- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-15
- Bylos Nr.
- 2S-2526-230/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Pareiškėjas
- A. L., V. L.
- Suinteresuotas asmuo
- valstybės įmonei Registrų centras, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. L. ir V. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-13197-713/2015 pagal pareiškėjų A. L. ir V. L. pareiškimą suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Registrų centras, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai A. L. ir V. L. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jiems priklausantis žemės sklypas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos buvo K. U., A. valdoma sodyba su gyvenamuoju namu, tvartu. Nurodė, kad juridinio fakto nustatymas būtinas įgyti teisę atidalinti privačią miško valdą buvusiai sodybai atstatyti. Pareiškėjai nurodė, kad 2008-11-27 pirkimo–pardavimo sutartimi iš E. K. įsigijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Pagal Kauno apskrities archyvo duomenis 1947–1949 metų Vilkijos valsčiaus Jaučakių apylinkės kaimo ūkinėje knygoje įrašytas K. U., A. ūkis. Knygos skiltyje „Trobesiai“ įrašyta: gyvenamasis namas, tvartas. Pareiškėjai negali atkurti duomenų kitu būdu nei teismo keliu, kadangi jau 1958–1963 metų Kauno r. Padaugovos apylinkės ir 1964–1990 m. Vilkijos apylinkės Jaučakių kaimo ūkinėse knygose K. U., A. ir E. K. ūkiai neįrašyti. 1950 –1957 metų Jaučakių kaimo ūkinės knygos archyvui neperduotos. K. U., A. sūnaus sodyba yra susijusi su pareiškėjų valdomu turtu – žemės sklypu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Dokumente yra nurodyta savininkė O. U., kuri, pareiškėjų žiniomis, buvo K. U. dukra, ir jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į tėvo K. U., A. paveldimą žemę. Žemę iš O. U. pirko E. K., iš kurio žemę pirko pareiškėjai. Pagal Kauno apskrities archyvo duomenis sklype, kurį nusipirko iš E. K. buvo gyvenamasis namas ir tvartas. Pareiškėjams įsigijus žemę, nutarė ūkininkauti, atskirti sklypą į dvi dalis miško naudmenų ir žemės ūkio naudmenų. 2011 m. buvo paruoštas žemės sklypo pertvarkymo projektas, tačiau radus netikslumų nebuvo patvirtintas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. spalio 5 d. nutartimi civilinę bylą pagal A. L. ir V. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukė.
Teismas nustatė, jog 2000 m. sprendimu Nr. 52/12610 buvo atkurtos nuosavybės teisės O. U. į buvusio savininko K. U. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) nekilnojamą turtą 1,5000 ha miškų ūkio paskirties žemę, grąžinant ją natūra. Šis žemės sklypas buvo parduotas E. K.. Pareiškėja A. L., atstovaujama pareiškėjo V. L., 2008-11-27 sudarė pirkimo–pardavimo sutartį su E. K.. Šios sutarties pagrindu pareiškėjai bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigijo 1,5000 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), žemės sklypo tikslinė naudojimo paskirtis: miškų ūkio. Kauno apskrities archyvo pažyma Nr. (10.6) V10-2391 patvirtina, kad 1947–1949 metų Vilkijos valsčiaus Jaučakių apylinkės kaimo ūkinėje knygoje įrašytas K. U., A. ūkis. Knygos skiltyje „Trobesiai“ įrašyta: gyvenamasis namas, tvartas. Iš byloje esančios Nuosavybės teisės atkūrimo bylos (kopija) dokumentų matyti, kad pareiškėjams Kauno apskrities viršininkas 2010-04-16 išdavė leidimą Nr. 37-38 rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą. Šio leidimo 2 p. nurodyta, jog numatomas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas. Nekilnojamo turto registre įregistruotos nuosavybės teise turimo žemės sklypo padalinimas į du sklypus, atskiriant žemės naudmenų plotą nuo miško. NŽT prie ŽŪM projekto nepatvirtino, nustačiusi esminius trūkumus, ir tuo pačiu informavo pareiškėjus, jog projektas pakartotinai gali būti svarstomas ištaisius trūkumus ir atlikus viešo svarstymo ir derinimo procedūras. Teismas nustatė, jog pareiškėjai netaisė projekto trūkumų ir nesinaudojo teise apskųsti NŽT prie ŽŪM 2012-03-15 patikrinimo akto Nr. TPA-(8.14)-628 išvadą administraciniam teismui, o kreipėsi į bendros kompetencijos teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismas konstatavo, jog teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę – nustatant juridinį faktą – turi tik sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą. Pareiškėjai nepateikė į bylą įrodymų, jog jie yra K. U., A. įpėdiniai, galintys paveldėti pagal įstatymą, todėl teismas sprendė, kad jie neturi reikalavimo teisės atstatyti buvusią sodybą. Pareiškėjai kaip žemės savininkai, siekdami atidalinti žemės sklypus, turi teisę pasinaudoti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 40 straipsniu ir iš naujo parengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus ir kreiptis su prašymu į NŽT vadovą ar jo įgaliotą teritorinio padalinio vadovą, o ne prašyti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Byloje esantys įrodymai leidžia spręsti, jog yra duomenys apie K. U., A. valdytą sodybą su gyvenamuoju namu, tvartu ir pareiškėjai iš archyvų gavo duomenis apie sodybą. Pagal CPK 444 str. 2 d. 9 p. teismas nenustato juridinę reikšmę turinčių faktų, kuriems nustatyti įstatymai nustato kitokią tvarką ir sąlygas (nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos miškų įstatymas; Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašas, patvirtintas LR Vyriausybės 2011-09-28 nutarimu Nr. 1131; Lietuvos Respublikos žemės įstatymas). Teismas sprendė, jog tokio juridinio fakto nustatymas pareiškėjams nesukeltų teisinių pasekmių.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjai A. L. ir V. L. prašo panaikinti 2015 m. spalio 5 d. Kauno apylinkės teismo nutartį ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos buvo K. U., A. valdoma sodyba su gyvenamuoju namu, tvartu. Atskirajame skunde nurodo, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas siejamas su teisės įgijimu – atidalijama privačia miško valda buvusiai sodybai atstatyti. Tai būtų atliekama vadovaujantis LR miškų įstatymo 4 str. 3 d. 4 p., kai atidalijama privati miško valda buvusiai sodybai atstatyti. Teismas šios aplinkybės nevertino, o priešingai, teigė, kad ginčas turėtų būti sprendžiamas pagal kitas teisės normas. NŽT prie ŽŪM 2015 m. balandžio 30 d. rašte apie LR miškų įstatymo 4 str. 3 d. 4 p. net nepasisakė, o nurodė LR miškų įstatymo 11 str. 1 d. 7 p. nuostatą dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis galimybių ir jos keitimo procedūrų pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131 patvirtintą Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašą, kuriame kalbama apie įvairias galimybes pakeisti miško žemę kitomis naudmenomis. Tačiau miško naudmenų keitimas ir privačios miško valdos atidalijimas buvusiai sodybai atstatyti yra du skirtingi dalykai, kurie apibrėžia skirtingas teisines normas bei jų taikymą. Šiuo atveju reikalingas juridinio fakto nustatymas dėl buvusios sodybos atstatymo, nes jo atsiradimas sudarytų teisines prielaidas atidalinti valdą pagal LR miškų įstatymo 4 str. 3 d. 4 p. Teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti ginčą dėl teisės atidalinti iš sklypo žemę, kuri nėra miško žemė, ir nurodė, jog šiam ginčui gali būti taikomos normos, kurios yra kitos paskirties, leidžia statyti sodybą miško žemėje, tačiau tokia teisė galioja tik sodybos paveldėtojams. Toks teisės taikymas yra netinkamas, o teismo nutartis, kuria nutraukiama byla yra naikintina kaip priimta netinkamai pritaikius materialinę teisę. Apeliantai taip pat atkreipia dėmesį, jog žemės sklypą, kurio plotas yra 1,5422 ha, sudaro: 0,4266 ha žemės ūkio naudmenos (pieva ir natūrali ganykla), 0,9207 ha miško žemės, 0,1851 ha keliai, 0,0098 ha vandens telkiniai. Atskiriama žemės sklypo dalis sodybai būtų ne miško žemėje, o būtent pievoje. Po žemės sklypo padalinimo atskiriant buvusią sodybą nuo miško, miško žemės naudmenų plotas nesumažės, išliks toks pat, kaip nurodyta šiuo metu VĮ Registrų centras bei Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. Nagrinėjamu atveju miško naudmenų keisti neplanuojama, kadangi tam nėra jokio poreikio, sodybos atkūrimas numatomas žemės ūkio naudmenose. Kadangi žemės sklype nėra išlikusių sodybos liekanų ar tai įrodančių dokumentų, o disponuojama tik tam tikra informacija apie buvusią sodybą, tai norima nustatyti juridinį faktą sodybai atstatyti ne miško žemėje.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo NŽT prie ŽŪM su skunde išdėstytais argumentais nesutinka ir nurodo, jog Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 str. 1 d. 7 p. numato, kad buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti tvarką nustato Vyriausybė. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir byla nutraukta, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjai A. L. ir V. L. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jiems priklausantis žemės sklypas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos buvo K. U., A. valdoma sodyba su gyvenamuoju namu, tvartu. Šio juridinio fakto nustatymo tikslas – įgyti teisę atidalinti privačią miško valdą buvusiai sodybai atstatyti. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktu bei Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašu, patvirtintu LR Vyriausybės 2011-09-28 nutarimu Nr. 1131, sprendė, jog pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad jie yra K. U., A. įpėdiniai, galintys paveldėti pagal įstatymą, todėl neturi reikalavimo teisės atstatyti buvusią sodybą. Pareiškėjai kaip žemės savininkai, siekdami atidalinti žemės sklypus, turi teisę pasinaudoti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 40 straipsniu ir iš naujo parengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus ir kreiptis su prašymu į NŽT vadovą ar jo įgaliotą teritorinio padalinio vadovą, o ne prašyti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.
Apeliantai, nesutikdami su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, atskirąjį skundą grindžia tuo argumentu, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo LR miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 4 punktu, kai atidalijama privati miško valda buvusiai sodybai atstatyti, o nurodė LR miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis galimybių ir jos keitimo procedūrų pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131 patvirtintą Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašą, kuriame kalbama apie įvairias galimybes pakeisti miško žemę kitomis naudmenomis. Tačiau, apeliantų nuomone, miško naudmenų keitimas ir privačios miško valdos atidalijimas buvusiai sodybai atstatyti yra du skirtingi dalykai, kuriuos apibrėžia skirtingos teisinės normos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliantų argumentais ir pažymi, jog byloje esančiame VĮ Registrų centras išraše bei pirkimo–pardavimo sutartyje numatyta, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)., pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra miškų ūkio, o naudojimo būdas – ūkinių miškų sklypai (t. 1 b. l. 11–12, 13–18). Pagal LR miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 4 punktą privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė neskaidomos į dalis, jeigu privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esančios miško žemės plotas yra arba tampa mažesnis kaip 5 hektarai, išskyrus atvejus, kai atidalijama privati miško valda buvusiai sodybai atstatyti. Atsidalinus valdą pagal minėtą įstatymo punktą, yra privaloma miško žemę paversti kitomis naudmenomis Vyriausybės nustatyta tvarka, t. y. vadovaujantis LR Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131 „Dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas). Tai, jog minėtą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), sudaro ne tik miško žemės, kelių, vandens telkinių plotai, tačiau ir žemės ūkio naudmenų plotas, neturi teisinės reikšmės atidalinant šį žemės sklypą, kadangi, kaip jau minėta, VĮ Registrų centras nurodyta žemės sklypo paskirtis yra miškų ūkio. Be to, pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad siekia padalinti žemę į dvi dalis – dirbamą ir miško. Miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis reglamentuoja LR miškų įstatymo 11 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalies 7 punktas numato, kad miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką nustato Vyriausybė. Miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais: buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai A. L. ir V. L. yra K. U., A. įpėdiniai, galintys paveldėti pagal įstatymą. Atsižvelgiant į minėtas įstatymo nuostatas, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai, vadovaujantis LR miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktu, neturi reikalavimo teisės atstatyti buvusią sodybą.
Teismas ypatingosios teisenos tvarka nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjai įgis tam tikrą subjektinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2001). Faktas yra juridinis, jeigu jis gali sukelti pareiškėjui tam tikrų teisinių padarinių: jį nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę, galės įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeis jo teisinis statusas. Tai reiškia, kad teismine tvarka negali būti nustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės. Asmens kreipimasis į teismą su prašymu nustatyti tam tikrą faktą lemia, kad pareiškėjas žino (arba bent turi žinoti), kokia materialioji teisė šiam faktui suteikia juridinę reikšmę ir kokių jo asmeninių ar turtinių teisių gali dėl to fakto atsirasti. Sprendžiant klausimą, ar asmeniui, kuris kreipėsi dėl juridinio fakto nustatymo, toks juridinis faktas sukels asmeninių ar turtinių teisių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą, būtina vadovautis atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančiais įstatymais, atsižvelgti į pareiškėjo nurodytą faktinį ir teisinį pareiškimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pagrindą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad kai asmuo kreipiasi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, tačiau iš jo pareiškimo matyti, kad nuo prašomo nustatyti juridinio fakto asmeniui nepriklauso jo asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas, tokį pareiškimą teismas turėtų atsisakyti priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, o kai tai paaiškėja priėmus pareiškimą, bylą nagrinėjant iš esmės, civilinė byla turi būti nutraukta CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu kaip byla, nenagrinėtina teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2004). Atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes ir aktualią teismų praktiką, spręstina, jog pareiškėjams A. L. ir V. L. neturint reikalavimo teisės atstatyti buvusią sodybą, juridinio fakto, kad jiems priklausantis žemės sklypas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos buvo K. U., A. valdoma sodyba su gyvenamuoju namu, tvartu, nustatymas pareiškėjams nesukels jokių teisinių pasekmių, t. y. nustačius šį faktą, pareiškėjai neįgis subjektinės teisės (atstatyti buvusią sodybą), todėl pirmosios instancijos teismas, šias aplinkybes nustatęs jau po pareiškimo priėmimo, pagrįstai bylą nutraukė.
CPK 445 straipsnyje numatyta, jog teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Byloje nustatyta, kad Kauno apskrities viršininkas 2010-04-16 pareiškėjams išdavė leidimą Nr. 37-38 rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą. NŽT prie ŽŪM projekto nepatvirtino, nustačius esminius trūkumus, ir tuo pačiu informavo pareiškėjus, jog projektas pakartotinai gali būti svarstomas ištaisius trūkumus ir atlikus viešo svarstymo ir derinimo procedūras. Pareiškėjai projekto trūkumų netaisė ir nesinaudojo teise apskųsti NŽT prie ŽŪM 2012-03-15 patikrinimo akto Nr. TPA-(8.14)-628 išvadą administraciniam teismui. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjai kaip žemės savininkai, siekdami atidalinti žemės sklypus, turi teisę pasinaudoti LR žemės įstatymo 40 straipsniu ir iš naujo parengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus bei kreiptis su prašymu į NŽT vadovą ar jo įgaliotą teritorinio padalinio vadovą, o ne prašyti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, t. y. nėra CPK 445 straipsnio sąlygų, reikalingų juridinę reikšmę turintiems faktams nustatyti.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas ir priėmė pagrįstą nutartį, todėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.