Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-637-498-2014

Teisėja Danutė Giačaitė Teisminio proceso Nr. 1-20-9-01046-2013-9

2014 m. lapkričio 13 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei-Puidienei, dalyvaujant prokurorei Gabijai Večerinskienei, išteisintajam I. G. ir jo gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, išteisintajam K. L. ir jo gynėjui advokatui Vytautui Merkšaičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės Gabijos Večerinskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

I. G. išteisintas nenustačius jo veikoje nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

K. L. išteisintas nenustačius jo veikoje nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. G. tyrimo metu kaltintas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupėje kartu su K. L. siekė paveikti nukentėjusįjį asmenį, kad šis teisme duotų melagingus parodymus, tai yra K. L. nurodymu ieškojo galimybės susisiekti telefonu su nukentėjusiu asmeniu – E. K., kuris ikiteisminiame tyrime Nr. 86-1-00567-12 pripažintas nukentėjusiuoju, nurodydamas E. K. pažįstančiam asmeniui perduoti jo (I. G.) telefono numerį su tikslu, kad E. K. jam paskambintų, o 2013 m. balandžio 2 d. 21.05 val. E. K. paskambinus jo nurodytu telefono numeriu (duomenys neskelbtini), telefoninio pokalbio metu nurodęs, kad jis yra tik tarpininkas, prašė, kad E. K. pakeistų anksčiau ikiteisminiame tyrime Nr. 86-1-00567-12 duotus parodymus, kad sušvelnintų savo poziciją įtariamųjų atžvilgiu ir tokiu atveju viską galima būtų „susitvarkyti geruoju“, nurodydamas, kad jei už parodymų pakeitimą gaus baudą, tai už jį ši bauda bus sumokėta bei papildomai atlyginta.

K. L. tyrimo metu kaltintas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupėje kartu su I. G. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, nurodė I. G. telefonu susisiekti su nukentėjusiu asmeniu – E. K., kuris ikiteisminiame tyrime Nr. 86-1-00567-12 pripažintas nukentėjusiuoju, su tikslu įkalbėti jį pakeisti parodymus, t. y. sušvelninti savo parodymus įtariamųjų atžvilgiu, po ko I. G. perdavus savo telefono numerį E. K. pažįstančiam asmeniui su tikslu, kad E. K. jam (I. G.) paskambintų, o 2013 m. balandžio 2 d. 21.05 val. E. K. paskambinus I. G. nurodytu telefono numeriu 8-671 12017, telefoninio pokalbio metu I. G. paprašius, kad E. K. pakeistų anksčiau ikiteisminiame tyrime Nr. 86-1-00567-12 duotus parodymus ir sušvelnintų savo poziciją įtariamųjų atžvilgiu, bei nurodžius, kad už tai bus atsiskaityta, po ko apie įvykusį telefoninį pokalbį su E. K. informavus jį, tokiu būdu bendrais veiksmais su I. G. siekė paveikti nukentėjusį asmenį, kad jis teisme duotų melagingus parodymus.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, todėl naikintinas, kadangi teismas nepagrįstai išteisino I. G. ir K. L., nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad šioje byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, jog I. G., ar vienas, ar veikdamas grupėje su K. L., būtų aktyviai siekęs nukentėjusiojo melagingų parodymų davimo ikiteisminiame tyrime ar teisme. Kaip matyti iš LR BK 233 str. dispozicijos, joje nėra įvirtintas „aktyvus“ siekis, kad nukentėjusysis duotų melagingus parodymus, o numatyta, kad baudžiamas tas „kas bet kokiu būdu siekė paveikti“. Taigi šiuo konkrečiu atveju I. G., veikdamas kartu su K. L., siekė paveikti nukentėjusįjį E. K., kad pastarasis pakeistų savo parodymus ir tuo tikslu kreipėsi į G. D., kad ji perduotų E. K. I. G. telefono numerį, jai nurodęs, kad jo pokalbio tikslas yra „dėl bylos“ ir visa tai darė paprašytas, kaip pats teigia, kitų asmenų, su kuriais jį suvedė K. L.. Iš tiesų, kaip matyti pagal byloje surinktus duomenis, I. G. paskambino pats nukentėjusysis E. K., kaip to buvo prašęs I. G.. Teismas nuosprendyje nurodė, kad E. K. gavęs I. G. telefono numerį neprivalėjo jam skambinti, tačiau šioje dalyje teismas neįvertino tos aplinkybės, kad E. K. buvo G. D. draugas ir sužinojęs, kad į G. D. kreipiasi pašaliniai asmenys ieškodami jo „dėl bylos“, apie kurią žinojo ir G. D., siekdamas apsaugoti G. D. nuo galimo poveikio darymo, jos persekiojimo ar kitų galimų neigiamų padarinių, jis apsisprendė paskambinti I. G. ir pokalbio metu išsiaiškinti dėl ko jis yra ieškomas. Be to, pats E. K. suprasdamas apie kokią bylą I. G. nori pakalbėti (kadangi jokių kitų bylų jis tuo metu neturėjo) ir žinodamas šios bylos aplinkybes, žinodamas asmenų, kurie kaltinami atlikę jo atžvilgiu nusikalstamus veiksmus (turto prievartavimą panaudojant psichinį ir fizinį smurtą, šaunamojo ginklo grobimą, dokumentų grobimą) pavojingumą, jausdamas grėsmę, norėjo apsaugoti savo draugę nuo tokių ar panašių veiksmų ir pats ėmėsi aiškintis ko nori jo ieškantys asmenys. Teismas nuosprendyje nurodęs, kad nusikaltimas, numatytas LR BK 233 str. gali būti padaromas tik aktyviais kaltininko veiksmais, visiškai nepagrįstai E. K. telefono skambutį įvertino kaip aplinkybę paneigiančią I. G. aktyvius veiksmus. Šiuo atveju E. K. kaip inicijuojančio asmens telefono skambutis buvo sąlygotas aukščiau aptartų objektyvių aplinkybių (pats I. G. prašė jam paskambinti). Tuo tarpu kaltininko aktyvūs veiksmai, kurie vertinami kaip nusikalstami, yra ne pats telefono skambutis (kas kam paskambino), o jo metu vykusio pokalbio turinys. Šis telefoninis pokalbis tarp E. K. ir I. G. yra užfiksuotas byloje ir jo turinio tikrumo ir teisingumo neneigia I. G.. Šio pokalbio metu I. G. akivaizdžiai ir nedviprasmiškai prašo E. K. pakeisti parodymus, juos švelninti, nurodo, kad jis tai daro Karolio prašymu ir netgi pokalbio metu pasako, kad už E. K., jei jis pakeis parodymus ir bus nubaustas bauda tie asmenys sumokės baudą. Be to, ši aplinkybė rodo, kad I. G. veikė ne vienas, o su kitais asmenimis ir pats tai žinojo bei suprato. Nors teisminio nagrinėjimo metu I. G. duodamas parodymus nurodė, kad jis tik norėjo, kad žmonės susitaikytų, nieko apie bylą nežinojo, galvojo, kad šiaip susipykę, tačiau iš telefoninio pokalbio turinio akivaizdu, kad I. G. pokalbio metu ėjo kalba ne apie susipykusius žmones ir norą padėti jiems susitaikyti, o apie parodymų keitimą ir galimą baudos sumokėjimą už nukentėjusįjį, jei jis pakeis parodymus ir bus nubaustas bauda. Prašymas pakeisti parodymus, švelninti poziciją reiškia ne ką kitą kaip norą paveikti asmenį, kad jis duotų kitokius parodymus nei yra davęs byloje. Visa kalba pokalbio metu buvo tik apie tai, kad reikia sušvelninti savo poziciją, pakeisti parodymus ir už tų parodymų pakeitimą bus atsiskaityta. Be to, kaip nurodė nukentėjusysis, iš pokalbio jis suprato, kad turėtų pakeisti parodymus kaltinamųjų išteisinimo linkme. Telefoninio pokalbio metu I. G. nurodė, kad Karolis jo prašė paskambinti ir po pokalbio su E. K., I. G. nedelsiant paskambino K. L. bei informavo apie įvykusį pokalbį. Visos šios aplinkybes yra akivaizdūs objektyvūs duomenys, kurie rodo, kad I. G. veikdamas kartu su K. L. siekė paveikti E. K., kad jis duotų melagingus parodymus.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su teismo išvada, kad K. L. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad K. L. betarpiškai būtų daręs poveikį E. K., nes nefiksuotas nei vienas jų pokalbis, tačiau K. L. šioje byloje nebuvo kaltinamas betarpiškai daręs poveikį nukentėjusiajam, o kaltinamas bendrininkavimu darant šią nusikalstamą veiką. K. L. kaltinamas tuo, kad susitaręs su I. G., kad pastarasis susisiektų su nukentėjusiuoju E. K., siekė paveikti jį, kad pakeistų parodymus, ką I. G. ir darė bei atlikęs savo veiksmų dalį apie tai informavo K. L.. Iš K. L. telefoninių pokalbių su I. G. matyti, kad I. G. nurodžius nukentėjusiojo telefono numerį, buvo bandoma skambinti šiuo telefonu E. K., tačiau toks pokalbis neįvyko. Iš šių aplinkybių matyti, kad I. G. ir K. L. siejo veiksmų bendrumas bei vieno tikslo siekimas – įtikinti nukentėjusįjį E. K. pakeisti parodymus duotus baudžiamojoje byloje.

Teismas nepagrįstai sureikšmino I. G. versija, kad jis jokio tikslo daryti poveikį nukentėjusiajam neturėjo ir poveikio nedarė, o tik perdavė nukentėjusiajam tai ko jo buvo prašę kiti asmenys ir tikėjo I. G. pateikta versija ir subjektyviu situacijos vertinimu. Objektyviai nustatytos aplinkybės (telefoninis pokalbis, nukentėjusiojo E. K. parodymai, liudytojos G. D. parodymai) paneigia tokią jo versiją ir leidžia pagrįstai teigti, kad jis paprašytas kitų asmenų, darė poveikį nukentėjusiajam, kad jis pakeistų parodymus baudžiamojoje byloje kaltinamiesiems palankia linkme.

Apeliantės nuomone, įvertinus apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad surinkti įrodymai patvirtina, kad I. G. ir K. L. veiksmuose yra objektyvieji ir subjektyvieji LR BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, o teismas juos išteisindamas padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, dėl ko nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, todėl šis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę, prašiusią skundą tenkinti, išteisintuosius ir jų gynėjus, prašiusius skundą atmesti, sprendžia, kad Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės Gabijos Večerinskienės apeliacinis skundas atmestinas.

Patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, kurį naikinti nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 punkte išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais procesiniais veiksmais.

I. G. ir K. L., kaltintiems pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, inkriminuotos veikos esmę sudaro tai, kad veikdami bendrininkų grupėje siekė paveikti nukentėjusįjį asmenį, kad šis teisme duotų melagingus parodymus, tai yra ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje K. L. nurodė I. G. susisiekti su nukentėjusiu asmeniu. I. G. ieškojo galimybės susisiekti telefonu su nukentėjusiu asmeniu – E. K., kuris ikiteisminiame tyrime Nr. 86-1-00567-12 pripažintas nukentėjusiuoju, nurodydamas E. K. pažįstančiam asmeniui perduoti jo (I. G.) telefono numerį su tikslu, kad E. K. jam paskambintų, o 2013 m. balandžio 2 d. 21.05 val. E. K. paskambinus I. G. nurodytu telefono numeriu (duomenys neskelbtini), telefoninio pokalbio metu I. G. nurodęs, kad jis yra tik tarpininkas, prašė, kad E. K. pakeistų anksčiau ikiteisminiame tyrime Nr. 86-1-00567-12 duotus parodymus, kad sušvelnintų savo poziciją įtariamųjų atžvilgiu ir tokiu atveju viską galima būtų „susitvarkyti geruoju“, nurodydamas, kad jei už parodymų pakeitimą gaus baudą, tai už jį ši bauda bus sumokėta bei papildomai atlyginta. Po to, I. G. apie įvykusį telefoninį pokalbį su E. K. informavo K. L..

BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, kad šis ikiteisminio tyrimo metu arba teisme duotų melagingus parodymus. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį pateikti melagingą informaciją minėti subjektai gali būti veikiami prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Šiame straipsnyje nurodytų nusikaltimų sudėtys yra formalios, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus ar teikti kitą melagingą informaciją. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą. BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaromas tik esant tiesioginei tyčiai kaltininko veiksmuose. Kaltininkas supranta, kad darydamas poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitiems asmenims, jog šie pateiktų ar perduotų melagingą informaciją, elgiasi pavojingai neteisėtai, nes trukdo įgyvendinti teisingumą arba priimti teisingą sprendimą. Suprasdamas, kad neteisėtai kišasi į teisingumo procesą, kaltininkas klaidina asmenį arba jam trukdo, jis vis tiek siekia atlikti tokius veiksmus. Pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko parodymais, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl, be nurodytų aplinkybių, kaltės forma nustatoma tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) požymius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika – bei jos padarinius gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal kitas objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant I. G. ir K. L. inkriminuotą nusikalstamą veiką svarbu įvertinti jų atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant ir panašiai. Šiuo atveju matyti, kad I. G. nebuvo aktyvus, siekdamas kontakto su nukentėjusiuoju E. K.. I. G. paprašė savo ir nukentėjusiojo bendros pažįstamos G. D. perduoti jo telefono numerį nukentėjusiajam ir paprašyti, kad jis jam paskambintų „dėl bylos“. Taigi, iš to matyti, kad I. G. su E. K. intensyviai nesiekė susiskambinti ir paliko nuspręsti ar šis nori su I. G. kalbėti paties nukentėjusiojo diskrecijai. Be to, pokalbio su nukentėjusiuoju metu I. G. paklausė nukentėjusiojo ar gali duoti jo telefono numerį asmenims, kurie I. G. prašė su E. K. susisiekti, o nukentėjusysis sutiko, kad jo telefono numeris būtų duodamas nepažįstamiems asmenims. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis žinodamas, kad pokalbis tarp jo ir I. G. yra įrašinėjamas aktyviai kreipė pokalbį jam naudinga linkme, taip provokuodamas I. G. kalbėti apie tai, ko nori pats I. G. ir kiti asmenys, kurių prašymu I. G. susisiekė su nukentėjusiuoju. Prokurorė nepagrįstai teigė, kad teismas neįvertino tos aplinkybės, kad nukentėjusysis E. K. buvo G. D. draugas ir sužinojęs, kad į G. D. kreipiasi pašaliniai asmenys ieškodami jo „dėl bylos“, apie kurią žinojo ir G. D., siekdamas apsaugoti G. D. nuo galimo poveikio darymo, jos persekiojimo ar kitų galimų neigiamų padarinių, jis apsisprendė paskambinti I. G. ir pokalbio metu išsiaiškinti dėl ko jis yra ieškomas. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytoja G. D. teisme duodama parodymus nenurodė tokių aplinkybių, kad buvo susijaudinusi dėl savo saugumo ar galimo poveikio darymo. Tiek E. K., tiek G. D. nenurodė, kad pokalbių su I. G. metu būtų jiems grasinama, to nematyti ir iš paties pokalbio tarp I. G. ir E. K. turinio. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis E. K. nepažinojo nei I. G., nei K. L., todėl jam nebuvo pagrindo jausti grėsmę iš kaltinamųjų. Iš užfiksuoto telefoninio pokalbio tarp E. K. ir I. G. (1 t. 26-27 b. l.) matyti, kad I. G., nežinodamas, kad pokalbis yra įrašinėjamas, nurodo, kad jis yra tik tarpininkas ir jam iš to naudos nėra, kad, I. G. manymu, byla kažkaip yra susijusi su E. K. skola ir kad asmenys, kurie prašė susisiekti su nukentėjusiuoju nori tik išspręsti klausimus „geruoju“, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo netikėti I. G. įvykių versija, kad jis nežinojo pokalbyje su nukentėjusiuoju minimos bylos esmės ir pobūdžio, ir kad pokalbio metu jis bandė kaip nors paveikti nukentėjusįjį. Svarbu atsižvelgti ir į tai, kad I. G. nėra teisininkas ir jo galimai vartoti žodžių junginiai ir išsireiškimai nebūtinai buvo vartojami tokiomis pačiomis reikšmėmis kaip jie vartojami teisinėje kalboje, todėl svarbu įvertinti viso pokalbio kontekstą, o ne tik pavienes frazes ištrauktas iš konteksto. Iš pokalbio turinio matyti, kad I. G. tiesiog siekė perduoti jam kitų asmenų suteiktą informaciją nukentėjusiajam ir suvesti juos detalesniam, konkretesniam pokalbiui.

Pritartina prokurorės skundo argumentui, kad apie ikiteisminio tyrimo užbaigimą ir perdavimą pirmosios instancijos teismui įtariamieji ir jų gynėjai sužinojo anksčiau, nei byla buvo perduota į teismą, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo atlikti LR BPK 218 str. numatytus veiksmus, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad I. G. ir K. L. nebūdami proceso dalyviais Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-53-579/2014 negalėjo žinoti apie ikiteisminio tyrimo Nr. 86-1-00567-12 metu duotus nukentėjusiojo parodymus, dėl ko pradėta byla ir kokia tos bylos esmė, todėl nėra pagrindo teigti, kad kaltinimas suformuluotas neteisingai. Ši informacija galėjo būti žinoma I. G. ir K. L., tačiau iš I. G. ir E. K. pokalbio turinio, bei iš I. G. ir K. L. pokalbių turinio bei kaltinamųjų parodymų matyti, kad kaltinamieji jos nežinojo. Tačiau, pažymėtina, kad prokurorės nurodyta aplinkybė nekaip nekeičia I. G., o kartu ir K. L. veiksmų įvertinimo ir kvalifikavimo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad K. L. betarpiškai būtų daręs poveikį E. K., nes nefiksuotas nei vienas jų pokalbis. Tai, kad I. G. nenustatytų asmenų buvo surastas kaip asmuo pažįstantis G. D., nėra nusikalstama veika, kaip ir nėra nusikalstama veika skambinti nukentėjusiajam E. K. jo paties duotu telefono numerį, kurį jis perdavė pastarajam per I. G.. K. L. buvo kaltinamas tuo, kad jis nurodė I. G. susisiekti su E. K. su tikslu įkalbėti jį pakeisti parodymus, o vėliau buvo informuotas apie įvykusį pokalbį tarp I. G. ir E. K., tačiau byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių, kad K. L. būtų I. G. davęs nurodymus. Išteisintieji teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad K. L. I. G. suvedė su nepažįstamais asmenimis, kurie prašė I. G. susisiekti su E. K. drauge G. D., kurią I. G. pažįsta. Susitikimo metu K. L. nekalbėjo, o stovėjo nuošalyje, kol I. G. kalbėjosi su nepažįstamais asmenimis. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek I. G., tiek K. L. veiksmuose nenustatyta nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 233 str. 1 d. sudėtis.

Kaipmatyti iš bylos medžiagos, K. L. pats nebendravo su nuiknetėjusiuoju, byloje nėra nustatyta, kad jis kokiu nors būdu tiesiogine tyčia siekė paveikti nukentėjusįjį pakeisti parodymus. Byloje nėra nustatyta, kokiu tikslu ir kokiomis aplinkybėmis K. L. bendravo su I. G. dėl pokalabio su E. K., kokiais žodžiais K. L. prašė I. G. susisiekti su nukentėjusiuoju, nėra nustatyta, kad prašant I. G. susisiekti su nukentėjusiuoju, K. L. būtų turėjęs tikslą paveikti nukentėjusįjį būtent tikslu pakeisti parodymus.

Byloje nepaneigta galimybė, kad I. G. ir K. L. veikė ne tikslu paveikti nukentėjusįjį, kad pastarasis pakeistų parodymus konkrečiame ikiteisminiame tyrime, o veikė kitais tikslais, o būtent tokiais, kuriuos patys nurodė pirmos instancijos teisme. Asmenys dėl nusikalstamos veikos padarymo gali būti pripinti kaltais tik tais atvejais, kad jų kaltė yra visiškai įrodyta. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmos instancijos teismas, sprendžia, kad I. G. ir E. K. pokalbio turinys ir kiti byloje esantys įrodymai neįrodo vienareikšmiškai, kad I. G. ir K. L. tiesiogine tyčia siekė paveikti nukentėjusįjį pakeisti parodymus. Byloje nėra paneigta galimybė, kad I. G. ir E. K. pokalbio metu dėl I. G. neteisingai suvokiamų aplinkybių, neteisingai parinktų terminį bei E. K. tendencingai užduodamų klausimų, susidarė klaidingas vaizdas, kad I. G., prašomas K. L., siekia paveikti K. L. kaip nukentėjusįjį ikiteisminiame tyrime, tačiau, išlikus galimybei, kad pokalbio turinyus buvo kitoks ir šio pokalbio metu I. G. sąžiningai klydo dėl pokalbio aplinkybių, t.y. nenustačius tiesioginės tyčios I. G. ir K. L. veiksmuose, pirmos instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą išteisinti I. G. ir K. L..

Kadangi teisminio nagrinėjimo metu nebuvo surinkta neginčijamų I. G. ir K. L. kaltės įrodymų, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvadomis. Apylinkės teismas, tinkamai įvertinęs visus jam pateiktus duomenis, pagrįstai pripažino, kad baudžiamojon atsakomybėn gali būti patrauktas tik toks asmuo, kuris tikrai padarė nusikalstamą veiką ir dėl to teismui nekyla jokių abejonių. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos išteisintajam I. G., išlaidas iki 2014 m. spalio 2 d. sudaro 130 litų dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Iš tokios straipsnio formuluotės matyti, kad įstatymas numato teismui teisę išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltų asmenų. I. G. pirmosios instancijos teismo buvo išteisintas, o apeliacinės instancijos teismas palieka galioti apylinkės teismo sprendimą, todėl dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš išteisintojo I. G. nepriteistinos.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad išteisinant I. G. ir K. L. Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, pirmos instancijos teismas išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pavartojo neteisingą daromo sprendimo konstrukciją ir nurodė, kad I. G. ir K. L. išteisinami, „nenustačius jų veikoje nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 1 dalyje sudėties“. Pažymėtina, kad įstatymo leidėjas Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytą išteisinimo pagrindą suformulavo taip : „nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių“. Atmetant prokuroro apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir paliekant išteisinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nėra tikslinga keisti pirmos instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinę dalį nurodant įstatymo naudojamą BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto konstrukciją, kadangi pirmos instancijos teismas priėmė savo pobūdžiu teisingą ir aiškų sprendimą, kurį motyvavo nuosprendžio aprašomojoje dalyje.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės Gabijos Večerinskienės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias I. G. sudaro 130,00 Lt iš išteisintojo I. G. nepriteisti.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos paskelbimo.