- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-11-14
- Bylos Nr.
- 1A-245-417/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-55366-2018-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelija Sadauskaitė, Eduardas Maškevičius, Remigijus Preikšaitis
- Nuteistasis
- N. J.
- Civilinis atsakovas
- V. A., M. J.
- Kategorijos
- 1.2.26.2Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str.)
- 2.4.6.3.2Kai yra BK 36–40, 93 str., 114 str. 3 d., 147 str. 3 d., 147-2 str. 2 d., 157 str. 3 d., 189-1 str. 2 d., 227 str. 4 d., 259 str. 3 d. ir 291 str. 2 ir 3 d. numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 327 str. 2 p.)
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Remigijaus Preikšaičio ir Aurelijos Sadauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. J. apeliacinį skundą dėl 2019 m. birželio 27 d. Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų nuosprendžio, kuriuo N. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per bausmės atlikimo laikotarpį dalyvauti probacijos tarnybos organizuojamose elgesio pataisos programose.
Iš N. J. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 30,52 euro nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti. Nesant galimybės šių išlaidų išieškoti iš N. J., jas subsidiariosios atsakomybės tvarka išieškoti iš nepilnamečio atstovų pagal įstatymą ir civilinių atsakovų V. A. ir M. J..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. N. J. nuteistas už tai, kad 2018 m. lapkričio mėn. 19 d., apie 16.45 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, t. y. tyčia spyrė F. B. į veidą, padarydamas nosies sumušimą, kraujosruvas nosyje, lūpose, gilius nubrozdinimus lūpose, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis N. J. prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2019 m. birželio 27 d. nuosprendį ir jį išteisinti.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas neišsamiai ir neobjektyviai įvertinus byloje surinktus įrodymus, padarant tarpusavyje prieštaraujančias išvadas, pažeidžiant procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų visumos tyrimą ir vertinimą. Pirmosios instancijos teismas dalies byloje surinktų įrodymų nuosprendyje visiškai nenurodė, jų neanalizavo ir nevertino, tokiu būdu pažeidė procesines normas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ne objektyviais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, o prielaida apie tariamą apelianto dalyvavimą nusikaltimo padaryme. Nuo pirmosios savo apklausos ikiteisminio tyrimo pareigūnams, o vėliau teisme apeliantas nuosekliai neigė, kad 2018 m. lapkričio 19 d. buvo sutikęs nukentėjusįjį F. B.. Jis nuosekliai nurodė, kad būtent jam inkriminuojamo nusikaltimo metu jis buvo su savo draugais A. B., E. Š., E. R., pas E. Š. jo namuose, tai patvirtino savo parodymuose E. Š. ir šie parodymai ikiteisminio tyrimo metu nėra paneigti. Nesuprantami ikiteisminio tyrimo veiksmai tik praėjus ilgam laiko tarpui apklausinėti liudytojus, su kuriais jis įvykio dieną buvo kartu, kadangi natūralu, kad praėjus ilgam laiko tarpui sunku atkurti visas aplinkybes.
2.2. Apelianto teigimu, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad akistatos metu nukentėjęs F. B. apibūdino jį sumušusį asmenį kaip vilkėjusį ilgą paltą, o apeliantas nėra turėjęs ir dėvėjęs palto, tai patvirtino teismo metu ir apelianto tėvas M. J.. Šis faktas nebuvo paneigtas ikiteisminio tyrimo metu po akistatos, apklausiant apelianto mamą apie jo turimus ir dėvimus drabužius. Šis faktas galėjo būti nustatomas ikiteisminio tyrimo metu pasitelkus vaizdo fiksavimo kameras, esančias mokykloje.
2.3. Skunde taip pat nurodoma, kad nukentėjusysis F. B. akistatos metu visiškai negalėjo apibūdinti sužalojimo mechanizmo, jo parodymai išsiskyrė su parodymais, duotais apklausose, minėti neatitikimai nebuvo pašalinti ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu F. B. nurodė, kad smūgį apeliantas sudavė pastarajam einant jau nusisukus, tačiau nukentėjusysis negalėjo paaiškinti, kaip galėjo matyti apeliantą nusisukęs. Apklausų metu nukentėjusysis nurodė, kad apeliantas spyrė iš priekio, o liudytojas ir nukentėjusiojo draugas T. Š. nurodė, kad jis stovėjo F. B. iš šono. Nukentėjusysis F. B. pirmoje apklausoje nurodė, kad konflikto metu su T. Š. buvo 7 ar 8 asmenys, iš jų keli vaikinai ir kelios merginos. Tačiau V. B. parodymuose yra pažymėta, kad nukentėjusysis matė apie 10 asmenų. Ikiteisminio tyrimo metu iš minėto būrelio jaunuolių nebuvo nustatytas nė vienas asmuo, nebuvo apklaustas, nebuvo išsiaiškinta, kas tie asmenys, kas sudavė per veidą T. Š. ir ar tie patys asmenys nebuvo sugrįžę pasižiūrėti T. B. sužalojimo. Be to, kaip nurodo pats nukentėjusysis, vaikinai, kurie sugrįžo prie F. B., telefonu pasišvietė apžiūrinėdami nukentėjusįjį, o tai tik įrodo, jog tuo metu jau buvo tamsus paros metas ir nukentėjusysis kaltinamąjį galėjo paprasčiausiai sumaišyti su kitu asmeniu. Ikiteisminis tyrimas apsiribojo tik nukentėjusiojo draugo parodymais, kurie nesutampa su nukentėjusiojo parodymais. Be to, nebuvo nustatytas asmuo, kuris vilkėjo paltą, buvo galima nustatyti būrelio vaikinų ir merginų asmenybes, kadangi konfliktas prasidėjo su T. Š. ir iš bylos medžiagos yra aišku, kad jis minėtus asmenis pažinojo, kadangi jam buvo suduota per veidą dėl merginos.
2.4. Pirmosios instancijos teismas pagrindiniu įrodymu, pagrindžiančiu apelianto kaltę, laiko nukentėjusiojo F. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir jo draugo T. Š. parodymus, kurie nesutampa su nukentėjusiojo parodymais, kadangi visur minima, jog F. B. buvo sumuštas 16.45 val., o pastarasis nurodo, jog 16.00 val., tai paneigia apelianto buvimą įvykio vietoje, nes dar 19.30 val. jis buvo pas savo draugą E. Š.. Apeliantas nurodo, kad jis yra ramaus būdo, tai patvirtina ir jo charakteristika, yra (duomenys neskelbtini) sąjungos narys, niekuomet už jokius pažeidimus nėra baustas, niekuomet nėra turėjęs ir dėvėjęs palto ir jam inkriminuojamos veikos neįvykdė. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė tik apeliantą, visiškai ignoravo įrodymus, paneigiančius jo dalyvavimą nusikaltimo padaryme, įrodymų neanalizavo, nevertino lygindamas su kitais duomenimis, nuosprendį priėmė ne analizuodamas ir vertindamas visumą įrodymų, o darydamas prielaidas.
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
4. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam N. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai N. J. pripažino kaltu padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis.
5. Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, jog, priimdamas procesinį sprendimą baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėjęs teismas pažeidė minėtus reikalavimus, vien proceso dalyviui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013 ir kt.).
6. BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto pavartojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje.
7. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra įrodyta N. J. kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo. Apeliantas daug dėmesio skiria bylos įrodymų detaliai analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir sava vertinimo versija, didžioji dalis skunde paminėtų pažeidimų grindžiami ir argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu. Tačiau šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, kadangi, susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino įrodymus dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo ir pagrįstai N. J. pripažino kaltu. Tauragės apylinkės teismas nagrinėjamu atveju tiesiogiai ir nuodugniai ištyrė bei įvertino byloje surinktus duomenis, juos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai N. J. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje ne tik išsamiai bei objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, bet ir juos sujungė į nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, kuri leido padaryti pagrįstas išvadas dėl N. J. kaltumo, jo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo.
8. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, kad jo veikoje yra BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo F. B. ir liudytojo T. Š. parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje apklausti liudytojai – A. B., E. Š., E. R., teigia, kad N. J. nepadarė nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu.
9. Nors nuteistojo skunde nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas vien nukentėjusiojo F. B. ir liudytojo T. Š. parodymais, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusiojo F. B. ir liudytojo T. Š. parodymai nėra prieštaringi, jie sutampa tarpusavyje ir vieni kitus papildo, abu šie asmenys tiesiogiai matė nagrinėjamą įvykį, todėl būtent šių asmenų parodymai yra pagrindiniai duomenys, pagal kuriuos galima spręsti apie įvykio aplinkybes, o kiti byloje užfiksuoti duomenys leidžia tik įvertinti nukentėjusiojo, nuteistojo bei liudytojo T. Š. parodymų patikimumą. Nors apeliantas skunde išsamiai analizuoja šių asmenų parodymus ir teigia, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo T. Š. parodymai kiekvienos apklausos metu skiriasi dėl smurtinių veiksmų atlikimo, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, šių asmenų parodymų esminės detalės sutampa ir neabejotinai patvirtina N. J. kaltę dėl BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo.
10. Pats N. J. neigia savo kaltę dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodo, kad nagrinėjamo įvykio metu, t. y. 2018 m. lapkričio 19 d., įvykio vietoje nebuvo, o laiką leido pas draugą E. Š.. Tačiau pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, nustatė, kad N. J. nurodoma versija nepasitvirtino, ją paneigia byloje surinkti, ištirti bei įvertinti įrodymai. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti.
10.1. Iš nukentėjusiojo F. B. parodymų matyti, jog nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis teigė, kad 2018 m. lapkričio 19 d. jis su draugu T. Š. ėjo pasitikti kito draugo, eidami pamatė jaunuolių grupelę, iš jų pažinojo tik vieną vaikiną – N. J., minėti vaikinai pasakė, kad F. B. su T. Š. sustotų. Jiems sustojus, prie jų priėjo minėti vaikinai, kažkuris iš vaikinų priėjo prie T. Š. ir kažko klausė (ko lendi ir pan.), sudavė T. Š. delnais per veidą, tuomet F. B. su T. Š. jau susiruošė eiti, tačiau tuo metu N. J., kuris stovėjo šalia nukentėjusiojo, spyrė nukentėjusiajam į veidą ir jį sužalojo (t. 1, b. l. 64–65). Pažymėtina, kad šiuos savo parodymus nukentėjusysis patvirtino ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (t. 1, b. l. 90–91), ir akistatos su nuteistuoju N. J. metu (t 1, b. l. 168–169). Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir liudytoja V. B., kuriai apie įvykio aplinkybes iš karto papasakojo nukentėjusysis (t. 1, b. l. 14–15), dėl to ji tą pačią dieną kreipėsi į teisėsaugos institucijas.
10.2. Nukentėjusiojo F. B. nurodytas aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu patvirtino liudytojas T. Š., kuris matė, kaip F. B. buvo sužalotas. Liudytojas T. Š. nurodė, kad 2018 m. lapkričio 19 d. jis su F. B. ėjo pasitikti draugo, kai prie jų priėjo vaikinų, iš kurių jis pažinojo tik N. J., grupelė. Vienas iš minėtų vaikinų priėjo prie ir jo ir ketino jam suduoti, tačiau jis išvengė smūgio ir, jam su F. B. nueinant, N. J. priėjo prie F. B. ir spyrė jam į veidą (t. 1, b. l. 99–100). Šiuos savo parodymus liudytojas T. Š. patvirtino ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (t. 1, b. l. 109–110). Taigi iš tikrųjų nukentėjusysis F. B. ir liudytojas T. Š. viso proceso metu iš esmės nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, jų nurodytos aplinkybės tarpusavyje sutampa, todėl netikėti, kad viskas vyko taip, kaip aiškina nukentėjusysis ir liudytojas, nėra jokio pagrindo. Esant visoms šioms aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesiremti aptartais nukentėjusiojo ir liudytojo T. Š. parodymais ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo N. J. teiginiais, kad jis net nebuvo įvykio vietoje. Todėl nuteistojo skunde nurodomi nukentėjusiojo ir liudytojo T. Š. parodymų nesutapimai nėra laikytini esminiais ir jie anksčiau išdėstytų ir išanalizuotų aplinkybių dėl nukentėjusiojo ir liudytojo T. Š. duotų parodymų objektyvumo nepaneigia. Būtent dėl tokių nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas apelianto ginčijamais nukentėjusiojo ir liudytojo T. Š. parodymais rėmėsi teisėtai ir pagrįstai.
10.3. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nukentėjusiojo nurodomos įvykio versijos nepaneigia jokie kiti byloje surinkti patikimi duomenys, o priešingai, byloje yra duomenų, kurie ją patvirtina. Nors apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas aplinkybei, kad nuteistojo nurodytas aplinkybes patvirtina liudytojai A. B., E. Š., E. R., tačiau vien dėl šios aplinkybės nėra pagrindo netikėti minėtais nukentėjusiojo F. B. ir liudytojo T. Š. parodymais. Vertinant nuteistojo nurodytų liudytojų A. B., E. Š., E. R. parodymus, svarbu atkreipti dėmesį, kad nė vienas iš šių liudytojų negalėjo tiksliai pasakyti, ką jie veikė nagrinėjamo įvykio metu, t. y. 2018 m. lapkričio 19 d., ir negalėjo tiksliai patvirtinti, kad būtent 2018 m. lapkričio 18 d. N. J. buvo su jais, visi liudytojai tik teigė, kad jiems N. J. nurodė, kad būtent minėtą dieną jie praleido kartu ir tą dieną esą N. J. negalėjo sužaloti F. B.. Be to, visi nuteistojo nurodyti liudytojai buvo apklausti po įvykio praėjus beveik trims mėnesiams, o nukentėjusysis F. B. ir liudytojas T. Š. buvo apklausti iš karto po įvykio. Pažymėtina, kad asmenų parodymai, duoti iš karto po įvykio, geriau atspindi įvykio situaciją, nes nuo įvykio praėjus nedaug laiko yra lengviau atsiminti visas aplinkybes ir tiksliai jas nurodyti, be to, yra mažiau galimybių suderinti parodymus. Todėl akivaizdu, kad nukentėjusiojo F. B. ir liudytojo T. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atspindi tikrąją įvykio situaciją. Be to, nukentėjusysis patvirtino, kad su N. J. nebendrauja, pažįsta jį tik iš matymo, su juo nėra buvę jokių konfliktų, todėl nėra pagrindo manyti, jog jis galėtų apkalbėti N. J.. Pažymėtina, kad tiek nukentėjusysis F. B., tiek liudytojas T. Š. apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją nors ir nebuvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, tačiau jie abu pasižadėjo sakyti tiesą (t. 1, b. l. 90, 110), todėl nėra pagrindo abejoti šių asmenų parodymais.
10.4. Be to, tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra eiliniai įrodymų šaltiniai, kurių patikimumas tikrinamas įprastiniais būdais, taikomais vertinant subjektyviosios kilmės duomenų patikimumą. Vertinant atskirų įrodymų šaltinių patikimumą ir savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, būtina atsižvelgti į asmens santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą. Tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojų parodymai yra vertinami įrodymų viseto kontekste, lyginami su kitais byloje surinktais duomenimis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiojo F. B. ir liudytojų T. Š. ir liudytojos V. B. parodymais, kuriuos patvirtina kita bylos medžiaga, o apelianto nurodytų liudytojų A. B., E. Š., E. R. parodymai neatitinka kitos bylos medžiagos (nukentėjusiojo, liudytojų T. Š. ir V. B. parodymai, specialisto išvada ir kt.). Todėl apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad N. J. teisinančią versiją tvirtinančių asmenų (liudytojų A. B., E. Š., E. R.) parodymai yra visiškai paneigti anksčiau aptartų įrodymų visumos. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.
10.5. Apeliantas skunde didelį dėmesį skiria aplinkybei, kad atliekant ikiteisminį tyrimą akistatos metu nukentėjusysis F. B. nurodė, kad jį sužalojęs asmuo vilkėjo paltą, tačiau nuteistasis teigia, kad jis nėra turėjęs ilgo palto. Nuteistojo teigimu, ši aplinkybė paneigia jo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, ikiteisminio tyrimo metu ji nebuvo paneigta, neatlikti jokie veiksmai, kad būtų nustatyta, ar jis iš viso turi paltą. Tačiau pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami ikiteisminio tyrimo subjektui, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, nusprendus, jog tam tikrą veiksmą atlikti būtina; atliekant ikiteisminį tyrimą, neprivalo būti atliekami absoliučiai visi BPK nurodyti tyrimo veiksmai (BPK 164 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 1 dalis.). Kokius tyrimo veiksmus būtina atlikti, ikiteisminio tyrimo metu sprendžia pats ikiteisminio tyrimo subjektas. Taigi prokuroras, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, padarė išvadą, kad surinktų duomenų pakanka bylą perduoti į teismą. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatinėjama, ar N. J. turi paltą, nepaneigia nukentėjusiojo F. B. ir liudytojo T. Š. parodymų apie tai, kad jie atpažino N. J. kaip asmenį, sumušusį F. B.. Pažymėtina, kad nukentėjusysis F. B. iš karto po įvykio nurodė asmenį, kuris sužalojo nukentėjusįjį, išsamiai nurodė, kiek smūgių jam buvo suduota ir į kokias kūno vietas, jo parodymus patvirtina byloje esanti specialisto išvada Nr. G436/2018(10), todėl, nesant kitų nukentėjusiojo parodymų teisingumu leidžiančių abejoti objektyvių priežasčių, netikėti nukentėjusiojo parodymais nėra jokio pagrindo.
11. Apibendrindama anksčiau aptartus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pateiktą apelianto versiją, kad jis nagrinėjamo įvykio metu buvo pas draugą ir negalėjo sužaloti F. B., išanalizavo, tačiau, byloje nesant ją patvirtinančių duomenų ir surinkus pakankamai šią versiją paneigiančių įrodymų, N. J. nurodytos aplinkybės buvo atmestos kaip nepagrįstos. Kaip minėta anksčiau, nukentėjusiojo F. B. parodymai laikytini patikimais, juos patvirtina kiti išnagrinėti įrodymai, aptariant N. J. kaltės klausimą nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės buvo detaliai patikrintos ir sulygintos su kitais byloje surinktais įrodymais. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad N. J. kaltė dėl BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos yra įrodyta ir abejonių nekelia.
12. Tačiau, vertinant nuteistajam N. J. paskirtą bausmę, svarbu įvertinti aplinkybę, kad nuteistasis N. J. nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo metu buvo nepilnametis. Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus reglamentuoja BK XI skyriaus nuostatos. Valstybė, diferencijuodama nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę nuo suaugusių asmenų, įstatymu apibrėžė šių asmenų baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį, numatė riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo nepilnamečiams galimybes ir padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu (BK 80 straipsnio 2 ir 3 punktai). Taigi priverčiamosios auklėjamojo pobūdžio priemonės, turinčios auklėjimo ir bausmės požymius, ribojančios nepilnamečio elgesį ir kartu turinčios auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį, yra svarbi baudžiamoji teisinė priemonė, kuriai taikyti BK normos teikia pirmenybę prieš kitas nepilnamečių nubaudimo priemones – kriminalines bausmes. Nors baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau visada, kai pirmą kartą nusikaltusio nepilnamečio padarytos veikos pavojingumas, konkrečios veikos padarymo aplinkybės, asmenybė ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo atitinka BK 93 straipsnio 1 dalies sąlygas, teismas privalėtų svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad kaltinamojo nubaudimas ir siekimas teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių ateityje yra galimas be kriminalinės bausmės skyrimo. Toks reikalavimas kildinamas iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties ir humaniškumo principo esmės.
13. BK 93 straipsnio 1 dalis numato tris bendrąsias būtinas nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas: pirma, asmuo turi būti nepilnametis, t. y. veikos padarymo metu dar nesulaukęs aštuoniolikos metų; antra, pirmą kartą padaręs nusikalstamą veiką; trečia, jo padaryta veika turi būti baudžiamasis nusižengimas ar neatsargus arba nesunkus, ar apysunkis tyčinis nusikaltimas. Šioje byloje tokios sąlygos yra nustatytos: N. J. nusikalto pirmą kartą; tiesiogine tyčia padarė nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje; veikos padarymo metu jis buvo šešiolikos metų amžiaus.
14. Norint atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės, be minėtų BK 93 straipsnyje numatytų formalių pagrindų, būtina nustatyti ir vieną iš alternatyvių BK 93 straipsnyje nurodytų sąlygų, t. y. kad jis: nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba pripažintas ribotai pakaltinamu, arba pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pažymėtina, kad BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta papildoma sąlyga, jog „yra pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų“, nesietina vien su nepilnamečio kaltės prisipažinimu bei nuoširdžiu gailėjimusi. Aktyvi kaltininko atgaila (kaltės pripažinimas, gailėjimasis, nukentėjusiojo atsiprašymas) iš tiesų yra svarbi aplinkybė, tačiau, byloje esant kitų palankių N. J. aplinkybių visumai, neturėtų būti lemianti, kuri neleistų šį nepilnametį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis aplinkybėmis, susijusiomis su N. J. asmenybe, gyvenimo, auklėjimo sąlygomis, sveikatos būkle, socialine branda, faktu, kad anksčiau nepilnamečiui nebuvo taikytos poveikio priemonės, konstatuoja, kad yra pagrindas manyti, kad N. J. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga nustatyta, kad N. J. administracine tvarka nebaustas, anksčiau neteistas, mokosi (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, charakterizuojamas teigiamai, yra (duomenys neskelbtini) sąjungos narys, jį neigiamai charakterizuojančių duomenų negauta, taip pat nėra duomenų, kad šeima būtų registruota socialinės rizikos grupės apskaitoje, todėl, atsižvelgusi į N. J. socialinę brandą, veiksmų apimtį, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindo manyti, jos jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl, vadovaujantis BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punktu, N. J. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės už šios nusikalstamos veikos padarymą.
15. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, neatleidęs N. J. nuo baudžiamosios atsakomybės, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 93 straipsnio nuostatas, nors tam buvo visos sąlygos, todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis naikintina ir byla N. J. nutrauktina (BPK 327 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 327 straipsnio 2 punktas). Atsižvelgus į nustatytas bylos aplinkybes, jam taikytina auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas (BK 93 straipsnio 2 dalis, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 87 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
panaikinti Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2019 m. birželio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria N. J. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį ir nuteistas 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme įpareigojant per bausmės atlikimo laikotarpį dalyvauti probacijos tarnybos organizuojamose elgesio pataisos programose, ir, vadovaujantis BK 93 straipsniu, N. J. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Paskirti N. J. BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą šešiems mėnesiams, įpareigojant jį per šį laikotarpį tęsti mokslą arba dirbti. Elgesio apribojimo pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.