Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-12-10 · Administracinė byla Nr. I-7735-422/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-12-10Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-05-12Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-12-10
Bylos Nr.
I-7735-422/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01434-2019-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Janina Vitunskienė
Pareiškėjas
J. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-7735-422/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01434-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 10 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Janina Vitunskienė,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1-3) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 10 d. iki 2019 m. liepos 15 d. laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių pataisos namų-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN, Pataisos namai) kankinamomis kalinimo sąlygomis, pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3,8 straipsnių nuostatas.

Tvirtino, kad Pataisos namų tualetuose ir pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje nebuvo užtikrintas privatumas, jam nesudarytos sąlygos tenkinti lytinę aistrą. Nurodė, kad buvo paskirtas atlikti bausmę trečiame būryje pirmame sektoriuje, kuriame bausmę atliko dar 11-12 nuteistųjų. Sektoriuje buvo įrengti tik du tualetai, todėl reikėjo laukti eilėse, sunku patenkinti savo fizinius poreikius, susidariusi situacija sukėlė jam nepatogumų, dvasinių išgyvenimų, fizinį skausmą, garbės ir orumo pažeidimą.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Pravieniškių pataisos namai su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 7-11) nurodė, kad Pataisos namai nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl juose nuteistieji atlieka bausmę bendrabučio tipo patalpose. Tvirtino, jog kiekvienam nuteistajam pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas, virtuvė. Pažymėjo, jog pareiškėjas buvo paskirtas atlikti bausmę trečiame būryje, pirmajame sektoriuje, ginčo laikotarpiu jo gyvenamosios patalpos plotai atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (2017 m. kovo 1 d. redakcija) (toliau – ir Taisyklės), 11¹ punkte nurodytus reikalavimus (vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas 3.1 kv. m.). Nurodė, jog pareiškėjo privatumas buvo užtikrintas, pirmojo sektoriaus sanitariniame mazge buvo įrengti 2 pisuarai, 2 unitazai, 6 praustuvės, 1 dušo sietelis, skundų iš pareiškėjo dėl sanitarinio mazgo įrengimo, dėl privatumo neužtikrinimo nebuvo gauta. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl neteisėtų Pataisos namų veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Pataisos namų veiksmų laikotarpiu nuo 2017 rugpjūčio 10 d. iki 2019 m. liepos 15 d. jam kalint bendrabučio tipo patalpose, neužtikrinant teisės į privatumą, nesudarant sąlygų tenkinti jam lytinę aistrą.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 8,13-14), pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 rugpjūčio 10 d. iki 2019 m. liepos 15 d. buvo paskirtas į 3 būrį, gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose Nr. 3, Nr. 1, Nr. 2.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose. Pareiškėjas laikotarpiu 2017 m. rugpjūčio 16 d. iki 2018 m. sausio 8 d. gyveno patalpoje Nr. 3, kurios plotas buvo 20,67 kv. m. ir įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 3,45 kv. m. (20,67/6) gyvenamojo ploto; laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 9 d. iki 2019 m. balandžio 29 d. gyveno kambaryje Nr. 1 ir įrengta 11 miegojimo vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,24 kv. m. (35,62/11); laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 30 d. iki 2019 m. liepos 15 d. gyveno kambaryje Nr. 2, jame buvo įrengta 11 miegojimo vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,24 kv. m. (35,62/11). Taigi, atsakovo pateiktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjui tenkantis minimalus plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas jokių objektyvių įrodymų savo argumentams pagrįsti dėl miegamųjų vietų skaičiaus 3 būrio 1, 2, 3, gyvenamojoje patalpoje nepateikė, savo argumentų neįrodinėjo jokiomis leistinomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Pareiškėjas, gavęs atsakovo atsiliepimą ir prie jo pateiktus dokumentus, jų neginčijo. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista.

Pareiškėjas nurodė, kad trečiajam būriui yra skirti tik 2 klozetai (tualetai), todėl buvo sunku patenkinti savo fizinius poreikius, reikia laukti eilėse, pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatumą, nesudarant sąlygų tenkinti lytinę aistrą.

Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugpjūčio 6 d. pažymoje Nr. 77-1159 „Apie nuteistojo J. V. laikymosi sąlygas“ nurodyta, kad trečiajam būriui yra įrengti 2 pisuarai, 2 unitazai, 6 praustuvės, 1 dušo galvutė. Atsakovo pateiktoje nuotraukoje (b. l . 16) taip pat matyti, kad sanitariniame mazge yra 2 unitazai ir 2 pisuarai. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, kuriuose sanitarinis mazgas yra įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos. Taigi, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, tualetai uždaromi durimis. Tai patvirtina į bylą pateikta fotonuotrauka (b. l. 16). Pareiškėjas šių aplinkybių neginčijo. Net jei būtų pripažinta, kad tualetų atitvarai galėjo nevisiškai užtikrinti privatumą naudojantis tualetu, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Įvertinus nustatytas aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, kabinos uždaros, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamai privatumą užtikrinančios sąlygos. Dėl to nėra prielaidų Konvencijos 3, 8 straipsnio pažeidimams, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms, žeminančioms, privatumą pažeidžiančioms sąlygoms, pripažinti.

Teismas atkreipia dėmesį, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ar kietuoju inventoriumi normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, numato, kad sanitarinis mazgas turi būti įrengtas taip, kad vienas klozetas butų skirtas ne daugiau kaip 12 asmenų. Byloje nei pareiškėjas, nei atsakovas aiškiai nenurodė, kiek asmenų priklausė trečiajam būriui ginčo laikotarpiu, todėl nėra aišku, ar sanitarinių įrenginių (unitazų, klozetų) skaičius atitiko teisės aktuose nurodytus reikalavimus. Pažymėtina, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. LVAT 2005-03-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007-03-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, būtent Pravieniškių PN-AN turi pareigą laikytis nuteistųjų ir suimtųjų kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Pravieniškių PN nepateikus informacijos dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių šioje dalyje, jos vertintinos pareiškėjo naudai, pripažįstant, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinamas teisės aktuose nurodytas sanitarinių įrenginių skaičius.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartį civilinėje Nr. 3K-7-2/2008). LVAT naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., LVAT 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018-05-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017), arba žalos padarymo faktas tokiu pažeidimu apskritai nekonstatuojamas ir skundas atmetamas (žr., pvz., LVAT 2017-04-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-525/2017).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismo nuomone, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Apibendrinus išdėstytus argumentus, pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 10 d. iki 2019 m. liepos 15 d. pareiškėjui kalint Pataisos namuose jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. V. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2017 rugpjūčio 10 d. iki 2019 m. liepos 15 d. kalint Pravieniškių pataisos namų-atvirojoje kolonijoje, buvo pažeista pareiškėjo J. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Reikalavimą dėl žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Janina Vitunskienė