Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-120-398/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2015-03-12
Bylos Nr.: 1A-120-398/2015
Teisminio proceso Nr.: 1-05-1-2077-2011-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Regina Gaudutienė, Kęstutis Jucys, Svajūnas Knizleris (pran.)
Nuteistasis: I. B., T. A., Ž. L., I. J., Ž. V.
Advokatai: Liudmila Karvelienė

Baudžiamoji byla Nr. 1A-120-398/2015Teisminio proceso Nr. 1-05-1-2077-2011-7Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.8.1.1.; 1.1.8.3.; 1.1.8.8.; 1.2.27.1.; 1.2.29.1.; 2.1.7.4.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio (pranešėjo),teisėjų Kęstučio Jucio, Reginos Gaudutienės,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Gintarui Pliopliui,gynėjams advokatams Liudmilai Karvelienei, Ričardui Girdziušui,nuteistiesiems I. B. , T. A. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Ž. L. ir I. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. L. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 286 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su 2014-03-13 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas ketveriems metams.

I. B. pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2006-09-29 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir nustatyta galutinė bausmė laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Iš Ž. L. priteista: 8 784,35 Lt Klaipėdos apskrities VPK naudai, 31 605,37 Lt Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai, 2000 Lt S. A. naudai.

Šiuo nuosprendžiu taip pat yra nuteisti T. A. , I. J. , Ž. V. , tačiau nuosprendis jų nuteisimo dalyje apeliacine tvarka neapskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. L. nuteistas už tai, kad dalyvaudamas organizuotoje grupėje, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir kitaip platinti, įgijo, gabeno, laikė narkotines medžiagas, t.y. 2012 metų sausio mėn. pabaigoje, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, prie prekybos centro „Manto namai“, esančio Herkaus Manto g. 7/M. Mažvydo al. 2, Klaipėdoje, T. A. sumanius ir pasiūlius I. J. kartu daryti nusikalstamą veiką – pardavinėti narkotines medžiagas, I. J. sutiko su parengtu nusikalstamos veiklos planu daryti sunkius nusikaltimus – įsigyti ir platinti narkotinę medžiagą – kanapes ir jų dalis, bei pasiskirsčius vaidmenimis, pastarieji susitarė, kad T. A. įsigis minėtos narkotinės medžiagos, kurią po 28 litus už gramą tolimesniam platinimui parduos I. J. , kurias jis platins jas vartojantiems asmenims ir ieškos asmenų, kurie taip pat platins jų tiekiamą paminėtą narkotinę medžiagą bei kontroliuos pinigų surinkimą ir jų perdavimą T. A. už anksčiau įgytas ir parduotas narkotines medžiagas.

Iki 2012 m. vasario 10 d., tiksli data tyrimo nenustatyta, (duomenys neskelbtini), Šilutės r., I. J. įkalbėjo Ž. L. dalyvauti organizuotoje grupėje ir kartu su jais (T. A. ir I. J. ) daryti nusikalstamą veiką – pardavinėti ir kitaip platinti narkotinę medžiagą – kanapes ir jų dalis, kurią po 30 litų už gramą tieks I. J. . Taip pasiekus susitarimą su I. J. , Ž. L. , neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir kitaip platinti, įgijo, gabeno ir laikė narkotines medžiagas, o būtent: 2012 m. vasario 23 d., vykdydamas susitarimą, vakare telefonu susitarė su I. J. ir dar vienu tos pačios organizuotos grupės nariu Ž. V. rytojaus dieną vykti į Klaipėdą, kad įsigytų tolimesniam platinimui narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių. 2012 m. vasario 24 d. Ž. L. ir Ž. V. perdavė I. J. surinktus pinigus, apie 1600 litų, už anksčiau įgytas ir parduotas narkotines medžiagas, bei visi trys susitarė, kad įgytą narkotinę medžiagą iš Klaipėdos į (duomenys neskelbtini), Šilutės r., parveš Ž. L. , po to jiems grįžus pasidalins. Tą pačią dieną I. J. telefonu susitarė su T. A. , kad pastarasis atvažiuos įsigyti tolimesniam platinimui kanapių ir jų dalių, todėl apie 15.03 val. Ž. L. , kartu su I. J. ir Ž. V. pastarojo automobiliu BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavo prie prekybos centro „Manto namai“, esančio Herkaus Manto g. 7/M. Mažvydo al. 2, Klaipėdoje, kur I. J. , susitikęs su T. A. , šiam perdavė apie 1600 litų, po to susitarė, kad tos pačios dienos vakare T. A. narkotinę medžiagą – kanapes ir jų dalis – padės į prie Karklų g.18 namo, Klaipėdoje, augančius krūmus. Tą pačią dieną, apie 18 val., I. J. pamatęs, jog T. A. į sutartą vietą, t. y. į krūmus, augančius prie Karklų g. 18 namo, Klaipėdoje, atgabeno ir padėjo maišelį, nurodė Ž. L. nueiti ir jį paimti bei iš karto važiuoti namo į (duomenys neskelbtini), Šilutės r. Ž. L. , vykdydamas susitarimą, 2012 m. vasario 24 d., apie 18 val., turėdamas tikslą parduoti ir kitaip platinti, nurodytuose krūmuose paėmė ir taip įgijo juodos spalvos medžiaginį maišelį su užrašu „Adidas“, kuriame buvo du polietileniniai maišeliai, kuriuose bendrai buvo 150,43 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, ir tą pačią dieną pargabeno į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Šilutės r., ir laikė, kur dalį narkotinės medžiagos išfasavo į aštuonis folijos lankstinukus ir toliau laikė prie savęs, iki kol tą pačią dieną, apie 21.05 val., asmens kratos metu paminėtus aštuonis folijos lankstinukus, kuriuose buvo 4,19 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, rado ir paėmė policijos pareigūnai, o likusią dalį toliau laikė paminėtame bute, kol tą pačią dieną, apie 22.00 val., kratos metu du polietileninius maišelius, kuriuose bendrai buvo 146,24 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių – rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Ž. L. taip pat nuteistas už tai, kad pavartodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui, t.y. 2012 m. vasario 24 d., apie 20.40 val., (duomenys neskelbtini) namo, esančio (duomenys neskelbtini), Šilutės r., bendro naudojimo laiptinėje nepakluso teisėtiems Klaipėdos apskrities VPK ONT biuro pareigūnų reikalavimams, aktyviai priešinosi sulaikymo metu ir, pavartodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui, dėl to sužalojo Klaipėdos apskrities VPK ONT biuro 2-ojo skyriaus vyresnįjį tyrėją S. A. , padarydamas jam krūtinės ląstos dešinės pusės sumušimą, poodinę kraujosruvą dešinio žasto-dilbio vidiniame paviršiuje, odos nubrozdinimus abiejų kelių priekiniuose paviršiuose, kairės išorinės kulkšnies lūžimą, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.

I. B. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe organizavo netikrų asmens tapatybės kortelės ir vairuotojo pažymėjimo pagaminimą bei šiuos suklastotus dokumentus laikė, gabeno ir siuntė, t.y. iki 2011 m. lapkričio 19 d., tiksli data ir laikas tyrimo nenustatyti, tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis susitarė su T. A. kartu daryti nusikalstamą veiką – pagaminti netikrus asmens tapatybės kortelę ir vairuotojo pažymėjimą M. R. (jam byla atskirta į atskirą tyrimą), bei tarpusavyje pasiskirstę vaidmenis susitarė, kad T. A. įgis ir I. B. perduos tikrų asmens dokumentų kopijas bei į jo sąskaitą perves 700 litų, o I. B. pagal gautas tikrų asmens dokumentų kopijas suras asmenį, galintį pagaminti netikrus asmens dokumentus ir juos pagaminus perduos T. A. . Pasiekus susitarimą, I. B. 2011 m. lapkričio 20 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, Kauno miesto autobusų stoties siuntinių skyriuje, esančiame Vytauto pr. 24, Kaune, įgijo T. A. siųstą voką, kuriame buvo A4 formato lapas su LR piliečio asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), išduotos A. P. vardu, kopija ir A4 formato lapas su LR vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto A. P. vardu, kopija. 2011 m. lapkričio 23 d., vykdant susitarimą, I. B. T. A. pervedė 700 litų. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir vykdydamas susitarimą su T. A. , I. B. , laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2011 m. lapkričio 23 d., tiksli data ir laikas tyrimo nenustatyti, tyrimo nenustatytoje vietoje surado tyrimo nenustatytą asmenį, kuris pagamino netikrus asmens tapatybės kortelę ir vairuotojo pažymėjimą A. P. vardu su M. R. nuotrauka ir kuriuos pagamintus grąžino I. B. . 2011 m. lapkričio 23 d., apie 16.12 val., I. B. telefonu su T. A. susitarė, kad tos pačios dienos vakare I. B. per Tolimojo keleivinio transporto kompanijos Siuntų skyrių Vilniaus mieste išsiųs voką, adresuotą pastarajam, jame bus įdėti pagaminti asmens dokumentai, žinant, kad jie netikri, ir voke T. A. kitą dieną Klaipėdos autobusų stoties Siuntinių skyriuje galės atsiimti. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, I. B. , 2011 m. lapkričio 23 d., tikslus laikas tyrimo nenustatytas, voką, adresuotą T. A. , kuriame buvo A4 formato lapas su LR piliečio asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), išduotos A. P. vardu, kopija, A4 formato lapas su LR vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto A. P. vardu, kopija, bei LR piliečio asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), išduota A. P. vardu su M. R. nuotrauka, žinant, kad ji netikra, ir LR vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas A. P. vardu su M. R. nuotrauka, žinant, kad jis netikras, atgabeno į tolimojo keleivinio transporto kompanijos Siuntų skyrių, esantį Sodų g. 22, Vilniuje, ir laikė prie savęs, kol tą pačią dieną, iki 20.09 val., išsiuntė į Klaipėdos autobusų stoties Siuntinių skyrių, esantį Butkų Juzės g. 9, Klaipėdoje.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. L. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 286 straipsnį bei iš jo priteistas žalos atlyginimas, ir šioje dalyje priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis Ž. L. teigia, kad apygardos teismo išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal kaltinamąjį aktą, kuris neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų, netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl nepagrįstai padaryta išvada, kad jo veikoje yra BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymiai ir kad jis savo veiksmais padarė žalą nukentėjusiajam. Teisiamojo posėdžio metu jis paaiškino, kad sulaikymo metu buvo tamsu, o pareigūnai neprisistatė, kaip to reikalauja procedūra. Pagalvojo, kad kažkas nori jį užpulti, todėl susigūžęs nesipriešino, tik instinktyviai bandė ištrūkti. Pareigūnai stipriai stūmė ir jis griuvo ant žemės kartu su kitu pareigūnu, jokio fizinio smurto nenaudojo. Be to, tai buvo neįmanoma, žinant jų svorio skirtumą ir jo kūno sudėjimą bei amžių (nepilnametis, sveria 65 kg), lyginanti su pareigūnais, atvykusiais jo suimti. Nukentėjusysis S. A. susižalojo lauke, nepastebėjęs slidžios dangos. Jis ėjo atbulas, tempdamas jį – Ž. L. , o kai griuvo, nusivertė ant savęs ir jį, dėl to ir patyrė vėliau paaiškėjusius sužalojimus.

Apeliantas pažymi, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija reiškia, kad nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. Kaltinimas turi būti grindžiamas įrodymais, atitinkančiais įstatymo reikalavimus, o ne prielaidomis ir spėjimais. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra pakankami, patikimi ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Nuteistojo Ž. L. nuomone, apygardos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 286 straipsnį, šių nuostatų nesilaikė. Byloje pareikšti ieškiniai pagrįsti tik ieškovų realiai patirtomis išlaidomis ir rašytiniais įrodymais, apygardos teismo sprendimas priteisti iš jo žalos atlyginimą prasilenkia su bet kokio protingumo, sąžiningumo, žalą padariusio asmens kalte ir motyvuotumo reikalavimais. Akivaizdu, kad teismas neįsigilino į situaciją, todėl nepagrįstai tenkino pareikštus ieškinius. Pasak apelianto, teismas turėjo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Socialinio draudimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą, kad valstybinio socialinio draudimo išmoka – tai apdraustiesiems mokamos pensijos, ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo, Bedarbių rėmimo įstatymuose nustatytos draudimo išmokos, skiriamos įvykus draudiminiam įvykiui, kas apibūdina S. A. patirtą traumą darbe dėl nelaimingo atsitikimo (paslydimo ant apledėjusios dangos). Nuteistasis taip pat pažymi, jog teismo sprendimo motyvuotumas išreiškia teismo sprendimą kaip teisės aiškinimo aktą ir yra vienas svarbiausių teismo sprendimo požymių. Jeigu dėl dalies išspręstų klausimų nuosprendyje nėra nurodytų motyvų arba jie išdėstyti neaiškiai, toks nuosprendis naikinamas kaip neteisingas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, taip pat yra konstatavęs, kad nacionalinių teismų sprendimuose turi būti tinkamai nurodyti motyvai, nes tik tuomet galima konstatuoti, kad byloje įvykdytas teisingumas (2001 m. Nr. 49684/99 Hirvis Aari prieš Suomiją, 1994 m. byla, Nr. 16034/90 Van der Hurk prieš Nyderlandus).

Apeliaciniu skundu nuteistasis I. B. prašo panaikinti Klaipės apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, ir šioje dalyje priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą.

Nuteistasis I. B. nurodo, kad apygardos teismo nuosprendis, priimtas jo atžvilgiu, yra nepagrįstas, be to, nuosprendį priėmęs teismas jo atžvilgiu nebuvo objektyvus. Visų pirma, teismo tendencingumą, pasak apelianto, patvirtina jam pagal BK 300 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams, kuri savo dydžiu tik vieneriais metais mažesnė už didžiausią šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Norėdamas pagrįsti tokios griežtos bausmės paskyrimą, apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad jo atsakomybę sunkina aplinkybė, kad nusikaltimą jis padarė bendrininkų grupe, be to, nors įvykdė tik vieną apysunkį nusikaltimą, tačiau anksčiau buvo teistas, bausmės neatliko, kaltu neprisipažino. Tačiau teismas neįvertino kitų, taip pat reikšmingų bausmės skyrimui aplinkybių, visų pirma, jo vaidmens teismo nustatytų veiksmų atlikime. Iš teismo nuosprendžio turinio seka, jog ne jis organizavo nuosprendyje minimų dokumentų klastojimą, ne jam buvo reikalingi suklastoti asmens tapatybės kortelė ir vairuotojo pažymėjimas, jog kitas asmuo sukurstė jį padaryti nusikalstamą veiką, tačiau bausmės už BK 300 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą tiek jam, tiek ir tam kitam asmeniui buvo paskirtos vienodos. Be to, nuo nusikalstamos veikos iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjau daugiau nei dveji metai ir keturi mėnesiai, per šį laiką jis jokių naujų teisės pažeidimų neapdarė, kas tam tikra prasme paneigia teismo argumentą dėl būtinybės skirti jam terminuoto laisvės atėmimo bausmę, juolab kad naują nusikalstamą veiką jis padarė praėjus dvejiems su puse metų po lygtinio paleidimo iš bausmės atlikimo vietos. Visa tai, I. B. teigimu, rodo, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti ir švelnesne bausme. Be to, nuteistasis pažymi, jog turi šeimą, dirba, gaunamomis legaliomis pajamomis išlaiko mažametį sūnų, jo sutuoktinė šiuo metu laukiasi antro vaiko, todėl paskirta griežta bausmė neigiamą įtaką turės ne tik jam, bet ir jo šeimos interesams. Dėl šių aplinkybių apeliantas mano, kad jam paskirtos bausmės dydis yra aiškiai neteisingas, neatspindi nei jo asmenybės, nei įvykdytos nusikalstamos veikos sunkumo, ne jo vaidmens nuosprendyje aprašytuose įvykiuose.

Apelianto teigimu, dar mažiau objektyvus teismas buvo tada, kai nusprendė, kad jo veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai, nes byloje surinkti faktiniai duomenys yra aiškiai nepakankami, kad galima būtų padaryti kategoriškas jį kaltinančias išvadas. Tokiu būdu apygardos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2000-09-19, 2008-05-28 ir kituose nutarimuose įtvirtintą nuostatą, pagal kurią teismas privalo būti lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantis asmenims. Be to, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo esmingai pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai, kurie suvaržė įstatymų garantuotas jo teises ir sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. 2013-01-21 surašytame kaltinamajame akte buvo pateiktas nusikalstamos veikos aprašymas, išdėstyti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas ir nurodytas BK straipsnis bei jo dalis, numatanti atsakomybę už padarytą veiką – buvo konstatuota, jog atsakomybė už kaltinamajame akte aprašytus veiksmus numatyta BK 302 straipsnio 2 dalyje, tuo tarpu teismas jį nuteisė už BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, nors teisminio bylos nagrinėjimo metu jam suformuluotasis kaltinimas nebuvo pakeistas. Nuteistojo nuomone, prokuroro baigiamojoje kalboje išdėstytas prašymas pripažinti jį kaltu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį ir nuteisti atitinkamos trukmės laisvės atėmimo bausme negalėtų būti prilygintas kaltinimo keitimui įstatymo nustatyta tvarka. Tuo tarpu tiek jis pats, tiek jo gynėjas savo baigiamojoje kalboje įrodinėjo, jog jis negali būti nuteistas pagal BK 302 straipsnio 2 dalį. I. B. sutinka, kad kaltinamajame akte aprašytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės rodė, kad tokie nusikalstami veiksmai turėtų būti kvalifikuoti ne pagal BK 302 straipsnio 2 dalį, bet pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, tačiau tokiu atveju, pasak apelianto, teismas, negavęs prokuroro prašymo pakeisti pareikštą kaltinimą kitu, turėjo bent jau įspėti jį dėl galimybės būti nuteistam už nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 2 dalyje, padarymą. Teismui to nepadarius, iš jo buvo atimta teisė ne tik žinoti, kuo iš tikrųjų yra kaltinamas, bet ir tinkamai gintis. Tokia situacija, nuteistojo nuomone, laikytina ne formaliu įstatymo pažeidimu ar kokiu nors rašymo apsirikimu, bet esminiu baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimu, nes iš anksto pranešus, kad jo veiksmai gali būti kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, gynyba būtų buvusi kitokia. Akivaizdu, jog tokiu atveju jo gynėjas tikrai nebūtų tvirtinęs, kad I. B. nepadarė BK 302 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo.

Žemesnės instancijos teismas

Sprendimas pripažinti jį kaltu padarius BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, I. B. nuomone, yra nepagrįstas dar ir dėl to, kad kaltinimas šioje baudžiamojoje byloje nepateikė nekeliančių abejonių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Jeigu aplinkybė, kad T. A. žinojo, jog disponuoja suklastotais asmens tapatybės kortele ir vairuotojo pažymėjimu, lyg ir nekelia abejonių, tai jo – I. B. , kaip nusikalstamos veikos bendrininko, vaidmuo T. A. padarytos veikose yra labai abejotinas. Nuteistasis neneigia, kad jis turėjo suklastotus Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą A. P. vardu, su M. R. nuotrauka ir Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą A. P. vardu, su M. R. nuotrauka, taip pat, kad šiuos dokumentus jis siuntė nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis, tačiau mano, jog tai nėra tokie duomenys, kurie leistų daryti išvadą dėl BK 300 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo ir dar organizuojant suklastotų dokumentų pagaminimą. Visų pirma, teismo nustatytos aplinkybės neleidžia kategoriškai tvirtinti, kad jis, vykdydamas T. A. prašymą, nežinia kada ir kur surado tyrimo nenustatytą asmenį, kuris pagamino netikrus asmens tapatybės kortelę ir vairuotojo pažymėjimą A. P. vardu su M. R. nuotrauka. Teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai patvirtina tam tikras aplinkybes, susijusias su byloje tirtais įvykiais, tačiau nuosprendyje nėra jų analizės, kuri leistų padaryti nedviprasmišką išadą, kad jis – I. B. iš tiesų sąmoningai prisidėjo prie nusikalstamos veikos padarymo. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo, pagal kurį baudžiamajame procese įrodinėjimo našta tenka kvotos ir tardymo organams, bei analogiškos pozicijos besilaikančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-7-88/2014), šiuo atveju prokuroras privalėjo pateikti tokius faktinius duomenis, kurie be jokių išlygų būtų paneigę tiek jo – I. B. , tiek T. A. pateiktas versijas dėl tarpusavio bendravimo, dokumentų siuntimo ir t.t., tačiau kaltinančioji pusė tokių duomenų surinkti nesugebėjo. Be to, apygardos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, padarė įrodymų vertinimo klaidų. Jo kaltė grindžiama 2011-11-24 surašyto asmens kratos protokolo duomenimis, kurie rodo, kad atlikus T. A. kratą buvo rastas ir paimtas baltos spalvos popierinis vokas su užrašu „Klaipėda T. A. 1013641“, kuriame buvo asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), išduota A. P. vardu, vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas A. P. vardu, A4 formato balto popieriaus lapas su asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), išduotos A. P. vardu, kopija ir A4 formato balto popieriaus lapas su vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto A. P. vardu, kopija. Šie įrodymai patvirtina, kad jo – I. B. siųstame voke buvo tiek, kaip vėliau paaiškėjo, du suklastoti dokumentai, tiek dviejų dokumentų kopijos, bet šie duomenys neleidžia tvirtinti, kad jis prisidėjo prie dokumentų klastojimo arba kad žinojo, jog kurį laiką tam tikra prasme disponavo suklastotais dokumentais. Kitų įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis žinojo apie tai, kad asmens tapatybės kortelė ir vairuotojo pažymėjimas yra suklastoti, byloje nėra. Teismas nuosprendyje pateikė ištraukas iš įrašytų jo ir T. A. pokalbių telefonu, tuo galimai siekdamas pademonstruoti, jog jis – I. B. ne tik disponavo suklastotais dokumentais, bet ir organizavo jų pagaminimą, o tai, savaime suprantama, reiškia, jog negalėjo nežinoti, kad asmens tapatybės kortelė ir vairuotojo pažymėjimas yra suklastoti. Tačiau, pasak nuteistojo, tie pokalbiai neinformatyvūs, todėl vargu ar būtų teisinga juos sieti su įrodinėtinomis byloje aplinkybėmis. Nė viename iš pokalbių nesigirdi, kad jis su T. A. būtų kalbėję apie tai, kad jis – I. B. turėtų organizuoti netikrų dokumentų pagaminimą. Dėl to tik spėjimu ir tendencingomis pasakytų frazių interpretacijomis galima būtų grįsti apkaltinamojo nuosprendžio teiginius, tačiau taip elgtis draudžia konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Be to, pokalbio fragmentai, kuriais teismas siekė paremti kaltinimo teiginius, yra paimti iš konteksto, kas leidžia galvoti, kad nuosprendyje paminėti įrodymai yra analizuojami neatsižvelgiant į visus kitus duomenis. Tuo tarpu visuma byloje surinktų įrodymų leidžia daryti išvadą, kad jį – I. B. su T. A. siejo ne dokumentų klastojimo klausimai, o visiškai kiti dalykai. Juolab, kad sunku patikėti, jog T. A. , turėjusiam tokį platų pažįstamų, užsiimančių įvairiomis veiklomis, ratą, būtų prireikę asmens, kurio jis net tikslios pavardės nežinojo, su kuriuo jis netgi paskolinius santykius įformino rašytine forma, pagalbos klastojant dokumentus. Be to, akivaizdu, jog jie nebuvo taip artimai tarpusavyje susiję, kad iš kelių telefoninių pokalbių jis būtų supratęs, jog reikia suklastoti asmens tapatybės kortelę ir vairuotojo pažymėjimą, o duomenų, kad ta tema jie būtų bendravę anksčiau, byloje nėra. Iš bylos medžiagos matyti, kad vykdant atitinkamus operatyvinius stebėjimo veiksmus iki 2011-11-19 nebuvo užfiksuotas nė vienas I. B. ir T. A. pokalbis, kurio metu jie būtų taręsi dėl to, kad I. B. suras kažkokį tyrimo nenustatytą asmenį, kuris pagamins netikrus asmens tapatybės kortelę ir vairuotojo pažymėjimą A. P. vardu su M. R. nuotrauka. Turint omenyje, jog kaltinimo teiginiai buvo paremti tik 2011-11-19 – 2011-11-23 vykusiais jo ir T. A. pokalbiais, kuriais grindžiamas ir apkaltinamasis nuosprendis, duomenų, kad tarp jo ir T. A. prieš tai būtų buvę kokie nors nusikalstami ir bylai reikšmingi kontaktai, nebuvo, antraip ta informacija būtų buvusi pateikta. Tai rodo, jog nuosprendžio teiginys, jog jis iki 2011-11-19, tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytomis aplinkybėmis susitarė su T. A. kartu daryti nusikalstamą veiką – pagaminti M. R. netikrus dokumentus, paremtas tik prielaida, bet ne konkrečiais įrodymais.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, jog nuosprendyje išvardinti įrodymai nepatvirtina ir kitos teismo išvados, t.y., kad jis susitarė su T. A. , jog suras asmenį, galintį pagal gautas tikrų asmens dokumentų kopijas pagaminti netikrus asmens dokumentus. T. A. pasakytos frazės, kad jis atsiųs jam popieriaus lapą, kad kažką reikia padaryti pagal tuos duomenis, kurie atšviesti, dar nereiškia, jog buvo kalbama apie netikrų dokumentų klastojimą. Teisiamajame posėdyje jis – I. B. paaiškino, apie ką buvo kalbama, kas buvo turima omenyje sakant vieną ar kitą frazę, ir tokių jo parodymų nuosprendyje cituojami įrodymai nepaneigė. Priešingai, 2011-11-23 16 val. 12 min. vykęs jo pokalbis su T. A. rodo, kad jie bendrauja ne dėl suklastotų dokumentų, o dėl kažkokio pagrindinio produkto, kuris jau paruoštas stovi ir laukia. Toks pokalbio turinys labai glaudžiai siejasi su jų aiškinimais apie perduodamą automobilį, kurį reikėjo remontuoti, apie pirkimo-pardavimo sutarties ruošimą ir pan. Galų gale net ir teismo nustatytos aplinkybės duoda pakankamą pagrindą tvirtinti, jog jis negalėjo būti tuo asmeniu, kuris organizavo suklastotų dokumentų pagaminimą. Konstatuojamojoje nuosprendžio dalyje rašoma, kad I. B. iš T. A. gavo tik 700 Lt ir tikrų asmens dokumentų kopijas, bet, suradęs žmogų, galintį pagal pateiktąsias kopijas pagaminti netikrus dokumentus, organizavo netikrų asmens tapatybės kortelės ir vairuotojo pažymėjimo A. P. vardu su M. R. nuotrauka pagaminimą. Visiškai aišku, jog be M. R. nuotraukos pagaminti pirmiau minėtus dokumentus neįmanoma, tačiau teismas nenustatė, kad T. A. būtų perdavęs jam to žmogaus nuotrauką. Duomenų, kad jis pats būtų bendravęs su M. R. arba bent jau pažinojęs pastarąjį, byloje nėra. Tai reiškia, jog apygardos teismas, nenustatęs vienos iš pagrindinių aplinkybių, būtinų norint pripažinti jį kaltu organizavus netikrų dokumentų pagaminimą, vis dėlto padarė išvadą, kad jis – I. B. , vykdydamas susitarimą su T. A. , inicijavo suklastotų dokumentų A. P. vardu, bet su M. R. nuotrauka, pagaminimą. Pasak apelianto, tokiai išvadai stinga ne tik įrodymų, tačiau ir logikos. Tos pačios logikos trūksta ir tuomet, kai teismas nurodo, jog jis – I. B. , žinodamas, kad turi reikalų su netikrais dokumentais, į savo sąskaitą gauna dokumentų klastojimui reikalingus pinigus, per siuntų tarnybą siunčia tariamam bendrininkui voką su jame esančiais suklastotais dokumentais ir t.t.

Nuteistasis I. B. taip pat nurodo, kad apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, visą dėmesį skyrė tik tiems duomenims, kurie iš pirmo žvilgsnio lyg ir patvirtino jo kaltę, tačiau visiškai neanalizavo jį teisinančios informacijos, o tai nesiderina su BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimu nuosprendyje pateikti motyvuotas išvadas, kodėl teismas atmetė įrodymus, prieštaraujančius kaltinimo teiginiams.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo Ž. L. gynėja prašė nuteistojo Ž. L. apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis I. B. ir jo gynėjas prašė nuteistojo I. B. apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistųjų Ž. L. ir I. B. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo Ž. L. apeliacinis skundas atmetamas, nuteistojo I. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistasis Ž. L. apeliaciniame skunde savo kaltės ir veiksmų kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, taip pat už šią nusikalstamą veiką paskirtos bausmės neginčija. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų BPK 320 straipsnio 3 dalyje, apygardos teismo nuosprendį Ž. L. atžvilgiu patikrina tiek, kiek to prašoma šio nuteistojo apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduotų apeliacinių skundų ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas teisingai nustatė Ž. L. bei I. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir padarė faktiniais bylos duomenimis pagrįstas išvadas dėl nusikalstamų įvykių, Ž. L. padarytos nusikalstamos veikos sudėties bei pastarojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, taip pat dėl I. B. padarytos nusikalstamos veikos sudėties bei jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje, nors nuosprendyje ir neišdėstė išsamių šias išvadas pagrindžiančių motyvų.

Dėl nuteistojo Ž. L. apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus nuteistojo Ž. L. apeliacinio skundo argumentus, kad jis byloje nagrinėjamo įvykio metu policijos pareigūnams nesipriešino, fizinio smurto nukentėjusiojo S. A. atžvilgiu nenaudojo ir jokios žalos nepadarė, bei kad pastarasis susižalojo dėl nelaimingo atsitikimo. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis Ž. L. , duodamas parodymus apie įvykio aplinkybes, proceso metu nebuvo nuoseklus. Teisminio bylos nagrinėjimo metu jis nurodė, kad kaltu dėl pasipriešinimo policijos pareigūnui neprisipažįsta, ir parodė, kad įvykio metu su draugais stovėjo prie laiptinės. Prie jo priėjo trys vyriškiai, kurie jam pasirodė kaip girtuokliai ir jis pasitraukė juos praleisti. Tuomet tie vyriškiai priėjo prie jo ir paklausė jo vardo ir pavardės, po ko pradėjo laužti jam rankas. Jis šiems vyrams nesipriešino, nukentėjusiojo nespardė, tik bandė ištrūkti, nes nesuprato, kad tai pareigūnai, kadangi šie neprisistatė, pagalvojo, kad jį nori užpulti. Pareigūnai jį įstūmė į laiptinę ir tuo metu jis krito, o kartu su juo griuvo ir pareigūnas S. A. , kuris tokiu būdu ir susižalojo. Kad trys prie jo priėję vyriškiai yra pareigūnai, sužinojo tik tada, kai jam uždėjo antrankius, tik tuomet jie prisistatė. (t. 6, b.l. 27, 60). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis Ž. L. kaltu dėl pasipriešinimo policijos pareigūnui prisipažino iš dalies. Kaip ir teisiamojo posėdžio metu jis aiškino nesupratęs, kad prie jo priėję trys vyriškiai yra policijos pareigūnai, tačiau patvirtino, kad šiems vyriškiams jis aktyviai priešinosi, dėl ko visi keturi nukrito ir vienas iš pareigūnų taip ir liko gulėti, nes jam lūžo koja. Gi apeliaciniame skunde Ž. L. nurodo, kad nukentėjusysis S. A. susižalojo ne krisdamas laiptinėje ir ne tuomet, kai jis – Ž. L. aktyviai priešinosi, bei ne tuomet, kai pareigūnai jį – Ž. L. stūmė, dėl ko jie visi nukrito, o tuomet, kai eidamas atbulas tempė jį – Ž. L. į automobilį ir nugriuvo paslydęs ant slidžios dangos. Be to, pirmiau aptartus prieštaringus nuteistojo Ž. L. parodymus apie įvykių aplinkybes paneigia byloje surinkti ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Nukentėjusysis S. A. , Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro 2-ojo skyriaus vyresnysis tyrėjas, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai parodė, kad įvykio vakarą pagal nurodymą kartu su viršininku R. S. ir kolega T. N. vyko į (duomenys neskelbtini) kaimą tikslu sulaikyti galimai narkotinėmis medžiagoms neteisėtai disponuojantį nepilnametį Ž. L. . Nuvykus į vietą, kelis kartus apėjo aplink namą, kuriame jų žiniomis tuo metu buvo minėtas nepilnametis, kad įsitikintų, jog nėra pašalinių asmenų, po ko viršininko sprendimu ėjo sulaikyti Ž. L. . Pamatė prie namo laiptinėje stovinčius du vaikinus, iš apibūdinimo žinojo, kad vienas iš jų yra galbūt Ž. L. . Tuomet R. S. , priėjęs prie šio, prisistatė, kad jie iš policijos, ir paklausė šio asmens duomenų. Ž. L. pasakė savo duomenis. Tuomet jis paėmė Ž. L. už vienos rankos, o R. S. – už kitos, kad būtų lengviau sulaikyti, ir įėjo į koridorių. Ž. L. klausinėjo, kodėl policija, už ką sulaikomas. Dar keletą kartų tiek jis, tiek viršininkas pasakė, kad jie iš policijos, kad jis yra sulaikomas, kad viską po to išsiaiškins. Kai Ž. L. pamatė, kad jis – S. A. išsitraukė antrankius, pradėjo ne tik šaukti, draskytis, bet ranka jam trenkė į krūtinę, nuo to užgniaužė kvapą, pajuto jo spyrį į koją. Tuomet pasisuko šonu, siekdamas išvengti tolimesnių spyrių, ir prasidėjo grumtynės. Ž. L. dar kartą spyrė, tada jis išgirdo trekštelėjimą, skausmą ir įsitvėręs į Ž. L. kartu su šiuo nukrito ant žemės. Kolega T. N. , matydamas, kad sunkiai sekasi, pribėgo padėti. Uždėjus antrankius Ž. L. dar mėgino išsisukti, šaukė ,,policija“, nusiramino tik kai atvažiavo greitoji ir kiti pareigūnai (t. 6, b.l. 53-55). Netikėti šiais nuosekliais nukentėjusiojo S. A. parodymais, kurie pasitvirtino ir kitais faktiniais bylos duomenimis, nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Liudytojas T. N. , Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro 4-ojo skyriaus vyresnysis tyrėjas, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad įvykio dieną buvo sulaikomi asmenys, kurie iš T. A. platinimui įsigydavo narkotines medžiagas. Pabendravus su Šilutės rajono policijos komisariato kolegomis buvo gauta informacija, kad Ž. L. bendrauja su (duomenys neskelbtini) kaime gyvenančiais broliais N., kurie gyvena (duomenys neskelbtini), todėl nutarė nuvažiuoti patikrinti. Vyko kartu su R. S. ir S. A. . Nuvykę į vietą iš pradžių apėjo minėtą namą, pamatę, kad viename bute dega šviesos, nusprendė eiti į vidų. Priėję arčiau laiptinės pastebėjo du vaikinus, vienas iš kurių atitiko jiems žinomus Ž. L. požymius. Tuomet prie Ž. L. priėjo R. S. , o jis pats – prie kito ten buvusio asmens. R. S. prisistatė, kad jie yra policijos pareigūnai ir paprašė vaikinų pasisakyti vardus bei pavardes. Ž. L. teisingai nurodė savo duomenis. Arčiau pastarojo priėjo S. A. ir jie visi įėjo į laiptinę. Kai kolegos bandė uždėti antrankius, kilo triukšmas, Ž. L. pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius, mosikuoti rankomis, spardytis kojomis, po ko krito ant grindinio su S. A. . Tuomet jis puolė į pagalbą ir S. A. uždėjo Ž. L. antrankius. Ž. L. buvo priverstinai pakeltas, bet ir toliau muistėsi, o S. A. nebegalėjo atsikelti, paprašė iškviesti medikus. Atvykus greitajai pagalbai, medikai įtarė, kad S. A. galėjo lūžti koja ir jį išvežė į ligoninę. Po to buvo atlikta Ž. L. asmens krata ir pas jį rasti folijos lankstinukai su augalinės kilmės medžiaga, svarstyklės. Ž. L. draugų bute buvo rastas maišelis, kuriame buvo du polietileniniai maišeliai su augalinės kilmės medžiaga (t. 6, b.l. 60, t. 3, b.l. 117-119). Liudytojas R. S. , Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro 2-ojo skyriaus viršininkas, teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad dalyvavo Ž. L. sulaikyme, turėjo duomenų, kad iš T. A. įgytas narkotines medžiagas šis išsivežė į Šilutės rajoną, (duomenys neskelbtini) kaimą, todėl kartu su kolegomis S. A. ir T. N. nuvyko į (duomenys neskelbtini) kaimą sulaikyti tą asmenį. Nuvykę į vietą iš pradžių apžiūrėjo namą, prie namo nieko nebuvo, tik pirmo aukšto bute degė šviesa, girdėjosi vaikinų balsai. Suprato, kad šitame bute ir yra jų ieškomas Ž. L. , tuomet nuėjo prie automobilio pasitarti, ką daryti. Kai maždaug po penkių minučių grįžo prie namo, lauke, prie įėjimo, pamatė du stovinčius vaikinus, vienas iš kurių buvo panašus į jų ieškomą Ž. L. . Priėję prie jų pasakė, kad yra policijos pareigūnai iš Klaipėdos, ir paprašė pasakyti savo asmens duomenis. Abu vaikinai pasakė, tuomet paprašė Ž. L. įeiti į laiptinę, nes numatė galimybę, kad vaikinai gali sprukti nuo jų. Jie abu nesipriešino, ramiai įėjo į laiptinę, tačiau kai buvo ištraukti antrankiai, Ž. L. pradėjo garsiai šaukti, kad jis nieko nepadarė, kam tie antrankiai, kad kviestų tėvus. Tada paėmė Ž. L. už rankų, o šis pradėjo draskytis, nesileisti surakinamas, spardytis kojomis. Tuo metu T. N. buvo prie kito vaikino, o jis su S. A. bandė uždėti antrankius Ž. L. . Ž. L. priešinosi, draskėsi, spardėsi. Kažkuriuo momentu Ž. L. krito kartu su S. A. , o jis krito ant jų viršaus. Tada uždėjo Ž. L. antrankius. S. A. pats jau nebeatsistojo, prašė iškviesti greitąją, sakė, kad greičiausiai lūžo koja, labai skauda. Jis pakėlė Ž. L. , o S. A. taip ir liko gulėti, po to buvo išvežtas greitosios pagalbos medikų. Atlikus kratą bute, kuriame svečiavosi Ž. L. , buvo rasta narkotinių medžiagų, jų buvo rasta ir pas Ž. L. (t. 6, b.l. 106-107). 2012-03-12 specialisto išvadoje Nr. G 491/12(03) konstatuota, kad įvykio metu nukentėjusiajam S. A. buvo padaryti šie sužalojimai: krūtinės ląstos dešinės pusės sumušimas, poodinė kraujosruva dešinio žasto–dilbio vidiniame paviršiuje, odos nubrozdinimai abiejų kelių priekiniuose paviršiuose, kurie galėjo gautis dėl bukos traumos, paveikus krūtinės ląstą, dešinę ranką, kelius kietais bukais daiktais – sumušant, atsitrenkiant, ir kairės išorinės kulkšnies lūžimas, vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kuris galėjo būti padarytas staigiai pasukant koją čiurnos sąnaryje (t. 2, b. l.199–200). Taigi, pirmiau aptarti vienas kitą papildantys faktiniai duomenys, kurių patikimumu teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, paneigia tiek nuteistojo Ž. L. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, kad jis nežinojo, jog įvykio metu prie jo priėję S. A. , R. S. ir T. N. yra policijos pareigūnai, tiek jo aiškinimą teisme, kad įvykio metu jis tik bandė ištrūkti, jokio fizinio smurto nenaudojo bei nukentėjusiojo S. A. nesužalojo, taip pat ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad nukentėjusysis S. A. susižalojo paslydęs ant slidžios dangos, ir patvirtina, kad Ž. L. įvykio metu nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų, atvykusių jį sulaikyti, reikalavimams, ir, siekdamas išvengti sulaikymo, pamatęs, kad vienas iš pareigūnų – nukentėjusysis S. A. išsitraukė antrankius ir nori juos jam uždėti, ėmė aktyviai šiam priešintis, suduodamas smūgius rankomis ir kojomis, ko pasekoje nukentėjusysis patyrė pirmiau paminėtus, specialisto išvada konstatuotus sužalojimus. Tai, kad įvykio metu Ž. L. buvo nepilnametis, šios išvados, esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, niekaip nepaneigia, juolab, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pastarasis praeityje jau buvo padaręs smurtinį nusikaltimą, o 2013 metais Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose ne kartą laimėjo prizines vietas jėgos ir ištvermės turnyruose (t. 7, b.l. 37-39), be to, bylos duomenimis nustatyta, jog pastarasis turėjo rimtą priežastį taip elgtis ir siekti išvengti sulaikymo – iš pirmiau aptartų liudytojų T. N. , R. S. parodymų, 2012-02-24 Ž. L. asmens kratos protokolo bei 2012-03-09 specialisto išvados Nr. 30-1E-12 matyti, kad įvykio metu nuteistasis su savimi turėjo aštuonis lankstinukus su narkotine medžiaga bei šioms medžiagoms sverti skirtas elektronines svarstykles (t. 2, b.l. 12, 17-19), taip pat narkotinių medžiagų buvo palikęs ir savo draugų bute, kur svečiavosi (t. 2, b.l. 25-26, 30-32).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam Ž. L. taip pat yra teisėta ir pagrįsta. Ž. L. padarė nusikaltimą valstybės tarnautojo veiklai, numatytą BK 286 straipsnyje, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Ž. L. pasipriešino valstybės tarnautojui panaudodamas fizinį smurtą ir nesunkiai sutrikdymas nukentėjusiojo S. A. sveikatą, kas rodo didesnį šio nuteistojo padarytos veikos pavojingumą. Nuteistasis Ž. L. nusikalto būdamas nepilnametis, tačiau jau buvo teistas už tyčinio smurtinio nusikaltimo padarymą, be to, šiuo nuosprendžiu yra nuteistas už tyčinį sunkų nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, po šių veikų, vos paleistas iš suėmimo, padarė dar ne vieną nusikaltimą, taip pat ir smurtinį, už kuriuos jau yra nuteistas įsiteisėjusiais teismo nuosprendžiais (t. 4, b.l. 175-177, 180-182, t. 7, b.l. 55-81), kas apeliantą neigiamai charakterizuoja, rodo jo polinkį nusikalsti. Nėra nuteistojo Ž. L. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Kolegijos manymu, įvertinus aukščiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam Ž. L. paskirta laisvės atėmimo bausmė, švelnesnė nei BK 286 straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, nėra aiškiai per griežta, ji atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, ko iš esmės savo apeliaciniame skunde neginčija ir pats nuteistasis Ž. L. .

Dėl nuteistojo I. B. apeliacinio skundo.

Kaip matyti iš liudytojų K. K. , R. S. , M. R. parodymų, kito nuteistojo šioje byloje T. A. 2011-11-24 asmens kratos protokolo, 2011-11-30 T. A. asmens kratos metu paimtų daiktų apžiūros protokolo, 2011-11-28 reikalaujamų daiktų pateikimo protokolo, 2011-12-15 tarnybinio pranešimo bei 2012-05-25 specialisto išvados Nr. 9-619 (t. 1, b.l. 61-62, 101-104, 115, 131, 135, 143-146, t. 3, b.l. 61, t. 6, b.l. 56-57), 2011 m. lapkričio 24 d. Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnai, tikrindami operatyvinę informaciją apie T. A. galimai vykdomas nusikalstamas veikas, įskaitant disponavimą suklastotais dokumentais, stebėjo Klaipėdos autobusų stoties Siuntų skyrių ir sulaikė siuntinį iš šio skyriaus pasiėmusį T. A. . Atlikus pastarojo asmens kratą buvo rastas vokas su užrašu „Klaipėda T. A. “ bei jame esantys du A4 formato lapai su LR piliečio asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), išduotos A. P. vardu, kopija ir LR vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto A. P. vardu, kopija, bei du netikri asmens dokumentai: LR piliečio asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), išduota A. P. vardu, tačiau ne su pastarojo, bet su jo brolio M. R. nuotrauka, ir LR vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas A. P. vardu, taip pat su pastarojo brolio M. R. nuotrauka, kuriuos T. A. vardu iš Vilniaus per Tolimojo keleivinio transporto kompanijos Siuntų skyrių 2011 m. lapkričio 23 d. išsiuntė I. B. . Apeliantas nuteistasis I. B. šių faktiniais bylos duomenimis nustatytų aplinkybių neginčija, tačiau, kaip matyti iš paduoto apeliacinio skundo turinio, taip pat šio nuteistojo parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu bei apeliacinės instancijos teisme, laikosi pozicijos, kad jokio nusikaltimo jis nepadarė, dokumentai buvo skirti automobilio registracijai, apie tai, kad jie yra suklastoti jis nežinojo, jokiais veiksmais prie šių dokumentų klastojimo neprisidėjo ir jų klastojimo neorganizavo. Teisiamojo posėdžio metu jis parodė, kad su T. A. susipažino prieš šešerius metus. Kadangi juos siejo draugiški santykiai, 2010 metais iš pastarojo vienerių metų laikotarpiui pasiskolino 15000 Lt automobilių pirkimo-pardavimo verslui vykdyti. Laiku nepavykus grąžinti skolos, pažadėjo T. A. pastarojo ar jo nurodyto asmens vardu perrašyti automobilį Range Rover, kuris ir buvo pirktas už tuos pinigus, atvežtas iš Prancūzijos. Šis automobilis turėjo gedimą, be to, buvo pasibaigęs Prancūzijoje išduotų laikinųjų valstybinių numerių galiojimas, todėl važiuoti su šiuo automobiliu nebuvo galimybės. Jis pažadėjo T. A. , kuris jau buvo radęs automobiliui pirkėją, šiuos klausimus išspręsti ir tuo pačiu paaiškino, kad jam reikalingas žmogus, su kuriuo galėtų sudaryti automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, o tiksliau jo duomenys ar dokumentų kopijos sutarčiai paruošti bei 700 Lt sumokėti meistrams už automobilio remontą. Tuomet T. A. atsiuntė jam nežinomo asmens – A. P. asmens tapatybės kortelę ir vairuotojo pažymėjimą bei pervedė nurodytą sumą automobilio remontui ir pirkimo-pardavimo sutarties parengimo išlaidoms padengti. Kadangi darbo reikalais daugiausiai laiko jis praleisdavo ne Kaune, o Vilniuje ar Klaipėdoje, tai sutrukdė jam laiku sutvarkyti automobilį bei perduoti jį T. A. ar jo nurodytam asmeniui. Dokumentus jis gavo 2011 m. lapkričio 20 d., tačiau vos atsiuntęs A. P. dokumentus, T. A. ėmė jį raginti kuo greičiau viską sutvarkyti, nes, pasak jo, tas asmuo turėjo išvykti į Norvegiją, prašė perduotus A. P. dokumentus grąžinti kuo skubiau. Kodėl T. A. atsiuntė jam ne šių dokumentų kopijas, o originalus, nežino. 2011 m. lapkričio 21 d. jis perrašė minėto asmens vardu automobilį, sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį, o 2011 m. lapkričio 22 d. Vilniuje dokumentus perdavė T. A. nurodytam asmeniui, kuris turėjo juos nuvežti į Klaipėdą, bet sekančią dieną pastarasis dokumentus grąžino, nes į Klaipėdą, kaip planavo, neišvyko. Tuomet jie su T. A. nusprendė šiuos klausimus spręsti ne tiesiogiai, bet per trečiuosius asmenis – autobusų siuntų tarnybą ir tokiu būdu grąžino T. A. A. P. dokumentus, o ar jie buvo tikri, ar ne, jis pasakyti negali, A. P. nepažįsta ir niekada nebuvo matęs. Taip pat jam nežinoma aplinkybė, kad ant A. P. dokumentų buvo M. R. nuotrauka, nes šio asmens jis taip pat nepažinojo ir nebuvo jo matęs. Nuvykęs į VĮ Regitra Kaune jis surašė sutartį, kur nurodė, kad pardavėjas yra iš Prancūzijos, o pirkėjas – A. P. , šią sutartį be parašų įdėjo į automobilį ir viskas iškeliavo T. A. , tokiu būdu jis su pastaruoju pilnai atsiskaitė (t. 6, b.l. 29-31). Iš esmės analogiškos pozicijos teisiamojo posėdžio metu laikėsi ir kitas nuteistasis šioje byloje T. A. , tačiau kiek kitaip aiškino įvykio aplinkybes. Jis parodė, kad 2010 metais, paleistas iš įkalinimo įstaigos ieškojo pajamų šaltinio. Į jį kreipėsi M. R. , klausdamas, ar yra galimybė gauti laikinos registracijos dokumentus Švedijos Karalystėje ir išsilaikyti teises. Tuomet jis aiškinosi per pažįstamus asmenis, kaip tai padaryti, ir pats savo iniciatyva nusprendė padaryti M. R. netikrus asmens dokumentus. Per pažįstamus, kurie užstatinėja pasus lombarde, gavo A. P. dokumentų kopijas, o nuotrauką davė M. R. . Per trečiuosius asmenis, kurių jis žino tik pravardes, buvo pagaminta asmens tapatybės kortelė, tai buvo 2010 metų pavasarį ar vasarą. Dokumentus nusiuntė į Skandinaviją, ten padarė fiktyvią darbo sutartį, užregistravo jį, tačiau kai M. R. sužinojo, kad laikinosios registracijos kortelė bus ne jo vardu, atsisakė paslaugos, taip visi tie dokumentai pas jį ir liko. Kadangi jis ir toliau ieškojo pajamų šaltinių, žinojo, kad I. B. užsiima automobilių prekyba, pasiteiravo, ar būtų įmanoma ir jam kaip nors prisijungti prie tos veiklos. I. B. pasakė, kad galima, kad reikia pinigų ir jis parvarys automobilį. Tuomet jis pasiskolino 15000 Lt, padavė juos I. B. , o šis nupirko Prancūzijoje jam automobilį Range Rover. Automobilis buvo su gedimais, jų niekaip negalėjo pašalinti, todėl negalėjo jo parvežti, viskas tęsėsi apie pora metų, o pinigai buvo paskolinti, jam vilkosi skolos, todėl spaudė I. B. greičiau grąžinti pinigus, nes auga procentai, automobilis nuvertėjo. Po Naujųjų Metų I. B. jam grąžino 15000 Lt, bet buvo užaugę procentai. Tuomet jis pasakė, kad I. B. atiduotų jam džipą, kurį jis parduos ir pasidengs nuostolius. Pinigų nereikalavo, nes I. B. jų neturėjo. Faktiškai parduoti to automobilio nebuvo galimybės, nebent užstatyti jį ir nebegrąžinti užstato. Kadangi turėjo netikrus M. R. dokumentus ir A. P. dokumentų kopijas, tuo pasinaudojo, kad išspręsti savo problemas. Iš pradžių susiskambindavo su I. B. , taip pat bendraudavo internetu „Skype“ programos pagalba. Kadangi buvo praėję daug laiko nuo automobilio pirkimo, nebegaliojo jo dokumentai, klausė I. B. , ar šis galėtų padaryti pirkimo-pardavimo sutartis. Jis sakė, kad kažkaip galima tai padaryti per aikšteles. Tuomet jis ir panaudojo M. R. netikrus dokumentus, apie ką I. B. nebuvo žinoma. Iš pradžių nusiuntė I. B. dokumentų kopijas, bet jų neužteko, tuomet nusiuntė visą voką su kopijomis ir netikra asmens tapatybės kortele, vairuotojo pažymėjimu. Sakė, kad formintų automobilį kieno vardu pavyks, todėl išsiuntė viską, kad išsirinktų, kokie dokumentai reikalingi. Po to kaip tik vienas žmogus turėjo važiuoti į Klaipėdą, bet jam neišėjo, todėl jis, susisiekęs su I. B. paklausė, ar gali atsiųsti per stotį. Pinigus I. B. pervedė, nes reikėjo užregistruoti pirkimo-pardavimo sutartį, buvo pasibaigęs dokumentų galiojimas, jie nebuvo skirti automobilio remontui, buvo didžiulė problema, kaip tą automobilį įforminti ir juo atsikratyti. Po to automobilį jis užstatė vienam žmogui, kurio vardo ir pavardės neprisimena, už tam tikrą sumą, paaiškino, kad automobilį užstato ne jis, bet jo draugas, kad jam reikia pagalbos (t. 6, b.l. 20-24). Taigi, tiek apeliantas nuteistasis I. B. , tiek kitas nuteistasis šioje byloje T. A. teisiamojo posėdžio metu laikėsi pozicijos, kad jiems inkriminuotų netikrų dokumentų – asmens tapatybės kortelės ir vairuotojo pažymėjimo A. P. vardu su M. R. nuotrauka suklastojimą organizavo vienas T. A. , o I. B. prie šių dokumentų suklastojimo jokiais veiksmais neprisidėjo ir nežinojo, kad jie yra netikri. Tokias aplinkybes abu nuteistieji patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme. Tačiau pažymėtina, kad abiejų nuteistųjų parodymai teisiamojo posėdžio metu dėl kai kurių esminių jų iškeltos versijos aplinkybių prieštarauja tarpusavyje. Visų pirma, abu nuteistieji prieštaringai aiškino paskolos I. B. suteikimo aplinkybes. Jei I. B. parodė, kad iki paskolos iš T. A. gavimo jis jokiu automobilių verslu neužsiėmė, o šiam verslui vykdyti iš T. A. pasiskolino 15000 Lt ir už juos nupirko automobilį Range Rover, kuris buvo skirtas ne T. A. , bet pardavimui, ir tik nepavykus šio parduoti dėl gedimų, taip pat nepavykus laiku grąžinti T. A. paskolos, pasiūlė šiam skolą grąžinti ne pinigais, bet perduodant minėtą automobilį, ir, sutvarkęs šio automobilio dokumentus bei perdavęs juos kartu su automobiliu T. A. , su šiuo pilnai atsiskaitė, tai T. A. aiškino, kad žinodamas, jog I. B. užsiima prekyba automobiliais, pasisiūlė prie šios veiklos prisijungti ir, iš trečiųjų asmenų pasiskolinęs 15000 Lt, juos perdavė I. B. , o šis už juos Prancūzijoje nupirko jam automobilį Range Rover, kuris buvo su gedimais, todėl niekaip negalėjo jo atvežti, viskas tęsėsi ilgą laiką, pinigus I. B. grąžino tik po Naujųjų Metų, per tą laiką užaugo procentai, todėl jis pasakė I. B. , kad šis nuostolių padengimui jam atiduotų ir tą automobilį. Šie prieštaravimai kelia pagrįstų abejonių, ar nuteistųjų aiškinimas apie I. B. finansinius įsipareigojimus T. A. atitinka tikrovę, juolab, kad nei vienas iš jų nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad egzistavo ir jų nurodytas Prancūzijoje įgytas automobilis Range Rover. Taip pat abu nuteistieji prieštaringai aiškino ir šioje byloje jiems inkriminuotų netikrų A. P. dokumentų su M. R. nuotrauka bei tikrų A. P. dokumentų kopijų siuntimo aplinkybes. Nuteistasis I. B. parodė, kad sutarus dėl automobilio perdavimo T. A. , pastarajam paaiškino, jog reikės sudaryti automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, o tam reikalingi asmens, kurio vardu bus sudaryta sutartis, duomenys arba dokumentų kopijos, o kodėl T. A. atsiuntė jam dokumentų originalus, nežino. Tuo tarpu T. A. aiškino, kad iš pradžių prikimo-pardavimo sutarties sudarymui I. B. jis nusiuntė dokumentų kopijas, tačiau jų neužteko, tuomet nusiuntė voką, į kurį įdėjo tiek dokumentų kopijas, tiek netikrus asmens tapatybės kortelę bei vairuotojo pažymėjimą, kad I. B. galėtų išsirinkti tuos dokumentus, kurie bus reikalingi. Nors apeliacinės instancijos teisme I. B. jau ėmė teigti, kad gavęs iš T. A. dokumentų kopijas jis suprato, kad jų neužteks ir tuomet paprašė atsiųsti dokumentų originalus, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad I. B. negalėjo paaiškinti, kodėl pakeitė teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus, taip pat šio nuteistojo parodymų nenuoseklumą viso proceso metu (ikiteisminio tyrimo metu pastarasis, apklaustas liudytoju, aiškino, kad paprašytas T. A. tiesiog persiuntė šiam kito asmens perduotus dokumentus, o vėliau, pareiškus įtarimą, iš viso atsisakė duoti parodymus), tokį jo aiškinimą vertina kaip bandymą savo parodymus priderinti prie T. A. nurodytų aplinkybių. Galiausiai, nuteistieji negalėjo konkrečiai paaiškinti ir tų aplinkybių, kam gi buvo skirti T. A. 2011 m. lapkričio 23 d. I. B. pervesti 700 Lt. Nuteistasis T. A. tvirtino, kad pinigus pervedė I. B. dėl to, kad šis turėjo paruošti ir užregistruoti automobilio pirkimo-pardavimo sutartį ne jo, bet kokio nors kito asmens vardu, kad tai buvo didelė problema, tuo tarpu I. B. aiškino, kad pinigai buvo skirti automobilio remontui ir automobilio pirkimo-pardavimo sutarties parengimui, tačiau tuo pačiu pats patvirtino, kad jokios pirkimo-pardavimo sutarties niekur neregistravo, tik užpildė sutarties blanką ir ją kartu su automobiliu perdavė T. A. , taigi, nepatyrė jokių sąnaudų. Abu nuteistieji taip pat tvirtino, kad I. B. už T. A. pinigus nupirktas automobilis turėjo tokį gedimą, kurio ilgą laiką negalėjo pašalinti nei užsienyje, nei Lietuvoje dirbantys meistrai, taigi, akivaizdu, kad 700 Lt nebuvo ta suma, kuri būtų galėjusi tokią problemą išspręsti. Juolab, kad visiškai nelogiška būtų T. A. , kuriam I. B. , pasak nuteistųjų, ir taip buvo skolingas didelę sumą pinigų, dar siųstų šiam pinigų, kad pastarasis galėtų išspręsti savo finansinių įsipareigojimų tam pačiam T. A. klausimą. Esant tokioms aplinkybėms, vertinti pirmiau aptartus prieštaringus nuteistojo I. B. ir nuteistojo T. A. parodymus kaip patikimus, nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Be to, juos paneigia išslaptintoje suvestinėje 2012-01-06 Nr. (21/23)-37S-20(RN) pateikti operatyvinio tyrimo metu, panaudojant technines priemones specialia tvarka, užfiksuoti 2011 metais, laikotarpiu nuo lapkričio 19 d. 13.39 val. iki lapkričio 23 d. 20.09 val., vykę T. A. ir I. B. pokalbiai bei SMS žinutės (t. 1, b.l. 66-71), kuriuose nei apie kokį nors automobilį, nei apie jo pirkimo-pardavimo sutartį neužsimenama, o priešingai, kaip teisingai šiuos pokalbius įvertinęs byloje surinktų kitų faktinių bylos duomenų kontekste, konstatavo ir apygardos teismas, tariamasi dėl dokumentų klastojimo. Visų pirma, iš minėtos suvestinės matyti, kad 2011-11-19 13:39 val. vykusio pokalbio metu T. A. sako I. B. , kad jau ruošėsi jam skambinti, nes nutarė, kad „du kartus nevažinėti bereikalingai, žinai, aš šiandieną nueisiu į stotį, nu ten tokius dokumentus išsiųsiu, į sąskaitą įmesiu tau pinigėlių, o paskui atvažiuosiu pasiimsiu žinai, <...> popieriaus lapą atsiųsiu dabar, žinai ir viskas“. Taigi, abu nuteistieji kalbasi apie „dokumentų“, „popieriaus lapo“ perdavimą ir pinigų pervedimą, dėl kurių, akivaizdu, jie jau buvo susitarę dar iki teisėsaugos institucijų pareigūnams 2011-11-19 13:39 val. pradedant kontroliuoti ir fiksuoti T. A. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinį. Iš paminėtos išslaptintos suvestinės taip pat matyti, kad T. A. , išsiuntęs I. B. siuntinį, sekančią dieną, 11:42 val., SMS žinute pastarąjį apie tai informuoja ir tuo pačiu nurodo, kad „ten reikia padaryti pagal tuos duomenis, kur atšviesta“, o tos pačios dienos vakare, 18.53 val., I. B. teiraujasi pastarojo „tai ten ir tą, ir tą, ane“, kas iš esmės paneigia T. A. parodymus, kad jis 2011 m. lapkričio 19 d. siuntė I. B. tiek tikrų dokumentų kopijas, tiek netikrus dokumentus, kad šis išsirinktų, kurių jam reikia automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui, jau nekalbant apie tai, kad automobilio sutarties parengimui ar automobilio registravimui vairuotojo pažymėjimas iš viso nebuvo reikalingas, ir pirmiau aptartų faktinių bylos duomenų, patvirtinančių, kad T. A. asmens kratos metu I. B. jam atsiųstame voke buvo rastos tikrų A. P. dokumentų – asmens tapatybės kortelės ir vairuotojo pažymėjimo kopijos bei pagal šias kopijas pagaminti A. P. asmens tapatybės kortelė ir vairuotojo pažymėjimas su M. R. nuotrauka, kontekste rodo, kad šiuo konkrečiu atveju T. A. aiškino I. B. , kad netikrus dokumentus reikia pagaminti pagal jo per siuntų skyrių išsiųstas kopijas, o I. B. , šias kopijas gavęs, tikslinosi, ar reikia pagaminti abu dokumentus, t.y. ir asmens tapatybės kortelę, ir vairuotojo pažymėjimą. Be to, iš užfiksuotų pokalbių matyti, kad T. A. 2011 m. lapkričio 19 d., dar prieš išsiųsdamas I. B. siuntinį, teiravosi, ar negalėtų pastarasis visko sutvarkyti iki sekančios dienos, t.y. lapkričio 20 d., vakaro: „nu aš galvoju, jei tu šiandien daleiskim gautum, paimtum, ką, jau rytoj kaip ir vakarui kaip ir viskas būtų jaučiu, ane“, o I. B. , nurodęs T. A. , kad taip greitai jam visko sutvarkyti nepavyks, 2011 m. lapkričio 20 d. 18.53 val. vykusio pokalbio metu aiškino šiam, kad jau dabar važiuos ir viską paduos, nes sekančią dieną, kaip ir dar kitą, jo nebus Kaune: „gerai, nes aš vis tiek žinai dabar važiuosiu, nes rytoj manęs nebus, žinai, visą dieną, poryt irgi, <...>, tai aš vis tiek dabar važiuosiu, viską paduosiu, žinai“, kas, įvertinus tą aplinkybę, kad 2011-11-20 buvo sekmadienis, t.y. nedarbo diena, tik dar kartą paneigia nuteistųjų aiškinimą, kad jie tarpusavyje kalbėjo ne apie netikrų dokumentų pagaminimą, ką turėjo padaryti I. B. surastas, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, o apie oficialių automobilio pirkimo-pardavimo dokumentų sutvarkymą ir šio automobilio įregistravimą. Juolab, kad T. A. , teisme teigęs, jog netikrus A. P. dokumentus su M. R. nuotrauka jis tiesiog laikė pas save jau kurį laiką, nes M. R. , kuriam jis dar anksčiau juos pagamino per trečiuosius asmenis, jų atsisakė, 2011 m. lapkričio 19 d. išsiuntęs I. B. dokumentus, kurie, kaip aiškino, jam pačiam nebuvo reikalingi, dar tą pačią dieną skubino I. B. kuo greičiau viską sutvarkyti, vėliausiai iki trečiadienio, t.y. 2011 m. lapkričio 23 d., o tai, įvertinus tiek T. A. pokalbio su I. B. metu pasakytus žodžius, kad jam dokumentų reikia skubiai, nes „mano draugas ketvirtadienį išvyksta į Šiaurę“, bei tą aplinkybę, kad trečiadienio popietę paaiškėjus, jog I. B. į Kauną grįš ir iš Klaipėdos atvyksiančiam T. A. dokumentus galės perduoti tik vėlai vakare, buvo nuspręsta rizikuoti ir siųsti juos per siuntų skyrių, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad šių pokalbių metu abu nuteistieji tarėsi dėl netikrų asmens dokumentų – asmens tapatybės kortelės ir vairuotojo pažymėjimo pagaminimo konkrečiam asmeniui, kuris negalėjo jų ilgai laukti, kadangi jau ketvirtadienį turėjo išvykti į užsienį.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis I. B. , siekdamas patvirtinti pirmiau minėtos jo ir T. A. teisme iškeltos netikrų dokumentų pagaminimo versijos teisingumą, nurodė žinantis, kas T. A. prašymu pagamino jam inkriminuotus dokumentus, ir tai yra Kaune gyvenantis N. M. . Tokias aplinkybes patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas nuteistasis T. A. , kuris parodė, kad jam atliekant laisvės atėmimo bausmę vienas iš nuteistųjų nurodė asmenį, vardu A., kuris gali pagelbėti pagaminti dokumentus. Po to, kai M. R. kreipėsi į jį su prašymu dėl laikinos registracijos Švedijoje, jis susitiko su A., o šis jam davė žmogaus, galinčio pagaminti dokumentus, telefono numerį. Pasiskambinęs nurodytu numeriu jis susitiko su tuo žmogumi. Tai buvo N. M. , jis padavė šiam dokumentų kopijas, o po kelių dienų N. M. jam perdavė pagamintus netikrus dokumentus. Tačiau apeliacinės instancijos teisme liudytoju apklaustas N. M. ir šį I. B. ir T. A. aiškinimą paneigė. Jis parodė, kad yra pagaminęs ne vieną netikrą dokumentą, dėl to jau yra nuteistas, tačiau nei I. B. , nei T. A. nepažįsta ir jokių dokumentų T. A. ar savo brolio, kurio vardas A., prašymu, įskaitant A. P. asmens tapatybės kortelę ir vairuotojo pažymėjimą, negamino.

Taigi, įvertinusi pirmiau aptartų bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir, remdamasis jais, padarė pagrįstą išvadą, kad I. B. organizavo netikrų asmens tapatybės kortelės ir vairuotojo pažymėjimo pagaminimą, kur jo veiksmai pasireiškė tuo, kad, susitaręs su T. A. pagaminti netikrus asmens tapatybės kortelę ir vairuotojo pažymėjimą M. R. , surado tyrimo nenustatytą asmenį, kuris pagamino netikrus asmens tapatybės kortelę ir vairuotojo pažymėjimą A. P. vardu su M. R. nuotrauka pagal I. B. jam perduotas iš T. A. gautas tikrų A. P. dokumentų kopijas, po ko I. B. šiuos netikrus dokumentus laikė prie savęs ir gabeno, kol per Tolimojo keleivinio transporto kompanijos Vilniaus mieste siuntų skyrių išsiuntė T. A. į Klaipėdos autobusų stoties Siuntinių skyrių, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje. Apeliaciniame skunde išdėstyti nuteistojo I. B. samprotavimai, kad T. A. turėjo pakankamai platų pažįstamų ratą, todėl nebuvo reikalo dėl netikrų dokumentų pagaminimo kreiptis į jį, taip pat kaip ir ta aplinkybė, kad byloje nebuvo nustatyta, kada ir kokiu būdu I. B. buvo perduota M. R. nuotrauka, šių teismo išvadų, esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, niekaip nepaneigia, juolab, kad kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, sulaikytas ir apžiūrėtas buvo tik I. B. T. A. atsiųstas vokas, tuo tarpu, tai, ką I. B. siuntė T. A. , žinoma tik iš pastarųjų parodymų, kurie, kaip jau minėta, neatitiko tikrovės.

Apeliaciniame skunde I. B. nurodo, kad buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, iš esmės suvaržęs jo teises, nes skundžiamu nuosprendžiu jis nuteistasis pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, tuo tarpu kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad jis kaltinamas BK 302 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu. Iš tiesų, kaltinamajame akte nurodyta, kad atsakomybė už I. B. padarytą nusikalstamą veiką numatyta BK 302 straipsnio 2 dalyje, tačiau šiame procesiniame dokumente taip pat yra aprašytos I. B. inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės, kurios atitinka būtent BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, t.y. netikrų asmens dokumentų – asmens tapatybės kortelės ir vairuotojo pažymėjimo, pagaminimo organizavimas, šių pagamintų netikrų dokumentų laikymas, gabenimas ir siuntimas, nurodytas šių nusikalstamų veikų padarymo laikas, vieta ir būdas. Byloje esantis teisiamojo posėdžio protokolas patvirtina, kad nuteistasis I. B. teisme parodymus davė būtent apie šias, kaltinamajame akte aprašytas jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybes ir būtent nuo tokio kaltinimo, o ne nuo kaltinimo dėl anspaudų, spaudų ar dokumentų pagrobimo arba pagrobtųjų panaudojimo (BK 302 straipsnio 2 dalis), gynėsi, taip pat būtent kaltinamajame akte išdėstytas I. B. inkriminuojamos nusikalstamos veikos, t.y. netikrų asmens dokumentų – asmens tapatybės kortelės ir vairuotojo pažymėjimo pagaminimo organizavimo, šių pagamintų netikrų dokumentų laikymo, gabenimo ir siuntimo aplinkybes baigiamųjų kalbų metu analizavo ir ginčijo jo gynėjas, nors ir nurodė, kad I. B. nepadarė BK 302 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos. Esant tokioms aplinkybėms, taip pat įvertinus tai, kad tame pačiame kaltinamajame akte yra nurodyta, kad atsakomybė už analogiškus I. B. bendrininko T. A. veiksmus numatyta BK 300 straipsnio 2 dalyje, kad ikiteisminio tyrimo metu I. B. įteiktame pranešime apie įtarimą, kuriame išdėstytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, analogiškos išdėstytoms kaltinamajame akte, buvo nurodyta, kad jo veiksmai atitinka BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius (t. 5, b.l. 26-27), be to, ir teismui jis buvo atiduotas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (t. 5, b.l. 130-131), konstatuoti, kad dėl kaltinamajame akte padarytos techninės klaidos, nurodant baudžiamąjį įstatymą, numatantį atsakomybę už padarytą veiką, iš esmės buvo suvaržyta I. B. teisė žinoti kuo yra kaltinamas ar jo teisė į gynybą, nėra pagrindo.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su nuteistojo I. B. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apygardos teismas šių baudžiamojo įstatymo nuostatų tinkamai nesilaikė, dėl ko paskyrė I. B. savo dydžiu aiškiai per griežtą bausmę. Vertinti tai kaip bylą nagrinėjusio teismo šališkumą nėra pagrindo, tačiau tai sudaro pagrindą keisti apygardos teismo nuosprendį dalyje dėl bausmės skyrimo I. B. , švelninant šiam nuteistajam paskirtą bausmę.

Apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad I. B. padarė vieną apysunkį nusikaltimą, anksčiau teistas, bausmės neatlikęs, kaltu visiškai neprisipažino. Įvertinęs šias aplinkybes konstatavo, kad I. B. skirtina laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, parinkdamas tokią bausmės rūšį, teismas bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Bylos duomenimis, I. B. padarė nusikaltimą valdymo tvarkai, susijusį su dokumentų klastojimu, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis) ir už kurio padarymą numato dvi alternatyvias bausmes – areštą arba laisvės atėmimą iki ketverių metų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad I. B. praeityje jau ne kartą buvo nusikaltęs, nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neatlikęs visos ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu (t. 5, b.l. 34-38), ne kartą buvo baustas administracine tvarka (t. 5, b.l. 17-24), todėl pagrįsta apygardos teismo išvada, kad bausmės tikslai šiam nuteistajam gali būti pasiekti tik paskyrus griežčiausią baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, toks teismo sprendimas atitinka BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Kita vertus, paskirdamas I. B. laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu žymiai viršijančią baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nustatytą šios bausmės vidurkį, teismas tokio savo sprendimo visiškai nemotyvavo, tuo pažeisdamas BK 61 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Kaip jau minėta, I. B. padarė vieną apysunkį nusikaltimą, nusikalto veikdamas bendrininkų grupe, kas sunkina jo atsakomybę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Kita vertus, bylos duomenys patvirtina, kad nusikaltimo iniciatorius buvo ne I. B. , bet kitas nuteistasis šioje byloje – T. A. , kuris, esant kitoms iš esmės analogiškoms bausmės skyrimui reikšmingoms aplinkybėms, šioje byloje dar yra nuteistas už dviejų sunkių nusikaltimų padarymą. Be to, baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad minėtas I. B. bendrininkas T. A. , vos gavęs I. B. atsiųstus netikrus dokumentus, buvo sulaikytas teisėsaugos pareigūnų, taigi, netikri dokumentai, kurių pagaminimą T. A. iniciatyva organizavo I. B. , į apyvartą nepateko ir reali žala įstatymo ginamoms vertybėms jo nusikalstamais veiksmais nebuvo padaryta. I. B. dirba, turi šeimą, duomenų, kad per daugiau kaip trejus metus, praėjusius nuo nusikalstamos veikos padarymo, būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų, byloje nėra. Visos šios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, rodo mažesnį I. B. padaryto nusikaltimo bei jo asmenybės pavojingumą, ko apygardos teismas, paskirdamas I. B. sankcijos vidurkį žymiai viršijančią laisvės atėmimo bausmę, analogišką kitam nuteistajam šioje byloje T. A. paskirtajai bausmei, tinkamai neįvertino, todėl I. B. už BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą paskyrė savo dydžiu aiškiai per griežtą bausmę. Pažymėtina ir tai, kad apygardos teismo nuosprendyje nurodyta aplinkybė, jog I. B. savo kaltės dėl nusikaltimo padarymo nepripažino, negali būti pagrindu griežtinti skiriamą bausmę. Esant tokioms aplinkybėms, apygardos teismo nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 2 punktas), nuteistajam I. B. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje, paskirta laisvės atėmimo bausmė švelninama. Paskirtoji bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis, bendrinama su Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu I. B. paskirta bausme, nes naują nusikalstamą veiką I. B. padarė pilnai šios bausmės neatlikęs, lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. nuosprendį dalyje dėl bausmės skyrimo I. B. pakeisti:

I. B. , pripažintam kaltu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, paskirti laisvės atėmimo bausmę 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalimi, prie neatliktos bausmės dalies – 2 metų 11 mėnesių 14 dienų laisvės atėmimo pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 2 (dviems) mėnesiams.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio faktinio vykdymo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo Ž. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Svajūnas KnizlerisTeisėjai Kęstutis JucysRegina Gaudutienė