Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Čepukėnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal D. D. atstovo advokato Nerijaus Stuko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarimo, kuriuo D. D. pripažintas padaręs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytus pažeidimus ir jam paskirta subendrinta nuobauda – 1013 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. D. 2015 m. liepos 23 d., apie 12.00 val. pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 9, 126, 222 punktų reikalavimus, (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį Volvo V70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbulas, nepaliko tarpo iš galo, atsitrenkė į stovintį automobilį Mercedes Benz E200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris nuo smūgio atsitrenkė į metalinius vartus. Eismo įvykio metu apgadino abu automobilius. Apie eismo įvykį nepranešė policijai ir iš eismo įvykio pasišalino, tuo jis savo veiksmais padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d.

Skunde nurodyta, kad teismas neįvertino, jog nukentėjęs automobilis akivaizdžiai apgadintas anksčiau buvusio autoįvykio metu, padarant su šiuo tariamu įvykiu negalintį būti susijusį, tačiau ties sulenktu rėmu esantį apgadinimą. Pažeidimas matomas byloje esančiose nuotraukose ir pažymėtas priede Nr. 4, bet skundžiamame nutarime nėra minimas ar aptariamas. Eismo įvykio aplinkybes tyręs policijos specialistas taip pat nė vienu žodžiu neužsiminė, ar nukentėjusio automobilio priekinės dalies (tariamai atsitrenkusios į tvorą) apgadinimai galėjo būti padaryti atsitrenkus į tokio pobūdžio tvorą. Kaip matoma iš priedo Nr. 4 ir Nr. 5, rėmas negalėjo būti sulenktas dėl kontakto su tvora.

D. D. atstovo advokato Nerijaus Stuko apeliacinis skundas netenkinamas.

Pažeidėjo atstovas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Pažymėtina, kad ATPK 302¹⁰ str. 2 d. nustatyta, jog bylos dėl apeliacinių skundų administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų kolegija, įvertinę bylos aplinkybes, nenusprendžia kitaip.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus bei administracinio teisės pažeidimo byloje esančius įrodymus, sprendė, kad netikslinga bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių aplinkybių, dėl kurių būtų tikslinga bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl pažeidėjo atstovo prašymas dėl bylos žodinio nagrinėjimo buvo netenkintas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

ATPK 35 str. 1 d. nustatyta, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui, – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Šio straipsnio 3 d. nustatyta, kad jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, ilgam išvykęs ar gyvena užsienyje, ilgai serga, yra paskelbta jo paieška arba kai dėl pažeidimo tyrimo ar kitų priežasčių negalima spręsti jo administracinės atsakomybės klausimo, šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nurodyti terminai pratęsiami, neatsižvelgiant į tai, ar administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, ar ne, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams, šį terminą skaičiuojant nuo teisės pažeidimo padarymo ar paaiškėjimo dienos <...>.

Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo pradėta Kauno apskrities VPK kelių policijos valdyboje, kadangi pranešimas apie 2015 m. liepos 23 d. eismo įvykį buvo gautas Kauno policijos komisariate. Liudytojui pranešus apie eismo įvykyje dalyvavusį automobilį Volvo V70, buvo atliekami automobilio Volvo V70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paieškos veiksmai ir nustatinėjamas automobilio vairuotojas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nustačius automobilio Volvo V70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoją D. D., buvo išsiaiškinta, kad minėto automobilio vairuotojas gyvena Vilniuje, kuriam atsisakius atvykti į Kauno Kelių policijos valdybą, automobilis Volvo V 70 2015 m. rugsėjo 16 d. buvo apžiūrėtas Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos pareigūnų ir surašytas transporto priemonės techninės apžiūros aktas, kuriame užfiksuoti automobilio Volvo V 70 apgadinimai.

Iš Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus specialisto 2016 m. sausio 18 d. nutarime dėl administracinės bylos nagrinėjimo termino pratęsimo nurodytų aplinkybių matyti, kad buvo būtina apžiūrėti abu eismo įvykyje dalyvavusius automobilius, sulyginti jų apgadinimus, apklausti eismo įvykio dalyvius, o to padaryti per šešių mėnesių laikotarpį nepavyko, nes nukentėjusiojo automobilio Mercedes Benz savininkas buvo išvykęs į užsienį, taip pat nepavyko susisiekti su automobilio Volvo V70 vairuotoju D. D. administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui. Taigi, ATPK 35 str. 3 d. nustatyta, kad administracinės nuobaudos skyrimo terminas, be kita ko, gali būti pratęsiamas ir tuo atveju, jei dėl kitų priežasčių negalima spręsti asmens administracinės atsakomybės klausimo. Kadangi per šešių mėnesių laikotarpį administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėti nebuvo galimybių dėl objektyvių priežasčių, policijos pareigūnas teisėtai ir pagrįstai 2016 m. sausio 18 d. nutarimu pratęsė administracinės nuobaudos skyrimo terminą iki vienerių metų, t.y. iki 2016-07-23. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad administracinės nuobaudos skyrimo terminas pasibaigė 2016-01-23.

Pažymėtina, kad ATPK 284 str. 1 d. yra nustatyta, jog organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 2 d.).

ATPK 9 str. nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Taigi, asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis – įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma.

Teismas kiekvienu atveju turi visapusiškai įvertinti visus byloje surinktus įrodymus ir nuspręsti, ar jų pakanka konstatuoti, jog buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas. Administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Administracinio teisės pažeidimo byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei išvadomis. Apylinkės teismas ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir pripažindamas D. D. padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Taigi, nors apeliantas nesutinka, kad D. D. padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d. bei 130 str. 1 d., byloje esančių faktinių duomenų pakanka konstatuoti, kad D. D. padarė minėtus administracinius teisės pažeidimus. Tai įrodyta liudytojo V. Ž. parodymais, kuris patvirtino, jog 2015 m. liepos 23 d. apie 12.00 val. (duomenys neskelbtini), jis matė, kaip atbuline eiga važiavęs automobilis Volvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į stovėjusio automobilio Mercedes Benz galinę dalį, automobiliui Volvo atsikabino galinis bamperis, o automobilis Mercedes nuo smūgio dar trenkėsi į priekyje jo buvusius metalinius vartus. Liudytojas patvirtino, kad Volvo automobilio vairuotojas dar šiek tiek pamanevravo ir neišlipęs iš automobilio, nuvažiavo. Nors apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo V. Ž. parodymais, nes jo parodymai yra prieštaringi, o pats liudytojas šališkas ir suinteresuotas liudyti nukentėjusiojo naudai, nes nukentėjusysis A. Š. yra autoserviso savininkas ir direktorius, tuo tarpu liudytojas V. Ž. yra autoserviso darbuotojas, eismo įvykį tariamai matęs prie savo darbovietės autoserviso, tokie apeliacinio skundo argumentai laikytini visiškai nepagrįstais, kadangi nėra jokio pagrindo manyti, jog liudytojas V. Ž. turėjo tikslą nepagrįstai apkaltinti D. D. dėl kilusio eismo įvykio. Vien ta aplinkybė, kad liudytojas V. Ž. yra nukentėjusiojo automobilio savininko darbuotojas, nesudaro pagrindo manyti, kad jis davė klaidingus parodymus. Be to, pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo D. D. neneigė tos aplinkybės, kad 2015 m. liepos 23 d. apie 12.00 val. jis buvo Kaune, Islandijos pl. Tai, kad D. D. automobilis Volvo dalyvavo eismo įvykyje atsitrenkiant į automobilio Mercedes Benz galinę dalį, įrodo ir automobilių apgadinimai, nustatyti transporto priemonių techninių apžiūrų aktuose bei fotolentelėse. Palyginus abiejų automobilių apgadinimus, nustatyta, kad automobilio Volvo galinio bamperio kampas siekia 62-63 cm aukštį, o automobilio Mercedes Benz bagažinės dangčio įlenkimas siekia 62 cm. Taigi, apgadinimų aukštis atitinka. Iš policijos specialisto 2016 m. vasario 24 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad apžiūrėjus priekinį automobilio Mercese Benz balkį matyti, kad smūgio būta stipraus, sulankstytas rėmas. Policijos specialistas pažymėjo, kad tai buvo ne braukiamojo pobūdžio susidūrimas, o stumiamojo, todėl tokio kontakto metu D. D., vairuodamas automobilį Volvo, privalėjo justi susidūrimą.

Taigi, nurodytos aplinkybės teismui leidžia pagrįstai manyti, kad D. D. pagrįstai pripažintas padaręs eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintos dvi transporto priemonės, ir nepranešęs apie įvykį policijai, iš eismo įvykio vietos pasišalino.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nutarime nurodoma, jog nuo smūgio buvo sulenktas nukentėjusiojo automobilio rėmas, kas patvirtintų stiprų smūgį, tačiau ant D. D. automobilio nėra jokių stipraus smūgio ar kito stipraus kontakto su tariamai užkliudytu automobiliu pėdsakų. Nukentėjusiojo automobilio galinės dalies pažeidimai – lengvai įlenkta skarda – labai nežymūs ir visiškai neadekvatūs automobilio priekinės dalies (kuri nuo smūgio tariamai įsirėmė į tvorą) pažeidimams – rėmo metalinės konstrukcijos deformacijai. Tokie apeliacinio skundo argumentai laikytini niekuo nepagrįstomis prielaidomis, kurie nepaneigia nukentėjusiojo automobilio Mercedes Benz atsitrenkimo į metalinius vartus. Apeliantas nėra specialistas, kad galėtų vertinti, ar nukentėjusiojo automobilio galinės dalies pažeidimai yra adekvatūs automobilio priekinės dalies apgadinimams nuo smūgio atsitrenkus į metalinius vartus. Skundą nagrinėjantis teismas neturi jokio pagrindo netikėti liudytojo V. Ž. parodymais, kur jis patvirtino, jog matė, kaip nuo Volvo automobilio smūgio į automobilio Mercedes Benz galinę dalį, automobilis Mercedes Benz atsitrenkė į metalinius vartus, dėl ko buvo apgadinta automobilio Mercedes Benz priekinė dalis – metalinis rėmas. Todėl apelianto teoriniai samprotavimai apie tai, kad nuo tokio smūgio į tvorą negalėjo atsirasti automobilio Mercedes Benz priekinės dalies apgadinimai, laikytini niekuo nepagrįstomis prielaidomis ir siekiu, kad D. D. išvengtų administracinės atsakomybės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Taigi, asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas vertinant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 19 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. 2AT-11-2012 ir kt.).

Bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad po eismo įvykio D. D., net neišlipdamas iš automobilio, dar kiek pamanevravęs, iš eismo įvykio vietos pasišalino. Tiek liudytojas V. Ž., tiek policijos pareigūnas V. O., įvertinęs automobilių apgadinimus, patvirtino, kad D. D. negalėjo nepajusti atsitrenkimo į kitą automobilį smūgio, nes susidūrimas buvo ne braukiamojo pobūdžio, o stumiamojo, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad D. D. neturėjo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Apeliacinio skundo argumentai, kad D. D. nuvažiavo nedidindamas greičio, nuvyko į toje teritorijoje esantį autoservisą, todėl jo elgesys neatitinka eismo įvykį padariusio bei iš eismo įvykio vietos pasišalinusio asmens elgesio, nelaikyti pagrįstais, kadangi vien ta aplinkybė, jog jis iš eismo įvykio vietos nuvažiavo nedidindamas greičio, nereiškia, kad jis nesuvokė, jog dalyvavo eismo įvykyje. Pasišalinti automobilis iš eismo įvykio vietos gali ir nedidindamas greičio, siekiant neatkreipti kitų asmenų dėmesio.

Apeliacinio skundo argumentai, kad eismo įvykio vietoje yra duobių, tačiau liudytojas nurodė, kad duobių nėra, o taip pat skundo argumentai, kad nukentėjusiojo automobilio savininkas neišsaugojo įvykio įrašo, dėl to apeliantas apkaltintas dėl visai kito eismo įvykio metu sugadinto automobilio, neturi esminės reikšmės sprendžiant D. D. administracinės atsakomybės klausimą, kadangi šios aplinkybės niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl D. D. padarytų administracinių teisės pažeidimų.

Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje esančiais įrodymais: liudytojo parodymais, iš dalies paties D. D. parodymais, automobilių techninių apžiūrų aktais, policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų duomenimis įrodyta, jog D. D. dalyvavo eismo įvykyje, apgadino savo ir kito asmens transporto priemonę, ir siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, iš įvykio vietos pasišalino. Kadangi nebuvo nustatyta D. D. atsakomybę nei sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių, apylinkės teismas pagrįstai D. D. paskyrė ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. sankcijose numatytų administracinių nuobaudų vidurkius ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 4 metams.

Teismų praktikoje pažymima, kad teismo pareiga pagrįsti spendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoti (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Heile v. Finland), būtina atsakyti į esminius skundo argumentus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas, iš esmės sutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu, smulkiai neatsako į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarimą nepakeistą ir D. D. atstovo advokato Nerijaus Stuko apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.