Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Audrius Sadauskas Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00045-2011-8

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. rugsėjo 4 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 str. 1 d. ir nubausta 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda, įpareigojant sumokėti ją per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

R. G. nuteista už tai, kad 2010 m. kovo 17 d., nuo 10 iki 11.30 val., (duomenys neskelbtini), teisiamojo posėdžio metu, būdama liudytoja ir įspėta pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, siekdama padėti A. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės, (duomenys neskelbtini) teisėjui B. V. baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nurodydama tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad kaltinamasis A. K. jai grąžino 1500 litų už jai suteiktas atstovavimo paslaugas, davė melagingus parodymus;

po to, tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2010 m. spalio 6 d., nuo 15.15 val. iki 16.55 val., (duomenys neskelbtini), apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, būdama liudytoja ir įspėta pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, siekdama padėti A. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės, (duomenys neskelbtini) teisėjų kolegijai, susidedančiai iš pirmininkės N. S., teisėjų S. B. ir E. V., baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nurodydama tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad advokatas A. K., atstovavęs ją byloje Nr. (duomenys neskelbtini), jai sugrąžino už atstovavimo paslaugas pagal 2007-06-27 teisinių paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2007-06-27 kvito šaknelę (duomenys neskelbtini) jos sumokėtus 1500 litų, davė melagingus parodymus.

Nuteistoji tvirtina, kad teismas neteisingai nustatė nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 str. 1 d., dalyką, t. y. kad jos parodymai melagingi, bei nesant tam pagrindo konstatavo tiesioginę jos tyčią padarius šį nusikaltimą, t. y. davus melagingus parodymus. Teigia, jog teismas vertino jos parodymus ikiteisminio tyrimo metu, (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) teismuose, tačiau nepripažino, kurie iš šių parodymų yra melagingi BK 235 str. 1 d. prasme, t. y. nusikalstami. Nuosprendyje neaptarta, ar neatitinkantys tikrovės parodymai yra melagingi, t. y. duodami tyčia, suvokiant jų neatitikimą tikrovei, ar duodantis parodymus liudytojas tiesiog sąžiningai klysta. Teigia, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad neprisistačiusiems policininkams ji nesakė tiesos apie tai, kiek pinigų sumokėjo A. K. ir ar advokatas šiuos pinigus grąžino. Nurodo, jog esant prieštaravimams teisiamojo posėdžio metu net nebuvo apklausti 2008-11-06 liudytojos apklausos protokolą surašę pareigūnai.

Skunde R. G. taip pat teigia, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas nuosprendyje jos siekį padėti A. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės pripažino įrodytu, kas rodo teismo vidinį įsitikinimą jos kalte dar prieš vertinant kitus bylos įrodymus.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą. Prokurorė prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą pripažindamas R. G. kalta pagal BK 235 str. 1 d.

Pagal BK 235 str. 1 d. baudžiamas tas, kas <...> davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo <...>. Aptariamos veikos objektyviąją pusę sudaro aktyvus veikimas – melagingų parodymų davimas. Melagingais BK 235 str. prasme suprantami parodymai, kurie iš vis neatitinka tikrovės ar ją atitinka tik iš dalies, kuriais tikrovė iškraipoma, arba kuriais neigiami realiai egzistuojantys faktai ar kuriais tokie faktai išgalvojami. Ši nusikaltimo sudėtis formali, t. y. liudytojui duodant melagingus parodymus teisme nusikaltimas baigiamas davus parodymus. Melagingai liudijančio asmens siekiai ar tikslai veikos kvalifikavimui jokios įtakos neturi, nes jie nėra būtini šios nusikaltimo sudėties požymiai. Nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia.

Apeliantė skundžiamu nuosprendžiu nuteista už tai, kad ji, būdama liudytoja, davė melagingus parodymus iš pradžių (duomenys neskelbtini) teisme, o po to – apeliacine tvarka (duomenys neskelbtini) teisme nagrinėtoje kaltinamojo ir nuteistojo A. K. baudžiamojoje byloje. Jos parodymų melagingumas pasireiškė tuo, kad ji teismuose tvirtino, jog jos atstovas baudžiamojoje byloje advokatas A. K. jai grąžino už atstovavimą apeliantės sumokėtus 1500 litų. Visų pirma čia pažymėtina, kad apeliantė teismuose paneigė jos pačios 2008-11-14 (pažymėtina, kad tiek nuosprendyje, tiek skunde neteisingai nurodoma šio protokolo data 2008-11-06) ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais įrodinėjamą faktą, jog 2007 metais advokatui A. K. už jos atstovavimą privataus kaltinimo byloje (duomenys neskelbtini) teisme ji sumokėjo 3000 litų, buvo patenkinta jo darbu, susitarimo su juo nenutraukė ir sumokėtų pinigų iš jo neprašė, o šis jai šių pinigų negrąžino (12 – 13 b.l.). Šie jos parodymai buvo teisiškai reikšmingas įrodymas, kuriuo buvo įrodinėjama A. K. kaltė.

Tiek apklausta 2008-11-14, tiek ir apklausiama teismuose ji buvo įspėta dėl galimos baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, ir jau vien situacija, kad ji kardinaliai keitė savo parodymus, leido spręsti, jog kažkurie tai iš jos parodymų yra neteisingi. Pati R. G., neigdama savo kaltę, teismus bandė įtikinti, jog ji sakė tiesą duodama parodymus teismuose, ir tikėti reikėtų būtent jais, o ne ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Tačiau, iš bylos matyti, kad šiais jos parodymais visų pirma suabejojo (duomenys neskelbtini) teismas, 2010-05-12 nuosprendyje apeliantės parodymus laikydamas netiksliais (23 – 24 b.l.), po to ir apeliacine tvarka šią baudžiamąją bylą išnagrinėjusi (duomenys neskelbtini) teisėjų kolegija, kuri papildomai apklaususi R. G. ir ištyrusi kitus su jos parodymais susijusius bylos duomenis, 2010-11-12 nuosprendyje konstatavo, jog „nėra pagrindo tikėti R. G. parodymais apie jai A. K. sugrąžintus pinigus“ (79 b.l.). Su tokiu apeliantės parodymų vertinimu visiškai sutiko ir bylą išnagrinėjęs kasacinės instancijos teismas (86 – 90 b.l.). Iš to visiškai akivaizdu, kad skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas visiškai pagrįstai ir teisingai pripažino apeliantę kalta davus melagingus parodymus šiame nuosprendyje nurodytuose (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) posėdžiuose, todėl dar kartą išsamiau analizuoti ir vertinti jos parodymus, lyginti juos su kitais byloje surinktais įrodymais, nėra jokio pagrindo ir būtinybės.

Negalima sutikti su apeliante, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė įrodymų. Skundžiamame nuosprendyje daugiau negu akivaizdžiai nurodyti visi įrodymai, patvirtinantys apeliantės kaltę. Tai duomenys ir išvados 2008-11-14 liudytojos apklausos protokole (12 – 13 b.l.), 2010-03-17 teisiamojo posėdžio protokole (15 – 17 b.l.), 2010-03-17 priesaikos ir pasižadėjimo raštuose (14 b.l.), 2010 m. rugpjūčio 19, spalio 6 – 14, lapkričio 12 d. Panevėžio apygardos teismo posėdžio protokoluose (30 – 54 b.l.), pasižadėjimo rašte (29 b.l.), 2010-11-12 Panevėžio apygardos teismo nuosprendyje (74 – 85 b.l.), 2011-05-12 Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartyje (86 – 90 b.l.), 2011-10-06 įtariamosios apklausos protokole (99 – 100 b.l.). Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nėra jokio pagrindo abejoti byloje esančiais objektyviais rašytiniais įrodymais, kurie vieni kitus patvirtina. Pažymėtina, jog pripažinti įrodymais bylos duomenys teismo įvertinti ir atskirai, ir kaip visuma, išanalizuoti liečiamumo aspektu su kita rašytine bylos medžiaga ir sudaro pakankamai logišką įrodymų grandinę, kuri pagrindžia išvadas dėl nuteistajai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama apylinkės teismo padarytai išvadai, kad apeliantė melagingus parodymus davė siekdama padėti A. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės, nurodant, kad tokia išvada yra tik subjektyvi, nepagrįsta įrodymais, neatitinka BPK 305 str. 1 d. 1 ir 2 p. reikalavimų. Tačiau, kaip jau minėta, BK 235 str. 1 d. dispozicijoje tikslas ar motyvas nėra nurodyti, kas reiškia, jog, konstatavus patį melagingų parodymų davimo faktą, nėra jokio būtinumo ir pareigos dar atskirai įrodinėti, ko konkrečiai siekė atitinkamas subjektas tokius parodymus duodamas. Kita vertus, pagal BPK 20 str. 2 d., 305 str. 1 d. 2 p., tik teisėjas arba teismas gali nuspręsti, ar konkretūs duomenys byloje laikytini įrodymais, ir privalo pateikti motyvus, kodėl jis remiasi ar atmeta vienus ar kitus įrodymus, t. y. tik teismui suteikta teisė vertinti byloje surinktus įrodymus. Iš dalies, tai yra subjektyvu, nes pagal BPK 20 str. 5 d., įrodymai vertinami pagal teisėjo ar teismo vidinį įsitikinimą. Tačiau, toks įsitikinimas turi atitikti įstatymą ir būti pagrįstas išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. (duomenys neskelbtini) kolegija, prieš įvertindama apeliantės parodymus 2010-11-12 nuosprendyje, ją dar kartą papildomai apklausė, sulygino jos parodymus su kitais bylos duomenimis, atlikdama įrodymų tyrimą apklausė ir 2008-11-14 jos parodymus užrašiusį policijos pareigūną, ir tik po to nutarė jais netikėti, pripažindama, jog apeliantė tokius parodymus davė siekdama padėti kitam kaltinamajam išvengti atsakomybės. Šis nuosprendis įsiteisėjo be pakeitimų, todėl apylinkės teismas pilnai galėjo vadovautis jame padarytomis išvadomis. Ginčyti jas šiuo atveju nėra jokios prasmės.

Nuteistoji R. G. skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų leistinumo principą – neturėjo įrodymu laikyti 2008-11-14 (nuosprendyje ir skunde sumaišyta jo data 2008-11-06) jos apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokolo, nes jos apklausa buvo atlikta pažeidžiant BPK reikalavimus, duomenys gauti neteisėtais būdais. Su tuo negalima sutikti. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų (išskyrus, žinoma, pačios apeliantės parodymus), jog jos 2008-11-14 apklausa vyko pažeidžiant BPK nustatytą apklausos ir jos parodymų užfiksavimo tvarką. Pati nuteistoji ne kartą patvirtino, jog surašytas protokolas jai buvo parodytas perskaitymui, ji pati parašė, jog jį perskaitė, kad duomenys jame teisingi, ir pasirašė (166 – 167 b.l.). Tai patvirtino ir liudytoju apklaustas šį protokolą surašęs R. P. (40 – 41 b.l.). Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantės versija, jog pareigūnai neteisėtai išgavo jiems reikalingus parodymus, liepė pasirašyti protokolą, atsirado tik 2012-04-20 Panevėžio miesto apylinkės teismo teisiamajame posėdyje, kuriame R. G. buvo kaltinama, nusikaltimo numatyto BK 235 str. padarymu. Ankščiau vykusiose apklausose tiek (duomenys neskelbtini) teisme (16 – 17 b.l.), tiek (duomenys neskelbtini) teisme R. G. apie tai nepasakojo. Be to, iš aptariamo apklausos protokolo matyti, jog pareigūnas įsitikino liudytojos asmens tapatybe (liudytojos asmens tapatybė buvo nustatyta pagal jos asmens dokumentą – pasą Nr. LV639787 ir įforminta), R. G. parašas įrodo, jog jai buvo išaiškintos BPK 81 ir 83 str. numatytos liudytojo teisės ir pareigos, bei ji buvo įspėta dėl atsakomybės pagal BK 235 str. Visi šie duomenys buvo patvirtinti R. G. parašais, todėl abejoti protokolo turiniu ir jame esančių duomenų tikrumu bei teisėtumu nėra nė mažiausio pagrindo. Pažymėtina, kad 2011-10-06 apklausos metu R. G. nesugebėjo atsakyti į tyrėjos pateiktus klausimus dėl 2008-11-14 įvykusios apklausos aplinkybių, teigdama, jog tiesiog neprisimena arba nežino kaip atsakyti (99 – 100 b.l.). Čia ji akcentavo, jog vyko ne apklausa, bet tiesiog teiravimasis, tačiau įvertinus tai, jog 2008-11-14 protokole yra detaliai užpildyti R. G. anketiniai duomenys, jame išsamiai išdėstytos aplinkybės bei nurodytas dukters V. G. asmens kodas, teisėjų kolegija abejoja šiais nuteistosios išsakytais teiginiais ir juos laiko nepagrįstais.

Apeliantė skunde taip pat nepagrįstai tvirtina, jog neįrodyta ir jos tiesioginė tyčia padaryti šį nusikaltimą. Iš bylos matyti, kad R. G. 2010-03-17 ir 2010-10-06 prieš duodama parodymus teismuose laisva valia pasirašė priesaiką ir pasižadėjimą. Vadinasi, ji, būdama pilnamečiu, sveiku, pakaltinamu asmeniu suprato savo kaip liudytojo procesinę padėtį, žinojo teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti teisingus parodymus. Tokios pareigos ir atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą R. G. patvirtino savo parašu. Apie tai, kad ji nesupranta įspėjimo esmės, teismo posėdžių protokoluose nėra užfiksuota. Kita vertus, abiejuose posėdžiuose apeliantei buvo priminti jos pirminiai 2008-11-14 parodymai, ji buvo klausinėjama apie tai, kodėl ji juos keičia, kurie jos parodymai yra teisingi ir pan. Tokie duomenys nekelia jokių abejonių, jog nuteistoji neabejotinai suprato, kad keisdama parodymus ji elgiasi neteisėtai, suprato savo veikos pavojingumą ir sąmoningai norėjo taip elgtis, t. y. kad šią veiką ji padarė veikdama tiesiogine tyčia.

Negalima sutikti ir su apeliantės skundo teiginiais dėl jai skirtos bausmės, t. y., kad jai skirta 20 MGL dydžio bauda aiškiai prieštarauja teisingumo principui, bei kad vien baudžiamuoju procesu jai jau bus pasiekti bausmės tikslai.

Visų pirma, BPK nėra numatyta galimybė šio kodekso 41 str. numatytus bausmės tikslus gretinti su pačiu baudžiamuoju procesu ir laikyti, kad jau pats baudžiamasis procesas gali būti laikomas pakankamu bausmės tikslams pasiekti. Priešingai, BPK 41 str. 1 d. nurodyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Atvejai, kada bausmė nėra ar negali būti skiriama, labai konkrečiai išvardinti įstatyme. Šiuo atveju aplinkybių, dėl kurių nuteistajai neturėtų būti skirta bausmė, kolegija nemato, jų konkrečiai nenurodė ir pati apeliantė. Antra, jai paskirta viena švelniausių bausmių rūšių, numatytų BK 235 str. 1 d. sankcijoje. Baudos dydis (2600 litų) taip pat praktiškai atitinka minimalų (BK 47 str. 3 d. 2 p. už nesunkų nusikaltimą numato baudą iki 500 MGL dydžio). Nuteistoji, nors ir turi problemų su sveikata, tačiau yra darbinga, dirba, gauna pašalpą, galimas baudos sumokėjimas iki priverstinio jos išieškojimo nuosprendžiu jai numatytas per pusę metų po nuosprendžio įsiteisėjimo. Todėl galvoti, jog jai paskirta bausmė yra aiškiai neteisinga, šiuo atveju nėra pagrindo. Pagaliau, bausmės vykdymo eigoje, pagal BK 47 str. 6 d., asmeniui neišgalint susimokėti jam paskirtos baudos, jo sutikimu bauda gali būti pakeista viešaisiais darbais.

Tokiu būdu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 24 d. nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų, todėl naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistosios R. G. apeliacinį skundą atmesti.