- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-31
- Bylos Nr.
- 1A-802-397-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gytis Večerskas (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Jūratė Jakubonienė
- Nuteistasis
- L. P., ir A
- Kaltinamasis
- A. R.
- Advokatai
- Deimintas Radzevičius, Juozas Šilanskas
- Kategorijos
- 2.4.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-802-397/2012
Teisėja Irma Blekaitienė Teisminio proceso Nr. 1-72-1-00293-2010-8
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. spalio 31 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Gyčio Večersko, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jūratės Jakubonienės, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistajam L. P., jo įstatyminiams atstovams D. P. ir R. P. bei gynėjui advokatui Deimintui Radzevičiui, nukentėjusiosios atstovams V. I. ir advokatui Juozui Šilanskui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. P. ir jo įstatyminės atstovės D. P. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 9 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 149 str. 3 d. ir 150 str. 3 d. ir nuteistas pagal BK 149 str. 3 d. - 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiam terminuoto laisvės atėmimo; pagal BK 150 str. 3 d. – 4 (ketveriems) metams terminuoto laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p. bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta subendrinta galutinė bausmė - 4 (ketveri) metai terminuoto laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 92 str., 86 str., 87 str. 2 d. 1 p., 2 p., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams ir paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės: elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 7 val. ryto ir tęsti mokslą; bei atidavimas tėvams dvejiems metams.
Priteista solidariai iš kaltinamųjų A. R., o jam neturint lėšų iš įstatyminės atstovės R. R., bei iš L. P., o jam neturint lėšų iš įstatyminių atstovų D. P. ir R. P. 20000 (dvidešimt tūkstančių) Lt V. I. neturtinei žalai atlyginti, juos paskirti tvarkyti uzufrukto teise įstatyminei atstovei V. I., 675 (šešis šimtus septyniasdešimt penkis) Lt kelionės išlaidų V. I. bei 493 (keturis šimtus devyniasdešimt tris) Lt valstybei už advokato už antrinę teisinę pagalbą V. I..
Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir A. R., kurio atžvilgiu apeliacinių skundų nepateikta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. P. nuteistas už tai, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, 2010 m. rugpjūčio 2 d. laikotarpyje nuo 18.00 iki 20.00 val., Lazdijų r. sav., Čivonių k., siekdamas lytiškai santykiauti ir tenkinti lytinę aistrą su nepilnamete V. I., gim. (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su A. R. bei jų nusikalstamuose veiksmuose dalyvaujant I. R., kuris veikos padarymo metu nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, bendrais veiksmais, pasinaudojant bejėgiška nepilnametės nukentėjusiosios būkle dėl nukentėjusiosios nepilnametės neįgalumo – vidutinio protinio atsilikimo, nusivedę ją į mišką ir prievarta išrengę nuogai, panaudojo fizinį smurtą - paguldę nukentėjusiąją ant žemės, užgulę kūnu ir laikydami, prispaudė ją prie žemės, suduodami smūgius į sėdmenis, dėl ko nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, jis ne mažiau kaip du kartus bandydamas savo varpą įvesti į nukentėjusiosios V. I. makštį, prieš jos valią pasikėsino lytiškai su ja santykiauti, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nes dėl fiziologinių priežasčių nesugebėjo atlikti lytinio akto, po to V. I. liepė apsiversti ant pilvo ir siekdamas tenkinti lytinę aistrą analiniu būdu, ne mažiau kaip du kartus bandė įvesti savo varpą į nukentėjusiosios V. I. išeinamąją angą ir tęsdamas nusikalstamą veiką, siekdamas tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu, liepė nukentėjusiajai atsiklaupti ir čiulpti jo lytinį organą, panaudodamas fizinę jėgą, ranka prisitraukė V. I. galvą prie savo varpos, ir įkišęs savo varpą į V. I. burną, tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu, po to dar ne mažiau kaip du kartus vėl siekė atlikti lytinį aktą, tačiau jam nepavykus įvesti savo varpos į nukentėjusiosios makštį, toliau tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu - du kartus įkišo nukentėjusiajai į makštį medinį pagaliuką bei įkišo jai į makštį savo rankos pirštus, sukeliant nukentėjusiajai fizinį skausmą, išoriniuose lytiniuose organuose padarant mažųjų lytinių lūpų gleivinės įtrūkimus, tokiu būdu pasikėsino išžaginti ir seksualiai išprievartavo nepilnametę V. I..
Šalies argumentai
Nuteistasis L. P. ir jo įstatyminė atstovė D. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012-07-09 nuosprendžio dalį, kuria L. P. yra pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d. ir 150 str. 3 d. ir L. P. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį bei nukentėjusiosios civilinį ieškinį atmesti. Skunde teigiama, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko neteisingai pritaikė įstatymą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad buvo padaryta nusikalstama veika, dėl kurios L. P. pirmosios instancijos teismo pripažintas kaltu. Apkaltinamasis nuosprendis L. P. atžvilgiu iš esmės yra paremtas išskirtinai tik kaltinimui naudingais argumentais, nors ir jie nėra objektyvūs ir neginčijami patvirtinant kaltę. Jo kaltė iš esmės grindžiama tik prielaidomis, nesant objektyviems įrodymams, pagrindžiantiems kaltę, neįvertinus ir nepašalinus prieštaravimų tarp byloje apklaustų kaltinamųjų, liudytojų parodymų ir kitų byloje surinktų įrodymų, tuo teismas nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 suformuotos teismų praktikos dėl įrodymų patikimumo ir išvadų pagrįstumo. L. P. nepripažino savo kaltės dėl jam inkriminuojamu nusikalstamų veikų ir parodė, jog jokio smurto prieš V. I. nenaudojo, ji pati norėjo lytiškai santykiauti, tai patvirtina ir nukentėjusiosios V. I. siųstos SMS žinutės, bei A. R. ir I. R. parodymai. Teismas šių aplinkybių visiškai nevertino, vadovavosi išskirtinai kaltinimui naudingais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodo, jog kaltinamieji turėjo suvokti, kad nukentėjusioji yra protiškai atsilikusi, tačiau tokią išvadą teismas daro tik vadovaudamasis medicininiais dokumentais, teismo psichologijos ekspertizės aktu bei teismo posėdyje apklausta ekspertės parodymais. Pažymėtina kad, konstatuoti tokio pobūdžio išvadas, t.y. kad asmuo yra protiškai atsilikęs, yra reikalingas specialus išsilavinimas. Tuo tarpu, atkreiptinas teismo dėmesys, jog L. P. inkriminuojamos veikos padarymo metu buvo sulaukęs vos 15 metų amžiaus, todėl negalėjo ir neturėjo galimybių suvokti, ar nukentėjusioji yra protiškai atsilikusi ar ne, dėl ko merginos sutikimą lytiškai santykiauti suvokė tiesiogiai, t.y. iš jos elgesio ir veiksmų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pati nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek teisme nurodė, kad smurto jos atžvilgiu nebuvo naudota. Apeliantai pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei ir teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nebuvo skirtas tyrimas tikslu nustatyti nuteistųjų socialinę brandą, t.y. objektyviai atsakyti, ar asmuo galėjo suvokti, ar ne kito asmens psichikos negalią. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl L. P. pripažinimo kaltu pagal LR BK 149 str. 3 d., nes pats teismas nurodo, kad lytinis aktas neįvyko dėl kaltininko fiziologinių priežasčių, tačiau L. P. yra pripažįstamas teismo kaltu dėl baigto nusikaltimo, kas rodo, kad teismo padarytos išvados neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių.
Skunde teigiama, kad nukentėjusiajai nepagrįstai priteista 20 000 litų neturtinės žalos atlyginimui, kas neatitinka teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijų. Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad kaltinamasis L. P. yra nepilnametis, mokosi, savarankiško uždarbio neturi, jam inkriminuotų veikų padarymas buvo sąlygotas pačios nukentėjusiosios, todėl tokio dydžio civilinis ieškinys yra tenkintas nepagrįstai.
Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusiosios atstovai prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo atstovai bei advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo L. P. ir jo įstatyminės atstovės D. P. apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.
Nors nuteistasis savo kaltę dėl padarytų nusikaltimų neigia, ji yra pilnai įrodyta nukentėjusiosios, iš dalies paties apelianto bei kito kaltinamojo ir liudytojų parodymais bei rašytine bylos medžiaga. Išanalizavus ir įvertinus bylos medžiagą, nekyla abejonių, kad kaltinamasis L. P. padarė jam inkriminuotas nusikaltimas veikas, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. 149 str. 3 d. 150 str. 3 d.
Apeliacinis skundas yra grindžiamas tuo, kad byloje nėra surinkta neginčijamai jo kaltę patvirtinančių įrodymų, nenustatyta, kad jis nukentėjusiosios atžvilgiu naudojo smurtą, o jis, pats būdamas nepilnametis, negalėjo ir neturėjo suvokti, kad nukentėjusioji dėl protinio atsilikimo, negalėjo adekvačiai suvokti situacijos, todėl jis suvokė, kad nukentėjusioji pati savo noru su juo lytiškai santykiavo. Šie nuteistojo skundo argumentai visiškai nepagrįsti ir neatitinka faktinių byloje nustatytų aplinkybių.
Teismas įvertino visus – tiek apeliantą kaltinančius, tiek jį teisinančius, byloje esančius duomenis, tačiau juos nuodugniai ir išsamiai išanalizavęs, ištyręs, kiekvieną jų įvertinęs įrodymų viseto kontekste, rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko nustatytas faktines aplinkybes, esamus objektyvius rašytinius duomenis, o prieštaringus ir nenuoseklius įrodymus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams. Taigi, jokio netinkamo BPK 20 straipsnių nuostatų aiškinimo ir taikymo bei nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" suformuotos teismų praktikos, kaip teigiama apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Apelianto argumentą dėl to, jog jis nežinojo apie nukentėjusiosios negalią paneigia kito kaltinamojo A. R. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad nukentėjusiosios telefoną jam davė jo pusbrolis, pasakė, kad ji protiškai nesveika, jis rašė jai žinutes, klausė, ar sutiktų lytiškai santykiauti, o neužilgo jo draugas L. P. pasiūlė nuvažiuoti susitikit su V. I.. Pats L. P. savo parodymuose buvo nurodęs, kad suprato, jog ji debilė ir dėl to jiems negresia atsakomybė. Kaip tvirtina ir apeliantas, iš tiesų nei vienas byloje apklaustas asmuo nenurodė, kad prieš nukentėjusiąją būtų naudotas smurtas, tačiau nėra jokių duomenų ir apie tai, kad pati V. I. būtų geranoriškai sutikusi lytiškai santykiauti su kaltinamuoju. A. R. parodė, kad Laurynas liepė Vaidai gultis ant žemės, kai ji pasakė, kad nenori, jis ją įkalbėjo, kai nukentėjusioji atsisakė oraliniu būdu santykiauti su apeliantu, jis liepė jai tai daryti, pats pritraukė jos galvą prie savo varpos, kai jis įkišo nukentėjusiajai į makštį pagaliuką, kai žnaibė krūtis, ji prašė baigti, tačiau L. P. neklausė jos. Nukentėjusioji taip pat apie grasinimus neminėjo, tačiau ji nurodė, kad nenorėjo, kad vaikinai tai darytų su ja, tačiau jie vis tiek darė, ji rėkė, sakė, kad skauda, tačiau jiems nerūpėjo, ir iš šių jos parodymų akivaizdu, kad apelianto atlikti veiksmai buvo prieš nukentėjusiosios valią, tik dėl savo psichinės būklės bei kitų aplinkybių - ji buvo viena su trimis vaikinais miške, nesugebėjo ir nesuvokė, kaip galėtų tokiai prievartai pasipriešinti. Tai, kad nukentėjusiosios atžvilgiu atlikti veiksmai buvo padaryti prieš jos valią patvirtina ir jos pasiskundimas tėvui K. I., seseriai A. I., kuriems ji nurodė, kad vaikinai su ja santykiavo prieš jos valią.
VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo Vaiko raidos centro specialistų išvada patvirtina, kad V. I., gim. (duomenys neskelbtini) nustatytos diagnozės: įtariama seksualinė prievarta; reakcija į stresą; vidutinis protinis atsilikimas. Mergaitė pasakoja apie patirtą seksualinę prievartą detaliai ir nuosekliai. Dėl savo intelektinių gebėjimų ir asmeninių savybių Vaida nėra pajėgi atskirti, kokie santykiai yra geri ir kurie jai kenkia (T.I.b.l.137-139)
Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr.103MS-215 patvirtina, kad V. I. konstatuojamas vidutinis protinis atsilikimas, kuris yra nuo gimimo. V. I. būdingi individualūs psichologiniai ypatumai neabejotinai veikė jos elgesį įvykio metu, ji galėjo gana greitai suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo visapusiškai pilnai suprasti tų veiksmų reikšmės, todėl negalėjo laiku numatyti tikrųjų įtariamųjų ketinimų. Atsižvelgiant į tai, ji mėgino aktyviau priešintis su ja atliekamiems veiksmams, tačiau dėl jos būsenos (išgąstis, fizinis silpnumas), ji negalėjo aktyviau tiems veiksmams priešintis (T.I.b.l.151-156).
Ekspertė V. K. teismo posėdyje nurodė, kad V. I. psichiatrų komisijos buvo konstatuota vidutinis protinis atsilikimas, labai žemas intelektas, labai išreikštas protinis ir intelektinis atsilikimas, negali suprasti savo veiksmų esmės. Kitiems asmenims yra lengva identifikuoti tokį asmenį. Individualūs požymiai ir psichinė būsena abejonių bendravime nekelia. Ekspertė patvirtino savo duotas išvadas kaltinamųjų atžvilgiu ir nurodė, kad jie puikiai suvokia, kokia yra nukentėjusioji, pavadindami ją debile. Vidutinis protinis atsilikimas yra aiškiai išreikšti simptomai ir matomi, galima suprasti. Ekspertės nuomone, L. P. pasirinkta pozicija dėl nukentėjusiosios atsilikimo nesuvokimo laikytina gynybine.
Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apartus įrodymus bei vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004 m. gruodžio 30 d. senato nutarimo „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose, 10 punktu, kuriame nurodyta, kad lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusios būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau kita vertus, negaunamas nukentėjusios sutikimas lytiškai santykiauti ar lytinei aistrai tenkinti dėl priežasčių susijusių su nukentėjusios fizine ar psichine būkle, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju nukentėjusios fizinė būklė – t.y. protinis atsilikimas ir lėmė jos bejėgišką būklę, dėl kurios ji negalėjo pasipriešinti prievartautojams.
Taigi, kolegijai visiškai nekyla abejonių dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus ir daroma neabejotina išvada, jog teismo nuosprendis pagristas nešališkais bei objektyviai įvertintais įrodymais, abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo nėra, todėl jis laikomas teisėtu ir teisingu.
Kolegija pažymi, kad teismo nuosprendyje padaryta rašymo apsirikimo klaida dėl L. P. inkriminuotos veikos kvalifikavimo pagal BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 3 d. vėlesne teismo nutartimi BPK 308¹ str. pagrindu buvo ištaisyta, todėl skundas šioje dalyje neanalizuojamas.
Nepagrįstas apelianto skundo motyvas ir dėl per didelės neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajai V. I.. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Šie kriterijai teismo sprendime turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno jų reikšmę konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui.
Teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos dydžio klausimą, vertino ne tik kaltinamojo turtinę padėtį, tačiau atsižvelgė į nukentėjusiosios asmenybę, kad prievartiniai veiksmai buvo atlikti pasinaudojant socialiai labiau pažeidžiamu asmeniu, kurių pasekmės nukentėjusiajai akivaizdžiai sunkios, ilgai išliekančios, įvertintina ir tai, kad apeliantas padarė tyčinius nusikaltimus, savo kaltę neigia, teismas taip pat vadovavosi protingumo, teisingumo bei sąžiningumo kriterijais ir padarė teisingą išvadą, kad pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra tinkamo dydžio, neviršijantis nusistovėjusios teismų praktikos dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl buvo tenkintinas pagrįstai.
Bausmė L. P. paskirta tinkamai, nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 str.), atsižvelgus į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į taip pat į individualias kaltinamojo asmenines savybes, charakterizuojančią medžiagą.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes ir faktus, daroma išvada, kad Lazdijų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 9 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti apelianto skundą nėra pagrindo.
Teismo posėdyje nukentėjusiąją V. I. atstovavo advokatas J. Šilanskas, todėl prašymas dėl išlaidų turėtų už advokato teisinę pagalbą pagrįstas ir tenkintinas. Nepilnametės nukentėjusiosios V. I. motinai V. I. priteistina 1000 litų turėtų išlaidų.
Nukentėjusiosios prašymo dėl kelionės išlaidų apmokėjimo tenkinti nėra galimybės, nes nepateikus teismui transporto priemonės techninius duomenis patvirtinančių dokumentų, negalima apskaičiuoti, kokios konkrečiai buvo patirtos kelionės išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.
nutarė:
nuteistojo L. P. ir jo įstatyminės atstovės D. P. apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo L. P., o jam neturint lėšų iš jo įstatyminių atstovų D. P. ir R. P. priteisti nukentėjusiosios V. I. įstatyminei atstovei V. I. 1000 litų turėtų išlaidų už advokato dalyvavimą apeliacinės instancijos teisme.