Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. N. (A. N.) ir A. N. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjai atkreipė dėmesį, jog bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė visą reikalingą medžiagą, todėl tiek bauda tiek delspinigiai šioje situacijoje yra vertintini kaip neatitinkantys protingumo ir teisingumo kriterijų. Pareiškėjų nuomone, mokesčių administratorius, priskaičiuodamas delspinigius ir baudą, kurie sudaro daugiau nei pusę priskaičiuotų mokesčių sumos, už tą patį pažeidimą baudžia du kartus, be to, delspinigiai paskaičiuoti už daugiau nei 180 dienų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVMI, VMI bei MGK sprendimų, kuriais pareiškėjams apskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus AVMI, atlikusi pareiškėjų mokestinius patikrinimus dėl GPM bei privalomojo sveikatos draudimo įmokos (toliau – ir PSDĮ) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo 2009–2010 m. laikotarpiu, 2015 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktais Nr. (4.65)-FR0680-801 (I t., b. l. 4–14) ir Nr. (4.65)-FR0680-802 (MGK byla Nr. 7-130/2016; I t., b. l. 42–54) pareiškėjui A. N. papildomai apskaičiavo 5 256,02 Eur GPM ir 1 740,04 Eur PSDĮ, o pareiškėjai A. N. – 6 444,91 Eur GPM ir 1 740,04 Eur PSDĮ. Papildomai mokėtini mokesčiai pareiškėjams apskaičiuoti taikant turinio viršenybės prieš formą principą (MAĮ 69 str. 1 d.), konstatavus, jog pareiškėjų 2009 m. birželio 4 d. ir 2009 m. birželio 11 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoriai sudaryti siekiant mokestinės naudos, t. y. butai, už kuriuos reikėtų mokėti GPM, parduoti žymiai pigiau, o žemė, už kurią GPM mokėti nereikėtų, – žymiai brangiau nei rinkos vertė.

Vilniaus AVMI 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-816 patvirtino Vilniaus AVMI 2015 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-801 ir jame papildomai apskaičiuotą 5 256,02 Eur GPM ir 1740,04 Eur PSDĮ bei papildomai apskaičiavo pareiškėjui A. N. 3 015,07 Eur GPM delspinigių, 1 082,65 Eur PSDĮ delspinigių ir skyrė 526 Eur GPM baudą bei 174 Eur PSDĮ baudą (I t., b. l. 15–21).

Be to, 2015 m. gruodžio 30 d. Vilniaus AVMI priėmė sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-817, kuriuo patvirtino ir Vilniaus AVMI 2015 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-802 ir jame papildomai apskaičiuotą 6 444,91 Eur GPM ir 1740,04 Eur PSDĮ bei papildomai apskaičiavo pareiškėjai A. N. 3 755,39 Eur GPM delspinigių, 1 082,61 Eur PSDĮ delspinigių ir skyrė 644 Eur GPM baudą bei 174 Eur PSDĮ baudą (MGK byla Nr. 7-130/2016; I t., b. l. 26–32).

Pareiškėjai Vilniaus AVMI sprendimus apskundė atsakovei, tačiau VMI 2016 m. birželio 3 d. sprendimais Nr. 68-145 ir Nr. 68-143 pareiškėjų skundų netenkino ir patvirtino Vilniaus AVMI 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimus (I t., b. l. 25–30, 32–37).

Pareiškėjai VMI sprendimus apskundė MGK, tačiau pastaroji 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimais Nr. S-178(7-129/2016) ir Nr. S-179(7-130/2016) pareiškėjų skundus tenkino iš dalies. MGK pakeitė VMI 2016 m. birželio 3 d. sprendimus ir sumažino pareiškėjams papildomai apskaičiuotas sumas, nes pasirinktas žemės sklypų verčių perskaičiavimo būdas nebuvo teisingas. Pareiškėjui A. N. MGK nurodė sumokėti į biudžetą 2 957,02 Eur GPM, 1 706,84 Eur GPM delspinigius ir 295 Eur GPM baudą, 771,26 Eur PSDĮ, 489,39 Eur PSDĮ delspinigius, 77 Eur PSDĮ baudą, o pareiškėjai A. N. – 3 799,53 Eur GPM, 2 174,68 Eur GPM delspinigius ir 380 Eur GPM baudą, 771,26 Eur PSDĮ, 489,39 Eur PSDĮ delspinigius, 77 Eur PSDĮ baudą (I t., b. l. 42–51, 53–62).

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai nesuformulavo reikalavimo panaikinti 2015 m. gruodžio 30 d. Vilniaus AVMI sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-817, kuriuo papildomos mokesčių sumos apskaičiuotos pareiškėjai A. N.. Tačiau iš skundo matyti, jog pareiškėjai nesutinka ir su šiuo sprendimu, be to, skundžia pastarojo išvadas patvirtinusius VMI ir MGK sprendimus, todėl, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos administracinių bylų 80 str. 2 d., nustatančią, kad administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės, nagrinėjamu atveju teismas vertins ir 2015 m. gruodžio 30 d. Vilniaus AVMI sprendimo Nr. (4.65)-FR0682-817 teisėtumą ir pagrįstumą.

Iš mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių, kurių neginčija ir pareiškėjai, nustatyta, kad 2005 m. balandžio 18 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartimi pareiškėjai už 248 000 Lt įsigijo 2 360 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) 2008 m. pareiškėjai minėtame sklype pastatė dviejų butų 485,11 kv. m gyvenamąjį namą, kurio statyboms patyrė 384 055,40 Lt išlaidų.

Taip pat nustatyta, kad 2009 m. birželio 11 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo ir naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutartimi pareiškėjai A. J. bei L. B. už 450 000 Lt pardavė 241,26 kv. m butą ginčo name (toliau – ir Butas Nr. 1) bei 933/2360 žemės sklypo (Butas Nr. 1 buvo parduotas už 170 000 Lt, o sklypo dalis – už 280 000 Lt).

2009 m. birželio 4 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo ir naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutartimi pareiškėjai už 475 820 Lt pardavė K. V. bei V. V. 243,85 kv. m butą ginčo name (toliau – ir Butas Nr. 2) bei 1427/2360 žemės sklypo dalį (Butas Nr. 2 parduotas už 175 820 Lt, o sklypo dalis – už 300 000 Lt).

Nagrinėjamu atveju nesutampa pareiškėjų ir mokesčių administratoriaus pozicijos dėl butų ir žemės sklypo kainų. VMI nuomone, pareiškėjai, siekdami išvengti mokesčių mokėjimo, butus pardavė per pigiai, o žemės sklypą per brangiai.

MAĮ 69 str. 1 d. nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Teismas atkreipia dėmesį, jog LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad siekiant konkrečiai situacijai taikyti MAĮ 69 str. 1 d. nuostatas, būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas, sudarydamas atitinkamus sandorius ar vykdydamas tam tikras ūkines operacijas, siekė vienintelio tikslo – gauti mokestinę naudą. Kai objektyviai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (2008 m. vasario 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-250/2008; 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007). Vien tik aplinkybė, kad sudarydamas atitinkamus sandorius ar juose dalyvaudamas mokesčių mokėtojas įgijo tam tikrą mokestinį pranašumą, savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog šie sandoriai buvo sudaryti piktnaudžiaujant mokesčių mokėtojui suteiktomis teisėmis. Tuo tikslu būtina nustatyti įgyjamo mokestinio pranašumo prieštaravimą mokesčių įstatymų nuostatomis siekiamam tikslui, taip pat nustatyti objektyvių požymių visumą, kuri patvirtintų, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra įgyti mokestinį pranašumą (2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-371/2011).

Pažymėtina, kad pareiškėjų parduoto turto rinkos vertė ženkliai skyrėsi nuo vertės už kurią turtas buvo parduotas. Pareiškėjai Butą Nr. 1 pardavė už 170 000 Lt. VĮ Registrų centro duomenimis minėto buto vidutinė rinkos vertė (nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje) 695 000 Lt, o turto vertintojo UAB „Krivita“ nustatyta Buto Nr. 1 rinkos vertė – 383 260,80 Lt. Pareiškėjų statybos išlaidos, patirtos šiam butui pastatyti, sudarė 191 062,46 Lt.

Butą Nr. 2 pareiškėjai pardavė už 175 820 Lt. VĮ Registrų centro duomenimis minėto buto vidutinė rinkos vertė (nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje) 702 000 Lt, o turto vertintojo UAB „Krivita“ nustatyta Buto Nr. 2 rinkos vertė – 421 241,60 Lt. Pareiškėjų statybos išlaidos, patirtos šiam butui pastatyti, sudarė 193 052,963 Lt.

Pareiškėjai 933/2360 sklypo dalis pardavė už 280 000 Lt. VĮ Registrų centro duomenimis minėto dalies žemės sklypo vidutinė rinkos vertė (nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje) 160 508 Lt, o turto vertintojo UAB „Krivita“ nustatyta rinkos vertė – 113 942,40 Lt. Pareiškėjų išlaidos, patirtos šiai žemei įsigyti, sudarė 98 044 Lt.

Pareiškėjai 1427/2360 žemės sklypo dalis pardavė už 300 000 Lt. VĮ Registrų centro duomenimis minėto dalies žemės sklypo vidutinė rinkos vertė (nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje) 245 492 Lt, o turto vertintojo UAB „Krivita“ nustatyta rinkos vertė – 176 092,80 Lt. Pareiškėjų išlaidos, patirtos šiai žemei įsigyti, sudarė 149 956 Lt.

Atkreiptinas dėmesys, jog didelis skirtumas tarp sandorio ir realios turto vertės ir kitos panašios aplinkybės, rodančios sandorių ekonominį nepagrįstumą (nelogiškumą), tam tikrais atvejais leidžia teigti apie mokestinės naudos siekį.

Kaip teisingai nurodė atsakovė, vertinant ginčo situaciją, atsižvelgtina į GPMĮ 17 str. 1 d. 28 p. (redakcija, galiojusi pirkimo–pardavimo sandorių metu), pagal kurį neapmokestinamos ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis daiktas yra nustatyta tvarka įregistruotas Europos ekonominės erdvės valstybėje, jeigu toks daiktas įsigytas anksčiau negu prieš 3 metus iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn, arba šios dalies 53 ir 54 p. nenurodytą nekilnojamąjį daiktą, esantį Europos ekonominės erdvės valstybėje, jeigu toks daiktas įsigytas anksčiau negu prieš 3 metus iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn.

Pagal GPMĮ 15 str. 1 d. gyventojai, šio įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuodami apmokestinamąsias pajamas, pajamomis iš bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos turi pripažinti sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą, o leidžiamais atskaitymais arba ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais turi pripažinti bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos sąnaudų sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą.

GPMĮ 2 str. 20 d. nustatyta, kad tikroji rinkos kaina – suma, už kurią gali būti apsikeista turtu arba kuria, sudarius tiesioginį sandorį, gali būti įskaitytas nepriklausomų ir ketinančių pirkti arba parduoti asmenų tarpusavio įsipareigojimas. Pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 13 d. rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Pažymėtina, jog LVAT yra išaiškinęs, kad rinkos vertė (galimybė parduoti turtą rinkos sąlygomis) ir rinkos kaina (reali turto perdavimo kaina) – skirtingos kategorijos, tačiau normaliomis rinkos sąlygomis turėtų skirtis nežymiai (2010 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1752/2010).

Atsižvelgiant į 2009 m. birželio 4 d. ir 2009 m. birželio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytas atskirų nekilnojamojo turto objektų kainas ir į šių objektų rinkos vertes, nustatytas UAB „Krivita“ nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitoje, darytina išvada, kad akivaizdžiai skiriasi atskirų sandorio objektų įvertinimas, t. y. butų, kurie parduoti praėjus mažiau nei trejiems metams po jų įsigijimo ir dėl to jų pardavimo pajamos, pagal tuo metu galiojusio GPMĮ 17 str. 1 d. 28 p. priskiriamos apmokestinamoms ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamoms, vertė sumažinta, o žemės sklypo, kuris parduotas praėjus daugiau nei trejiems metams nuo įsigijimo ir dėl to jo pardavimo pajamos priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms, vertė padidinta.

MAĮ 67 str. 1 d. nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 d. nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

Pareiškėjai nagrinėjamu atveju nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ginčo pirkimo–pardavimo sandoriuose nurodytų nekilnojamojo turto objektų kainų realumą. Skunde teismui pareiškėjai nenurodė, jokių argumentų, dėl tokio pasirinkto žemės ir butų kainų santykio. Mokesčių administratoriui tokią aukštą žemės pardavimo kainą ir tokią žemą butų kainą pareiškėjai aiškino tuo, kad žemės sklypo kaina buvo nustatyta pagal tuo metu egzistavusias žemės sklypų rinkos kainas, o nebaigtų statyti butų pardavimo kaina buvo nustatyta pagal realiai įvykdytų statybos darbų kainą, be to, kainą diktavo pirkėjai, todėl parduoti butą brangiau neturėjo galimybės. Tačiau, teismo nuomone, šiuos pareiškėjų teiginius paneigia minėta UAB „Krivita“ turto vertinimo ataskaita, bei ginčo butų bei žemės pirkėjo paaiškinimai, jog bendra kaina buvo paskirstyta pardavėjo nuožiūra.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai ginčo žemės sklypą įsigijo 2005 m., o ginčo dviejų butų namą pastatė 2008 m. ir palyginusi UAB „Krivita“ turto vertinimo ataskaitoje nurodytas vertes, daro išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog butų kaina buvo dirbtinai sumažinta, nes šis turtas įsigytas vėliau negu prieš trejus metus iki jo pardavimo, o žemės sklypo kaina dirbtinai padidinta. Vienintelis tokio kainų iškraipymo sandoryje tikslas – gauti mokestinę naudą, t. y. padidinti neapmokestinamų pajamų ir sumažinti apmokestinamų pajamų dalį, taip siekiant išvengti GPM mokėjimo, todėl mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 69 str. 1 d. nuostatas ir atitinkamai perskaičiavo pareiškėjų mokėtiną GMP ir PSDĮ.

Teismas pažymi, kad pareiškėjai klaidingai teigia, jog MGK nustatė, kad UAB „Krivita“ atliktas turto vertinimas yra netinkamas. MGK nepaneigė UAB „Krivita“ atlikto turto verčių apskaičiavimo, tačiau, atsižvelgdama į ginčo situaciją kitaip paskirstė butų ir žemės vertes bendroje kainoje, tada nesivadovauti kvalifikuoto turto vertintojo atliktu turto vertinimu teismas neturi pagrindo.

Teismas taip pat kritiškai vertina pareiškėjų nuorodą į pajamų natūra sąvoką, kadangi nei Vilniaus AVMI, nei VMI ar MGK šios rūšies pajamų nenustatė, todėl ir teiginiai apie tam tikrų interesų ir sandorių įrodinėjamą yra neaktualūs.

Pareiškėjai taip pat teigia, jog mokesčių administratorius nepagrįstai jiems apskaičiavo delspinigius už ilgesnį nei 180 dienų terminą.

Pažymėtina, kad pagal MAĮ 96 str. 1 d. 2 p. delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje). Pagal MAĮ 97 str. 2 d. šio įstatymo 96 str. 1 d. 2 p. nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per šio įstatymo 81 str. 2 d. nustatytą terminą (muitinės administruojamo mokesčio – per šio įstatymo 81 str. 4 d. nustatytą terminą), delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo.

Nagrinėjamu atveju patikrinimų metu buvo nustatyta, kad pareiškėjai 2009–2010 m. turėjo apmokestinamų pajamų, kurių nedeklaravo ir nesumokėjo nuo jų mokesčių. GPMĮ 27 str. 1 d. metinė pajamų mokesčio deklaracija už praėjusį mokestinį laikotarpį teikiama iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 d. Vadovaujantis GPMĮ 27 str. 5 d. GPM turi būti sumokėtas į biudžetą iki šiame straipsnyje nustatyto metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad GPM už 2009 m. gautas pajamas pareiškėjai turėjo sumokėti iki 2010 m. gegužės 3 d. imtinai (2010 m. gegužės 1 d. buvo šeštadienis), o už 2010 m. gautas pajamas pareiškėjai turėjo sumokėti iki 2011 m. gegužės 2 d. imtinai (2011 m. gegužės 1 d. buvo sekmadienis), tačiau to nepadarė, todėl, vadovaujantis MAĮ 97 str. 2 d., delspinigiai jiems skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis turėjo būti sumokėtas t. y. nuo 2010 m. gegužės 4 d. ir nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, t. y. 2015 m. lapkričio 20 d. Taigi už minėtą laikotarpį delspinigiai pareiškėjams apskaičiuoti pagrįstai. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjų nurodomas 180 dienų terminas pagal MAĮ 98 str. 2 d. skaičiuojamas nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos. Taigi pareiškėjai pareigos mokėti mokestį atsiradimo momentą neteisingai sutapatina su teisės privestinai išieškoti atsiradimo momentu, todėl nepagrįstai nurodo 180 dienų delspinigių skaičiavimo termino pažeidimą. Kol nagrinėtas mokestinis ginčas nebuvo pasibaigęs galutiniu ir įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu, nebuvo atsiradusi teisė privestinai išieškoti mokestinę nepriemoką, todėl nebuvo prasidėjęs ir įstatyme nustatytas 180 dienų delspinigių skaičiavimo terminas. Analogiškai aiškintinas ir PSDĮ delspinigių skaičiavimas.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjams buvo skirta minimali 10 proc. dydžio bauda. Toks baudos dydis pasirinktas įvertinus pareiškėjų bendradarbiavimą. Teismo vertinimu, toks baudos dydis yra proporcingas padarytiems pažeidimams.

Taigi, vadovaujantis, tuo kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus AVMI 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimai Nr. (4.65)FR0682-816 ir Nr. (4.65)-FR0682-817, VMI 2016 m. birželio 3 d. sprendimai Nr. 68-143 ir Nr. 68-145 bei MGK 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimai Nr. S-178(7-129/2016) ir Nr. S-179(7-130/2016) yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų panaikinti, taigi pareiškėjų skundas atmetamas kaip nepagrsįtas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d. ir 133 str.,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjų A. N. (A. N.) ir A. N. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.