- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-25
- Bylos Nr.
- A-575-22-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Mechel Nemunas“
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Paulius Koverovas
- Kategorijos
- 9.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 23.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Mechel Nemunas“ atstovui advokatui Pauliui Koverovui,
atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Kęstučiui Kadonui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Mechel Nemunas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Mechel Nemunas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas UAB „Mechel Nemunas“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) – pagal Lietuvos Respublikos teisę įsteigtas privatus juridinis asmuo, kurio vienintelis akcininkas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo Šveicarijos Konfederacijoje įregistruota bendrovė – 2006 m. sausio 20 d. kreipėsi į Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir Kauno AVMI) prašydamas grąžinti 559 495 Lt, kuriuos nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. jis sumokėjo kaip atskaitymus nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą (toliau – ir Įstatymas). Prašymą grindė tuo, kad, jo nuomone, atskaitymai nuo pajamų pagal Įstatymą (toliau – ir Kelių mokestis) yra Europos Bendrijos teisės draudžiamas apyvartos mokestis, be to, jis buvo diskriminuojamas, nes užsienio kompanijų filialai bei kitų rūšių buveinės Lietuvos Respublikoje šiuo mokesčiu nebuvo apmokestinamos, todėl paminėta 559 495 Lt suma turėtų būti jam grąžinta kaip mokesčio permoka.
2. Kauno AVMI 2006 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė. Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl paminėto Kauno AVMI sprendimo, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą taip pat atmetė.
Šalies argumentai
3. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti VMI prie FM 2006 m. balandžio 27 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą grąžinti UAB „Mechel Nemunas“ 559 495 litus atskaitymų nuo pajamų pagal Įstatymą, sumokėtus už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. Pareiškėjas teismui nurodė, kad atskaitymai nuo pajamų pagal Įstatymą turi visus teisinius pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), kaip jis yra suprantamas Europos Bendrijos teisėje, elementus ir yra nesuderinamas su Bendrijos teisės normomis, reglamentuojančiomis apyvartos mokesčius, prieštarauja 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos Direktyvos Nr. 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji Tarybos Direktyva) 33 straipsniui. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad visos Lietuvos Respublikoje įsteigtos įmonės privalėjo mokėti Kelių mokestį, bet užsienio kompanijų filialai bei kitų rūšių nuolatinės buveinės Lietuvoje šiuo mokesčiu nebuvo apmokestinamos. Pareiškėjo vertinimu, Kelių mokestis diskriminavo pareiškėją, nes nebuvo jokio pagrindo užsienio bendrovių dukterines įmones ir nuolatines buveines vertinti skirtingai, t. y. priklausomai nuo to, kokią teisinę veiklos formą užsienio verslininkai pasirinko įsisteigdami Lietuvoje. Tuo, pareiškėjo nuomone, buvo pažeisti (Konsoliduotos) Europos Bendrijos Steigimo Sutarties (toliau – ir EB Steigimo Sutartis) 43, 48 straipsniai.
Žemesnės instancijos teismas
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad pareiškėjas savanoriškai nuo kiekvieną mėnesį gautų pajamų mokėjo atskaitymus nuo pajamų pagal Įstatymą, pateiktos deklaracijos ir įmonės apskaitos kortelės nepatvirtina, kad pareiškėjas per laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. būtų turėjęs šio mokesčio permoką – pareiškėjas neteikė mokesčių administratoriui patikslintų atskaitymų nuo pajamų pagal Įstatymą deklaracijų, kuriose atsispindėtų minėto mokesčio permoka nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. (imtinai). Be to, Kelių mokestis pagal savo esmę negali būti prilyginamas apyvartos mokesčiui ta prasme, kuri nustatyta Šeštojoje Tarybos Direktyvoje, kadangi Kelių mokestis nustato specifinius apmokestinimo objektus, apmokestinimo tvarką, tarifus ir pagal savo požymius (pvz., nėra skaičiuojamas nuo konkrečių sandorių) nėra tapatus pridėtinės vertės mokesčiui. Teismui abejonių dėl Kelių mokesčio atitikimo Šeštosios Tarybos Direktyvos 33 straipsniui bei EB Steigimo Sutarties 43 ir 48 straipsniams nekilo, todėl pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) jis netenkino.
II.
5. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, patenkinant apelianto reikalavimą įpareigoti atsakovą grąžinti UAB „Mechel Nemunas“ 559 495 litus Kelių mokesčio, sumokėto už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. (imtinai). Taip pat UAB „Mechel Nemunas“ prašo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo. Apeliantas savo skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Kelių mokestis pagal savo esmę yra apyvartos mokestis, atitinkantis esminius PVM požymius, suformuluotus Teisingumo Teismo praktikoje, ir todėl yra nesuderinamas su Šeštosios Tarybos Direktyvos 33 straipsniu;net jeigu Kelių mokestis būtų pripažintas neprieštaraujančiu Šeštosios Tarybos Direktyvos 33 straipsnio nuostatoms, Kelių mokestis yra laikytinas nesuderinamu su EB Steigimo Sutarties 12, 43 ir 48 straipsniais, nes Kelių mokestis buvo taikomas Lietuvos Respublikoje įsteigtiems juridiniams asmenims (kontroliuojamiems tiek Europos Sąjungos piliečių bei Europos Sąjungoje įsisteigusių juridinių asmenų, tiek trečiųjų šalių piliečių bei trečiosiose šalyse įsisteigusių juridinių asmenų), tuo tarpu kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse įsisteigusių juridinių asmenų Lietuvos Respublikoje esantiems filialams bei atstovybėms Kelių mokestis nebuvo taikomas. Tad, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, Kelių mokesčio taikymas Lietuvos Respublikoje įsteigtiems juridiniams asmenims ir jo netaikymas kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse įsisteigusių juridinių asmenų Lietuvos Respublikoje esantiems filialams bei atstovybėms, turi būti laikomas diskriminavimu pilietybės pagrindu EB Steigimo Sutarties 12 ir 43 straipsnių prasme.
Atsiliepimas
6. Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovas VMI prie FM ir tretysis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsikirsdama į pareiškėjo argumentus dėl Kelių mokesčio prieštaravimo Šeštosios Tarybos Direktyvos 33 straipsniui VMI prie FM nurodo:
nagrinėjamu atveju Kelių mokesčio mokėjimo našta neperkeliama galutiniam vartotojui, kaip tai yra būdinga PVM (ginčytini mokesčiai yra skaičiuojami periodinės apyvartos pagrindu, todėl neįmanoma tiksliai nustatyti mokesčio, kurį gali reikėti perkelti klientui kiekvieno prekės pardavimo ar paslaugos suteikimo atveju, sumos);PVM yra mokamas sudarant kiekvieną sandorį prekybos etape, jo suma yra proporcinga tiektų prekių ar suteiktų paslaugų kainai, o ginčytinas mokestis yra skaičiuojamas nuo skirtumo, nustatyto pagal apskaitą reglamentuojančius teisės aktus;ankstesnėse grandyse sumokėtas mokestis nėra atskaitomas, todėl ginčytinas mokestis yra mokamas ne tik nuo prekių ir paslaugų atitinkamame etape sukurtos pridėtinės vertės, bet ir nuo apmokestinamojo asmens periodinės apyvartos (t. y. visų tam tikru periodu gautų pajamų);apmokestinamoji vertė nustatoma remiantis kitais parametrais, o ne kliento sumokėta kaina už prekes ar paslaugas (nėra bendro proporcingumo ryšio tarp apmokestinamojo asmens sumokėtos ginčytino mokesčio sumos ir jo tiekiamų prekių ar suteiktų paslaugų kainos).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Šioje byloje kyla Europos Bendrijos teisės aiškinimo ir taikymo klausimas, todėl yra reikalinga kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą.
III.
Atskaitymų nuo pajamų pagal Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą teisinis reguliavimas nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d.
7. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio 11 punkte (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija (Valstybės žinios, 2004, Nr. 63-2243) inter alia buvo nustatyta, kad vienas iš mokesčių, administruojamų pagal šį įstatymą, yra atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą.
8. Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (2001 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. IX-682 (Valstybės žinios, 2001, Nr. 112-4089) redakcija) buvo nustatyta, kad šis Įstatymas nustato Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo šaltinius ir tvarką. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (2001 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. IX-682 redakcija) buvo nustatyta, kad Kelių priežiūros ir plėtros programa (toliau – ir Programa) – Biudžeto sandaros įstatymo nustatyta tvarka tvirtinama specialioji programa. Šios Programos finansavimo ir administravimo vykdytojas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio 12 dalį (2003 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. IX-1946 redakcija (Valstybės žinios, 2004, Nr. 4-47), galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d.), specialioji programa – veiklos, skirtos institucijos, biudžetinės įstaigos misijai įgyvendinti, plano dalis, kuri finansuojama iš įmokėtų į biudžetą biudžetinių įstaigų pajamų, Europos Sąjungos finansinės paramos ir valstybės lėšų, skirtų programos bendrajam finansavimui, taip pat kitų įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir savivaldybių tarybų sprendimais patvirtintų konkrečiam tikslui numatytų lėšų. Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte (2001 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. IX‑682 redakcija) buvo numatyta, kad vienas iš programos finansavimo šaltinių yra atskaitymai nuo pajamų. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos 2004 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (Valstybės žinios, 2003, Nr. 121‑5466) 1 priedėlio, atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą, kaip ir pridėtinės vertės mokestis, buvo nurodyti kaip viena iš Lietuvos Respublikos 2004 m. valstybės biudžeto pajamų iš prekių ir paslaugų mokesčių rūšių.
9. Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 4 straipsnyje buvo nustatyta (nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. galiojo: šio straipsnio 1 dalis – 2002 m. balandžio 9 d. įstatymo Nr. IX‑840 (Valstybės žinios, 2002, Nr. 43-1605) redakcijos, 2‑5 ir 7 dalys – 2001 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. IX‑682 redakcijos, 6 dalis – 2001 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. IX‑682 redakcijos su pakeitimais ir papildymais, padarytais 2003 m. spalio 14 d. įstatymu Nr. IX-1776 (Valstybės žinios, 2003, Nr. 104-4646) ir 2004 m. balandžio 15 d. įstatymu Nr. IX‑2139 (Valstybės žinios, 2004, Nr. 61-2188):
„1. Atskaitymų nuo pajamų mokėtojai – juridiniai asmenys, išskyrus pelno nesiekiančius juridinius asmenis, šio Įstatymo 1 priedėlyje nurodytų dydžių atskaitymus į Programos finansavimo sąskaitą moka nuo pajamų už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas, taip pat už parduotą ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, vertybinius popierius, išvestines finansines priemones ir nuo palūkanų pajamų. Šios pajamos pripažįstamos vadovaujantis tais pačiais pajamų pripažinimo apskaitoje principais kaip ir apskaičiuojant pelno mokestį pagal Pelno mokesčio įstatymo nuostatas. Apskaičiuojant atskaitymus nuo pajamų į Programos finansavimo sąskaitą, atsižvelgiama į šias ypatybes:
1) gaunant statybų veiklos pajamas, atskaitymai į Programos finansavimo sąskaitą mokami nuo pajamų, gautų už pačių juridinių asmenų atliktus statybos ir montavimo darbus;
2) gaunant tarpininkavimo veiklos pajamas, atskaitymai į Programos finansavimo sąskaitą mokami nuo pagal sutartį apskaičiuoto ir (arba) apskaitos dokumente nustatyto atlyginimo;
3) gaunant pajamas iš komisinės prekybos, atskaitymai į Programos finansavimo sąskaitą mokami nuo pagal sutartį apskaičiuoto ir (arba) dokumente nustatyto komisinio atlyginimo dydžio;
4) parduodant ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, vertybinius popierius, išvestines finansines priemones, atskaitymai į Programos finansavimo sąskaitą mokami nuo šio turto vertės padidėjimo pajamų, apskaičiuotų Pelno mokesčio įstatymo nustatyta tvarka;
5) gaunant lizingo (finansinės nuomos) veiklos pajamas, atskaitymai į Programos finansavimo sąskaitą mokami nuo palūkanų pajamų;
6) gaunant azartinių lošimų, organizuotų pagal Azartinių lošimų įstatymą, veiklos pajamas, atskaitymai į Programos finansavimo sąskaitą mokami nuo įplaukų, gautų iš azartinių lošimų.
2. Šio Įstatymo 1 priedėlio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytų dydžių atskaitymus į Programos finansavimo sąskaitą moka juridiniai asmenys, kurių pajamos iš šiuose punktuose nurodytos veiklos (iš jos – ir viešojo maitinimo) sudaro daugiau kaip 50 (įskaitytinai) procentų pajamų. Juridiniai asmenys, kurių pajamos iš šio Įstatymo 1 priedėlio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytos veiklos (iš jos – ir viešojo maitinimo) sudaro mažiau kaip 50 procentų visų pajamų, ir visi kiti juridiniai asmenys moka šio Įstatymo 1 priedėlio 1 dalies 1 punkte nurodyto dydžio atskaitymus.
3. Mokėtojai atskaitymus nuo kiekvieno mėnesio pajamų apskaičiuoja patys ir moka į Programos finansavimo sąskaitą „Kelių programa – atskaitymai nuo pajamų“ iki kito mėnesio 25 dienos.
4. Mokėtojams, pažeidusiems atskaitymų nuo pajamų apskaičiavimo ir mokėjimo į Programos finansavimo sąskaitą tvarką, baudos skiriamos ir delspinigiai apskaičiuojami Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.
5. Mokėtojai apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai iki kovo 1 dienos privalo pateikti praėjusių metų atskaitymų į Programos finansavimo sąskaitą deklaraciją. Šios deklaracijos formą ir pildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius.
6. Nuo pajamų atskaitymų mokėjimo į Programos finansavimo sąskaitą atleidžiami:
1) žemės ūkio veiklos subjektai ir kooperatinės bendrovės (kooperatyvai), kurių apmokestinamasis pelnas pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo nuostatas apmokestinamas taikant 0 procentų pelno mokesčio tarifą;
2) kūrybinės sąjungos (architektų, mokslininkų, dailininkų, dizainerių, fotomenininkų, kompozitorių, kinematografininkų, rašytojų, tautodailininkų, teatro, žurnalistų), jų įmonės ir organizacijos, kurios ne mažiau kaip 50 procentų pelno sunaudoja kūrybinių sąjungų poreikiams, nustatytiems šių sąjungų įstatuose;
3) įmonės, kuriose dirba ne mažiau kaip 50 procentų riboto darbingumo darbuotojų ir kurių pajamos gaunamos tik už jų pačių pagamintą produkciją;
4) biudžetinės įstaigos, valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos;
5) daugiabučių namų savininkų bendrijos;
6) laisvosiose ekonominėse zonose įregistruotos ir veikiančios įmonės;
7) valstybės ir savivaldybių sveikatos priežiūros viešosios įstaigos;
8) socialinės globos viešosios įstaigos;
9) ikimokyklinio ugdymo įstaigos;
10) Lietuvos bankas.
7. Atskaitymų nuo pajamų apskaičiavimo, mokėjimo ir kontrolės tvarką bei dydžius, neviršydama šio Įstatymo 1 priedėlyje nurodytų maksimalių dydžių, nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė“.
10. Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 1 priedėlyje (2002 m. balandžio 9 d. įstatymo Nr. IX-840 redakcija) buvo nustatyta:
„Maksimalaus dydžio atskaitymus nuo pajamų į Programos finansavimo sąskaitą moka:
1) juridiniai asmenys, išskyrus kredito įstaigas ir tuos, kurie verčiasi prekybos veikla, suskystintų dujų, skirtų automobiliams, realizavimu, – iki 0,5 procento pajamų;
2) juridiniai asmenys, kurie verčiasi prekybos veikla, – iki 0,3 procento pajamų;
3) juridiniai asmenys, kurie verčiasi suskystintų dujų, skirtų automobiliams, realizavimu, – iki 0,1 procento pajamų;
4) kredito įstaigos, išskyrus Lietuvos banką, – iki 1 procento pajamų, gautų iš maržos ir už kitas paslaugas“.
11. Atskaitymų nuo pajamų dydžių, šių atskaitymų apskaičiavimo, mokėjimo ir kontrolės tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 108 (Valstybės žinios, 2002, Nr. 10-363), 1-3, 5 punktuose buvo nustatyta:
„1. Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programai (toliau vadinama – programa) finansuoti atskaitymus nuo pajamų moka:
1.1. juridiniai asmenys, išskyrus juridinius asmenis, kurie verčiasi prekybos veikla, suskystintųjų dujų, skirtų automobiliams, realizavimu, juridinius asmenis, kurie verčiasi veikla, bet negauna pajamų iš tos veiklos, taip pat kredito įstaigas, – 0,48 procento pajamų;
1.2. juridiniai asmenys, kurie verčiasi prekybos veikla, – 0,3 procento pajamų;
1.3. juridiniai asmenys, kurie verčiasi suskystintųjų dujų, skirtų automobiliams, realizavimu, – 0,1 procento pajamų;
1.4. kredito įstaigos, išskyrus Lietuvos banką, – 1 procentą pajamų, gautų iš maržos ir už kitas paslaugas.
2. Atskaitymai atliekami nuo pajamų, apskaičiuotų Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (Žin., 2001, Nr. 110-3992) nustatyta tvarka ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 92‑2873; 2001, Nr. 112-4089) 4 straipsnio 1 dalį.
3. Mokėtojai atskaitymus nuo kiekvieno mėnesio pajamų apskaičiuoja patys ir iki kito mėnesio 25 dienos moka į Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto sąskaitą programai finansuoti pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko įsakymu patvirtintą įmokos kodą. Atskaitymų apskaičiavimo tikslumą, jų pervedimo terminų laikymąsi kontroliuoja vietos mokesčių administratorius.
5. Šios tvarkos 1.2 ir 1.3 punktuose nurodytų dydžių atskaitymus į Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto sąskaitą programai finansuoti moka juridiniai asmenys, kurių pajamos iš šiuose punktuose nurodytos veiklos (iš jos – ir viešojo maitinimo) sudaro daugiau kaip 50 (įskaitytinai) procentų pajamų. Juridiniai asmenys, kurių pajamos iš šios tvarkos 1.2 ir 1.3 punktuose nurodytos veiklos (iš jos – ir viešojo maitinimo) sudaro mažiau kaip 50 procentų visų pajamų, ir visi kiti juridiniai asmenys, išskyrus kredito įstaigas, moka šios tvarkos 1.1 punkte nurodyto dydžio atskaitymus“.
Paminėtos tvarkos 4 ir 6 punktuose iš esmės pakartotos (pakoreguojant tekstinę išraišką) Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatos.
IV.
Atskaitymų nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą teisinis reguliavimas nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d.
12. Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo pakeitimo įstatymu (2004 m. lapkričio 9 d. įstatymas Nr. IX-2546 (Valstybės žinios, 2004, Nr. 171-6302) Įstatymo tekstas buvo išdėstytas nauja redakcija. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atskaitymų nuo pajamų pagal Įstatymą teisinis reguliavimas naujoje Įstatymo redakcijos išliko iš esmės nepakitęs. Naujoje Įstatymo redakcijoje buvo padaryti iš esmės tik redakcinio pobūdžio ir, teisėjų kolegijos nuomone, šiam kreipimuisi į Teisingumo Teismą nereikšmingi pakeitimai (pavyzdžiui, buvo susiaurintas asmenų, atleidžiamų nuo atskaitymų nuo pajamų pagal Įstatymą mokėjimo, sąrašas, išbraukiant iš jo kooperatines bendroves (kooperatyvus).
13. Atskaitymų nuo pajamų dydžių, šių atskaitymų apskaičiavimo, mokėjimo ir kontrolės tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 108, kurios turinys išdėstytas aukščiau šioje nutartyje (11-as nutarties paragrafas), išliko nepakeista nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 (įsigaliojo nuo 2005 m. balandžio 27 d.; Valstybės žinios, 2005, Nr. 53-1799) buvo patvirtinti nauji Atskaitymų nuo pajamų dydžiai, šių atskaitymų apskaičiavimo, mokėjimo ir kontrolės tvarkos aprašas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atskaitymų nuo pajamų pagal Įstatymą teisinis reguliavimas ir po 2005 m. balandžio 26 d. išliko iš esmės nepakitęs. Naujuose Atskaitymų nuo pajamų dydžiuose, šių atskaitymų apskaičiavimo, mokėjimo ir kontrolės tvarkos apraše buvo atlikti iš esmės tik redakcinio pobūdžio ir, teisėjų kolegijos nuomone, šiam kreipimuisi į Teisingumo Teismą nereikšmingi pakeitimai.
14. Lietuvos Respublikos 2005 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (Valstybės žinios, 2004, Nr. 171-6303) 1 priedėlyje, atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą, kaip ir pridėtinės vertės mokestis, buvo nurodyti kaip viena iš Lietuvos Respublikos 2005 m. valstybės biudžeto pajamų iš prekių ir paslaugų mokesčių rūšių.
15. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio pakeitimo įstatymu (2004 m. lapkričio 9 d. įstatymas Nr. IX-2547 (Valstybės žinios, 2004, Nr. 171-6304) nuo 2005 m. liepos 1 d. Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio 11 punktas buvo panaikintas, t. y. atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą buvo išbraukti iš mokesčių, administruojamų pagal šį įstatymą, sąrašo. Be to, Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo pakeitimo įstatymo (2004 m. lapkričio 9 d. įstatymas Nr. IX-2546) 2 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad Įstatymo 4 straipsnis ir įstatymo 1 priedėlis netenka galios nuo 2005 m. liepos 1 d. Taigi nuo 2005 m. liepos 1 d. atskaitymai nuo pajamų pagal Įstatymą, kaip mokestis, buvo panaikinti ir asmenys šio mokesčio mokėti nebeprivalėjo.
V.
16. Apibendrinant aukščiau aprašytą teisinį reguliavimą, galima daryti išvadą, kad atskaitymai nuo pajamų pagal Įstatymą buvo fiskalinio pobūdžio priemonė – mokestis, kurio teisinis reguliavimas nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. iš esmės nekito. Sąlyginai galima būtų išskirti šias pagrindines šio mokesčio charakteristikas:
pagal bendrąją taisyklę, mokestis turėjo būti mokamas nuo bendros apyvartos (iš prekių (turto) pardavimo ir paslaugų teikimo gautos pajamų sumos) per atitinkamą laikotarpį, t. y. apskaičiuojant apmokestinamąją pajamų sumą, parduotų prekių (turto) ar suteiktų paslaugų įsigijimo kaina bei kitos sąnaudos iš gautų pajamų paprastai nebūdavo atimamos. Tačiau ši taisyklė turėjo išimčių, pavyzdžiui, ilgalaikio turto, vertybinių popierių ir išvestinių finansinių priemonių pardavimo atveju į apmokestinamąją pajamų sumą buvo įtraukiamos ne visos iš ilgalaikio turto, vertybinių popierių ir išvestinių finansinių priemonių pardavimo gautos pajamos, bet tik jų vertės padidėjimo pajamos, t. y. turto pardavimo ir įsigijimo kainos skirtumas, apskaičiuotas laikantis Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatyme (Valstybės žinios, 2001, Nr. 110-3992) nustatytų taisyklių. Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje taip pat buvo nustatytos kai kurios kitos specifinės apmokestinamosios pajamų sumos apskaičiavimo taisyklės; kaip taisyklė, mokestis turėjo būti mokamas kiekviename gamybos, paslaugų teikimo ar distribucijos (prekybos) etape. Tačiau tam tikri asmenys, pavyzdžiui, pelno nesiekiantys juridiniai asmenys, fiziniai asmenys ir kiti asmenys, išvardinti Įstatyme, šio mokesčio nemokėjo; nebuvo numatyta galimybė iš apskaičiuotos mokėtino mokesčio sumos atskaityti ankstesniame gamybos, paslaugų teikimo ar distribucijos (prekybos) etape apskaičiuoto ir sumokėto šio mokesčio sumos; kredito įstaigos atskaitymus nuo pajamų pagal Įstatymą mokėjo nuo pajamų, gautų iš maržos ir už kitas paslaugas; mokesčio tarifai skyrėsi priklausomai nuo to, kokią veiklą vykdė apmokestinamasis asmuo; mokėtojai atskaitymus nuo kiekvieno mėnesio pajamų apskaičiuodavo patys ir iki kito mėnesio 25 dienos mokėdavo juos į Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto sąskaitą Kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti.
VI.
17. 1967 m. balandžio 11 d. Pirmosios Tarybos Direktyvos 67/227/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, reglamentuojančių apyvartos mokesčius, suderinimo (toliau – ir Pirmoji Tarybos Direktyva) preambulės 4 punkte buvo nurodyta, kad atsižvelgus į atliktus tyrimus, tapo aišku, jog mokesčių suderinimas turi sąlygoti kaupiamųjų daugiapakopių mokesčių (angl. – cumulative multi-stage taxes) panaikinimą ir bendros pridėtinės vertės mokesčio sistemos įdiegimą visose Valstybėse Narėse, o 8 punkte buvo nurodyta, kad daugumoje Valstybių Narių galiojančios kaupiamosios daugiapakopės mokesčių sistemos pakeitimas bendrąja pridėtinės vertės mokesčio sistema, net jeigu tuo pačiu metu nebus suderinti mokesčio tarifai ir atleidimo nuo mokesčio atvejai, sudarys sąlygas neutraliai konkurencijai, nes kiekvienoje šalyje panašioms prekėms teks vienoda mokesčių našta, nepriklausomai nuo gamybos ir paskirstymo grandinės ilgio, o tarptautinėje prekyboje prekėms tenkanti mokesčių našta bus žinoma, todėl bus galima užtikrinti tikslų tos naštos subalansavimą.
Pirmosios Tarybos Direktyvos 1 straipsnyje (1969 m. gruodžio 9 d. Trečiosios Tarybos Direktyvos 69/463/EEB redakcija) buvo nustatyta, kad Valstybės Narės pakeičia jose galiojančią apyvartos mokesčių sistemą 2 straipsnyje nurodyta bendrąja pridėtinės vertės mokesčio sistema. Teisės aktai, kurie leistų įgyvendinti minėtą pakeitimą, kiekvienoje Valstybėje Narėje priimami kiek galima greičiau, kad galėtų įsigalioti tam tikrą dieną, kurią Valstybė Narė nustato atsižvelgdama į konjunktūrinę situaciją; ši diena negali būti vėlesnė kaip 1972 m. sausio 1 d.
Taigi iki 1972 m. sausio 1 d. Valstybės Narės turėjo pakeisti jose galiojusias apyvartos mokesčių sistemas bendrąja pridėtinės vertės mokesčio sistema, kuri, pagal savo esmę ir pobūdį, yra nekaupiamojo mokesčio (angl. non-cumulative tax) sistema (Pirmosios Tarybos Direktyvos 2 straipsnio 2 pastraipa).
Nors Pirmoji Tarybos Direktyva yra netekusi galios (Tarybos Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 411 straipsnis), tačiau ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. kai buvo mokami (renkami) atskaitymai nuo pajamų pagal Įstatymą Lietuvos Respublikai jau esant Europos Sąjungos nare (nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d.), ši direktyva galiojo.
18. Šeštosios Tarybos Direktyvos 33 straipsnyje buvo nustatyta, kad nepažeidžiant kitų Bendrijos nuostatų, šios direktyvos nuostatos nekliudo valstybėms narėms toliau taikyti ar nustatyti mokesčius draudimo sutartims, mokesčius lažyboms ir azartiniams žaidimams, akcizo mokestį, žyminius mokesčius ir apskritai bet kuriuos mokesčius, rinkliavas ar apmokestinimus, kurie negali būti priskirti apyvartos mokesčiams.
Nors Šeštoji Tarybos Direktyva yra netekusi galios (Tarybos Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 411 straipsnis), tačiau ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. kai buvo mokami (renkami) atskaitymai nuo pajamų pagal Įstatymą Lietuvos Respublikai jau esant Europos Sąjungos nare (nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d.), ši direktyva galiojo.
19. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau paminėtas nuostatas, sprendžia, kad yra pagrindas manyti, jog vienas iš pagrindinių apyvartos mokesčių harmonizavimo, inicijuoto Pirmąją Tarybos Direktyva, ir bendrosios pridėtinės vertės mokesčio sistemos sukūrimo bei įdiegimo tikslų buvo panaikinti ir pakeisti kaupiamuosius daugiapakopius apyvartos mokesčius, kurie iki tol egzistavo Valstybėse Narėse ir trukdė bendrosios rinkos plėtrai, nekaupiamojo pobūdžio bendrąją pridėtinės vertės mokesčio sistema. Teisėjų kolegijos nuomone, šią išvadą patvirtina ir Teisingumo Teismo praktika. Jungtinėje byloje Nr. C‑93/88 ir 94/88 (1989 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Wisselink en Co. BV ir kt. prieš Staatssecretaris van Financi?n) Teisingumo Teismas nurodė, kad bendrosios pridėtinės vertės mokesčio sistemos sukūrimas uždraudė Valstybėms Narėms visiškai ar iš dalies išlaikyti arba iš naujo visiškai ar iš dalies įvesti bet kokius apyvartos mokesčius pagal kaupiamojo daugiapakopio mokesčio sistemą (angl. cumulative multi-stage tax system). Jei Valstybėms Narėms būtų buvę leista greta pridėtinės vertės mokesčio įdiegti kitus apyvartos mokesčius, bendrosios apyvartos mokesčio sistemos tikslams būtų grėsęs pavojus.
Dėl paminėtų priežasčių teisėjų kolegija mano, kad Pirmoji Tarybos Direktyva, ypač atsižvelgiant į jos preambulės 4 ir 8 punktus, gali būti interpretuojama kaip uždraudusi bet kokius kaupiamuosius daugiapakopius apyvartos mokesčius Valstybėse Narėse. Savo ruožtu, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, yra pagrindas manyti, kad Šeštosios Tarybos Direktyvos 33 straipsnis turėtų būti aiškinamas atsižvelgiant į Pirmąją Tarybos Direktyvą ir apyvartos mokesčių harmonizavimo bei bendrosios pridėtinės vertės mokesčio sistemos sukūrimo ir įdiegimo tikslus (pavyzdžiui, Teisingumo Teismo 1988 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Gabriel Bergandi prieš Directeur général des imp?ts, C-252/86, 6 paragrafas). Taigi šis Šeštosios Tarybos Direktyvos straipsnis taip pat gali būti interpretuojamas kaip draudęs Valstybėms Narėms išlaikyti ar įvesti bet kokius kaupiamuosius daugiapakopius apyvartos mokesčius. Tad, atsižvelgiant į paminėtą, tiek Pirmosios Tarybos Direktyvos, tiek Šeštosios Tarybos Direktyvos 33 straipsnio nuostatos galimai turi būti interpretuojamos kaip draudusios Valstybėms Narėms išlaikyti ar įdiegti bet kokį kaupiamąjį daugiapakopį apyvartos mokestį. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingas aiškinimas galėtų iškreipti tuos tikslus, kurių buvo siekiama harmonizuojant apyvartos mokesčius Bendrijoje bei įdiegiant joje bendrąją pridėtinės vertės mokesčio sistemą.
VII.
20. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau paminėtą atskaitymų nuo pajamų pagal Įstatymą, kaip mokesčio, teisinį reguliavimą, turi pagrindą manyti, kad atskaitymai nuo pajamų pagal Įstatymą visą laikotarpį, kurį jie buvo taikomi po Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą, galėjo iš esmės atitikti pagrindinius kaupiamojo daugiapakopio apyvartos mokesčio požymius. Pirma, šis mokestis, kaip taisyklė, turėjo būti mokamas kiekviename gamybos, paslaugų teikimo ar distribucijos (prekybos) etape (daugiapakopiškumo požymis). Antra, pagal bendrąją taisyklę (turėjusią išimčių), šis mokestis turėjo būti mokamas nuo bendros apyvartos (iš prekių (turto) pardavimo ir paslaugų teikimo gautos pajamų sumos) per atitinkamą laikotarpį. Jis buvo bendro pobūdžio. Šis mokestis, įtraukiant jį į parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų kainą, galėjo būti faktiškai perkeltas galutiniam vartotojui. Trečia, apskaičiuojant apmokestinamąją pajamų sumą, prekių ar paslaugų įsigijimo kaina bei kitos sąnaudos iš gautų pajamų paprastai nebūdavo atimamos. Įstatyme taip pat nebuvo numatyta galimybė iš apskaičiuoto mokėtino šio mokesčio sumos atskaityti ankstesniame gamybos, paslaugų teikimo ar distribucijos (prekybos) etape apskaičiuoto ir sumokėto šio mokesčio sumos (mokesčio kaupimo požymis).
Tad, atsižvelgiant į paminėtą, teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar atskaitymai nuo pajamų pagal Įstatymą neprieštaravo Pirmosios Tarybos Direktyvos ir (arba) Šeštosios Tarybos Direktyvos 33 straipsnio nuostatoms, kurios, kaip minėta, galimai turi būti interpretuojamos kaip draudusios Valstybėms Narėms išlaikyti ar įdiegti bet kokį kaupiamąjį daugiapakopį apyvartos mokestį.
VIII.
21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aukščiau šioje nutartyje yra iškelta abejonė dėl atskaitymų nuo pajamų pagal Įstatymą prieštaravimo Europos Bendrijos teisei tuo aspektu, kad šis mokestis galimai atitinka esminius kaupiamojo daugiapakopio apyvartos mokesčio, kuris, teisėjų kolegijos nuomone, Europos Bendrijoje turėtų būti draudžiamas, požymius. Tačiau Teisingumo Teismo jurisprudencijoje taip pat yra suformuluoti tam tikri kiti kriterijai, kurių pagrindu yra sprendžiama dėl to, ar mokestis neprieštarauja Šeštosios Tarybos Direktyvos 33 straipsniui, tarp kurių nėra kriterijaus, susijusio su paminėtu aspektu, t. y. galimai egzistuojančiu draudimu Valstybėms Narėms išlaikyti ir įvesti kaupiamąjį daugiapakopį apyvartos mokestį. Štai jungtinėje byloje Nr. C‑283/06 ir C‑312/06 (Teisingumo Teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendimas byloje KÖG?Z rt ir kt. prieš Zala Megyei Közigazgat?si Hivatal Vezet?je ir kt.) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Šeštosios Tarybos Direktyvos 33 straipsnis nedraudžia Valstybėms Narėms išlaikyti ar įvesti mokestį, kuris neatitinka bent vieno esminio PVM požymio, kurie yra tokie: PVM taikomas visoms transakcijoms, susijusioms su prekėmis ar paslaugomis; mokestis yra proporcingas prekių ir paslaugų kainai; jis yra taikomas kiekviename gamybos ar distribucijos etape, įskaitant mažmeninę prekybą, nepriklausomai nuo iki tol įvykusių transakcijų skaičiaus; sumos, sumokėtos ankstesniuose gamybos ir distribucijos etapuose, yra atskaitomos iš mokėtinos PVM sumos, tokiu būdu gaunant rezultatą, kad mokestis bet kokiame etape taikomas tik pridėtinei vertei tame etape ir galutinė mokesčio našta perkeliama vartotojui.
Taigi, atsižvelgus į paminėtą, galima teigti, kad jei bus nuspręsta, kad aukščiau paminėtos abejonės, susijusios su kaupiamuoju daugiapakopiu apyvartos mokesčiu, yra nepagrįstos, gali būti keliamas savarankiškas klausimas dėl to, ar atskaitymai nuo pajamų pagal Įstatymą neprieštarauja Šeštosios Tarybos Direktyvos 33 straipsniui dėl atitinkamų panašumų į PVM pagal aukščiau paminėtus Teisingumo Teismo jurisprudencijoje suformuluotus esminius PVM požymius.
22. Teisėjų kolegija pastebi, kad parduodant ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, vertybinius popierius, išvestines finansines priemones, atskaitymai į Programos finansavimo sąskaitą buvo mokami nuo šio turto vertės padidėjimo pajamų, apskaičiuotų Pelno mokesčio įstatymo nustatyta tvarka (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kredito įstaigos atskaitymus nuo pajamų pagal Įstatymą mokėjo nuo pajamų, gautų iš maržos ir už kitas paslaugas. Pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 16 straipsnio 1-2 dalis, turto vertės padidėjimo pajamos yra uždirbtos pajamos, kurias sudaro turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn ir įsigijimo kainų skirtumas; jei perleidžiamas vieneto turtas, kuriam buvo skaičiuojamas nusidėvėjimas arba amortizacija pelno mokesčiui apskaičiuoti, apskaičiuojant turto vertės padidėjimo pajamas įsigijimo kaina tam turtui mažinama nusidėvėjimo ar amortizacijos suma, įtraukta į ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus. Marža – tai skirtumas tarp gautų palūkanų (neįskaitant fiksuotų pajamų, gautų už vertybinius popierius) ir išlaidų, patirtų toms palūkanoms gauti (bankų sumokėtos palūkanos, vienkartinių paskolų tvarkymo išlaidos bei paskolų administravimo mokestis, neįskaitant palūkanų skolų už vertybinius popierius) (Atskaitymų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti deklaracijos formos FR0472 užpildymo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 380 (Valstybės žinios, 2003, Nr. 2-68), 9.1.3 punkto 2 pastraipa). Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje taip pat buvo numatytos kitos apmokestinamosios pajamų sumos apskaičiavimo išimtys.
Taigi, kaip matyti iš paminėto, tam tikrais atvejais Kelių mokestis buvo mokamas nuo turto vertės padidėjimo pajamų, apskaičiuojant apmokestinamąją pajamų sumą tam tikrais atvejais buvo leidžiama atimti atitinkamas sumas (turto įsigijimo kainą ar išlaidas, patirtas tam tikroms pajamoms uždirbti). Be to, atskaitymai nuo pajamų pagal Įstatymą pagal savo esmę buvo bendro pobūdžio mokestis, paprastai mokamas kiekviename gamybos, paslaugų teikimo ar distribucijos (prekybos) etape. Pagal bendrąją taisyklę (turėjusią išimčių), jis buvo mokamas nuo bendros apyvartos (iš prekių (turto) pardavimo ir paslaugų teikimo gautos pajamų sumos), paprastai neatimant iš jos parduotų prekių (turto) ar suteiktų paslaugų įsigijimo kainos bei kitų sąnaudų, kas sudaro prielaidas manyti, kad jis galėjo būti iš esmės proporcingas prekės ar paslaugos kainai. Žinodami, kokio dydžio atskaitymus nuo pajamų turės mokėti, apmokestinamieji asmenys taip pat galėjo šį mokestį įtraukti į parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų kainą, tokiu būdu galutinę jo naštą perkeldami vartotojui.
Tad, atmetus teismo abejones dėl atskaitymų nuo pajamų pagal Įstatymą, kaip galimai draudžiamo kaupiamojo daugiapakopio apyvartos mokesčio, paminėtų aplinkybių pagrindu gali būti keliamas klausimas, ar tam tikrais aspektais atskaitymai nuo pajamų pagal Įstatymą neturėjo esminių Europos Bendrijoje taikomo pridėtinės vertės mokesčio požymių ir dėl šios priežasties buvo draudžiami pagal Šeštosios Tarybos Direktyvos 33 straipsnį. Atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes, o taip pat siekdamas pašalinti visas abejones dėl atskaitymų nuo pajamų pagal Įstatymą galimo prieštaravimo Europos Bendrijos teisei, nacionalinis teismas, jei jo abejonės dėl atskaitymų nuo pajamų pagal Įstatymą, kaip galimai draudžiamo kaupiamojo daugiapakopio apyvartos mokesčio, būtų atmestos, taip pat prašo Teisingumo Teismo išaiškinti ir tai, ar atskaitymai nuo pajamų pagal Įstatymą neprieštaravo Šeštosios Tarybos Direktyvos 33 straipsniui dėl tos priežasties, kad jie tam tikrais aspektais galimai atitiko esminius PVM požymius, atskleistus aukščiau paminėtoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.
IX.
23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinės instancijos teismas administracinėms byloms (Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnis), todėl iškilus Europos Bendrijos institucijų priimtų teisės aktų aiškinimo klausimui, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, jis privalo kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą (EB Steigimo Sutarties 234 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ straipsnis).
24. Kaip matyti iš aukščiau išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegijai yra iškilęs klausimas, ar Pirmosios Tarybos Direktyvos ir (arba) Šeštosios Tarybos Direktyvos 33 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos kaip draudusios Valstybei Narei išlaikyti ir rinkti atskaitymus nuo pajamų pagal Įstatymą, kaip mokestį, kuris buvo apibūdintas aukščiau šioje nutartyje.
Atsakymas į paminėtą klausimą turi esminę reikšmę nagrinėjamai bylai. Nustačius, kad atskaitymai nuo pajamų pagal Įstatymą neprieštaravo paminėtoms Pirmosios ir (arba) Šeštosios Tarybos Direktyvų nuostatoms, būtų akivaizdu, kad pareiškėjo skundas jo dėstomų argumentų, susijusių su atskaitymų nuo pajamų pagal Įstatymą prieštaravimu Pirmajai ir (arba) Šeštajai Tarybos Direktyvoms, pagrindu negalėtų būti tenkinamas.
Tad, atsižvelgiant į paminėtą, reikalinga kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą.
25. Teisėjų kolegija pastebi, kad siekdama šio kreipimosi ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų glaustumo, ji nagrinėjamu atveju formuluoja vientisą klausimą, nors jį sąlyginai ir būtų galima išskaidyti į du atskirus klausimus (žr. 17-20 paragrafus – iš vienos pusės ir 21-22 paragrafus – iš kitos pusės), pasižyminčius skirtingu nacionaliniam teismui iškilusių abejonių pobūdžiu ir turiniu.
26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 8 punktą, teismas sustabdo bylą, kai kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.
27. Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir (Konsoliduotos) Europos Bendrijos Steigimo Sutarties 234 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 82 straipsnio 8 dalimi, 98 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 133 straipsniu teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.
Kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą šiuo klausimu:
Ar Pirmosios Tarybos Direktyvos 67/227/EEB ir (arba) Šeštosios Tarybos Direktyvos 77/388/EEB 33 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos kaip draudusios Valstybei Narei išlaikyti ir rinkti atskaitymus nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą, kaip mokestį, kuris buvo apibūdintas aukščiau šioje nutartyje?
Nagrinėjamą administracinę bylą sustabdyti, kol bus gautas Europos Bendrijų Teisingumo Teismo preliminarus nutarimas.
Nutartis neskundžiama.