Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 180 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. nuteistas už tai, kad 2002 m. rugsėjo 8 d., apie 17 val., veikdamas su kitais asmenimis, siekdamas užvaldyti svetimą turtą, įvykdė plėšimą įsibraudamas į patalpą ir pavartodamas fizinį smurtą prieš vieną nukentėjusįjį, grasindamas tokį smurtą pavartoti ir prieš kitą nukentėjusįjį: nurodytu laiku A. J. ir kiti du asmenys, atėję prie buto, esančio (duomenys neskelbtini) , kuriame gyveno nukentėjusysis P. B. , jį išsikvietė į laiptinę ir pareikalavo, kad šis duotų 50 Lt. Nukentėjusiajam atsisakius duoti pinigų, A. J. ir kiti asmenys jį mušė, suduodami smūgius į galvą, po to pargriovę ant grindų, spardė, tokiu būdu padarydami nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Po to A. J. ir kiti asmenys, siekdami užvaldyti kokį nors kitą nukentėjusiojo turtą, atėmė iš jo buto raktus, kuriais patys atsirakino buto duris. A. J. ir vienas iš kitų asmenų prieš nukentėjusiųjų valią įsibrovė į butą, kuriame tuo metu buvo tikroji buto savininkė S. J. , gim (duomenys neskelbtini) , ir, grasindami prieš ją pavartoti smurtą (A. J. žodžiais tariant, „suskaldyti“ galvą), pagrobė 400 Lt vertės televizorių, t. y. tokiais veiksmais A. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 180 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis A. J. ir jo gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Nuteistojo A. J. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (LR BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p.).

Iš nuteistojo A. J. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su jo įvykdytų nusikalstamų veiksmų teisiniu įvertinimu ir prašo juos iš 2000 m. LR BK 180 str. 2 d. perkvalifikuoti į 1961 m. LR BK 214 str. 1 d., 116 str. 1 d. Toks nuteistojo prašymas yra nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas.

Pagrindinis argumentas, kuriuo apeliantas grindžia savo poziciją dėl veiksmų perkvalifikavimo yra tas, jog jis su V. S. ir dar vienu asmeniu pas nukentėjusįjį ėjo neva atsiimti skolos, akcentuoja buvęs įtikintas, jog nukentėjusysis yra skolingas, todėl jis tariamai gynė V. S. teisę į skolą, t. y. tokiu būdu apeliantas siekia teismą įtikinti, jog neteisėtus veiksmus atliko sąžiningai klysdamas. Kolegija su tokiais nuteistojo teiginiais nesutinka ir vertina juos kaip siekimą sušvelninti atsakomybę įvykdžius sunkų nusikaltimą. Apygardos teismas pagrįstai nepatikėjo nuteistojo versija neva P. B. buvo skolingas V. S. , ją kaip nepagrįstą atmeta ir apeliacinės instancijos teismas. Akivaizdu, kad tokios apelianto versijos nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys, o bylos medžiaga rodo priešingas aplinkybes.

Visų pirma apygardos teismas pagrįstai rėmėsi nuosekliais nukentėjusiųjų parodymais nekitusiais viso proceso metu. Nuo pirmos apklausos iki parodymų davimo teisme nukentėjusysis P. B. kategoriškai paneigė buvęs skolingas V. S. bei A. J. : „šviesus vaikinas pareikalavo iš manęs 50 Lt, paaiškindamas, jog aš jam esu skoloje, tačiau aš nei jam, nei kitam vaikinui nesu skoloje. Šviesus vaikinas, A. J. bei tamsus vaikinas buvo girti, agresyviai nusiteikę. Kai aš atsakiau, jog neturiu pinigų, be to, nesu skoloje, vaikinai mane apsuko bei vienu metu man rankomis sudavė po smūgį į galvą, nuo ko nugriuvau ant cementinio grindinio, po ko vaikinai mane pradėjo spardyti bei man kiekvienas iš jų sudavė po tris spyrius į skirtingas kūno dalis“, „vaikinai mane pradėjo mušti, kai aš pasakiau jiems, kad aš nesu skoloje ir pinigų neduosiu“; teisme taip pat kategoriškai paneigė buvus skolą: „tuo metu aš dirbau ir niekam skolingas nebuvau“, „aš niekam tuo metu skolingas nebuvau“, „aš dirbau ir visada pinigų turėjau ir niekam skolingas nebuvau“ (t. 1, b. l. 15-17, 19-20; b. l. 55-56). Tad nukentėjusysis aiškiai ir kategoriškai parodė nebuvęs skolingas nei vienam su nagrinėjamu įvykiu susijusiam asmeniui, nors apeliantas teigia buvus priešingai.

Šioje vietoje derėtų pažymėti, kad tuo tarpu nuteistojo A. J. parodymai proceso metu kito – iš pradžių nurodęs vienas aplinkybes, vėliau jas pakeitė kitomis. Antai duodamas paaiškinimą, taip pat apklausiamas kaip įtariamasis A. J. nurodė 2002 m. rugsėjo 8 d. kieme sutikęs pažįstamus V. S. ir R. , su kuriais išgėrė po butelį alaus, o vėliau nuėjo pas pažįstamą, vardu P. , kadangi „V. ar R. , tiksliai neprisimenu, sakė, jog P. yra skolingas 50 litų“ (t. 1, b. l. 47, 49-51). Atkreiptinas dėmesys, kad A. J. net negalėjo tiksliai nurodyti, kam konkrečiai P. B. neva buvo skolingas – V. S. ar R. (pastarojo asmenybė tyrimo metu nebuvo nustatyta): „ar P. B. yra skolingas V. S. ar R. aš pasakyti negaliu, nes to nežinau, mano akivaizdoje P. B. iš jų niekada pinigų nesiskolino“ (t. 1, b. l. 49-51). Vėliau, papildomai apklausiamas kaip įtariamasis, A. J. jau tvirtino, kad būtent V. S. , dar prieš einant pas P. B., pasakė, jog šis jam yra skolingas 50 Lt (t. 1, b. l. 59-60) bei laikėsi šios versijos tolesnio proceso metu (kaltinamojo apklausos metu – „televizorių mes paėmėme todėl, kad P. V. S. buvo skolingas 50 Lt, t. y. aš padėjau V. S. iš P. B. susigrąžinti skolą, kurios P. B. nenorėjo grąžinti“; teisme – „pas P. B. ėjome, nes V. S. norėjo atsiimti skolą. P. buvo skolingas 50 Lt. Apie tai man sakė pats V. S. ir pripažino P.“) (t. 1, b. l. 113-115; t. 2, b. l. 116-117). Beje, teisme atsakydamas į prokuroro klausimą, A. J. pripažino, jog „einant pas P. B. mes pinigų neturėjome. Atsiimti skolą sugalvojome spontaniškai, kai pas visus baigėsi pinigai“ (t. 2, b. l. 117). Taigi iš aukščiau išdėstytų A. J. parodymų, aiškiai matyti, kad jo pateikta versija dėl skolos yra nenuosekli ir prieštaringa: pradžioje teigęs negalįs nurodyti, kam konkrečiai buvo skolingas P. B. , vėliau A. J. ėmė tvirtinti, kad nukentėjusysis 50 Lt buvo skolingas ne kam kitam, o jo pažįstamam V. S. . Be to, vienu metu nurodęs, jog V. S. , dar prieš einant pas nukentėjusįjį P. B. , papasakojo apie skolą, teisme apeliantas neneigė, jog einant pas P. B. jie pinigų neturėjo, o mintis atsiimti skolą kilo spontaniškai, kuomet baigėsi pinigai. Niekuo nepagrįstas ir apelianto tvirtinimas neva pats P. B. prisipažino esantis skolingas, kadangi iš nuoseklių nukentėjusiojo parodymų matyti, kad tokio fakto jis niekuomet nenurodė, priešingai – jis aiškiai paneigė esantis skolingas kuriam nors iš pas jį atėjusių trijų vaikinų.

Paneigdama apelianto versiją apie buvusią P. B. skolą, kolegija atkreipia dėmesį į dar vieną aplinkybę. Štai iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo atsiųsto nuosprendžio nuorašo matyti, kad apklaustas nusikaltimo bendrininkas V. S. parodė, jog „2002-09-08 kartu su A. J. ir jo draugu, kurio nepažįsta, atėjo pas P. B. , kuris buvo skolingas 50 Lt, ar tai A. J. , ar jo draugui. A. J. ir jo draugas pradėjo kalbėti su P. B. apie skolos grąžinimą ir pokalbio metu visi trys pradėjo muštis“ (t. 2, b. l. 77-79). Taigi apklausiamas V. S. nenurodė nukentėjusįjį buvus skolingą jam ir teigė esą įsiskolinimas buvo A. J. arba pastarojo draugui (tyrimo nenustatytam asmeniui), t. y. negalėjo įvardinti konkretaus asmens, kuriam P. B. neva buvo skolingas. Vadinasi, apelianto tvirtinimai, jog tai V. S. pasakė apie skolą, taip pat ir tai, jog pas P. B. buvo eita atsiimti skolos, yra nepagrįsti. Tokių teiginių neatitikimą tikrovei rodo ne tik minėti V. S. , bet ir paties apelianto anksčiau aptarti parodymai, taip pat ir nukentėjusiojo P. B. viso proceso metu duoti parodymai.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis A. J. , veikdamas su kitais asmenimis, neturėdamas teisėto pagrindo, prisidengdamas tariama skola, pavartodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį P. B. ir, grasindamas panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją S. J. , įsibrovė prieš nukentėjusiųjų valią į butą, ir pagrobė 400 Lt vertės televizorių. Apeliantas neneigia panaudojęs fizinį smurtą prieš P. B. , todėl ši aplinkybė plačiau aptariama nebus. Tuo tarpu jo skundo teiginį dėl to, kad negrasino S. J. , paneigia nukentėjusiosios parodymai, kuriais netikėti teismas neturi jokio pagrindo. Apklausiama S. J. parodė, jog, paėmęs sekcijoje ant spintelės stovėjusį televizorių, A. J. jį padavė kartu su juo atėjusiam jaunuoliui, po to jis (A. J. ) nuo stalo paėmė ir nuotolinio valdymo pultelį. Nukentėjusiosios teigimu, ji išsigando, pasakė, kad tai jos televizorius, tačiau A. J. jai pasakė, kad jį vis tiek pasiims ir liepė tylėti, priešingu atveju pagrasino „suskaldyti galvą“ (t. 1, b. l. 27-28). Maža to, nukentėjusioji parodė, kad A. J. prisistatė esantis policijos pareigūnas, nurodė tylėti ir pridūrė, reikalui esant, aprašysiantis visą turtą („A. J. man pasakė, kad televizorių jis pasiims, kad jie yra iš policijos, pasakė, kad tylėčiau, kad jei reiks, tai visą turtą aprašys“) (t. 1, b. l. 27-28). Dėl tokių veiksmų tyrimo metu buvo konstatuota A. J. veiksmuose esant nusikaltimo, numatyto 1961 m. LR BK 204 str., požymių (pareigūno vardo pasisavinimas), tačiau, atsižvelgiant į tai, kad minėti veiksmai neturėjo įtakos pavojingos veikos padarymui, baudžiamosios bylos dalis dėl pareigūno vardo pasisavinimo buvo nutraukta (t. 1, b. l. 120-122). Išdėstytos aplinkybės dar kartą paneigia, jog A. J. išties manė esant P. B. skolingą V. S. . Pažymėtina, kad apeliantui nukentėjusioji S. J. aiškiai nurodė, jog televizorius priklauso jai, tad net, jei ir apeliantas tvirtina, kad P. B. buvo skolingas, toks jo teiginys nepaaiškina, kodėl jis paėmė visiškai kitam asmeniui, o ne pačiam P. B. priklausantį daiktą.

Kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytas aplinkybes, taip pat nuosprendžio argumentus bei byloje užfiksuotą medžiaga, atmeta apelianto prašymą jo veiksmus kvalifikuoti pagal 1961 m. LR BK 214 str. 1 d., 116 str. 1 d. Pirmosios instancijos teismas pritaikė tinkamą įstatymą ir pagrįstai A. J. veiksmus kvalifikavo kaip plėšimą, įsibraunant į patalpą. Savavaldžiavimo atveju savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdoma ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuota savo ar kito asmens tikra ar tariama teisė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 52 yra išaiškinęs, kad jeigu paimdamas svetimą turtą, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, kaltininkas mano, kad atsiima savo turtą, ar yra įsitikinęs, jog veikia, vykdydamas kito asmens turtines teises, tokioje veikoje nėra LR BK 178 str. ar 180 str. numatytų nusikalstamų veikų sudėties (minėto nutarimo 14 punktas). Šiuo atveju teigti, jog A. J. buvo įsitikinęs, kad veikia vykdydamas kito asmens turtines teises, nėra pagrindo. Akivaizdu, kad A. J. tikslas buvo ne kito asmens turtinių teisių gynimas, o elementarus siekis gauti pinigų, kurių nepavykus gauti, buvo paimtas televizorius. Nuteistasis A. J. su kitais asmenimis pareikalavo iš P. B. pinigų, šiam atsisakius jų duoti, sumušė nukentėjusįjį. Tokiais veiksmais apsiribota nebuvo ir jis, susitaręs su kartu buvusiais asmenimis, nusprendė įsibrauti į butą, kuriame gyveno P. B. , bei paimti televizorių (vėlesnėse apklausose ėmė neigti taręsis eiti į P. B. butą, siekiant išnešti iš jo kokius nors konkrečius daiktus). Tokių jo veiksmų nesustabdė net ir tai, kad nukentėjusioji S. J. informavo, kad televizorius priklauso jai. Aptarti nuteistojo A. J. veiksmai rodo jį įvykdžius LR BK 180 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką ir dėl anksčiau išdėstytų argumentų ši jo veika negali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas, kadangi neteisėtas reikalavimas perduoti turtą ir neteisėtas to turto paėmimas neturėjo jokio teisinio pagrindo (savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės, kadangi nustatyta, jog P. B. nebuvo skolingas nei vienam iš asmenų, susijusių su nagrinėjamu įvykiu).

Apeliaciniame skunde nuteistasis atkreipia dėmesį, jog kartu su juo nusikaltimą įvykdęs V. S. yra nuteistas ne už plėšimą, o už savavaldžiavimą bei kūno sužalojimo padarymą (1961 m. LR BK 214 str. 1 d., 116 str. 1 d.). Iš teismo pateiktų nuosprendžių nuorašų matyti, kad V. S. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 2 8d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu įvykdęs LR BK 294 str. 2 d. numatytą nusikaltimą (t. 2, b. l. 77-79). Vėliau, apeliacine tvarka nagrinėjant bylą, jo veiksmai buvo perkvalifikuoti į senojo LR BK 214 str. 1 d., 116 str. 1 d. (t. 2, b. l. 80-85) Šiuo atveju Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis LR BPK 320 str. nuostatomis, apeliacine tvarka nagrinėja nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. buvo pripažintas kaltu įvykdęs LR BK 180 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką. Iš anksčiau išdėstytų argumentų matyti, jog kolegija pagrįstu pripažino pirmosios instancijos teismo spendimą apelianto veiksmus kvalifikuoti kaip plėšimą, įsibraunat į patalpą (LR BK 180 str. 2 d.), o ta aplinkybė, jog nuteistojo V. S. veiksmai buvo įvertinti kito baudžiamojo įstatymo prasme, neįpareigoja apelianto veiksmus kvalifikuoti kaip savavaldžiavimą bei kūno sužalojimą, kadangi faktinės bylos aplinkybės akivaizdžiai rodo, jog A. J. įvykdė plėšimą.

Kolegija pagrįstu pripažįsta tą apelianto teiginį, kuriuo jis tvirtina, jog apygardos teismas nepagrįstai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino tai, kad jis atlygino nukentėjusiajai žalą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas pripažino, kad nusikaltimu padaryta žala yra atlyginta, tačiau akcentavo tai, kad ją atlygino ne pats nuteistasis, o jo motina. Iš byloje esančio nukentėjusiosios S. J. pareiškimo matyti, kad padaryta žala jai yra atlyginta, jokių pretenzijų A. J. ji neturi (t. 2, b. l. 11). Žala nukentėjusiajai atlyginta nepasibaigus procesui, t. y. iki nuosprendžio priėmimo (nukentėjusiosios pareiškimas surašytas 2007 m. gruodžio 3 d., tuo tarpu nuosprendis priimtas 2008 m. balandžio 17 d.). Nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas sureikšmino tą aplinkybę, jog žalą atlygino ne pats A. J. , o jo motina G. J. , kadangi baudžiamasis įstatymas nenurodo, jog žalą atlyginti gali išimtinai tik ją padaręs asmuo. Tokiais atvejais svarbu yra tai, ar nukentėjusysis sutinka su tokiu žalos atlyginimu. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad nukentėjusioji sutinka su šiuo žalos atlyginimu, jokių pretenzijų neturi, todėl nėra pagrindo šios aplinkybės nepripažinti lengvinančia apelianto atsakomybę (LR BK 52 str. 1 d. 3 p.).

Nepaisant to, jog kolegija A. J. atsakomybę švelninančia aplinkybe pripažino tai, kad jis (konkrečiai jo motina) atlygino nukentėjusiajai žalą, prašymas dėl bausmės sušvelninimo netenkinamas. Apygardos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, bendrųjų bausmės pagrindų, numatytų LR BK 54 str., nepažeidė. Teismas atsižvelgė į tyčinį padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį (LR BK 11 str. 5 d.), atsakomybę sunkinančių ir atsakomybę lengvinančių (pastaroji aplinkybė pripažinta šiuo sprendimu) aplinkybių nebuvimą, ir skyrė bausmę, savo dydžiu gerokai mažesnę už straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Ir nors kolegija, apeliacine tvarka nagrinėdama baudžiamąjį bylą pagal apelianto pateiktą skundą, pripažino esant jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (tai, kad atlyginta nukentėjusiajai padaryta žala), tačiau šis faktas nesudaro pagrindo skirti nuteistajam A. J. švelnesnę bausmę. Už sunkų nusikaltimą apeliantui buvo paskirta už bausmės vidurkį gerokai mažesnė bausmė, todėl nėra teisinio pagrindo dar labiau ją švelninti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p.

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 17 d. nuosprendį pakeisti:

pripažinti A. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.