Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Audronės Jarackaitės, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Darja“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 6 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-2909-585/2009 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Salininkai“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Darja“ sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338 str., 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta (LR CPK 263 str. 1 d., 338 str.).

Atsakovas UAB „Darja“ atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 6 d. nutartį, kuria teismas, siekdamas teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo ieškovo bankrutavusios UAB „Salininkai“ pareikšto ieškinio dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir 230 114,57 Lt pinigų sumos, taikant restituciją, priteisimo tenkinimo atveju, nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo UAB „Darja“ 230 000 Lt vertės turto areštą. Atskirojo skundo pagrindą sudaro argumentai dėl ieškovo piktnaudžiavimo savo teisėmis, pagrindo nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvimo bei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių neproporcingumo siekiamiems tikslams, kadangi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones trikdoma atsakovo veikla.

Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Pagal LR CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai tarp šalių kyla turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos priteisimo, nes laikoma, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką ieškinio tenkinimo atveju. Nagrinėjamu atveju, ieškovui bankrutavusios UAB „Salininkai“ pareikštu ieškiniu prašant teismą priteisti iš atsakovo UAB „Darja“ 230 114,57 Lt pinigų sumą kaip piniginį ekvivalentą, apskaičiuotą taikant restituciją, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog yra pareikštas didelės sumos ieškinio reikalavimas. Ši aplinkybė, nesant duomenų apie atsakovo turtinę padėtį, leido teismui daryti išvadą dėl egzistuojančios teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės ieškinio tenkinimo atveju.

Pažymėtina, jog didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Gera atsakovo turtinė padėtis gali būti viena iš reikšmingų aplinkybių, nesukeliančių pagrįstų abejonių dėl atsakovo galimybės įvykdyti ieškovo naudai priimtą teismo sprendimą net ir tuo atveju, kai pareikštas didelės sumos turtinis reikalavimas. Tokiu atveju tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų netaikomos, o pritaikytos – panaikinamos, būtina įrodyti, jog ieškovo prašoma priteisti pinigų suma atsakovui pagal jo turimo turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį nėra didelė, tai yra, turi būti paneigta didelės pareikštų reikalavimų sumos sąlygota objektyvi teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LR CPK 178 str.). Atsakovas, kurio atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, turėdamas teisę į apeliaciją bei galimybę pateikti įrodymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumo, nepateikė jokių savo gerą turtinę padėtį patvirtinančių įrodymų, tokiu būdu nepaneigdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.

Teisėjų kolegija pažymi, jog civilinio proceso įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės ar negalimumo nesieja su byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumu ar tinkamu teisiniu pagrindimu, o įpareigoja teismą taikyti šias priemones visais atvejais, kai nustatoma, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, jeigu tokios priemonės nebūtų taikomos. Kitaip tariant, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, nesprendžia, ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik vertina, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų ieškinyje pareikštus reikalavimus, nebūtų kliūčių įvykdyti tokį teismo sprendimą. Atsakovo atskirajame skunde nurodytas argumentas, kad ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes dėl priešpriešinių reikalavimų nebuvimo, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, paneigia UAB „Rivona“, UAB „Salininkai“ ir UAB „Darja“ 2007 m. gruodžio 12 d. pasirašyta trišalė reikalavimo perleidimo sutartis, negali būti vertinami šioje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje, t. y. nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, kadangi ieškinio reikalavimų pagrįstumas gali būti nustatytas tik išnagrinėjus bylą iš esmės.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčų sprendimas teisme visada susijęs su tam tikrų suvaržymų asmenims, kuriems taikomos laikinosios apsaugos priemonės, atsiradimu. Todėl, realizuojant proceso šalių lygiateisiškumo principą, LR CPK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones turi parinkti vadovaudamasis ekonomiškumo principu, kuris reiškia tai, kad teismas turi taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškovo reikalavimus ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, daro išvadą, jog Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 6 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir jų mastas nagrinėjamuoju atveju atitinka ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, proporcingumo principus (LR CPK 17 str., 145 str. 2 d.). Kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, atsakovo atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės neviršija ieškinio sumos. Atsakovui suteikiama teisė areštuojamu turtu atsiskaityti su ieškovu bankrutavusia UAB „Salininkai“ ir kitais galimais atsakovo kreditoriais, esančiais pirmesnės nei ieškovas eilės išieškotojais ar kreditoriais (privalomieji mokėjimai valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetams, darbo užmokesčio mokėjimai ir kt.), jei prievolių šiems kreditoriams įvykdymo terminas yra suėjęs. Nesant duomenų, koks konkretus turtas buvo faktiškai areštuotas įvykdžius skundžiamą nutartį, negalima daryti išvados, jog teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai riboja atsakovo teises, teisėtus interesus ir neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo siekiamiems tikslams principui.

Atsakovui išaiškintina, jog pagal LR CPK 146 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Teismas taip pat galėtų panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, jeigu atsakovas įmokėtų reikalaujamą priteisti pinigų sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą būtų laiduojama (LR CPK 146 str. 2 d.). Be to, atsakovas gali nurodyti, kokį konkretų turtą areštuoti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apskritai nesukeltų arba sukeltų kuo mažesnius nuostolius.

Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (LR CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.