Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Pavelas Frolovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-314-172/13

Teisėja Janina Brazauskienė Teisminio proceso Nr. 1-39-3-00019-2011-0

2013 m. balandžio 16 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Pavelo Frolovo,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios (priv. kaltintojos) G. B., a.k. (duomenys neskelbtini) gimusios (duomenys neskelbtini) Lazdijų r., gyvenančios (duomenys neskelbtini), Šalčininkų raj., skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir pagal Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2011 m. birželio 5 d. apie 9.20 val. gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Šalčininkų r., sukėlė konfliktą, kurio metu nepilnamečio vaiko A. B. akivaizdoje, tyčia apeliantės G. B. atžvilgiu pradėjo keiktis necenzūriniais žodžiais ir tokiu būdu viešai įžeidė apeliantės garbę ir orumą.

A. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2011 m. liepos 23 d. apie 9.24 val. gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Šalčininkų r., tyčia sudavė apeliantei G. B. rankos kumščiu vieną smūgį į krūtinės sritį bei koja vieną smūgį į sėdmenis, padarydamas apeliantei dešinio sėdmens apatiniame išoriniame kvadrate 3,5 x 9 cm dydžio kraujosruvą, tokiu būdu nežymiai sutrikdydamas G. B. sveikatą.

Teismo posėdyje nukentėjusioji ir jos atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl išteisintojo A. B. kaltės nebuvimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nusikaltimų asmens garbei ir orumui baudžiamosiose bylose, kurios paprastai nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka, nukentėjusiojo parodymai yra ypač svarbūs, nes būtent nukentėjusysis pirmiausia įvertina, kurios kaltininko paskleistos žinios apie jį yra įžeidžiančios ar šmeižiančios, ir dėl šmeižimo ar įžeidimo kreipiasi į teisėsaugos institucijas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamajame procese, priešingai nei ginant asmens garbę ir orumą civilinėje byloje, galioja BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, t. y. nuostata, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad preziumuojama, jog paskleisti asmens garbę ir orumą žeminantys duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje tai, kad kaltinamasis paskleidė apie kitą žmogų (apie nukentėjusįjį) tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, turi įrodyti kaltinimo šalis. Esant tokiai situacijai, nuketėjusiojo parodymai tampa vienu svarbiausių įrodymų šaltinių. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp apeliantės ir jos vyro vyksta skyrybų procesas, dėl to, anot A. B., šeimoje nuolat vyksta konfliktai. Kad tarp sutuoktinių pastoviai vyksta konfliktai patvirtina ikiteisminio tyrimo medžiaga. Be to, sutuoktinių sūnus E. B., apylinkės teismo posėdžio metu, apklaustas kaip liudytojas parodė, kad gyvenant kartu tėvų santykiai buvo konfliktiški, ginčų iniciatoriumi buvo tėvas, kuris nuolat kabinėjosi prie mamos. 2011 m. liepos 23 d., neatsimena kelintą valandą, pats buvo kitame kambaryje, kai tėvas konfliktavo su motina, prasidėjo triukšmas, barniai, abu barėsi ir keikėsi. Teisėjų kolegija kritiškai vertina apylinkės teismo argumentą, kad byloje objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad 2011 m. birželio 5 d. apie 9. 20 val. kaltinamasis A. B. viešai keikėsi nukentėjusiosios G. B. atžvilgiu nėra. Tokie įrodymai yra, tačiau atsižvelgiant į išvardintų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvada, kad konfliktinės situacijos tarp sutuoktinių kyla dėl abiejų kaltės, todėl nėra pagrindo pripažinti A. B. kaltu, įžeidus apeliantę, t.y. padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalyje.

Apeliantės teiginys, kad visiškai negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, kad A. B. smurtavo jos atžvilgiu, yra nepagrįstas, kadangi apylinkės teismas nuosekliai patikrino visus įrodymus bei tinkamai juos įvertinęs, padarė tokią išvadą. Teisėjų kolegija šiai apylinkės teismo išvadai pritaria, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojas I. K. teismo posėdyje parodė, kad apeliantė paaškino, jog yra mėlynės ant sėdmenų, tačiau ant jos kūno sužalojimų nesimatė, mėlynių ji nerodė. Be to, apeliantė teigė, kad į medicinos įstaiga ji kreipėsi iš karto po įvykio, tačiau specialisto išvadoje yra nurodyta, kad apeliantė medicininės pagalbos nesikreipė. Taigi jokių objektyvių duomenų, kad A. B. sukėlė apeliantei nežymų sveikatos sutrikdymą nėra. Apeliantės teiginys, kad A. B. nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių tą aplinkybę, kad sužalojimai apeliantei buvo padaryti ne specialisto išvadoje nurodytu laiku, yra nepagrįstas. Be to, nepateikė ir jokių įrodymų, kad sužalojimai buvo padaryti ir kitu būdu nei nurodyta specialisto išvadoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo minėta baudžiamojoje teisėje galioja nekaltumo prezumpcija. Be to, įrodinėjimo našta negali būti perkelta nei kaltinamajam, nei nuteistajam. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad siekiant įrodyti A. B. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, apeliantė turėjo pareigą pateikti įrodymus, Ji to nepadarė, nes jos pateikti duomenys neįrodo A. B. kaltės, todėl nėra pagrindo pripažinti jį kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Anot apeliantės, skunde nurodytos aplinkybės, leidžia konstatuoti faktą, kad specialisto išvada (duomenys neskelbtini) nebuvo paneigta bei pastarojoje išvadoje nurodyti duomenys yra visiškai teisingi. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo netikėti minėta specialisto išvada, tačiau atkreipia dėmesį, kad tyrimas buvo atliktas 2011 m. rugpjūčio 1 d., o konfliktas tarp sutuoktinių, kuriuo metu, anot apeliantės, A. B. padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, įvyko 2011 m. liepos 23 d., t.y. tarp įvykio ir tyrimo praėjo 9 dienos. Ta aplinkybė, kad specialisto išvadoje yra nurodyta, jog apeliantei padarytas sveikatos sutrikdymas galimai padarytas įvykio aplinkybėse nurodytu būdu bei laiku, nereiškia, kad tai tikrai įvyko tą dieną, kaip nurodo apeliantė, nes praėjo 9 dienos tarp įvykio ir tyrimo. Tai reiškia, kad per 9 dienas apeliantei padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas ir kitomis aplinkybėmis, kurių ji nenurodė atliekant tyrimą. Ji nurodė jai palankias įvykio aplinkybes, ją ištyrė ir specialistas padarė išvadą, kad galėjo būti taip, kaip nurodo apeliantė, bet kito galimo varianto specialistas negalėjo nustatyti, kadangi apeliantė pateikė tik vieną įvykio versiją.

Išnagrinėjus baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios G. B. apeliacinį skundą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. B. išteisintas, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo A. B. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį, t. y. pripažinti A. B. kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, 155 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas įvykdė Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatą – išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Esant šioms aplinkybėms, Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas, o nukentėjusiosios G. B. apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nukentėjusiosios G. B. apeliacinį skundą atmesti.