Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Zigmo Pociaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2007-09-05 nuosprendžio, kuriuo G. K. , gim. 1974-03-04, pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 str. 1 d. bei nuteista 6 (šešių) mėn. laisvės apribojimo bausme ir išaiškinta, kad per paskirtą laisvės apribojimo laikotarpį be teismo ar be bausmę vykdančios institucijos žinios ji negali keisti gyvenamosios vietos.

Iš G. K. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau Valstybinė ligonių kasa prie LR SAM) priteista 827,50 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. K. nuteista už tai, kad 2006-11-04, apie 10.00 val., Tauragės r., Jakutiškės k., gyvenamojo namo kieme, konflikto su J. A. B. metu šią pastūmė ir pargriovė, dėl to J. A. B. lūžo kairės rankos dilbio kaulai (atviras lūžis riešiniame gale) ir buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kolegija sutinka su G. K. apeliacinio skundo argumentu, kad byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta nedalyvaujant svarbiausiems liudytojams, kurie galėjo matyti nukentėjusiosios sužalojimo momentą. BPK 242 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus ir kt. Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad apylinkės teismas neapklausė nė vieno liudytojo, nors nutartyje baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti teisme buvo nutaręs apklausti liudytojus P. J. , V. L. , D. L. . Prieš įrodymų tyrimo pabaigą atlikti liudytojų apklausą teismo prašė tiek prokuroras, tiek gynyba, tačiau teismas šį prašymą nepagrįstai atmetė. Taigi BPK 242 str. 1 d. pažeidimas lėmė ir BPK 20 str. 5 d. reikalavimo išsamiai ištirti visus byloje surinktus įrodymus pažeidimą, nes teisme neapklausus liudytojų, įrodymai nebuvo išsamiai ištirti, todėl nebuvo išsamiai ir tiksliai ištirtos visos bylos aplinkybės, o tai lėmė, kad nebuvo tiksliai nustatytas J. A. B. sužalojimo mechanizmas. Specialisto išvadoje (b. l. 9) nurodyta, kad J. A. B. traumą patyrė griūdama ir kaire ranka remdamasi, o jos griuvimas galėjo būti sąlygotas kito asmens poveikio (pvz. pastūmimo). Tokiu atveju pirmosios instancijos teismui buvo būtina nustatyti, nuo ko nukentėjusioji nugriuvo, nes nuo to priklauso situacijos teisinis įvertinimas, t. y. veika kvalifikuotina kaip padaryta tyčia ar dėl neatsargumo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas išvadą dėl G. K. kaltės priėmė vadovaudamasis tik nukentėjusiosios parodymais.

Nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme parodė, kad nuteistoji ją pastūmė du kartus, pirmą kartą nuo laiptų, antrą kartą kieme. Tik pastūmus kieme ir jai nuvirtus, pajuto, kad lūžo ranka. Nuteistoji aplinkybę, kad ji tyčia pargriovė nukentėjusiąją, neigia. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad prieštaravimai tarp ištirtų įrodymų nebuvo pašalinti, o veikos kvalifikavimui svarbios aplinkybės nebuvo tiksliai nustatytos.

G. K. apeliacinės instancijos teismo posėdyje dar kartą nurodė, kad neprisipažįsta stūmusi J. A. B. . Teigia, kad ji tik paėmusi už pečių, patraukė ją iš kelio, o nukentėjusioji paėjusi pati nuslydo nuo laiptų (b. l. 154). Nukentėjusioji J. A. B. apeliacinės instancijos teismo posėdyje pakartojo, kad ją G. K. nugriovė du kartus: nuo laiptų ir kieme, tačiau nukentėjusioji nurodė, kad nebežino tikslaus momento, kada jai lūžo ranka (b. l. 155). Liudytojas D. L. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad matė tik tą momentą, kai nuteistoji kieme, o ne ant laiptų pastūmė nukentėjusiąją. J. A. B. žengė porą žingsnių ir virto. Liudytojas nurodė, kad smurto nebuvo, o G. K. kieme patraukė nukentėjusiąją, nes ji buvo užstojusi kelią į tvartą. Jis matė suklupusią J. A. B. , girdėjo kalbą apie sulaužytą ranką, tačiau nepastebėjo, kad nukentėjusiajai būtų spirta (b. l. 155). Nei apeliantė, nei nukentėjusioji, nei liudytojas neneigia aplinkybės, kad G. K. prieš J. A. B. pavartojo fizinę jėgą, netrukus po to nukentėjusioji nugriuvo.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus duomenis ir įvertinęs su įvykiu susijusias aplinkybes, nuteistąją pripažino nusikalstamą veiką padarius netiesiogine tyčia ir nuteisė ją pagal BK 138 str. 1 d., t. y. už nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistosios apeliacinio skundo argumentas, kad tyčios sužaloti nukentėjusiąją ji neturėjo, tačiau yra nuteista už tyčinio nusikaltimo padarymą, yra pagrįstas. Nuteistoji neprisipažino stūmusi nukentėjusiąją, tačiau pripažino prieš ją vartojusi fizinę jėgą, t. y. patraukusi iš kelio. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, apibūdindamas G. K. kaltės formą, nurodė, kad stumdama seną žmogų ir taip kėsindamasi į jo sveikatą ji suvokė, jog gali jį sužaloti, tačiau tikėdamasi, kad dėl laimingo atsitikimo nesužalos, tyčia pastūmė nukentėjusiąją, kuriai griuvus ant žemės lūžo ranka. Kolegija iš esmės sutinka su tokiu G. K. veikos apibūdinimu, tačiau atkreipia dėmesį, kad toks apibūdinimas neatitinka BK 15 str. įtvirtinto tyčinio nusikaltimo apibūdinimo. Toks veikos apibūdinimas atitinka BK 16 str. 2 d. numatytus neatsargaus nusikaltimo, padaryto dėl nusikalstamo pasitikėjimo, požymius, nepaisant to, apylinkės teismas G. K. veiką kvalifikavo kaip tyčinį nusikaltimą, padarytą netiesiogine tyčia. Specialisto išvadoje (b. l. 9) nustatyta, kad nukentėjusiosios patirta rankos trauma yra nugriuvimo pasekmė, todėl akivaizdu, kad J. A. B. ranka lūžo ne dėl tiesioginio nuteistosios poveikio jai. Taigi G. K. negalėjo numatyti, kad dėl jos veiksmų lūš J. A. B. ranka, kas yra reikalinga, vadovaujantis BK 15 str. 3 d., kvalifikuojant veiką kaip padarytą netiesiogine tyčia. Esant nurodytoms aplinkybėms nuosprendis keistinas, nuteistosios G. K. veiką dėl J. A. B. sveikatos sutrikdymo perkvalifikuojant iš BK 138 str. 1 d. į BK 139 str. 1 d.

BPK 417 str. 3 d. numato, kad bylos nagrinėjimo teisme metu, esant pagrindui manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal atitinkamus BK (tarp jų ir 139 str. 1 d.) straipsnius. Nukentėjusioji J. A. B. apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsisakė taikytis su G. K. (b. l. 155), todėl privataus kaltinimo procesas negalimas.

Perkvalifikavus G. K. veiką pagal BK 139 str. 1 d., iš naujo sprendžiamas ir bausmės už šią veiką skyrimo klausimas. Skirdama bausmę, kolegija atsižvelgia į tai, kad nenustatyta G. K. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, ji padarė neatsargų nusikaltimą, teisiama pirmą kartą, dirba. Jai skirtina bauda, kurios dydis nustatomas atsižvelgus į padaryto nusikaltimo sunkumą bei tai, kad ji išlaiko mažametę dukrą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 331 str. teisėjų kolegija

nusprendžia:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2007-09-05 nuosprendį pakeisti.

Nuteistosios G. K. veiką iš Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 139 str. 1 d. ir paskirti 2500 (20 MGL) litų dydžio baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.