Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo D. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trylikai metų;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dešimt mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. Z. paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo D. Z. priteista G. A. 1 253 Eur laidojimo išlaidų, Vilniaus teritorinei ligonių kasai 59 Eur už A. N. gydymą.

G. A. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2014 m. gegužės 26 d. nuo 20 val. 00 min. iki 22 val. 00 min., tiksliai nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, gamybinio komplekso teritorijoje, esančiame statybiniame vagonėlyje, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, tyčia rankomis ir kojomis bei pagaliu sudavė ne mažiau kaip 48 smūgius V. D. į įvairias kūno vietas, taip padarė daugybines kraujosruvas, nubrozdinimus, apatinio žandikaulio lūžį, dešinio VIII-o ir kairio VII-o šonkaulių lūžius, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Po to D. Z. rankomis smaugdamas V. D. kaklą, padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko, įvykus mechaninei asfiksijai suspaudžiant kaklą ir jo organus, nukentėjusysis įvykio vietoje mirė.

Be to, D. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu, tarpusavio konflikto metu su V. D., pavartojo fizinį smurtą ir prieš A. N., t. y. tyčia rankomis ir kojomis, DVD grotuvu bei nenustatytu daiktu sudavė ne mažiau 10 smūgių į įvairias kūno vietas A. N., padarydamas durtinę žaizdą kairės akies viršutinio voko srityje, kraujosruvas su nubrozdinimais bei muštinėmis žaizdomis veide, kairiame žaste, dešinėje alkūnėje, ir tokiu būdu nukentėjusįjį nežymiai sužalojo.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. Z. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo D. Z. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Vilniaus apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. D. Z. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas įrodyta Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje nagrinėjamojoje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis D. Z. apeliaciniame skunde neskundžia nusikalstamų veikų kvalifikacijos, o tik kritiškai vertina savo poelgį, gailisi ir prašo sumažinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės dydį. Taip pat apeliantas skunde neginčija jam inkriminuotos veikos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei G. A. priteistą 1 253 Eur laidojimo išlaidų dydį. Todėl skundžiamas nuosprendis peržiūrimas, neviršijant apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3, 4 dalys).

Nuteistasis D. Z. apeliaciniame skunde nurodo, kad V. D. galėjo suduoti tik 30-40 smūgių, o kitus sužalojimus nukentėjusysis galėjo pasidaryti griūdamas, nes buvo girtas. Be to, V. D. paėmė už kaklo, norėdamas jį pakelti nuo grindų, jo mirties nenorėjo.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokie nuteistojo D. Z. skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

Pažymėtina, kad nuteistojo D. Z. parodymai dėl V. Z. suduotų smūgių skaičiaus ir smaugimo nėra vienodi, nes ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme jie keitėsi. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad nuteistasis D. Z. pirmosios instancijos teisme tvirtino, jog V. D. mušė rankomis, kojomis ir pagaliu, dėl ko nukentėjusysis daug kartų krito, prašė nemušti. Pripažino, kad nukentėjusiajam sudavė daug smūgių, nors jų neskaičiavo, tačiau mažiau, nei penkiasdešimt. Be to, parodė, kad V. D. nesmaugė, jo mirties nenorėjo, tačiau paėmęs už kaklo norėjo jį pakelti (1 t., 165-166 b. l.). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu, D. Z. apklaustas įtariamuoju, dalyvaujant gynėjui, teigė, kad V. D. mušė rankomis, pagaliu, spardė, tokiu būdu sudavė ne mažiau kaip dvidešimt smūgių, tačiau nukentėjusiojo nesmaugė (2 t., 15-17, 40-41 b. l.). Apeliantas dėl V. D. sužalojimo, analogiškas aplinkybes nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t., 18-28 b. l.).

Teisėjų kolegija nuteistojo D. Z. parodymais tiki ir vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja objektyviems bylos duomenims ir nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Byloje pateiktoje teismo medicinos specialisto išvadoje objektyviai nustatyta, kad V. D. kūne rasti sužalojimai buvo padaryti mažiausiai penkiasdešimt dvejais trauminiais poveikiais. Šie sužalojimai nėra būdingi savęs žalojimui ar griuvimui. Sužalojimai kakle galėjo būti padaryti suspaudžiant kaklą kietais bukais daiktais, kuriais galėjo būti rankų pirštai (1 t., 66-73 b. l.). Pirmosios instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas D. F. šią išvadą patvirtino, tačiau patikslino, kad keturi trauminiai poveikiai galėjo būti padaryti anksčiau, todėl teismas juos iš kaltinimo pagrįstai pašalino. Taip pat ekspertas paaiškino, kad V. D. mirė dėl pasmaugimo, kaklą suspaudus pirštais iš abiejų pusių, nes iš abiejų poliežuvinio kaulo pusių yra kraujosruvos, liko nulūžęs ragas (2 t., 180-181 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad D. Z. keliant V. D. nuo grindų, pirštai nuslystų ir nukentėjusysis nebūtų uždusęs. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad V. D. padaryti sužalojimai, kurie buvo ar galėjo būti jo mirties priežastimi, buvo padaryti nukentėjusiajam nukritus ir atsitrenkus į kietus bukus daiktus. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad šiuo atveju suduotų smūgių skaičius neturi esminės reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad D. Z. nusikalstamas veikas padarė veikdamas tyčia. Iš bylos duomenų matyti, kad konfliktas tarp nuteistojo ir V. D. kilo dėl pinigų, kurių nukentėjusysis nedavė tolimesniam girtavimui, abu buvo apsvaigę nuo alkoholio. Teisėjų kolegijos nuomone, kilusio konflikto metu D. Z. rankomis, pagaliu ir kojomis tyčia sudavė smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas bei jį smaugdamas suprato nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokio veikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo (V. D. mirties), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Akivaizdu, kad D. Z. būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo ir turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suduodamas daugybinius smūgius ir smaugdamas nukentėjusįjį, suprato, jog tokie veiksmai yra pavojingi jo sveikatai, tačiau buvo abejingas padarinių kilimui. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad D. Z. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Be to, Apeliacinis teismas pažymi, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę, teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį.

Teisėjų kolegija nurodo, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas D. Z. skirdamas bausmę ją individualizavo tinkamai, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (anksčiau teistas, taip pat už nužudymą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį) (2 t., 76-89, 92-93 b. l.), padaryto nusikaltimo pobūdį (BK 11 straipsnio 6 dalis), kaltės formą, atsakomybę lengvinančias (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir sunkinančias (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), kitas reikšmingas bausmei skirti aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina tai, kad D. Z. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra nežymiai didesnė, nei numato BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. Z. šį nusikaltimą padarė neseniai grįžęs iš įkalinimo įstaigos, girtavo, nedirbo. Todėl pirmiau nurodytos aplinkybės įrodo, kad D. Z. linkęs daryti nusikalstamas veikas, jokių išvadų nepadarė, yra pavojingas visuomenei.

Teisėjų kolegijos nuomone, D. Z. švelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo, nes nuteistasis apeliaciniame skunde neišdėstė jokių naujų įtikinamų argumentų ar išskirtinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų. Šioje byloje nenustatyta jokių nuteistajam teisiškai palankių aplinkybių, kurios leistų jam paskirti švelnesnę bausmę. Todėl nuteistajam D. Z. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Nuteistasis D. Z. skunde taip pat nurodo, jei jam nebus paskirta švelnesnė bausmė, tai dalį bausmės norėtų atlikti Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Teigia, kad kalėjime jis turėtų galimybę dirbti ir atlyginti nukentėjusiesiems priteistas gydymo bei laidojimo išlaidas, mokytis, tuo tarpu, pataisos namuose tokios galimybės neturės. Be to, pataisos namuose nuteistieji pažeidinėja vidaus tvarkos taisyklės, vartoja alkoholį, narkotines medžiagas, skambina mobiliais telefonais ir pan.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas A. Z. laisvės atėmimo bausmę paskyrė atlikti pataisos namuose. BPK 320 straipsnio 3, 4 dalyse numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, tačiau pabloginti nuteistojo ar išteisintojo padėtį gali tik tuo atveju, kai dėl to, paduotas prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skundai. Pažymėtina, kad šioje byloje gautas tik paties nuteistojo apeliacinis skundas, o skundo sunkinančiais pagrindais nėra. Pagal Lietuvos Respublikos bausmės vykdymo kodekso (toliau – BVK) 62 straipsnį, pataisos įstaigų rūšys yra pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos. Akivaizdu, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos kalėjime yra griežtesnės, nei pataisos namuose. Nuteistasis skunde tik deklaratyviai išdėsto samprotavimus apie, jo nuomone, geresnes bausmės atlikimo sąlygas kalėjime, tačiau jokių įtikinamų argumentų dėl to nenurodo. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, priešingai, nuteistieji atlikdami bausmę pataisos namuose, turi daugiau teisių ir laisvių, t. y. dirbti, mokytis, įgyti profesiją, bendrauti su artimaisiais, susirašinėti ir pan. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nuteistojo D. Z. prašymą paskirti jam laisvės atėmimo bausmę atlikti kalėjime, neturi teisinio pagrindo.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra ginčijamas nukentėjusiajam G. A. priteistos turtinės žalos dydis. Apeliacinio teismo nuomone, civilinis ieškinys dėl turtinės žalos priteisimo išnagrinėtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso ir civilinės teisės normų.

Baudžiamąją bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2015 m. gegužės 14 d. pateikė prašymą Nr. (4.22.) TPA-1515, kuriame prašo iš nuteistojo priteisti valstybei 23,16 Eur už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), t. y. apeliaciniame procese siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, privalo dalyvauti tiek kaltinimo, tiek gynybos šalys. Šioje nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje apeliacinį skundą padavė nuteistasis D. Z. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba informavo, kad nuteistąjį apeliacinio proceso metu gins advokatas Aldevinas Švedas. Atsižvelgiant į tai, kad gynėjo dalyvavimas apeliacinio proceso metu yra būtinas, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo D. Z., netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl teismo išlaidų priteisimo iš D. Z., netenkinti.