 Lt išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, iš AAS „Gjensidige Baltic“ 3500 Lt turtinei bei 652,80 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartis, kuria nuteistojo A. N. apeliacinis skundas atmestas, iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos nuostatos dėl A. N. padaryto Kelių eismo taisyklių 174 punkto pažeidimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. N. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugpjūčio 25 d., apie 19.00 val., Klaipėdos r., Pėžaičių k., kelyje Klaipėda–Veiviržėnai–Endriejavas, vairuodamas automobilį „Mercedes Benz“, pažeidė Kelių eismo taisyklių 51, 53, 164, 171, 172 ir 173 punktų reikalavimus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį kelio vingyje neatsižvelgė į ribotą matomumą, nevažiavo arčiau dešiniojo važiuojamosios kelio dalies krašto, iš dalies išvažiavo į kairiąją važiuojamosios kelio dalies pusę, nepaliko tokio tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus, ir susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu T. B. vairuojamu motociklu „Honda CR 125“ bei, atsiradus kliūčiai – pėsčiosioms A. Ž. ir S. Ž., ėjusioms jo važiavimo krypties važiuojamosios kelio dalies pakraščiu, laiku nesulėtino greičio, nesustabdė transporto priemonės, jų neapvažiavo ir partrenkė pėsčiąsias. Šio eismo įvykio metu A. Ž. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, o S. Ž. ir T. B. – nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis A. N. prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 19 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 281 straipsnio 3 dalies). Pasak kasatoriaus, teismų išvados dėl jo kaltės grįstos prielaidomis ir spėjimais; teismai, tirdami bylą, neišsiaiškino visų tiesiogiai su kaltinimu susijusių aplinkybių, nepašalino akivaizdžių prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų bei nukrypo nuo teismų praktikos. Padaryti pažeidimai suvaržė įstatymų garantuotas A. N. kaip kaltinamojo teises ir sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Kasatorius nurodo, kad jis važiavo apie 40–50 km/h greičiu savo eismo juosta (tai patvirtina kartu su juo važiavę G. N. ir I. N.). Kadangi kelio vidurys nebuvo pažymėtas ženklinimo linijomis, kasatorius negalėjo tiksliai nustatyti, ar važiuoja nekirsdamas kelio vidurio linijos. Kasatorius pažymi, kad pastebėjo jo važiavimo kryptimi einančias nukentėjusiąsias iš toli, todėl, sutelkęs dėmesį, ketino dar labiau pasislinkti vidurio kelio link ir saugiai jas apvažiuoti, tačiau tuo metu pamatė priešpriešiais dideliu greičiu atvažiuojantį motociklą, kurio vairuotojas stebėjo kelkraščiu einančias pėsčiąsias ir kasatoriaus automobilį pamatė likus iki jo maždaug 6 m. Motociklininkas įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą (tai patvirtina objektyvūs bylos duomenys, užfiksuoti įvykio vietos apžiūros metu), todėl kasatorius, siekdamas išvengti susidūrimo su motociklu, pasuko vairą dešinėn ir staigiai stabdė automobilį, dėl to šis pradėjo šliuožti. Staigiai sustabdžius automobilį, motociklas iš pradžių atsitrenkė į kairįjį priekinį sparną, po to – į galinį automobilio ratą. Pastarojo smūgio metu buvo pažeista motociklo priekinė pakaba ir išsiliejo iš jos tepalas, palikdamas dėmę ant asfalto už automobilio, ant kairiojo galinio rato stabdymo kelio. Iš nuotraukos, užfiksuotos įvykio vietos apžiūros metu, matyti padangos dehermetizacijos vieta (toje vietoje nėra kairiojo galinio automobilio rato stabdymo kelio) ir tai, kad kairysis galinis ratas nečiuožė per tepalo dėmę, nes jis nepaliko tepalo pėdsako tolimesniame stabdymo kelyje. Tai patvirtina eksperto V. Pačebuto autotechninės ekspertizės išvados, kuriose nurodyta, kad, apžiūrėjus automobilio padangą, ant jos nerasta tepalo pėdsakų ar žymių. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad eismo įvykio vietos apžiūros metu nustatyta, jog kelio plotis susidūrimo vietoje – 5,6 m, o atstumas nuo dešiniojo kelkraščio iki tepalo dėmės vidurio – 2,7 m. Pasak kasatoriaus, kadangi tepalo dėmė ant važiuojamosios kelio dalies atsirado po smūgio motociklo priekiniu ratu į automobilio kairįjį galinį ratą, o motociklas tuo metu (kaip teigia T. B.) važiavo apie 50 km/h greičiu, tai tepalas, kol pasiekė žemę, turėjo bent kažkiek pasislinkti motociklo judėjimo kryptimi. Vadinasi, T. B. vairuojamo motociklo priekinis ratas atsitrenkimo į automobilio galinį kairįjį ratą metu buvo šiek tiek išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, o įvertinus tai, kad motociklas pirmojo kontakto su automobiliu metu buvo ties automobilio priekinio kairiojo sparno galine dalimi (t. y. ne mažiau kaip 1 m atstumu iki tepalo dėmės pradžios), darytina išvada, kad pirmojo kontakto metu motociklas buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą dar labiau.
Kasatorius tvirtina, kad jis laikėsi Kelių eismo taisyklių 171 punkto reikalavimo, važiavo kuo arčiau dešiniojo kelio krašto, o pamatęs einančias dešiniuoju kelkraščiu pėsčiąsias, sumažino greitį ir pasitraukė arčiau menamos vidurio linijos, palikdamas saugų tarpą iš šono, kad neužkliudytų pėsčiųjų, pažeidinėjusių Kelių eismo taisyklių 82 punkto reikalavimus. Kadangi eismo juostos plotis buvo 2,80 m, o automobilio plotis apie 1,50 m, tai 1,30 m atstumu buvo pakankamai saugu prasilenkti su pėsčiosiomis, net joms nepasislinkus dešiniau. Taigi iki pasirodant T. B. vairuojamam motociklui, grėsmės eismo saugumui nebuvo. Po to, kai, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 164 punkto reikalavimus, T. B. iš už kelio vingio išvažiavo daugiau kaip 2,70 m atstumu nuo dešiniojo kelkraščio, ši grėsmė atsirado, todėl, kaip to reikalaujama Kelių eismo taisyklių 173 punkte, siekdamas išvengti susidūrimo kaktomuša su motociklininku ir dėl to galinčių kilti sunkių padarinių, kasatorius, sukdamas į dešinę, pradėjo stabdyti automobilį. Kasatoriaus įsitikinimu, T. B. privalėjo numatyti, kad nematomoje kelio dalyje gali būti kliūtis, o pamatęs automobilį ne mažesniu kaip 77 m atstumu (eksperimento rezultatai), turėjo objektyvią galimybę mažinti greitį ir stabdyti (Kelių eismo taisyklių 173 punktas) bei saugiai pasukti dešiniau, tačiau taip nepasielgė. Kasatoriaus įsitikinimu, būtent dėl T. B. padarytų pažeidimų įvyko transporto priemonių susidūrimas, dėl kurio, sprogus automobilio galinio kairiojo rato padangai, jis prarado techninę galimybę suvaldyti automobilį, kuris pradėjo slysti į dešinę ir kliudė pėsčiąsias. Kasatorius nesutinka su specialisto padaryta išvada, kad galinio kairiojo rato dehermetizacija neturėjo įtakos eismo įvykio kilimui. Pasak kasatoriaus, susidūrimui su motociklu padangos dehermetizacija iš tikrųjų įtakos neturėjo, tačiau tai turėjo reikšmės automobilio stabdymui ir jo šliuožimo trajektorijai, nes kairės pusės ratų sukibimas su kelio danga sumažėjo apie 50 proc., automobilis staigiai pradėjo slysti dešinėn ir tai lėmė ėjusių pakele pėsčiųjų partrenkimą. Kasatoriaus įsitikinimu, teisiniu požiūriu tarp vairuotojo T. B. padarytų Kelių eismo taisyklių 164 ir 173 punktų pažeidimų ir kilusių padarinių (t. y. A. ir S. Ž. sunkaus ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo bei T. B. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) buvo tiesioginis priežastinis ryšys. Jeigu T. B. būtų važiavęs bent 1 m atstumu nuo kelkraščio, šis eismo įvykis nebūtų kilęs; tokiu atveju, esant 1,80 m, atstumui, būtų galima saugiai prasilenkti kasatoriui nekeičiant važiavimo krypties.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad 2008 m. lapkričio 4 d. specialisto išvadoje Nr. 11K-230(08) nustatyta, jog techniniu požiūriu tiesioginis priežastinis ryšys ir pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo jo (kasatoriaus) veiksmai, be to, konstatuota, kad šio eismo įvykio kilimui turėjo įtakos ir motociklo vairuotojo T. B. veiksmai. Nustačius, kad eismo įvykio vietoje leistinas greitis buvo 90 km/h, ši specialisto išvada neteko galios; remiantis eksperimento metu nustatytomis aplinkybėmis, buvo pateikta kita – 2009 m. spalio 2 d. specialisto išvada Nr. 11K-265(09), kurioje taip pat nustatyta, jog techniniu požiūriu kasatoriaus veiksmai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su šio eismo įvykio kilimu, tačiau pasidarė neaišku, kokie konkrečiai kasatoriaus veiksmai lėmė eismo įvykį, be to, šioje išvadoje nebenurodoma, kad motociklo vairuotojo veiksmai turėjo įtakos eismo įvykio kilimui.
Kasatorius pažymi, kad priežastinis ryšys, kaip nusikalstamos veikos objektyvusis požymis, nustatomas teismo, o ne ekspertų, kurie sprendžia tik techninius priežastinio ryšio buvimo klausimus. Iš bylos duomenų matyti, kad šiame eismo įvykyje dalyvavo trys dalyviai – automobilio „Mercedes Benz“ vairuotojas, motociklo „Honda CR 125“ vairuotojas ir pėsčiosios. Kiekvienam iš jų keliami reikalavimai laikytis Kelių eismo taisyklių. Kadangi šiuo atveju Kelių eismo taisyklių reikalavimus pažeidė visi eismo įvykio dalyviai, teismas privalėjo itin kruopščiai ir visapusiškai išnagrinėti priežastinio ryšio buvimą tarp kasatoriaus, T. B. bei S. ir A. Ž. nustatytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų ir kilusių padarinių bei padaryti teisines išvadas, kieno padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji baudžiamajame įstatyme nustatytų padarinių (nukentėjusiųjų T. B., S. ir A. Ž. sveikatos sutrikdymo) kilimo sąlyga. Tačiau šiuo atveju teismas apsiribojo tik specialistų išvadų pakartojimu, kurių turinys dėl įvykio aplinkybių ir įvykio kilimo mechanizmo yra prieštaringas.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė ir, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, kuriais kritikuojamos teismo išvados dėl eismo įvykio priežasčių ir ypač dėl motociklo vairuotojo T. B. Kelių eismo taisyklių pažeidimų bei jų įtakos šio eismo įvykio kilimui, taip pat nepasisakė dėl bylos duomenų, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, įrodomosios vertės.
Kasatoriaus įsitikinimu, sprendžiant priežastinio ryšio klausimą, buvo būtina išsiaiškinti, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas šio klausimo apskritai neanalizavo ir nesiaiškino, nenustatinėjo fakto, ar kasatorius nagrinėjamoje situacijoje turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio ir ar tokią galimybę turėjo nukentėjusysis T. B.. Jei laikyti pagrįstais ir teisingais nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad jis, pamatęs kasatorių, sustingo ir nebegalėjo manevruoti ar stabdyti, tai tokie jo veiksmai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu, nes, jam (nukentėjusiajam) važiuojant skersai kelio, kasatorius neturėjo jokios galimybės išvengti susidūrimo su juo, o apeliacinio teismo išvada, kad kasatorius tokią galimybę turėjo, nepagrįsta išsamiu visų bylos duomenų išnagrinėjimu, netinkamai motyvuota ir yra tik prielaida, t. y. padaryta pažeidžiant BPK 7, 20 straipsnio 5 dalies, 286 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 332 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas A. N. kaltę grindė iš esmės tik eksperto duotomis prieštaringomis specialisto ir ekspertizės akto išvadomis, kurias atliko ekspertas V. Pačebutas, bei jo paaiškinimais apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Kasatorius pažymi, kad specialistų išvados ir ekspertizės aktai gali būti byloje pripažinti įrodymais, kai jų išvados yra nuoseklus tyrimo rezultatas ir gauti duomenys atitinka įstatymo reikalavimus bei yra pagrįsti išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu (kasacinė byla Nr. 2K-650/2005). Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų liečiamumas ir leistinumas, bet ir taikytų metodų mokslinis pagrįstumas bei tinkamumas; pateiktos ekspertui ar specialistui medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; požymių, kuriais remdamasis ekspertas ar specialistas duoda išvadą, nustatymo teisingumas. Tuo tarpu ekspertas, atlikdamas teismo paskirtą ekspertizę, neturėdamas tam pagrindo netinkamai vertino byloje esančius parodymų patikrinimo vietoje protokolus. Atliekant šiuos ikiteisminio tyrimo veiksmus buvo tikrinami nukentėjusiojo T. B. ir kasatoriaus parodymai apie tai, kokiu atstumu jie pamatė vienas kitą, ir jie buvo užfiksuoti protokoluose. Šių veiksmų metu nebuvo tikrinamas transporto priemonių išsidėstymas kelio pločio atžvilgiu ir tai nebuvo fiksuojama protokoluose, tačiau ekspertas ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodė, kad nuotraukose užfiksuotos transporto priemonių padėtys kelyje, jo manymu, reiškia jų išsidėstymą kelio pločio atžvilgiu ir šiais duomenimis pagrindė išvadą, kad kasatoriaus vairuojamas automobilis buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, o T. B. vairuojamas motociklas važiavo savo eismo juosta. Be to, ekspertas, nenustatęs jokių objektyvių duomenų, kad motociklas prieš susidūrimą su automobiliu buvo stabdomas (įvykio vietoje nebuvo užfiksuota jokių motociklo stabdymo pėdsakų), išvados 5-ame punkte, pagrįsdamas patikslintus nukentėjusiojo T. B. parodymus, padarė prielaidą, jog motociklo vairuotojas galėjo prarasti galimybę „valdyti motociklo judėjimo kryptį (tokią galimybę galėjo prarasti dėl stabdymo)“; ir dėl to nusprendė, kad tokie jo veiksmai tik galėjo turėti įtakos šio eismo įvykio kilimui. Kasatorius mano, kad taip ekspertas viršijo savo kaip specialisto įgaliojimus ir, be pagrindo savaip vertindamas surinktus byloje įrodymus, padarė klaidingas išvadas dėl tiesioginio priežastinio ryšio tarp vairuotojų veiksmų ir kilusių padarinių, t. y. kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo jo (kasatoriaus) veiksmai. Kasatoriaus manymu, vairuotojui T. B. kelio vingis taip pat trukdė stebėti kelio atkarpą už šio vingio, jis taip pat matė einančias pakele pėsčiąsias bei privalėjo mažinti greitį ir važiuoti kiek galima arčiau dešiniojo kelkraščio, tačiau prieš pat suartėjimą su priešpriešiais važiavusiu automobiliu to nedarė, nors tokią galimybę turėjo. Jei šį Kelių eismo taisyklių reikalavimą T. B. būtų vykdęs, t. y. važiavęs bent 2 m nuo dešiniojo kelkraščio, šis eismo įvykis, kasatoriaus teigimu, nebūtų kilęs, ir tai teisiniu požiūriu buvo būtinoji sąlyga šiam eismo įvykiui kilti.
Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, nesivadovavo pirmosios instancijos teismui nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tyrimo rezultatų savo sprendime visiškai neaptarė, o rėmėsi tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje paminėtais įrodymais. Kasatoriui nesuprantama, kodėl teismas, nusprendęs, kad išsamiam skundo išnagrinėjimui yra būtini nauji duomenys, jais negrindė savo išvadų. Kasatoriaus manymu, tokiu atveju įrodinėjimo procesas turėjo būti užbaigtas iki galo nutartyje pateiktas išvadas pagrindžiant ištirtų įrodymų visuma.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad T. B. neturėjo motociklininko vairuotojo pažymėjimo, motociklas buvo neregistruotas ir techniškai netvarkingas (nebuvo šviesų, posūkių, galinio vaizdo veidrodėlių), įvykio metu buvo be apsauginių akinių, todėl ašarojančios akys taip pat trukdė stebėti kelią, be to, vėliau paaiškėjo, kad jis trumparegis, todėl privalo važinėti su akiniais. Kasatoriaus manymu, T. B. elgesys (motociklo vairavimas neturint patirties, avarinės situacijos sudarymas ir nesistengimas jos išvengti (nestabdymas ir nesukimas į savo kelio pusę), lėmė eismo įvykį, kurio metu buvo sužaloti žmonės) laikytinas tyčiniu, chuliganišku poelgiu. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta duomenų dėl T. B. blaivumo būklės, nors po eismo įvykio nuo jo sklido alkoholio kvapas; kasatoriaus teigimu, tai byloja apie tyrimo neobjektyvumą, galbūt girtumo nuslėpimą.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepimas
Prokuroras pažymi, kad kasacinis skundas iš esmės analogiškas apeliaciniam skundui, kurį apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, išnagrinėjo išsamiai ir atsakė į esminius skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, atliko įrodymų tyrimą, pašalino byloje esančius prieštaravimus ir remdamasis surinktų įrodymų visetu padarė pagrįstą išvadą, kad būtent kasatoriaus padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai lėmė įvykį ir yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, t. y. artėdamas prie kelio vingio į kairę, kuriame dėl kairėje pakelėje esančios augmenijos nematoma už kelio vingio esanti važiuojamoji dalis, neatsižvelgdamas į kelio matomumo sąlygas ir susidariusią situaciją – važiavimo kryptimi einančias pėsčiąsias bei nematoma už kelio vingio važiuojamąja dalimi priešinga kryptimi atvažiuojantį motociklą „Honda“ – laiku nesumažino greičio prieš suartėjimą su priešinga kryptimi važiuojančiu motociklu, važiavo ne kuo arčiau važiuojamosios dalies krašto, o įvažiavo į priešingos krypties važiuojamąją dalį ir po to nusukinėdamas dešiniau susidūrė su motociklu ir partrenkė pėsčiąsias. Išvadą, kad važiavimas kaire kelio puse susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu, apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir specialistas V. Pačebutas.
Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino ne tik T. B., bet ir nukentėjusių A. ir S. Ž. neatsargius veiksmus, ir padarė pagrįstą išvadą, kad jų veiksmai nėra susiję būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiu eismo įvykiu. Byloje nenustatyta, kad T. B. vairuojamas motociklas būtų išvažiavęs į kairę kelio pusę ir sudaręs kliūtį kasatoriaus vairuotojam automobiliui bei kad dėl to būtų kilęs eismo įvykis, dėl kurio būtų sužalotas T. B. ir A. ir S. Ž. Teismai pagrįstai laikė, kad T. B. važiavimas ne kuo arčiau dešinės kelio pusės, tačiau savo važiavimo krypties kelio pusėje, nukentėjusiųjų ėjimas važiavimo krypties pusėje, o ne priešingoje, rodo jų neatsargumą, tačiau ne veiksmus, kurie tiesioginiu priežastiniu ryšiu būtų susiję su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais. Tokie apeliacinės instancijos teismo motyvai paneigia skundo argumentus, kad nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp atskirų įrodymų, netinkamai būtų pritaikytas įstatymas, nukrypta nuo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo argumentų dėl bylos aplinkybių ištyrimo ir duomenų įvertinimo
BPK 376 straipsnyje nustatyta, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Ši baudžiamojo proceso nuostata apibrėžia teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas. Nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas vadovaujasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis, jei jos nustatytos remiantis bylos proceso metu gautais įrodymais, kurie ištirti ir įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio nuostatų. Kasacinės instancijos teismas bylos aplinkybių netiria ir nenagrinėja, bylos proceso metu gauti įrodymai patikrinami patikimumo ir leistinumo bei jų tarpusavio ryšio aspektais. Nenagrinėtini tie kasacinio skundo argumentai, kuriuose analizuojamos įvykio aplinkybės, interpretuojamas eismo įvykio pėdsakų susidarymo mechanizmas, padangos dehermetizacijos vieta, automobilio slydimo trajektorija po stabdymo ir susidūrimo su motociklu, po to daromos išvados dėl eismo įvykio priežasčių. Tokie argumentai yra hipotetinio pobūdžio ir jie turėjo būti formuluojami bei nagrinėjami bylos proceso metu pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose, nes jiems patvirtinti reikalingas tyrimas.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu eismo įvykio mechanizmui nustatyti buvo atliekami įvairūs proceso veiksmai: apžiūrėta įvykio vieta, atliktas eismo įvykio aplinkybių nustatymo eksperimentas, remiantis šiais bei kitais bylos proceso metu gautais duomenimis buvo atliktas autotechninis tyrimas bei pateikta specialisto (eksperto) išvada dėl eismo įvykio dalyvių veiksmų įvykio metu bei jų reikšmės lemiant atsiradusius padarinius. Visi šie duomenys pirmosios instancijos teisme buvo visapusiškai patikrinti aktyviai dalyvaujant kaltinamajam bei kitiems proceso dalyviams. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą, buvo paskirta kompleksinė eismo įvykio aplinkybių ekspertizė pagal gynėjo suformuluotus klausimus, taip pat teismas eksperto prašymu organizavo papildomos medžiagos, reikalingos tyrimui, surinkimą. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo išsamiai išnagrinėtas atlikos ekspertizės aktas, išsikviečiant ir teismo posėdyje apklausiant ekspertizę atlikusį ekspertą. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad teismai maksimaliai išnaudojo proceso galimybes nustatant eismo įvykio aplinkybes, nes buvo išnagrinėti ne tik kaltinamojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, bet ir pasitelkiant specialias technikos bei mokslo žinias buvo sumodeliuotas eismo įvykio mechanizmas, nustatyta priežastingumo grandinė. Visus šiuos duomenis teismas įvertino laikydamasis BPK reikalavimų, įvairių įrodymų šaltinių duomenis jungdamas į nuoseklią visumą, šalindamas tarpusavio prieštaravimus, ir padarė pagrįstas išvadas dėl eismo įvykio mechanizmo. Teismai pagrįstai pripažino, kad A. N., vairuodamas automobilį „Mercedes Benz“, eismo įvykio metu buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, nes šią aplinkybę patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas bei papildomas eismo įvykio apžiūros protokolas, iš dalies ir jo paties parodymai apie savo veiksmus, pamačius iš už posūkio išnirusį motociklą. Kasaciniame skunde reiškiamos nepagrįstos abejonės dėl priežastinio ryšio nustatymo tarp A. N. veiksmų ir eismo įvykio metu sukeltų padarinių. Kasaciniame skunde teisingai pažymėta, kad visi eismo įvykio dalyviai pažeidė Kelių eismo taisykles, nes prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje nukentėjusiosios S. Ž. ir A. Ž. privalėjo eiti viena eile važiuojamosios dalies pakraščiu prieš transporto priemonių važiavimo kryptį (kairiąja kelio puse). Motociklo vairuotojas T. B. privalėjo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto ir, pastebėjęs kelio vingyje priešinga kryptimi atvažiuojantį ir kliūtį jo motociklo judėjimui sudarantį automobilį „Mercedes Benz“, – stabdyti. Automobilio „Mercedes Benz“ vairuotojas A. N. privalėjo važiuoti dešine kelio puse, kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, o kelio vingyje, kur ribotas priešinga kryptimi galinčių atvažiuoti transporto priemonių matomumas, pastebėjęs jo judėjimo kryptimi dešine kelio puse einančias pėsčiąsias ir neturėdamas galimybės stebėti priešinga kryptimi prie kelio vingio galinčių priartėti transporto priemonių, privalėjo mažinti greitį, kad turėtų galimybę matyti priešinga kryptimi prie kelio vingio artėjantį motociklą, ir, įvertinęs situaciją, saugiai prasilenkti su motociklu ir pralenkti ta pačia kryptimi ėjusias nukentėjusiąsias.
Kasaciniame skunde ne visai teisingai teigiama, jog priežastinio ryšio samprata yra teisinė kategorija, nustatoma teismo, o ne ekspertų, kurie sprendžia techninius priežastinio ryšio klausimus. Priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, kuris baudžiamojoje teisėje suvokiamas kaip objektyvus ryšys tarp reiškinių, egzistuojantis mus supančioje tikrovėje, nepriklausomai nuo mūsų valios ar mūsų norų. Objektyvus priežastinio ryšio pobūdis reiškia, jog tam tikros veikos tam tikromis sąlygomis visada sukelia atitinkamus padarinius. Priežastinio ryšio samprata yra bendra visiems mokslams – tiek tiksliesiems, tiek ir humanitariniams. Priežastinis ryšys visada objektyvus – tai realiai egzistuojanti reiškinių sąsaja, o ne subjektyvus jos vertinimas. Subjektyvusis priežastinio ryšio tarp veiksmų ir nusikalstamos veikos padarinių suvokimas yra kitas nusikalstamos veikos sudėties požymis – kaltė. Jos nustatymas ir turinio atskleidimas yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencijos sritis. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, atskleisdami A. N. kaltės turinį, teisingai rėmėsi Kelių eismo taisyklių 173 punktu, kuriame nurodyta, kad, atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo lėtinti greitį, net visiškai stabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Taip pat teismai teisingai pažymėjo, kad A. N. aiškinimas, jog motociklininko pasirodymas buvo staigus ir netikėtas, patvirtina, kad jis (A. N.) pagrindine kliūtimi, kurią reikia apvažiuoti, laikė tik pėsčiąsias. Tai reiškia, kad jis nepakankamai įvertino eismo sąlygas, jog dėl augmenijos negali matyti važiuojamosios dalies už posūkio, tačiau, nepaisydamas to, nesumažino greičio tiek, kad galėtų saugiai atlikti manevrą ir apvažiuoti pėsčiąsias net ir tuo atveju, jei iš už posūkio pasirodytų kita transporto priemonė. Akivaizdu ir tai, kad iš dalies užimdamas kairiąją eismo juostą A. N. nepaliko pakankamo tarpo prasilenkti (Kelių eismo taisyklių 171 punktas) su priešais atvažiuojančiomis transporto priemonėmis ir taip sudarė kliūtį motociklo vairuotojui T. B. Dėl kilusio eismo įvykio buvo sunkiai sutrikdyta A. Ž. sveikata ir nesunkai sutrikdyta S. Ž. ir T. B. sveikata. Atmestini kasacinio skundo argumentai, kad būtina sąlyga eismo įvykiui kilti buvo tai, jog nagrinėjamoje situacijoje T. B. turėjo galimybę išvengti eismo įvykio. Skunde pažymima ir tai, kad T. B. nepatyręs motociklo vairuotojas, neturintis teisių, vairavo techniškai netvarkingą motociklą, susidariusioje situacijoje pasimetė. Šios aplinkybės galėjo turėti reikšmės išvengiant eismo įvykio, tačiau avarinę situaciją, važiuodamas nesaugiu greičiu ir neįvertindamas sudėtingų eismo sąlygų (staigus posūkis nematomoje važiuojamojoje kelio dalyje, prieš posūkį einančios pėsčiosios), sukūrė pats A. N., ir tai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Todėl teismai teisingai A. N. veiksmus kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, šis sprendimas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis su padarytais pakeitimais paliktini galioti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo A. N. kasacinį skundą atmesti.