Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo J. D. pareiškimą dėl asmeninio testamento patvirtinimo, suinteresuotieji asmenys byloje J. D., V. D., K. D. D., Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarė Ramunė Džavachidienė.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjas J. D. ir jo atstovas pareiškimą palaikė ir prašė jį patenkinti. Iš esmės pakartojo pareiškime išdėstytas aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Šalių paaiškinimais bei byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad A. D., kurios asmeninį testamentą prašoma patvirtinti, mirė (duomenys neskelbtini), būdama santuokoje su suinteresuotu asmeniui J. D.. Pareiškėjas J. D. yra mirusiosios sūnus. 2019-05-03 J. D. ir J. D. kreipėsi į Vilniaus miesto 26-ojo notarų biurą su pareiškimu, kuriame nurodė, kad priima palikimą po sutuoktinės ir motinos A. D. mirties.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; etc.).

Asmeninis testamentas – tai testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena), vieta ir kuris išreiškia testatoriaus valią ir yra jo pasirašytas (CK 5.30 straipsnio 1 dalis).

Asmeninis testamentas įgyja oficialiojo testamento statusą, jeigu jis įstatymo nustatyta tvarka buvo perduotas saugoti notarui ar konsuliniam pareigūnui užsienyje (CK 5.31 straipsnio 1, 2 dalys) arba per vienerius metus po testatoriaus mirties buvo pateiktas teismui ir jo patvirtintas (CK 5.31 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju pareiškėjas J. D. su pareiškimu dėl motinos A. D. neva surašyto asmeninio testamento patvirtinimo į teismą kreipėsi 2020-02-06, A. D. mirė (duomenys neskelbtini), taigi įstatymo nustatytas terminas nėra praleistas. Aplinkybė, kad palikėjas turėjo galimybę ir laiko atiduoti testamentą po jo surašymo saugoti notarui, tačiau to nepadarė, savaime nedaro asmeninio testamento negaliojančiu, laikytina palikėjo pasirinkimu ir vertintina kitų bylos įrodymų kontekste.

Aukščiau minėto CK 5.30 straipsnio normos, kuriose įtvirtinti privalomi asmeninio testamento rekvizitai bei jo techninis surašymo būdas, pagal savo prigimtį laikomos imperatyviosiomis, kadangi asmeninis testamentas sukuria teisinį paveldėjimo santykį tik po testatoriaus mirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2004; 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2004, 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2009).

Asmeninio testamento tikslas – suteikti palikėjui galimybę pačiam surašyti jam priklausančio turto patvarkymą mirties atveju. Įstatymas, nustatydamas imperatyvius reikalavimus testamento sudarymui ir formai, siekia užtikrinti testatoriaus vidinės valios atitiktį jos išorinei išraiškai testamente. Taigi, testamento kaip asmeninio vienašalio įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudaryto sandorio reikšmingiausias elementas – testatoriaus valia, kurią turi atitikti testamento turinys. Ji turi būti išreikšta taip, kad būtų aišku, jog asmuo duoda patvarkymą būtent dėl paveldėjimo po jo mirties.

Asmeninis testamentas gali būti surašytas bet kokia kalba (CK 5.30 str. 1 d.). Įstatymas nereglamentuoja asmeninio testamento teksto, tačiau nurodo, kad per klaidą praleistas koks nors žodis arba žodis parašytas neteisingai nedaro testamento negaliojančio; galioja ir atitinkamos sąlygos, jeigu dėl jų prasmės nekyla neaiškumų (CK 5.30 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad nagrinėdamas pareiškimą dėl asmeninio testamento patvirtinimo, teismas privalo būti aktyvus ir, siekdamas visapusiškai išaiškinti bylos aplinkybes, rinkti ir tirti CPK 176-220 straipsniuose nustatyta tvarka visus įrodymus, turinčius reikšmės bylos aplinkybių nustatymui, - priklausomai nuo bylos aplinkybių, pripažinęs, kad reikiam apklausti pareiškėją, suinteresuotus asmenis ar liudytojus, skirti byloje ekspertizę ir pan., teismas gali skirti nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka (CPK 582 straipsnio 1 dalis).

Teismui kilus abejonių, kad teismui pateiktas 2019 m. sausio 20 d. dokumentas, pavadintas „Testamentas“, buvo surašytas būtent pačios A. D. ranka, byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Teismas, siekdamas gauti A. D. rašysenos pavyzdžius, buvo įpareigojęs šalis pateikti teismui dokumentus, surašytus A. D. ranka, tačiau teisme buvo gautas pareiškėjo atstovo pranešimas, kad A. D. rašysenos pavyzdžių surasti nepavyko. Teismui pareikalavus, iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus skyriaus buvo gauta A. D. 2013-06-25 prašymo išduoti pasą kopija, iš Viešosios įstaigos Vilniaus rajono poliklinika buvo gauta A. D. „Asmens sveikatos istorija“. Kadangi teismui nebuvo pateikti A. D. ranka rašyti dokumentai, t. y. nesant jos rašysenos pavyzdžių, byloje nėra galimybės paskirti rašysenos ekspertizę, siekiant įsitikinti ar prašomas patvirtinti 2019-01-20 dokumentas buvo surašytas būtent A. D. ranka. Tačiau teismui pateiktose Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus skyriaus bei Viešosios įstaigos Vilniaus rajono poliklinika dokumentuose yra A. D. ranka padaryti įrašai, t. y. jos ranka įrašyti vardas, pavardė, jos parašai. Palyginus teismui pateiktame tvirtinti dokumente padarytus įrašus, o būtent įrašytus A. D. vardą bei pavardę, bei išreikalautuose dokumentuose padarytus A. D. ranka darytus įrašus, teismas daro išvadą, kad vardas bei pavardė skirtinguose dokumentuose įrašyti skirtingais raštais, raidėmis. Testamentas surašytas gražiu, vos ne kaligrafiniu raštu, raidė testamente akivaizdžia skiriasi nuo A. D. ranka oficialiuose dokumentuose padarytų įrašų (pvz., 2013-06-25 prašyme išduoti pasą; asmens sveikatos istorijos I dalies 1 lapas (2003-08-11 įgaliojimas; II dalies 55 lapas (sutikimas dėl rentgenografinio tyrimo); 63 lapas (sutikimas dėl rentgenografinio tyrimo). Pažymėtina, kad pasitaikė atveju, kai A. D. ranka rašydama savo vardą, pavardę, tėvo vardą, panaudodavo Lietuvių kalbos raidyne nevartojamą raidę „W“ (pvz., asmens sveikatos istorijos II dalies 63 lapas).

Teismas atkreipia dėmesį į pareiškėjo J. D. bei J. D. nelogiškus ir prieštaringus paaiškinimus bei veiksmus. Aukščiau minėta, kad teismui pateiktame tvirtinti dokumente nurodyta, kad testamentas buvo surašytas neva 2019 m. sausio 20 dieną. J. D., t. y. A. D. sutuoktinis įrašytas minėtame dokumente, pavadintame testamentu, liudytoju. Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo J. D. paaiškino, kad sutuoktinė A. D. surašė testamentą jo akivaizdoje, ir iš to darytina išvadą, kad J. D. negalėjo nežinoti apie surašytą testamentą. Tačiau iš teismui pateikto pareiškimo Vilniaus miesto 26-ojo notarų biurui pareiškėjų J. D. ir J. D. 2019-05-03 pareiškimo apie palikimo priėmimą (bylos Nr. 79/219) matyti, kad abu pareiškėjai, t. y. J. D. ir J. D. pareiškime nurodo, kad jie (J. D. ir J. D.) pareiškia, kad palikimą, (duomenys neskelbtini) mirus sutuoktinei ir motinai A. D., priima. Taip pat nurodyta, kad mirusios turtines teise ir pareigas jie paveldi pagal įstatymą. Pareiškime notarui net neužsimenama apie A. D. 2019-01-20 neva surašytą asmeninį testamentą. Suinteresuotas asmuo J. D., notarų biurui pateiktame pareiškime nurodė, kad kaip A. D. pergyvenęs sutuoktinis, prašo išduoti nuosavybės teisės liudijimą į ½ dalį santuokos metu įgyto turto. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad, kaip minėta aukščiau, dėl asmeninio testamento patvirtinimo pareiškėjas kreipėsi į teismą tik 2020-02-06, . t. praėjus beveik metams po motinos A. D. mirties.

Teismas kritiškai vertina apklaustų liudytojų S. S. bei V. P. teisme duotus parodymus. Teismas atkreipia dėmesį, kad teismui pateiktame tvirtinti 2019-01-20 dokumente, yra nurodytas tik liudininko (taip tekste, kalba netaisyta) vardas Vladimir, todėl nors prie vardo ir yra asmens parašas, teismui kyla abejonių dėl galimybės identifikuoti dokumentą pasirašiusį asmenį. Pažymėtina, kad apklausti liudytojai yra pareiškėjo J. D. draugai, todėl teismas daro išvadą, kad jie gali būti suinteresuoti bylos baigtimi, t. y. padėti savo draugui. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas, pagal jo paaiškinimus, tą dieną, kai buvo neva motinos surašytas dokumentas, pas ją nesilankė, pats dokumento surašymo aplinkybių paaiškinti negali, tačiau dėl neaiškių priežasčių testamento surašymo metu dalyvauja J. D. draugai, kurie A. D. pažinojo tik per jos sūnų J. D.. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad liudytojų vardai, pavardė vieno iš jų, parašai padaryti kitos spalvos rašymo priemone, negu surašytas visas dokumento tekstas, kas leidžia abejoti, ar liudytojų duomenis nebuvo įrašyti vėliau.

Iš aukščiau išdėstyto, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas daro išvadą, kad teismui pateikto 2019-01-20 dokumento, pavadinto „Testamentas“ rankraštinį tekstą parašė ne pati A. D., todėl šis dokumentas negali būti patvirtintas kaip asmeninis A. D. testamentas.

Pagal CPK 443 straipsnio 6 dalį bylose, nagrinėjamose ypatingąja teisena, dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-270 straipsniais, 443 straipsnio 7 dalimi,

nutaria:

pareiškėjo J. D. pareiškimą dėl asmeninio testamento patvirtinimo atmesti.

Nutartis per 7 dienas nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiamas atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.