Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-08-05 · Administracinė byla Nr. AS-146-236-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-08-05
Bylos Nr.
AS-146-236-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Virgilijus Valančius
Pareiškėjas
R. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos apeliaciniam teismui
Administracinė byla Nr. AS146-236/2011Procesinio sprendimo kategorija 81; 79.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. rugpjūčio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. G. prašymą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos apeliaciniam teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2008 m. spalio 16 d. sprendimu (I t., b. l. 108-121) iš dalies patenkino pareiškėjos R. G. (toliau – ir pareiškėja) prašymą ir priteisė jai iš atsakovo Lietuvos valstybės 87 565,72 Lt neišmokėto atlyginimo, kitoje dalyje prašymą atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartimi (I t., b. l. 152-164) pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimą: priteisė pareiškėjai R. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 103 449 Lt (suma nurodyta su privalomaisiais valstybei mokėjimais) teisėjo atlyginimo, o likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą, sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams atsižvelgęs į sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį.

II.

2010 m. gruodžio 14 d. atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos (I t., b. l. 171-173).

Šalies argumentai

Prašyme nurodė, kad Vyriausybės 2009 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1429 „Dėl lėšų, numatytų 2009 m. teisėjams nesumokėtai darbo užmokesčio daliai padengti, paskirstymo“ pareiškėjai per Lietuvos apeliacinį teismą buvo išmokėta 17815 Lt dalis patenkinto reikalavimo sumos. Vyriausybė 2010 m. gruodžio 1 d. priėmė nutarimą Nr. 1735 „Dėl teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo programos patvirtinimo“, kuriuo šios programos įgyvendinimui 2010 metams skyrė 10 mln. litų iš Privatizavimo fondo lėšų.

Nurodė, kad Lietuvos valstybės sunki ekonominė ir finansinė padėtis konstatuota Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 patvirtintos Penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programos II dalyje „Krizės įveikimo planas“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1295 ,,Dėl ekonomikos sunkmečio“. Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 4 straipsnyje numatyta, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis kasmet dalimis išmokama iki 2012 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 194 „Dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.2 punkte nustatyta, kad nuo 2010 m. paskirstyti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį Vyriausybė įgalioja Teisingumo ministeriją. Lietuvos Respublikos 2010 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu 2010 m. iš valstybės biudžeto dėl valstybės sunkios ekonominės ir finansinės padėties Teisingumo ministerijai šiam tikslui lėšų skirta nebuvo, todėl, siekdama laiku įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, valstybė skyrė lėšų iš Privatizavimo fondo. Paminėtais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 4 d. ir 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimais teismams buvo paskirstytos lėšos nesumokėtai darbo užmokesčio daliai padengti visiems teisėjams, nepriklausomai nuo to, ar teismo sprendimo vykdymas buvo atidėtas. Taigi valstybė pagal galimybes siekia įvykdyti teismų sprendimus bylose dėl teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio grąžinimo.

Paaiškino, kad, esant itin sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei situacijai, iškyla sunkumų ir vykdant teismo sprendimus bylose dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies. Todėl nagrinėjamu atveju terminas teismo sprendimui įvykdyti buvo pernelyg trumpas valstybei nuolat susiduriant su objektyviais ekonominio pobūdžio sunkumais. Pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą apskaičiuotai ir pagal įsiteisėjusius teismo sprendimus priteistai nesumokėtai darbo užmokesčio daliai sumokėti už 2010 m. I ketvirtį iš viso reikėtų 47,8 mln. Lt. Valstybei tuo pačiu metu reikia spręsti ne tik teismo sprendimo vykdymo šioje individualioje byloje klausimą, bet ir įsipareigojimų vykdymą pagal kitus teismo sprendimus ir Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Taigi šiuo metu nėra galimybių įvykdyti teismo sprendimą iš karto.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 27 d. nutartimi (II t., b .l. 38-40) atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašymą tenkino iš dalies. Teismas atidėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimo vykdymą iki 2011 m. gruodžio 14 d.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A822-1073/2009, Nr. A143-1183/2009, Nr. A822-1036/2009, Nr. A822-788/2009, Nr. A756-69/2010 ir kt.) bei į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl teismo sprendimo atidėjimo ar išdėstymo (2001-11-07 nutartis byloje Nr. 3K-3-1113/2001), konstatavo, jog atsakovo į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra sunki. Prašyme ir teismo posėdyje atsakovas yra nurodęs, kad valstybė savo įsipareigojimus vykdo, lėšos pagal finansines galimybes yra skiriamos ir išmokamos nepriklausomai nuo to, ar sprendimo vykdymas yra atidėtas. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes bei suformuotą praktiką analogiškose bylose, teismas nutarė tenkinti atsakovo prašymą ir atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo prašymo dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo dienos pateikimo. Pažymėjo, kad prašymas atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo teismo nutarties, kuria išsprendžiamas šis klausimas, įsiteisėjimo dienos, nėra tenkinamas, kadangi prašymas dėl tokios termino skaičiavimo pradžios nėra motyvuotas, be to, būtų neaišku, kokiam laikotarpiui, esant galimybei skųsti šią nutartį, realiai atidedamas teismo sprendimo vykdymas.

V.

Pareiškėja R. G. atskiruoju skundu (II t., b. l. 43-46) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartį, o atsakovo prašymą atmesti.

Atskirajame skunde nurodo, kad teismas netinkamai išsiaiškino atsakovo ekonominę ir finansinę padėtį bei netinkamai pritaikė įstatymą. CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Kadangi šis veiksmas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, tai jis turi būti taikomas tik išimtiniais atvejais, esant svarbioms ir pagrįstoms aplinkybėms. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės laikomos įrodinėtinomis aplinkybėmis, todėl kiekvienas iš byloje dalyvaujančių asmenų turi teisę pateikti savo argumentus bei juos pagrindžiančius dokumentus siekdamas, kad teismas nustatytų ar pripažintų nepagrįstomis sprendimo vykdymo atidėjimą įtakojančias aplinkybes. Prašant taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą reikalinga įrodyti, kad skolininkas dėl šiuo metu esančios sunkios ekonominės padėties tam tikrą laiką negali vykdyti teismo sprendimu nustatyto įpareigojimo, tačiau praėjus šiam laikui asmens turtinė padėtis pagerės ir jis galės įvykdyti prievolę.

Atkreipia dėmesį į tai, kad prašymą padavęs asmuo savo poziciją dėl Lietuvos Respublikos turtinės padėties sunkumo grindė Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 patvirtinta Penkioliktosios Vyriausybės veiklos programos II dalimi „Krizės įveikimo planas” bei Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio”. Tačiau nagrinėjamu atveju svarstytina, ar tokios padėties pripažinimas teisės aktuose gali turėti įtakos konkrečių teismų sprendimų vykdymui. Pareiškėjos nuomone, kiekvieno teismo sprendimo pagrindu kilusio įpareigojimo vykdymo galimybė turi būti analizuojama konkrečiai aiškinantis, ar skolininko turtinė padėtis leidžia jį įvykdyti bendra sprendimų vykdymo tvarka. Įrodinėjant valstybės negalėjimą dėl sunkios ekonominės padėties vykdyti teismo sprendimus, turi būti nustatomas įsipareigojimų vykdymo pirmumas ir įrodoma, kad teismo sprendimu priteistų sumų išmokėjimas pagal savo svarbą yra mažesnės reikšmės nei kitos valstybės daromos išlaidos. Tačiau tokia analizė teismui nebuvo pateikta. Mano, kad nėra pagrindo konstatuoti CPK 284 straipsnyje nustatytų aplinkybių.

Pažymi, kad teismui be paminėtų teisės aktų nebuvo pateikta kitokių finansinę situaciją rodančių dokumentų, iš kurių būtų galima matyti, kad valstybės finansinė padėtis yra bloga. Atvirkščiai, mano, jog atsakovo veiksmai iš dalies dengiant teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies skolą, kai dalies teismo sprendimų vykdymas, tame tarpe ir pareiškėjo šioje byloje, buvo atidėtas, savaime yra pakankami konstatuoti, jog valstybės ekonominė padėtis leidžia vykdyti teismo sprendimus. Tuo tarpu duomenų, kad turtinė padėtis pablogėjo lyginant su 2009 ar 2010 metais, nepateikta. Taip pat nebuvo įrodyta aplinkybė (atstovas nepateikė jokių paskaičiavimų ar prognozių), kad po metų valstybėje bus pakankamai lėšų teismo sprendimų vykdymui. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, mano, kad Lietuvos Respublikos atstovo prašymas laikytinas nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Tikrinamoje byloje spręstinas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 27 d. nutartimi tenkino atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašymą ir pakartotinai atidėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimo vykdymą.

Administracinėse bylose teismo priimti sprendimai vykdomi Civilinio proceso nustatyta tvarka (ABTĮ 97 str.). CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendimo vykdymo atidėjimas reiškia nukrypimą nuo bendros sprendimo vykdymo tvarkos, kai yra sunki skolininko turtinė padėtis arba susidaro nepalankios aplinkybės, dėl kurių sprendimą įvykdyti labai sunku (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1113/2001). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą akcentuota, kad sprendimo vykdymas atidedamas tik išimtiniais atvejais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A444-1440/2009 ir kt.).

Bylos šalies sunki turtinė padėtis yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė ir sprendžiant prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ji kiekvienu atveju turi būti nustatinėjama atsižvelgiant į konkrečią individualiam ginčui reikšmingą situaciją. Sprendimo vykdymo atidėjimo būtinumas turi būti pagrįstas konkrečiais duomenimis. Nagrinėjamu atveju yra reikšminga tai, kad skundžiama 2011 m. sausio 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendė atsakovo prašymą dėl 2008 m. spalio 16 d. sprendimo vykdymo atidėjimo antrą kartą. Pagal pirmąjį atsakovo prašymą šio sprendimo vykdymas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartimi buvo atidėtas vieneriems metams atsižvelgiant į sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo antrąjį (2010 m. gruodžio 14 d.) prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, be kita ko, turėjo nustatyti kokie pokyčiai yra įvykę dėl aplinkybės, kuri buvo pagrindas atidėti teismo sprendimo vykdymą pirmą kartą.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tokio vertinimo neatliko. Teismo išvados padarytos neįvertinus visų nagrinėjamam klausimui reikšmingų aplinkybių, atsižvelgus tik į vienos ginčo šalies (atsakovo) argumentus dėl jo turtinės padėties ir nepateikus jokių konkrečių argumentų dėl kitos bylos šalies turtinės padėties.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2011 m. sausio 27 d. nutartyje nurodytomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, kaip teismų praktika, rėmėsi nepagrįstai, kadangi minėtose bylose dėl teismo sprendimų vykdymo atidėjimo buvo sprendžiama pirmą kartą, o nagrinėjamu atveju teismas sprendė atsakovo prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo pakartotinai.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pakartotinai atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams (iki 2011 m. gruodžio 14 d.) dėl vienintelės priežasties – Lietuvos valstybės sunkios ekonominės ir finansinės padėties. Atsakovas 2010 m gruodžio 14 d. prašyme dėl sprendimo vykdymo atidėjimo teikdamas paaiškinimus dėl Lietuvos valstybės turtinės padėties sunkumo rėmėsi Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 patvirtinta Penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programos II dalimi „Krizės įveikimo planas“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1295 ,,Dėl ekonomikos sunkmečio“. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtuose aktuose valstybės sunki ekonominė ir finansinė padėtis konstatuota šių aktų priėmimo dienai (atitinkamai prieš 1 ir 2 metus iki prašymo pateikimo), o ne prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą pateikimo (2010 m gruodžio 14 d.), ar jo nagrinėjimo teisme (2011 m. sausio 27 d.) dienai. Iš atsakovo pirmojo prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą, kuris Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo pateiktas 2009 m. rugsėjo 8 d. teismo posėdyje (I t., b.l.149-150) matyti, kad Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 atsakovas grindė ir savo pirmąjį prašymą, kuris buvo patenkintas atidedant teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams. 2010 m gruodžio 14 d. prašymo teisinį pagrindimą atsakovas papildė Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1295 ,,Dėl ekonomikos sunkmečio“, taip pat duomenimis apie tai kokie teisės aktai buvo priimti sprendžiant dėl nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo teisėjams (2008 m. spalio 28 d. teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas Nr. X-1761; Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 194 „Dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo patvirtinimo“; Vyriausybės 2009 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. 1429 „Dėl lėšų, numatytų 2009 m. teisėjams nesumokėtai darbo užmokesčio daliai padengti, paskirstymo“; Vyriausybės 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimas Nr. 1735 „Dėl teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo programos patvirtinimo“). Teisėjų kolegija pažymi, kad šie duomenys yra tik informacija apie teisinį reguliavimą dėl nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo teisėjams, tačiau pareiškėjo prašymo sprendimui yra aktualūs duomenys apie Lietuvos ekonominės ir finansinės padėties pokyčius po teismo sprendimo vykdymo atidėjimo pirmą kartą.

Byloje nustatyta, kad atsakovas kartu su 2010 m gruodžio 14 d. prašymu dėl 2008 m. spalio 16 d. teismo sprendimo vykdymo atidėjimo dar vieneriems metams, nepateikė teismui jokių konkrečių duomenų apie Lietuvos ekonominės ir finansinės padėties pokyčius per laikotarpį nuo teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, kad ši padėtis nepasikeitė ir yra sunki. Į teismo rašytinį pasiūlymą pateikti įrodymus dėl prašymo teiginius apie valstybės sunkią finansinę padėt į(II t. b.l. 1), atsakovas pateikė teismui Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengtus Statistinius rodiklius Lietuvos ekonomikos ir finansų raidai stebėti (toliau – ir Statistiniai rodikliai) už 2005-2009 m., o pagal kai kurias pozicijas ir už dalį 2010 metų (baigiant II ar III ketvirčiais) (II t., b. l. 2-34). Pirmosios instancijos teismas 2011 m. sausio 27 d. nutartyje nurodė, kad atsakovo pateikti į bylą įrodymai patvirtina, jog valstybės ekonominė ir finansinė padėtis nėra pagerėjusi. Šį pirmosios instancijos teismo nutarties argumentą teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą, nes jis neparemtas jokiais konkrečiais motyvais, Statistinių rodiklių duomenimis, ar kitais pateiktais į bylą įrodymais. Vien dėl šios priežasties skundžiama nutartis negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta. Teismas byloje priimtą sprendimą (bendrąja prasme) turi pagrįsti pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.6 d.) ištirtais įrodymais, o savo išvadas privalo motyvuoti išdėstydamas konkrečius įrodymais pagrįstus teisinius argumentus kodėl atitinkamas prašymas išsprendžiamas vienaip ar kitaip.

Teisėjų kolegija pažymi, kad daugelis Statistinių rodiklių duomenų nagrinėjamu atveju nebuvo aktualūs atsakovo prašymo dėl sprendimo vykdymo atidėjimo pateikimo teismui dieną (2010 m. gruodžio 14 d.) ir teismo nutarties dėl šio prašymo priėmimo dieną (2011 m. sausio 27 d.), nes baigiasi 2010 m. II ar III ketvirčio ar net 2009 m. duomenimis. Kai kuriose lentelėse prie 2009 m. ar net 2010 m. rodiklių yra pastabos, kad duomenys negalutiniai (tokios pastabos yra ir lentelėje dėl bendrojo vidaus produkto pokyčių, nors pažymėtina, kad pradedant nuo 2009 m. III ketvirčio fiksuojami teigiami pokyčiai). Pažymėtina, jog atsakovas nei prašymo antrą kartą atidėti teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimo vykdymą pateikimo dieną (2010 m gruodžio 14 d.), nei nagrinėjant šį prašymą pirmosios instancijose teisme, nepateikė teismui jokių konkrečių šio prašymo sprendimo laikui aktualių duomenų (ekspertizių, ekonominių analizių ar pan.), kurie patvirtintų, kad per laikotarpį nuo teismo sprendimo vykdymo atidėjimo vieneriems metams (2009 m. rugsėjo 17 d.) Lietuvos valstybės ekonominė ir finansinė padėtis išliko sunki, ar kad ši padėtis pablogėjo ir dėl to iš tikrųjų yra būtina 2008 m. spalio 16 d. teismo sprendimo įvykdymą atidėti pakartotinai.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas nepateikė pirmosios instancijos teismui įrodymų, kurie patvirtintų, kad aplinkybės, dėl kurių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimo vykdymas buvo atidėtas vieneriems metams, t. y. valstybės sunki turtinė padėtis, iš esmės yra pasikeitusios ir jų pasikeitimas yra itin nepalankus atsakovui. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas pirmąjį atsakovo prašymą, įvertinęs abiejų šalių turtinę padėtį ir kitas aplinkybes, 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartimi sprendimo vykdymą atidėjo būtent vieneriems metams, o ne ilgesniam laikotarpiui. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad atsakovo 2010 m. gruodžio 14 d. prašymo argumentai, negali būti laikomos pakankamu (nauju) pagrindu atidėti sprendimo vykdymą pakartotinai dar vieneriems metams.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose dėl pakartotinio prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą ne kartą yra pažymėjęs, kad būtina nustatyti, ar aplinkybės, kurias ištyręs ir įvertinęs teismas sprendimo vykdymą pirmą kartą atidėjo atitinkamam laikotarpiui, yra iš esmės pasikeitusios ir suteikia pagrindą dar kartą atidėti teismo sprendimo vykdymą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-251/2011, 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-214/2011, 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-213/2011). Tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nagrinėjamu atveju į bylą nepateikta.

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2011 m. sausio 27 d. nutartis negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta. Pirmosios instancijos teismas, 2011 m. sausio 27 d. nutartimi nuspręsdamas patenkinti atsakovo prašymą pakartotinai atidėti sprendimo vykdymą, nors atsakovas nepateikė jokių prašymą pagrindžiančių įrodymų, pažeidė kitos bylos šalies (pareiškėjos) teisėtus interesus ir pagrįstus lūkesčius, kylančius iš pareiškėjai palankaus 2008 m. spalio 16 d. teismo sprendimo dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo. Sprendimo nevykdymas pernelyg ilgą terminą (pakartotinis vykdymo atidėjimas dar vieneriems metams) būtų neproporcingas, pažeistų pareiškėjos interesus, šalių lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principus.

Reziumuojant išdėstytą pareiškėjos atskirasis skundas tenkintinas, skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartis naikintina, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2010 m. gruodžio 14 d. prašymas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos R. G. atskirąjį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2010 m. gruodžio 14 d. prašymą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėVirgilijus Valančius