- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-07-17
- Bylos Nr.
- 2S-514-467/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Danutė Kutrienė, Henrichas Jaglinskis
- Suinteresuotas asmuo
- P. P., Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Vilniaus miesto 1-as notarų biuras
- Pareiškėjas
- V. K.
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens P. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. pareiškimą dėl asmeninio testamento patvirtinimo, suinteresuotieji asmenys – P. P., Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Vilniaus miesto 1-as notarų biuras.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja V. K. 2006-05-05 kreipėsi į teismą su pareiškimu ir, jį patikslinusi, prašė patvirtinti A. L. P., mirusios 2006-04-13, ranka surašytą asmeninį testamentą, kuriuo ji pareiškėjai paliko butą (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad jos serganti draugė A.L. P. 2006-04-11 Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės patalpose savo ranka rusų kalba ir liudytojų (ligoninės darbuotojų) akivaizdoje surašė asmeninį testamentą, kuriuo, norėdama išreikšti savo valią ir atsidėkoti už slaugą, priežiūrą ir palaidojimą, pareiškėjai V. K. paliko butą, esantį Vilniuje. A.L. P. vėliau ketino sudaryti testamentą pas notarą, tačiau testatorė netikėtai 2006-04-13 mirė. Ji (A.L. P.) atidavė pareiškėjai visus buto dokumentus bei raktus. Kadangi pareiškėja V. K. nežinojo testamento patvirtinimui nustatytos tvarkos, asmeninis A.L. P. testamentas nebuvo perduotas saugoti notarui.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities VMI atsiliepime su prašymu nesutiko, motyvuodamas tuo, kad pareiškėja teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog asmeninis testamentas yra surašytas palikėjos A.L. P..
Suinteresuotas asmuo P. P. atsiliepime su pareiškėjos V. K. prašymu taip pat nesutiko. Nurodė, kad teismas negali patvirtinti A.L. P. ranka surašyto asmeninio testamento, kadangi jis surašytas pažeidžiant galiojančius įstatymus. Šis dokumentas turėjo būti patvirtintas vyriausiojo gydytojo arba budinčio gydytojo ir įrašytas į registrų knygą. Tik tokiu būdu apiforminus testamentą, galima būtų patikėti, kad jo mirusi sesuo A.L. P. pilnai suprato savo veiksmų reikšmę. Pats testamentas neatitinka įstatymo nustatytų jo surašymo sąlygų.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006-09-22 nutartimi byloje buvo paskirta pomirtinė A.L. P. rašysenos ir parašo ekspertizė, o 2007-03-26 nutartimi - A.L. P. pomirtinė psichiatrinė ekspertizė.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. balandžio 7 d. nutartimi patenkino pareiškėjos V. K. pareiškimą ir patvirtino 2006-04-11 A.L. P., mirusios 2006-04-13, ranka surašytą asmeninį testamentą, kuriuo ji paliko pareiškėjai V. K. butą, esantį Taikos g. 56-14, Vilniuje. Teismas nustatė, kad asmeninis A.L. P. testamentas nebuvo perduotas saugoti notarui, nebuvo įrašytas į registrų knygą, nepateiktas tvirtinti gydymosi įstaigos, kurioje tuo metu gydėsi testatorė, vyriausiajam ar budinčiajam gydytojui, bet 2006-05-05, nepraleidus nustatyto termino, t.y. per vienerius metus po testatorės mirties, pateiktas tvirtinti teismui (CK 5.31 str. 4 d.). Byloje apklausti liudytojai Z. J. ir R. Č., kurių akivaizdoje buvo surašytas asmeninis testamentas, patvirtino, kad bendraujant su A.L. P. jiems niekada nekilo abejonių dėl jos psichikos būklės. Teismas pažymėjo, kad A.L. P. savo ranka surašė ir pati pasirašė asmeninį testamentą, kas atitinka CK 5.30 straipsnio aiškinimo ir taikymo taisyklę. Teismas padarė išvadą, kad prašomas patvirtinti testamentas atitinka visus asmeniniam testamentui keliamus būtinus reikalavimus, kadangi jame aiškiai ir kategoriškai išreikšta testatorės valia palikti po mirties savo nekilnojamąjį turtą už slaugymą, palaidojimą ir priežiūrą. Be to testamente yra konkrečiai nurodyta data, paveldimas turtas, paveldėtojos ir testatorės gimimo datos bei paveldėtojos paso kodas. Suinteresuotas asmuo P. P. nepateikė teismui įrodymų, kurie patvirtintų, jog testatorė testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Teismas P. P. paaiškinimus vertino kritiškai dėl to, kad jis yra suinteresuotas bylos baigtimi.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo P. P. prašo panaikinti nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, t.y. pareiškėjos V. K. pareiškimą dėl asmeninio testamento patvirtinimo atmesti. Nurodo, kad teismas nevisapusiškai, nepilnai ir neobjektyviai atsižvelgė į bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė įstatymą, vertindamas byloje esančius įrodymus. A.L. P. buvo pareiškėjo sesuo ir testamentą buvo surašiusi savo krikštasūniui. Be to jos elgesys ne visada buvo suprantamas ir paaiškinamas. Teismas nepagrįstai bei, neturėdamas aiškaus eksperto atsakymo, nustatė, jog nėra objektyvių duomenų, kurie leistų teigti, kad 2006-04-11 testamento sudarymo metu testatorė būtų negalėjusi suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Apelianto nuomone, eksperto išvadoje nėra aiškaus atsakymo, ar iš tikrųjų testatorė, surašydama testamentą, buvo veiksni. Skiriant ekspertizę, turėjo būti formuluojami konkretūs klausimai ir į juos konkrečiai atsakoma. Nors byloje ir buvo paskirta ekspertizė, tačiau į esminį klausimą –ar A.L. P. tikrai galėjo suvokti savo veiksmus, surašydama testamentą, nėra duotas konkretus atsakymas, kuris šioje byloje yra būtinas. Teismas pirmiausiai turėjo atsižvelgti į tai, jog A.L. P. nuo 1984 metų buvo diagnozuotas progresuojantis psichikos sutrikimas - paprastoji šizofrenija.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėja V. K. nurodo, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas. Byloje esanti ekspertų išvada yra visiškai aiški. Nors A.L. P. sirgo šizofrenija, tačiau ekspertai konstatavo, kad pateiktoje bylos medžiagoje ir medicininėje dokumentacijoje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, jog 2006-04-11 testamento sudarymo metu ji būtų negalėjusi suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Teismas teisingai įvertino šias aplinkybes. Nors mirusioji ir turėjo problemų, tačiau ji visą gyvenimą ir tvarkėsi savarankiškai. Tai patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojai. Testamento surašymo metu A.L. P. gulėjo ligoninėje, tačiau ligos istorijoje duomenų apie jos psichikos būseną nėra.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad nėra pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.
Aiškinant teisės normų, reglamentuojančių asmeninio testamento sudarymo tvarką ir formą, prigimtį, būtina atsižvelgti į tikslus, kurių siekia įstatymų leidėjas, kurdamas jas. Asmeninio testamento tikslas – suteikti palikėjui galimybę pačiam surašyti jam priklausančio turto patvarkymą mirties atveju, t.y. asmeninis testamentas yra vienašalis sandoris, kuriuo išreiškiama jį sudariusio asmens valia dėl jam priklausančio turto paveldėjimo jo mirties atveju. Įstatymas, nustatydamas imperatyvius testamento sudarymo ir formos reikalavimus, siekia užtikrinti testatoriaus vidinės valios atitikimą jos išorinei išraiškai testamente. Kadangi testamentas sukuria teisinį paveldėjimo santykį tik po testatoriaus mirties, galimybės nustatyti tikrosios testatoriaus valios kitaip, nei remiantis rašytiniais dokumentais, kuriuos jis sudarė prieš savo mirtį, nėra, todėl CK 5.30 straipsnis įtvirtina privalomus asmeninio testamento rekvizitus bei jo techninį būdą, ir šios normos pagal savo prigimtį laikomos imperatyviomis.
CK 5.30 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmeniniam testamentui būtini reikalavimai, kuriems esant toks testamentas galioja: pirma, asmeninis testamentas turi būti surašytas testatoriaus ranka; antra, asmeniniame testamente turi būti nurodytas testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena) ir vieta; trečia, testatoriaus valios išraiška; ketvirta, asmeninis testamentas turi būti pasirašytas testatoriaus. Asmeninis testamentas negalioja, jeigu nenurodyta jo sudarymo data ir vieta tik tuo atveju, kai testamento sudarymo datos ir vietos negalima nustatyti kitais būdais arba jos nėra aiškios iš kitų bylos aplinkybių. Įstatymas nereglamentuoja asmeninio testamento teksto, tačiau nurodo, kad per klaidą praleistas koks nors žodis arba žodis parašytas neteisingai nedaro testamento negaliojančio; galioja ir atitinkamos sąlygos, jeigu dėl jų prasmės nekyla neaiškumų (CK 5.30 str. 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-09-26 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-424/2005, kat. 34.4.7.2).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos V. K. pareiškimą, nustatė (2006-11-21 ekspertizės akto išvada – b.l. 91-99), kad A. L. P. 2006 m. balandžio 11 d. savo ranka surašė ir pasirašė tekstą, pavadintą „testamentu“, kuris iš esmės atitinka asmeninį testamentą (CK 5.30 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino A.L. P. 2006-04-11 surašyto ir pasirašyto asmeninio testamento turinį, iš kurio matyti, kad velionės valia buvo išreikšta palikti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą Taikos g. 56-14, Vilniuje pareiškėjai V. K. už slaugymą ir pagalbą ligos metu (pareiškėjos paaiškinimai, liudytojų parodymai, 2007-03-26 ekspertizės akto duomenys – b.l. 186-188). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visą testamento tekstą, pagrįstai konstatavo, kad jis atitinka CK 5.30 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus asmeniniam testamentui pripažinti ir patvirtino jį.
Apeliantas (suinteresuotas asmuo P. P.) teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai, nepilnai ir neobjektyviai atsižvelgė į bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė įstatymą, vertindamas byloje esančius įrodymus. Tačiau sutikti su tokiu apelianto tvirtinimu nėra teisinio pagrindo. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų paneigęs objektyvius, nešališkus, rašytinius įrodymus - rašysenos ir pomirtinės psichiatrinės ekspertizių išvadas, o taip pat patvirtinęs patikimais ir neginčijamais įrodymais savo samprotavimus dėl to, kad A.L. P. testamento sudarymo metu galėjo nesuprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti dėl psichinės ligos.
Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių nuostatų laikėsi, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuria patvirtino A.L. P. 2006-04-11 surašytą asmeninį testamentą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3 punkte konstatuota, kad ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad bylos medžiagoje (2007-03-26 ekspertizės akto (b.l. 186-188) duomenys; pažymos (b.l. 115, 133-162), liudytojų parodymai) ir medicininiuose dokumentuose nėra objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, jog 2006-04-11 testamento sudarymo metu A.L. P. būtų negalėjusi suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, konstatuoja, kad nėra pakankamo pagrindo daryti priešingas išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas.
Kiti apelianto atskirojo skundo motyvai nėra juridiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamos teismo nutarties teisėtumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, patvirtindamas A.L. P. 2006-04-11 surašytą asmeninį testamentą, nuo šios praktikos nukrypo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu nutarčiai naikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008m. balandžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.