Vilniaus apygardos teismo nutarimas

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal O. J. ir E. J. atstovo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutarimo, kuriuo O. J. buvo pripažinta kalta padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 134 straipsnio 3 dalyje, ir nubausta 700 Eur bauda, o E. J. buvo pripažinta kalta padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 134 straipsnio 3 dalyje, ir nubausta 400 Eur bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

20. Šioje byloje nekyla ginčų dėl to, kad A. D., būdamas nuo 2017 m. spalio 11 d. įtrauktas į Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą, 2018 m. sausio 5 d. lošė UAB „T.S.“ B kategorijos lošimo automatų salone, esančiame (duomenys neskelbtini), tuo metu, kai šiame salone O. J. atliko savo darbines funkcijas. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl O. J. kaltės padarius ANK 134 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir teigiama, jog nebuvo įrodyta O. J. kaltė, o ALĮ nenumatyta azartinius lošimus organizuojančios bendrovės pareiga kiekvienu atveju patikrinti kliento, įeinančio į lošimo automatų ir bingo salonus, lažybų bei totalizatoriaus punktus, tapatybę. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apeliacinio skundo teiginiais.

21. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, O. J. yra pagrįstai patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ANK 134 straipsnio 3 dalį, nes būtent ji, dirbdama UAB „T.S.“ lažybų tarpininke-kasininke-lošimo automatų salono administratore, privalėjo užtikrinti, jog A. D., kuris yra pateikęs prašymą neleisti lošti ir 2017 m. spalio 11 d. yra įtrauktas į Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą, nebūtų įleistas į bendrovės B kategorijos lošimo automatų saloną, esantį (duomenys neskelbtini), ir tokiu būdu negalėtų lošti.

23. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad liudytojų I. Z., R. Z. bei A. D. parodymai dalyje dėl A. D. asmens dokumento pateikimo E. J. yra prieštaringi. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad liudytojų parodymai dėl A. D. asmens dokumento pateikimo E. J., siekiant patikrinti, ar A. D. galima lošti automatų salone, skiriasi. Liudytoja I. Z. pirmosios instancijos teisme negalėjo tiksliai nurodyti, koks sūnaus asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas buvo pateiktas lošimo automatų salono kasininkei. Pirmosios instancijos teisme A. D. aiškino, kad jis pats iš savo automobilio atsinešė vairuotojo pažymėjimą ir padavė jį kasininkei (t. 2, b. l. 122-123). Liudytojas R. Z. teigė, kad A. D. vairuotojo pažymėjimas buvo jo automobilyje ir jis šį dokumentą pateikė E. J. (t. 2, b. l. 126). Vis tik apeliacinį skundą nagrinėjančiam teismui nekyla abejonių, kad būtent E. J. liudytojas R. Z. pateikė A. D. asmens tapatybę galintį patvirtinti dokumentą. Tokią aplinkybę tyrimo metu patvirtino ir pats A. D. (t. 1, b. l. 15), be to, tokią aplinkybę tiek tyrimo metu (t. 1, b. l. 49), tiek pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 84) nurodė ir E. J.. Tai, kad A. D. ir R. Z. pirmosios instancijos teisme šiek tiek skirtingai nurodė asmens dokumento – vairuotojo pažymėjimo pateikimo kasininkei aplinkybes, nepaneigia fakto, kad A. D. lošė automatų salone, būdamas įtrauktas į Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą.

24. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, jog nepagrįstas skundo teiginys, kad įvykio dieną A. D. su savo tėvais specialiai sukėlė provokacinę situaciją. A. D. pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 121) ir tyrimo metu (t. 1, b. l. 15) nurodė, kad lošimų salone, kuriame buvo užfiksuotas nusižengimas, po to, kai pateikė prašymą neleisti jam lošti, lankėsi dažnai. Tokius A. D. teiginius patvirtino ir O. J., kuri pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad A. D. lošimų automatų salone lankydavosi du – tris kartus į savaitę (t. 2, b. l. 83). A. D. paaiškino, kad įvykio dieną salone buvo 5-6 valandas, kol pamatė, jog į lošimo automatų saloną atėjo jo tėvai (t. 2, b. l. 121). Liudytoja I. Z. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ji kvietė policiją, nes jos sūnui buvo leista lošti, nors jis yra pateikęs prašymą neleisti jam dalyvauti lošimuose, be to, kasininkė iškvietė apsaugą (t. 2, b. l. 125). Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato pirmojo veiklos skyriaus rašto turinio matyti, kad I. Z. prašė užregistruoti minėtą įvykį (t. 1, b. l. 25). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog I. Z. kreipimasis į policiją bei prašymas užregistruoti pranešimą, neleidžia daryti išvados, kad susidariusi situacija buvo inscenizuota. Čia pažymėtina, jog skambučiai į Bendrąjį pagalbos centrą yra įrašomi, o policijos pareigūnų veikla yra fiksuojama ir be pranešėjų prašymų. Aplinkybė, jog I. Z. prašė fiksuoti jos nurodytus duomenis, neleidžia daryti išvados, kad buvo veikiama piktavališkai.

25. Pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą dėl lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuostatų patvirtinimo 9.43 punktą viena iš Tarnybos funkcijų yra konsultuoti problemų dėl azartinių lošimų turinčius asmenis ir jų artimuosius apie galimus pagalbos būdus. Tuo pačiu pabrėžtina ir tai, jog pagal minėtų nuostatų 8.2 punktą vienas iš Tarnybos tikslų yra vykdyti lošimų priežiūrą, kad būtų užtikrinta sąžininga, skaidri lošimų veikla ir lošėjų teisių bei jų teisėtų interesų apsauga, ką Tarnyba nagrinėjamoje situacijoje ir padarė. Tarnyba gavusi pranešimą dėl galimai ALĮ nuostatų pažeidimo privalėjo į tai reaguoti, atlikti tyrimą ir nustatyti teisės aktų pažeidimus padariusius asmenis. Faktas, kad Tarnybos darbuotojas padėjo surašyti pareiškimą dėl įvykio, nėra reikšmingas sprendžiant O. J. atsakomybės klausimą. Taip pat sprendžiant O. J. atsakomybės klausimą nėra reikšminga tai, ar Tarnybos atstovai konsultavo A. D. ir jo artimuosius apie galimus pagalbos būdus, susijusius su azartinių lošimų problemos sprendimu.

26. ALĮ 10 straipsnio 10¹ dalyje yra nustatyta, jog lošimų organizatorius, nustatęs, kad jis teikia paslaugas asmeniui, kuriam draudžiama lošti, arba kad tam asmeniui draudžiama būti lošimo vietoje, privalo nedelsdamas nutraukti paslaugos teikimą asmeniui ir pašalinti jį iš lošimo vietos. ALĮ 10 straipsnio 21 dalyje nustatyta, jog asmenis, pateikusius prašymus neleisti lošti, draudžiama įleisti į lošimų organizavimo vietas ir leisti jiems dalyvauti nuotoliniuose lošimuose jų prašyme neleisti lošti nurodytą laikotarpį, o jeigu prašyme neleisti lošti laikotarpis nenurodytas, – 2 metus nuo prašymo neleisti lošti pateikimo Priežiūros tarnybai arba lošimų organizatoriui dienos. Pagal UAB „T.S.“ direktoriaus 2017 m. gegužės 2 d. įsakymu patvirtintų lošėjų, ketinančių patekti į lažybų punktą ir/ar dalyvauti lošime ir pateikusių asmens tapatybę įrodantį dokumentą, patikros Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registre bei Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registre organizavimo tvarkos aprašo 4 punktą darbuotojas (pagal to paties aprašo 2.1 punktą darbuotojas yra lažybų punkte tikrinimo metu pagal darbo grafiką dirbantis lažybų tarpininkas – kasininkas) privalo patikrinti lošėjų, ketinančių patekti į lažybų punktą ir/ar dalyvauti lošime, pateikusių asmens dokumentą, duomenis Registruose. Tuo atveju, jei darbuotojui, suvedus lošėjo duomenis į tikrinimo programos langelį ir/ar perdavus lošėjo duomenis patikrinimui į centrinį bendrovės padalinį, sistema/centrinis bendrovės padalinys pateikia informacinį pranešimą apie tai, kad asmuo yra įrašytas į Registrus, darbuotojas privalo pasiūlyti lošėjui palikti lažybų punktą/neįleisti lošėjo į lažybų punktą (t. 1, b. l. 41). Pagal UAB „T.S.“ direktoriaus 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu patvirtintų UAB „T.S.“ lažybų tarpininko-kasininko-lošimo automatų salono administratoriaus pareiginių nuostatų 2.1 punktą lažybų tarpininko-kasininko-lošimo automatų salono administratoriaus pareigybės tikslas organizuoti ir užtikrinti sklandų lažybų punkto ir lošimo automatų salono darbą pagal ALĮ reikalavimus. Pagal 5.2 punktą lažybų tarpininkas-kasininkas-administratorius privalo žinoti ir tiksliai vykdyti ALĮ, kitų norminių teisės aktų, reglamentuojančių azartinių lošimų organizavimą bei viešosios tvarkos užtikrinimą, reikalavimus. Pagal tų pačių nuostatų 5.4. punktą minėtas darbuotojas privalo užtikrinti, kad neloštų asmenys, savanoriškai parašę prašymus neįleisti jų į UAB „T.S.“ lažybų punktą ir lošimo automatų saloną. (t. 1, b. l. 65-68). Taigi aptartų teisės normų nuostatos patvirtina, jog O. J., atlikdama savo darbines funkcijas, privalėjo tikrinti kiekvieno asmens, įeinančio į lažybų punktą asmens tapatybę ar kitaip užtikrinti, jog būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų, kad asmuo, kuris yra pateikęs prašymą neįleisti jo į lažybų punktus ir lošimo automatų salonus, nepatektų į lošimo saloną ir negalėtų jame lošti. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad O. J. tiek pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 83), tiek tyrimo metu (t. 1, b. l. 46) patvirtino, kad ji yra supažindinta su įmonės direktoriaus įsakymu, pagal kurį nustatyta tvarka, kaip turi būti tikrinami į lošimų automatų saloną ateinantys asmenys, ji tą tvarką žino, jos privalo laikytis. Byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad O. J. pasirašytinai buvo supažindinta su savo pareiginiais nuostatais (t. 1, b. l. 69). Taigi teismui nekyla abejonių, kad O. J. buvo gerai žinoma asmenų įleidimo į lošimų saloną tvarka, kurios ji tinkamai nevykdė.

27. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ALĮ įtvirtintas įpareigojimas lošimų organizatoriams garantuoti, kad asmeniui, išreiškusiam valią nebūti įleistam į lošimų vietas, nenumatant tokio įpareigojimo įgyvendinimo tvarkos, įpareigoja lošimo organizatorius vidaus teisės aktuose nustatyti efektyviausius asmenų, pateikusių tokius prašymus, draudimo lošti kontrolės būdus. Taigi, bendrovė minėto aprašo nustatyta tvarka pati pasirinko būdus ir priemones kaip įgyvendinti ALĮ 10 straipsnio 21 dalyje nustatytų reikalavimų užtikrinimą, t. y. įpareigojo darbuotoją atlikti lošėjo tikrinimą Registruose pagal asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Šiuo atveju visiškai sutiktina su atsiliepime išdėstyta pozicija, jog O. J. buvo nubausta ne už pareigos tikrinti asmens tapatybę pažeidimą, o už tai, jog įleido A. D. į lažybų punktą, nors šis yra pateikęs prašymą neleisti lošti ir yra įtrauktas į Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą.

28. Apeliaciniame skunde nepagrįstai O. J. pareigos siejamos tik su ALĮ 20 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9, 10 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu, nes tai akivaizdžiai nedera su anksčiau ALĮ įtvirtintų draudimų ir apribojimų tikslais, kurie atspindi viešąjį interesą užtikrinti, kad asmenys, pateikę prašymus nelošti, nebūtų įleidžiami į lošimų organizavimo vietas ir neloštų. ALĮ numatytų pareigų realų įgyvendinimą objektyviai įmanoma tik tuo atveju, jeigu lošimo bendrovės atsakingi darbuotojai privalomai tikrins kiekvieno atėjusio į lošimo organizavimo vietą asmens tapatybę, o ne vien tik tada, kai kyla abejonių, kad asmuo yra jaunesnis negu 18 metų ar įneša arba laimi didesnę nei 1000 Eur sumą.

29. Teismas pažymi, kad nepagrįsti advokato teiginiai, jog pati Tarnyba sutinka, kad įstatymas nenumato pareigos kiekvienu atveju tikrinti lošėjo tapatybės. Tarnyba savo konsultacijoje nurodė, kad pareiga neįleisti asmenų, pateikusių prašymus neleisti lošti, nustatyta lošimų organizatoriui. Taigi iš minėtos konsultacijos akivaizdu, jog lošimų organizatorius privalo užtikrinti, kad į lošimų salonus būtų įleidžiami tik reikalavimus atitinkantys asmenys, priešingu atveju už tokio reglamentavimo nesilaikymą atsako pats lošimų organizatorius. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad už teisės aktų reikalavimų nesilaikymą O. J. kyla administracinė, o ne drausminė atsakomybė, kadangi ji, nesilaikydama bendrovėje nustatytos tvarkos, pažeidė ir ALĮ reikalavimus. Pareiginių nuostatų 7.2.1 punkte (t. 1, b. l. 65-68) yra nurodyta, jog lažybų tarpininkas-kasininkas-lošimų automatų salono administratorius asmeniškai atsako už azartinių lošimų organizavimą lažybų punkte ir lošimo automatų salone pagal azartinius lošimus reglamentuojančių norminių teisės aktų reikalavimus.

30. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, jog A. D. į B kategorijos lošimo automatų saloną, esantį (duomenys neskelbtini), buvo įleistas 2018 m. sausio 5 d., apie 14.00-15.00 val. Taigi skundžiamas nutarimas tikslintinas, nurodant laiką, kuomet A. D., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, buvo įleistas į bendrovės B kategorijos lošimo automatų saloną, esantį (duomenys neskelbtini).

31. Pirmosios instancijos teismas skirdamas O. J. nuobaudą už jos padarytą administracinį nusižengimą įvertino šio nusižengimo pobūdį bei pavojingumą, atsižvelgė į tai, jog O. J. augina du mažamečius vaikus, iš kurių vienam nustatyta didelių specialių ugdymo poreikių būtinybė, reikalinga medicininė pagalba, dėl ko vaiko gydymui, ugdymui yra būtinos didelės finansinės lėšos, taip pat į tai, jog ji yra paėmusi kreditą, jos gaunamos pajamos nėra didelės. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, O. J. taikė ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir paskyrė baudą, kurios dydis yra ženkliai mažesnis nei ANK 134 straipsnio 3 dalyje numatyta šios nuobaudos minimali riba. Dar labiau švelninti pažeidėjai paskirtą baudą atsižvelgus į tai, jog ji rūpinasi savo šeimos nariais, susiduria su finansiniais sunkumais, anksčiau nėra bausta administracine tvarka, nėra teista, charakterizuojama teigiamai, nėra pagrindo.

32. Tame pačiame ANK straipsnyje numatytas administracinis nusižengimas padarytas pakartotinai, kol dar nepasibaigęs ANK 40 straipsnyje nustatytas terminas, yra asmens, padariusio administracinį nusižengimą atsakomybę sunkinanti aplinkybė (ANK 36 straipsnio 1 dalies 12 punktas). ANK 40 straipsnyje yra nustatyta, jog, jeigu administracinį nusižengimą padaręs asmuo per metus nuo administracinio nurodymo įvykdymo dienos arba nuo dienos, kurią administracinė nuobauda ar administracinio poveikio priemonė baigta vykdyti, padarė tame pačiame ANK straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą, laikoma, kad šis administracinis nusižengimas padarytas pakartotinai.

33. Skundžiamu nutarimu O. J. buvo nubausta už administracinį nusižengimą, kuris buvo padarytas 2018 m. sausio 5 d. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog ji Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 7 d. nutarimu (šis nutarimas buvo pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 5 d. nutartimi dalyje dėl paskirtos nuobaudos) buvo nubausta už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 134 straipsnio 3 dalyje padarymą. Šis administracinis nusižengimas buvo padarytas 2018 m. balandžio 3 d. Taigi akivaizdu, jog O. J. padarytas administracinis nusižengimas, už kurį ji buvo nubausta skundžiamu nutarimu, negali būti vertinamas kaip pakartotinis nei vadovaujantis ANK nuostatomis, nei paprasčiausia logika, kadangi administracinis nusižengimas kuris buvo padarytas anksčiau negali būti vertinamas kaip pakartotinis santykyje su vėliau padarytu administraciniu nusižengimu. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog O. J. atsakomybę sunkina aplinkybė, numatyta ANK 36 straipsnio 1 dalies 12 punkte, todėl ši aplinkybė iš skundžiamo nutarimo yra šalinama. Tuo pačiu pažymėtina tai, kad net ir pašalinus pirmosios instancijos teismo nepagrįstai nustatytą O. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, dar labiau švelninti jai paskirtos nuobaudos, atsižvelgus į anksčiau aptartų aplinkybių visumą, nėra pagrindo. Čia atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog asmens elgesys po nusižengimo padarymo charakterizuoja tokį asmenį, todėl naujo administracinio nusižengimo padarymo faktas taip pat turi įtakos parenkant nuobaudą ir nustatant jos dydį.

Dėl E. J. kaltės padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 134 straipsnio 3 dalyje.

34. ANK 5 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Administracine atsakomybė asmeniui kyla tik tuo atveju, jeigu yra nustatoma, kad jo veikoje yra visi įstatyme įtvirtinti konkretaus administracinio nusižengimo požymiai. Pagal ANK 591 straipsnio 1 punktą, jeigu padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių, administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta. ANK 7 straipsnyje yra nustatyta, kad asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Tai reiškia, jog, norint bet kurią pavojingą visuomenei ir priešingą teisei veiką vertinti kaip teisės pažeidimą, būtina nustatyti, ar ją padaręs asmuo veikė kaltai, ar tai nebuvo atsitiktinis aplinkybių sutapimas, o gal buvo kitos priežastys, dėl kurių šis asmuo nebuvo pajėgus teisingai orientuotis kilusioje situacijoje. Konkretaus asmens kaltė, kaip ir kiti ANK 134 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties elementai, turi būti nustatyta. Pažymėtina, jog ANK 134 straipsnio 3 dalyje numatytas administracinis nusižengimas gali būti padaromas tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo. Be to, sprendžiant dėl asmens administracinės atsakomybės privalu vadovautis ir nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo kylančiu reikalavimu visas abejones, kurios nėra pašalintos ir jų negalima pašalinti, vertinti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

35. Iš administracinio nusižengimo byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad E. J. automatų lošimo salone įvykio dieną dirbo lažybų tarpininke-kasininke-lošimo automatų salono administratore, jai buvo privalomi UAB „T.S.“ direktoriaus priimti vidiniai teisės aktai dėl lošėjų, ketinančių patekti į lažybų punktą ir/ar dalyvauti lošime, patikrinimo. Vis tik teismas išanalizavęs liudytojo A. D., administracinėn atsakomybėn patrauktos O. J. bei pačios E. J. parodymus daro išvadą, kad įvykio metu E. J. teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

36. Kaip jau buvo minėta anksčiau, A. D. teismo posėdžio metu nurodė, kad į lošimo automatų saloną atėjo apie 14.00-15.00 val., t. y., O. J. darbo metu (E. J. pamaina dar nebuvo prasidėjusi). Salone jis buvo 5-6 val., iš jo išeidavo tik parūkyti (t. 2, b. l. 121). O. J. teismo posėdžio metu patvirtino, kad A. D. į saloną atėjo jos pamainos metu, ji patikrino jo asmens duomenis duomenų bazėje. A. D. į automatų saloną tą dieną buvo atvykęs tik vieną kartą, tačiau vis išeidavo parūkyti. E. J. į darbą atėjo 16.00 val., jai buvo perduota kasa, ji atsisėdo prie pagrindinės kasos. Jos kartu dirbo nuo 16.00 val. iki 17.00 val. A. D. grįžus po parūkymo, ji E. J. pasakė, kad pastarasis jau yra tikrintas (t. 2, b. l. 83). E. J. iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes, o būtent, kad nuo 16.00 iki 17.00 val. ji su O. J. dirbo kartu. A. D. įėjus į saloną, ji norėjo pastarąjį patikrinti, tačiau O. J. pasakė, kad asmenį jau tikrino, jam galima lošti (t. 2, b. l. 84). Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo tvirtinti, jog E. J. veikė tyčia (kaip nustatyta ANK 8 straipsnyje) ar dėl neatsargumo (kaip nustatyta ANK 9 straipsnyje). Susidariusioje situacijoje, kai E. J. savo kolegės buvo informuota, jog A. D. turi teisę lošti salone, nėra pagrindo teigti, kad ji privalėjo numatyti, jog iš tikrųjų yra priešingai, ar pagal kitas aplinkybes bei savo asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti, jog A. D. iš tikrųjų negali būti įleistas į lošimų saloną ir naudotis jo paslaugomis. Taigi šiuo atveju nėra nustatyta E. J. kaltė, todėl ji negali būti traukiama atsakomybėn pagal ANK 134 straipsnio 3 dalį. Esant anksčiau aptartoms aplinkybėms, E. J. administracinio nusižengimo byla yra nutrauktina, kadangi jos veikoje nėra administracinio nusižengimo požymių.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

O. J. ir E. J. atstovo advokato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutarimo dalį, kuria E. J. buvo pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą ANK 134 straipsnio 3 dalyje, ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutarimo dalį dėl O. J. pripažinimo kalta pagal ANK 134 straipsnio 3 dalį palikti nepakeistą.

Panaikinti nutarimo aprašomojoje dalyje nustatytą O. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad O. J. ANK 134 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą padarė pakartotinai (ANK 36 straipsnio 1 dalies 12 punktas).

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutarimo aprašomąją dalį, nurodant, kad O. J. A. D. įleido į bendrovės B kategorijos lošimo automatų saloną, esantį (duomenys neskelbtini), 2018 m. sausio 5 d., apie 14.00-15.00 val.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.