Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-02-01 · Administracinė byla Nr. A-756-55-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-02-01
Bylos Nr.
A-756-55-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Stasys Gagys, Romanas Klišauskas, Vaida Urmonaitė (pran.)
Pareiškėjas
J. L.
Atsakovas
Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos
Advokatai
Šarūnas Vilčinskas
Administracinė byla Nr. A756-55/2008Procesinio sprendimo kategorija 19(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. vasario 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio, Romano Klišausko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,dalyvaujant pareiškėjui J. L. ,pareiškėjo atstovui advokatui Šarūnui Vilčinskui,atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos atstovui Juozui Sinkevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. L. ir atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. L. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. KS-30 ir bylą nutraukti. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų nustatyta, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. IX-1387 patvirtintų Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nuostatų (toliau – ir Komisijos nuostatai) 7.4 punktas pagal formą ir esmę neprieštarauja teisinės valstybės, valdžių padalijimo ir jos galių apribojimo principams, nurodytiems Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje, XII skirsnyje ir Valstybės kontrolės įstatymo 3 straipsnyje. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu sprendimu atsakovas konstatavo, jog jis, eidamas valstybės kontrolieriaus pareigas, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2, 3 ir 6 punktų reikalavimus. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, ignoravo dalį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimo nurodymų, o kitą dalį įvykdė tik formaliai, pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalyje nustatytą principą dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo visoms valstybės institucijoms ir pareigūnams. Pabrėžė, kad nepadarė nurodytų pažeidimų, nes tarnybiniu automobiliu naudojosi tik tarnybos tikslais. Pareiškėjas pažymėjo, jog atsakovas nesutiko su paminėto teismo sprendimo nurodymu dėl galimybės taikyti Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias tarnybinių nuobaudų skyrimą, Įstatymo reikalavimų pažeidimų senaties terminui skaičiuoti (ABTĮ 4 straipsnio 5 dalis). Atsakovas nepagrįstai kaltina asmenis, kurie objektyviai negali detalizuoti savaitgalių komandiruočių dienotvarkių. Pabrėžė, jog tyrimas buvo pradėtas neteisėtai, nes Komisijos pirmininko 2004 m. liepos 5 d. raštas Nr. S-2666-(2.5) ,,Dėl paaiškinimo pateikimo“ negali prilygti Komisijos in corpore sprendimui (Įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 4 punktas). Be to, Komisija neįvykdė teismo nurodymo sprendimą pagrįsti nustatytais faktais, nes nesusipažino ir neįvertino visų pateiktų dokumentų. Pareiškėjas nurodė, kad ginčija ir naują sprendimo teiginį, jog pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 punkto reikalavimą. Atkreipė dėmesį, kad priimant ginčijamą sprendimą nebedirbo valstybės tarnyboje, o Įstatymas reglamentuoja tik šioje tarnyboje dirbančių asmenų santykius, išskyrus 4 skirsnį (1-7, 11-15, 22 straipsniai), ir nenumato išimčių tęsti tyrimo procesą tapus privačiu asmeniu, todėl procesas turi būti nutrauktas. Be to, išėjus iš darbo, drausminių nuobaudų skyrimo procedūra iškart nutrūksta (Valstybės tarnybos įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Pareiškėjas suabejojo Komisijai Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktais suteiktos tyrimo ir sprendimo priėmimo funkcijos konstitucingumu, todėl prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė skundą atmesti. Taip pat prašė atmesti prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsakovas nurodė, kad vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimo nurodymus apsvarstė klausimą dėl senatį reguliuojančių įstatymų analogijos taikymo ir padarė išvadą, jog senaties terminų viešajam interesui ginti nebuvimas nėra Įstatymo spraga, todėl įstatymo analogija negali būti taikoma. Pažymėjo, jog remiantis surinktais dokumentais buvo nustatyta, kad pareiškėjas naudojosi tarnybiniu automobiliu ne tarnybinei veiklai. Atsakovas nurodė, kad Komisijoje svarstomi asmenys nėra su ja susiję tarnybiniais santykiais, todėl tarnybos santykių nutraukimas neturi reikšmės svarstant klausimą dėl galimo interesų konflikto. Toks svarstymas yra būtinas, kad Įstatymo pažeidėjas tam tikrą laiką negalėtų sugrįžti į valstybinę tarnybą. Kitoks Įstatymo aiškinimas ir taikymas prieštarautų Įstatymo 1 straipsnyje išdėstytiems tikslams – ginti viešuosius interesus, užkirsti kelią korupcijai. Atsakovas pabrėžė, kad Komisijos procesinė veikla tiriant galimus viešųjų ir privačių interesų konfliktus nereglamentuota, todėl Komisija subsidiariai vadovaujasi panašius santykius reguliuojančiais procesiniais įstatymais bei bendraisiais teisės principais. Todėl pareiškėjo teigimas, kad tyrimą Komisija gali pradėti tik kolegialiai, bet ne jos pirmininkas, nepagrįstas įstatymu. Atsakovas pažymėjo, kad beveik analogišką prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjas buvo pateikęs ankstesnėje byloje, kuris buvo atmestas. Šis prašymas taip pat suformuluotas ydingai (Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnis).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad valstybės kontrolieriui yra taikomi Įstatymo reikalavimai. Tai konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendime. Viena iš Įstatymo vykdymo kontrolės institucijų yra Komisija (Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Todėl teiginys, kad Komisija neturėjo teisės kontroliuoti tuo metu buvusio valstybės kontrolieriaus pareiškėjo tarnybinėje veikloje galimo viešųjų ir privačių interesų konflikto, yra nepagrįstas. Teismas taip pat pažymėjo, jog Komisijos pirmininko atliktas procedūrinis veiksmas, t. y. tyrimo inicijavimas, nelaikytinas pažeidimu pagal Įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 4 punkto prasmę, kuris suponuotų priimto sprendimo neteisėtumą. Teismas nurodė, kad nutraukus tarnybos santykius, nutrūksta ir tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra, nes tarnybines nuobaudas galima skirti tik valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims (Taisyklių 1 punktas). Komisijos svarstomi asmenys nesusiję su ja tarnybiniais santykiais, todėl tarnybinių santykių nutraukimas, kaip teisingai nurodė atsakovas, neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl asmens galimo interesų konflikto, kai jis ėjo pareigas valstybės tarnyboje. Teismui nekilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų teisės normų konstitucingumo (ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis). Be to, teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra visiškai aiškus, jis yra abstraktaus pobūdžio, todėl negali būti tenkinamas. Teismas, atsižvelgdamas į paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, konstatavo, kad teisiniam persekiojimui, t. y. už Komisijos nustatytus pareiškėjo Įstatymo 3 straipsnyje numatytų prievolių pažeidimus, kuris susijęs su konstitucinių teisių ribojimu, turi būti taikomi senaties terminai. Kadangi Įstatymas tokių terminų nenumato, todėl ši teisės spraga turi būti užpildyta taikant įstatymo analogiją (ABTĮ 4 straipsnio 5 dalis), t. y. Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, nes pažeidimą nustatė Komisija, ne pareiškėjo darbdavys. Atsižvelgdamas į tai ir į skundžiamo sprendimo priėmimo datą (2005 m. gruodžio 6 d.), teismas padarė išvadą, jog šiai bylai yra svarbios tik pareiškėjo veikos nuo 2002 m. gruodžio 6 d., nes iki šios datos veikų teisiniam įvertinimui yra praleistas senaties terminas. Teismas pažymėjo, kad Įstatymas (3 straipsnio 2, 3, 6 punktai) nesieja viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje pažeidimo su gautos asmeninės naudos dydžiu ar tai, kiek kartų asmuo pažeidė šio įstatymo nuostatas, o įsakmiai draudžia naudotis tarnybinėmis pareigomis asmeninei naudai gauti, naudotis valstybės nuosavybe veiklai, nesusijusiai su tarnyba. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas, eidamas valstybės kontrolieriaus pareigas, ne tarnybos reikalais, poilsio ir švenčių dienomis, t. y. 2002 m. gruodžio 24-29 d. ir 2003 m. sausio 25-27 d., vykdamas į Klaipėdą ir važiuodamas Vilniuje tarnybiniu automobiliu, kurio eksploatavimo išlaidos buvo apmokėtos valstybės biudžeto lėšomis, neabejotinai pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 3 ir 6 punktų reikalavimus. Nors kai kurie atsakovo sprendimo motyvai keistini, tačiau iš esmės atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 20 d. sprendimą ir bylą nutraukti. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

1. Teismas, taikydamas 3 metų senaties terminą, netinkamai įvertino faktinę aplinkybę, t. y. kad Komisija tyrimą dėl tų pačių tarnybinių išvykų į Klaipėdą pradėjo dar 2003 m. rudenį, o 2003 m. gruodžio 23 d. priėmė sprendimą Nr. KS-30.

2. Tyrimas Komisijos pirmininko vienasmeniškais veiksmais buvo pradėtas neteisėtai, nes tyrimą galima pradėti tik Komisijos in corpore sprendimu.

3. Teismas netinkamai įvertino įrodymus.

4. Neturi motyvų komentuoti teismo teiginio, kad nors kai kurie atsakovo sprendimo motyvai keistini, tačiau iš esmės atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašė pašalinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 20 d. sprendimo motyvus, kuriais grindžiamas Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto 3 metų termino taikymas pagal analogiją, svarstant ir priimant sprendimus dėl viešųjų ir privačių interesų konfliktų, o pareiškėjo reikalavimą – taikyti pagal analogiją Valstybės tarnybos įstatymo nustatytą terminą tarnybinėms nuobaudoms skirti – atmesti. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

1. Įstatymas neleidžia taikyti terminų analogijos (ABTĮ 4 straipsnio 5 dalis, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.8 straipsnis).

Žemesnės instancijos teismas

2. Komisijos sprendimu pareigūno pripažinimas pažeidus Įstatymą nėra tarnybinė nuobauda.

3. Įstatymo tikslas yra sudaryti prielaidas įgyvendinti Konstitucijos 5 straipsnio nuostatą – valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Terminų nebuvimas nėra Įstatymo spraga, o užtikrina viešojo intereso prioritetinį gynybos principą. Terminų taikymas susiaurins Įstatymo taikymo galimybes, o tai prieštarautų kovos su korupcija valstybinėje tarnyboje tikslams bei uždaviniams.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 20 d. sprendimą ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. KS-30 panaikino.

Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo, kaip valstybės kontrolieriaus, veiksmų įvertinimo Įstatymo 3 straipsnio 2, 3 ir 6 punktų taikymo aspektu, kuris (įvertinimas) buvo pateiktas pareiškėjo skundžiamame atsakovo 2005 m. gruodžio 6 d. sprendime. Šis atsakovo sprendimas buvo priimtas po to, kai pareiškėjas jau nebėjo valstybės kontrolieriaus ir apskritai valstybės pareigūno pareigų. Pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės kontrolieriaus pareigų (iš valstybės tarnybos) ne dėl Įstatymo pažeidimų, o dėl kitos priežasties – kadencijos laiko pasibaigimo. Taigi nagrinėjant šį administracinį ginčą yra svarbu išaiškinti, ar Įstatymo taikymo požiūriu pareiškėjo veiksmai galėjo būti atsakovo vertinami tuo metu, kai jis nebebuvo Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytu subjektu.

Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 3 straipsnį, viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto (2 punktas); nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti (3 punktas); nesinaudoti ir neleisti naudotis jokia valstybės nuosavybe, taip pat ir valstybei nuomojama nuosavybe, kitokiai nei tarnybinei veiklai (6 punktas). Įstatymo 3 straipsnio nuostatos yra bendrosios (straipsnis yra Įstatymo pirmajame skirsnyje „Bendrosios nuostatos“), todėl pagal konkrečią situaciją šios nuostatos turi būti taikomos kartu su Įstatymo trečiojo skirsnio (kuriame yra pateikti reikalavimai asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje) nuostatomis arba atsižvelgiant į jas. Įstatymo trečiojo skirsnio (11-15 straipsniai) nuostatos, pagal skirsnio apibūdinimą ir jame pateiktų straipsnių turinį, taip pat kaip ir nurodytos Įstatymo 3 straipsnio nuostatos, yra adresuotos asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, t. y. specialiems subjektams, išvardintiems minėtoje Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Aiškindamas nurodytas Įstatymo nuostatas lingvistiniu teisės aiškinimo metodu teismas pažymėjo, kad jos yra skirtos reglamentuoti dirbančių, t. y. nenutraukusių darbo (tarnybos) santykių, asmenų privačių ir visuomenės viešųjų interesų suderinimą. Todėl galima daryti pagrįstą prielaidą, kad tokių asmenų veiksmų vertinimas šiuo aspektu taip pat turi būti atliekamas tuo metu, kai nurodyti darbo (tarnybos) santykiai nėra nutrūkę.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Įstatymo 1 straipsnį, šiuo įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Iš šios teisės normos matyti, kad siekis suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus nukreiptas į dirbančius asmenis. Todėl dėl aukščiau pateiktų argumentų taip pat galima daryti pagrįstą prielaidą, kad tokių asmenų veiksmų vertinimas nurodytu aspektu turi būti atliekamas tuo metu, kai nurodyti darbo (tarnybos) santykiai nėra nutrūkę.

Teismas pažymėjo, kad Komisijos paskirtis ir kompetencija, siekiant užtikrinti Įstatymo 1 straipsnyje nurodytų tikslų laikymąsi, nustatyti Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei 23 straipsnio 6 dalyje. Pagal Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Komisija (tarp kitų institucijų) kontroliuoja, kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, vykdo šio įstatymo nuostatas. Pagal Įstatymo 23 straipsnio 8 dalį, įstatymų nustatyta tvarka neapskųstas, teismo nesustabdytas ar nepanaikintas Komisijos sprendimas dėl Įstatymo pažeidimo yra pagrindas teisės aktų nustatyta tvarka skirti tarnybinę (drausminę) nuobaudą asmeniui, pažeidusiam šio įstatymo reikalavimus, ir taikyti šio įstatymo 15 straipsnyje nustatytus kitus apribojimus ir draudimus. Pagal įstatymo 15 straipsnį (šiai bylai aktuali 2003-11-06 įstatymo Nr. IX-1809 redakcija), valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti pažeidusiais šio įstatymo reikalavimus, vienerius metus negali būti skatinami, skiriami į aukštesnes pareigas, o atleisti iš valstybinės tarnybos už šio įstatymo pažeidimus trejus metus nuo atleidimo negali būti priimami į valstybinę tarnybą.

Teismas nurodė, kad aiškinant svarstomu aspektu nurodytas Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 23 straipsnio 6 dalies 2, 3, 4, 6 punktų bei 8 dalies nuostatas, galima daryti išvadą, kad Komisija vertina ir pateikia atitinkamo įvertinimo išvadas (ieškinių ar prašymų teismui, kreipimosi į Seimo valdybą arba į Respublikos Prezidentą forma) tik nenutraukusių darbinių (Įstatymo taikymo prasme) santykių asmenų atžvilgiu. Komisijos padarytos išvados (priimto sprendimo) teisinių pasekmių atsiradimo ir taikymo laike požiūriu (Įstatymo 23 straipsnio 8 dalis, 15 straipsnis) pažymėtina, kad nuostatos dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo bei skatinimų apribojimų akivaizdžiai rodo, jog Komisijos atliekamas įvertinimas (sprendimo priėmimas) liečia tik dirbančius (Įstatymo taikymo prasme) asmenis, t. y. galima daryti išvadą, kad minėtas įvertinimas (Komisijos atliekamas tyrimas ir sprendimo priėmimas) gali būti atliktas tik dėl tų asmenų, kurie (įvertinimo metu) patenka į Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą asmenų ratą. Įstatymo 15 straipsnio nuostata apie draudimą trejus metus nuo pažeidusio Įstatymo reikalavimus asmens atleidimo iš valstybinės tarnybos priimti jį į valstybinę tarnybą traktuotina kaip išimtis iš bendros taisyklės, nes yra taikytina tik tiems asmenims, kurie buvo atleisti iš valstybinės tarnybos už Įstatymo pažeidimus. Tačiau pareiškėjas buvo atleistas iš valstybinės tarnybos kitu, su Įstatymu nesiejamu pagrindu.

Atsižvelgdama į paminėtą, kolegija padarė išvadą, kad Komisija gali svarstyti bei įvertinti (privačių ir visuomenės viešųjų interesų suderinimo laikymosi požiūriu) tik asmenis, kurie (svarstymo metu) priklauso Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmenų grupei.

V.

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2007 m. gegužės 31 d. nutartimi, tenkindamas atsakovo prašymą, vadovaudamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, atnaujino procesą administracinėje byloje.

Konstatuodamas esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą (būtinybė užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą), teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos ginčo objektas buvo Komisijos 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimas Nr. KS-30. Šis sprendimas buvo priimtas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimą, kuriuo teismas įpareigojo Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją klausimą dėl Seimo nario J. Razmos kreipimosi dėl galimo viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės kontrolieriaus J. L. tarnybinėje veikloje spręsti iš naujo. Šio sprendimo priėmimo metu J. L. jau nebebuvo valstybės kontrolieriumi. Todėl yra pagrindas manyti, kad priimdamas 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas J. L. nebebuvimą valstybės kontrolieriumi nelaikė kliūtimi iš naujo svarstyti ir įvertinti J. L. veiklą jam būnant valstybės kontrolieriumi. Nagrinėjamoje byloje buvo nuspręsta, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija gali svarstyti ir įvertinti tik asmenis, kurie svarstymo metu priklauso Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytai grupei, t. y. yra dirbantys valstybinėje tarnyboje asmenys. Kadangi J. L. nuo 2005 m. vasario 4 d. nepatenka į dirbančių valstybinėje tarnyboje asmenų ratą, teismas šioje byloje nusprendė, kad J. L. veikla nebegalėjo būti svarstoma ir vertinama. Egzistuojant tam tikriems prieštaravimams tarp Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. ir 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimų, kolegijos, svarsčiusios proceso atnaujinimą, nuomone, nagrinėjamoje byloje galėjo būti nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Spręsdamas dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą (esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą), teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 1 straipsnį, šiuo įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Vadovaujantis nagrinėjamoje byloje suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisykle, asmeniui, pažeidusiam Įstatymo reikalavimus ir iki tokio pažeidimo nustatymo pasitraukusiam iš tarnybos, būtų sudaromos palankios sąlygos vėliau vėl stoti į valstybės tarnybą ar kitą darbą, kuriam būtina nepriekaištinga reputacija, kaip jokio pažeidimo nepadariusiam, nepriekaištingos reputacijos asmeniui, tačiau abejotina, ar tai derinasi su Įstatymo tikslais ir esme, ar tokiu būdu nesudaromos sąlygos piktnaudžiauti teisėmis. Teismas pastebėjo, kad Įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 6 punkte atskirai įtvirtinta Komisijos teisė atlikti tyrimą, jeigu yra gauta pagrįsta informacija, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, nesilaiko šio įstatymo reikalavimų. Taigi yra pagrindas manyti, kad įstatymų leidėjas reikšmingu laikė patį galimų Įstatymo pažeidimų tyrimą, išaiškinimą, asmens veiklos įvertinimą, kad vien asmens veiklos įvertinimas (pažeidimo konstatavimas) gali būti priemone Įstatymo tikslams pasiekti. Dėl šios priežasties įstatymų leidėjas galimai nesiekė apsiriboti tik vis dar dirbančių valstybės tarnyboje asmenų veiklos tyrimu, bet siekė, kad būtų įvertinti ir išaiškinti visi galimi Įstatymo pažeidimai, tuo sudarant prielaidas užkirsti kelią jų padarymui ateityje, tobulinti teisinį reguliavimą šioje srityje, juolab kad Komisijai pavesta ne tik tirti galimus pažeidimus, bet ir analizuoti Įstatymo taikymo problemas (Įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Teismo manymu, asmens, galimai pažeidusio Įstatymą, veiklos tyrimas ir jo veiklos įvertinamas gali būti laikomas tam tikra teisinės atsakomybės forma, todėl yra pagrindas abejoti, ar asmens nebuvimas valstybės tarnyboje dirbančiu asmeniu, nors jis tokiu buvo įtariamo Įstatymo pažeidimo metu, yra kliūtis svarstyti ir įvertinti jo veiklą dirbant valstybės tarnyboje.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 31 d. nutartimi buvo atnaujintas procesas nagrinėjamoje administracinėje byloje, nes teisėjų kolegijai kilo abejonė, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimu nebuvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taip pat ar buvo tinkamai išaiškintos bei pritaikytos materialinės teisės normos. Teisėjų kolegijai kilo abejonė, ar asmens nebuvimas valstybinėje tarnyboje dirbančiu asmeniu, nors jis tokiu buvo įtariamo Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimo metu, išties yra kliūtis svarstyti ir įvertinti jo veiklą dirbant valstybinėje tarnyboje.

VII.

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimas, kuris buvo panaikintas paminėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimu, buvo priimtas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimą, kuriuo teismas įpareigojo Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją dėl Seimo nario J. Razmos kreipimosi dėl galimo viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės kontrolieriaus J. L. tarnybinėje veikloje spręsti iš naujo. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš paminėto 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimo turinio, teisėjų kolegija tuo metu nesvarstė ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepasisakė dėl to, ar Vyriausioji tarnybinės etikos komisija gali tirti ir priimdama atitinkamą sprendimą įvertinti asmens veiksmus ar neveikimą, atliktus tuo metu, kai asmuo dirbo valstybinėje tarnyboje, bet tyrimo ir sprendimo, įvertinančio asmens elgesį, metu jau nebeturi asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, statuso. Be to, paminėto teismo sprendimo rezoliucine dalimi teismas įpareigojo ne iš naujo atlikti J. L. tarnybinės veiklos tyrimą ir priimti naują sprendimą, bet iš naujo spręsti dėl Seimo nario J. Razmos kreipimosi. Toks teismo pavedimas, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, apėmė ir nurodymą įvertinti, ar pagal Seimo nario J. Razmos kreipimąsi apskritai yra teisinis pagrindas atlikti tyrimą bei iš esmės (t. y. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimo aspektu) įvertinti J. L. veiksmus.

Atsižvelgdama į paminėtą, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimu suformuotos praktikos.

VIII.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Paminėti konstituciniai imperatyvai yra detalizuojami žemesnės teisinės galios teisės aktuose. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte (1999 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija, galiojusi šios bylos ginčo dalyku esančio Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimo priėmimo metu) buvo įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, reiškiantis, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Šis principas yra įtvirtintas ir šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija), kuriame numatyta, kad įstatymo viršenybės principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (1999 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija) buvo nustatyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančioje Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies redakcijoje, kurioje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Pastebėtina, kad įstatymo viršenybės principas, kaip vienas iš pagrindinių viešojo administravimo principų, pripažįstamas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu. Štai Europos Tarybos, kurios narė yra ir Lietuva, Ministrų Komitetas 2007 m. birželio 20 d. rekomendacijoje CM/Rec(2007)7 „Dėl gero administravimo” pirmuoju gero administravimo principu nurodo būtent teisėtumo principą (2 straipsnis). Paminėtos Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos 2 straipsnyje pažymima, kad viešosios valdžios institucijos turi veikti vadovaujantis teise. Jos negali imtis savavališkų priemonių net ir tais atvejais, kai įgyvendina joms suteiktą diskreciją. Jos turi vadovautis nacionaline, tarptautine teise, o taip pat ir bendraisiais teisės principais, reguliuojančiais jų organizavimą, funkcionavimą ir veiklą. Viešosios valdžios institucijos turi veikti pagal taisykles, apibrėžiančias jų galias, ir procedūras, įtvirtintas jų veiklą reguliuojančiose taisyklėse. Jos turi įgyvendinti savo galias tik tuo atveju jeigu nustatyti faktai ir taikytina teisė įgalina jas tai daryti ir tik tuo tikslu, dėl kurio jos joms buvo suteiktos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1052/2007) taip pat ne kartą pažymėta, kad viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas taikant įgalinimų ribų kriterijų. Viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas; administracinis aktas, priimtas viešojo administravimo subjektui viršijus savo įstatyminės kompetencijos ribas (lot. – ultra vires) yra besąlygiškai neteisėtas ir naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymo viršenybės principas ir jo suponuojamas reikalavimas viešojo administravimo institucijai veikti tik jai suteiktų įgalinimų ribose išskirtinę reikšmę įgyja, kai viešojo administravimo institucija atlieka tyrimą ir priima sprendimą, kad asmuo pažeidė jam taikomus teisės aktų reikalavimus. Viešojo administravimo institucijos sprendimas, pripažįstantis, kad asmuo pažeidė teisės aktų reikalavimus, paprastai asmeniui sukelia ne tik konkrečias neigiamas teisines pasekmes (teisių suvaržymą ar atėmimą, pareigų atsiradimą ar pasikeitimą, ar pan.), bet ir kitas neigiamas pasekmes (geros reputacijos praradimą ar pablogėjimą, dvasinius išgyvenimus, ar pan.). Todėl tirti įtariamus teisės aktų reikalavimų pažeidimus ir priimti sprendimą, konstatuojantį, kad jie buvo pažeisti, viešojo administravimo institucija gali tik tada, kai tokie įgalinimai teisės aktais jai yra suteikti aiškiai ir nedviprasmiškai, o visos abejonės dėl viešojo administravimo institucijos įgalinimų tokiais atvejais turi būti vertinamos asmens, kurio atžvilgiu atliekamas tyrimas, naudai (lot. – in dubio pro reo). Priešingu atveju būtų nepaisoma pagrindinių šiuolaikinės demokratinės ir teisinės valstybės principų.

IX.

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (toliau – ir Komisija) yra nepriklausoma kolegiali viešojo administravimo, kontrolės (priežiūros) institucija, kurios veikla finansuojama iš valstybės biudžeto (Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nuostatų (toliau – ir Komisijos nuostatai), patvirtintų Lietuvos Respublikos Seimo 1999 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. VIII-1223 (Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. IX-1387 redakcija) 1 punktas).

Kaip matyti iš Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo turinio, šio įstatymo vykdymo kontrolės klausimai yra reguliuojami įstatymo šeštajame skirsnyje, pavadintame „Įstatymo vykdymo kontrolė“. Įstatymo 22 straipsnis, išdėstytas paminėtame šeštajame įstatymo skirsnyje, yra pavadintas „Kontrolės institucijos ir pareigūnai“. Taigi šis straipsnis, sprendžiant pagal jo pavadinimą, turėtų reguliuoti teisinius santykius, susijusius su institucijomis ir pareigūnais, kuriems pavedama kontroliuoti įstatymo vykdymą. Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktu nustatyta, kad „kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, vykdo šio įstatymo nuostatas, kontroliuoja <...> nepriklausoma Vyriausioji tarnybinės etikos komisija“. Šiame įstatymo straipsnyje nėra tokių nuostatų, kurios aiškiai ir nedviprasmiškai įgalintų Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją kontroliuoti, kaip šio įstatymo reikalavimų laikosi asmenys, nebedirbantys valstybinėje tarnyboje.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 23 straipsnis yra specialiai skirtas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos statusui reglamentuoti. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, šiame straipsnyje taip pat nėra nuostatų, kurios aiškiai ir nedviprasmiškai įgalintų Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją tirti ir įvertinti (priimant atitinkamą sprendimą) asmenų, nebedirbančių valstybinėje tarnyboje, veiksmus ar neveikimą, atliktus tuo metu, kai jie dar dirbo valstybinėje tarnyboje. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 6 punktas, kuriame numatyta, jog Vyriausioji tarnybinės etikos komisija gali pati atlikti tyrimą, jeigu yra gauta pagrįsta informacija, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, nesilaiko šio įstatymo reikalavimų, taip pat negali būti aiškinamas, kaip aiškiai ir nedviprasmiškai suteikiantis jai teisę tirti ir sprendimu pripažinti, kad asmuo, kuris jau nebedirba valstybinėje tarnyboje, pažeidė šio įstatymo reikalavimus veiksmais ar neveikimu, kurie buvo atlikti, kai jis dar dirbo valstybinėje tarnyboje. Šioje teisės normoje aiškiai nurodomi tik asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, ir galimybė atlikti tyrimą susieta su pagrįstos informacijos ne apie bet kokių asmenų, bet apie asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, galimai padarytus (daromus) Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimus gavimu. Be to, kaip teisingai buvo pastebėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendime, Komisijos pateikiamas įvertinimas (sprendimo priėmimas) paprastai gali paliesti (teisinių pasekmių sukėlimo jiems prasme) tik dirbančius valstybinėje tarnyboje asmenis (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 15 straipsnis, 23 straipsnio 8 dalis), o Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas visų pirma orientuotas į asmenis, dirbančius valstybinėje tarnyboje.

Atsižvelgdama į paminėtą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad negali būti daroma vienareikšmė išvada, jog Vyriausioji tarnybinės etikos komisija yra įgalinta tirti ir įvertinti (priimant atitinkamą sprendimą) asmens, kuris nebedirba valstybinėje tarnyboje, veiksmus ar neveikimą, atliktus tuo metu, kai jis dar buvo asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija tyrė ir, priimdama 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimą, įvertino pareiškėjo veiksmus, atliktus tuo metu, kai jis dar dirbo valstybinėje tarnyboje, nors paminėto sprendimo priėmimo metu jis jau nebebuvo asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje. Kadangi, kaip jau minėta, negali būti daroma vienareikšmė išvada, jog Vyriausioji tarnybinės etikos komisija yra įgalinta tirti ir įvertinti asmens, kuris nebedirba valstybinėje tarnyboje, veiksmus ar neveikimą, atliktus tuo metu, kai jis dar buvo asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, o visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija neturėjo reikiamų įgalinimų priimti 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimą. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nustatyta, jog Vyriausioji tarnybinės etikos komisija neturėjo reikiamų įgalinimų priimti 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimą, šioje byloje nėra būtinybės pasisakyti dėl senaties terminų taikymo Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimams, o taip pat dėl kitų klausimų, susijusių su Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimo esme, todėl išplėstinė teisėjų kolegija šiais klausimais iš esmės nepasisako.

Išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos veikla, tiriant ir įvertinant asmenų, nebedirbančių valstybinėje tarnyboje, veiklą, gali padėti tinkamai įgyvendinti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 1 straipsnyje apibrėžtus tikslus. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija kartu pabrėžia, kad tai negali būti daroma neteisėtomis priemonėmis, neturint tam aiškiai ir nedviprasmiškai suteiktų įgalinimų. Kolegija taip pat pastebi, kad dar 2006 metais Lietuvos Respublikos Seimas buvo pripažinęs, kad siekiant tobulinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sudarymo ir veiklos teisinį reglamentavimą, sudaryti prielaidas asmenims, pažeidusiems Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus, taikyti veiksmingas poveikio priemones, turėtų būti parengtas bei pateiktas Seimui specialus Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo projektas (Lietuvos Respublikos Seimo 2006 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. X-708 „Dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2004 m. ir 2005 m. veiklos ataskaitų“ 3 straipsnio 1 punktas). Toks įstatymo projektas buvo parengtas ir pateiktas Seimui 2006 metais, tačiau dar ir šiuo metu jis nėra priimtas.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (2000 m. vasario 17 d. redakcija) 23 straipsnio 6 dalies 4 punkto, 23 straipsnio 7 dalies, taip pat Komisijos nuostatų 7 punkto 4 papunkčio atitikties Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, 5 straipsnio 1 ir 2 daliai. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, jokios teisminės funkcijos, pažeidžiant Konstituciją, kaip teigia pareiškėjas, Komisijai nėra suteiktos. Komisija vykdo teisės aktais jai pavestas viešojo administravimo, kontrolės funkcijas, o jos sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą gali įvertinti nepriklausomas ir nešališkas teismas. Be to, pastebėtina, kad tiek Lietuvos, tiek kitų valstybių teisinėse sistemose viešojo administravimo ir kontrolės institucijoms pakankamai dažnai yra pavedama atlikti atitinkamų teisės pažeidimų (ypač administracinės teisės srityje) tyrimą bei priimti sprendimą taikyti tam tikras poveikio priemones, kartu suteikiant teisę asmeniui skųsti tokius sprendimus teismui. Tokia viešojo administravimo ir kontrolės institucijų veikla pagal savo turinį ir pobūdį yra ne teisminės funkcijos, o vykdomosios valdžios funkcijų vykdymas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymą atmesti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė Stasys Gagys Romanas Klišauskas Arūnas Sutkevičius Vaida Urmonaitė