Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės UAB „PharmaVisuals“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 1 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-3083-781/2016, pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „PharmaVisuals“, trečiasis asmuo - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms.

Pagrindai bankroto bylai iškelti įtvirtinti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Taigi, bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų.

Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas, ar apeliantei UAB „PharmaVisuals“ keltina bankroto byla nemokumo pagrindu. Įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.). Iš šių teisinių nuostatų darytina išvada, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės – komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Taip pat sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne)mokumo, būtina išanalizuoti tam reikšmingas bylos aplinkybes: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorių skolų, kokio dydžio šios skolos lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išieškoti skolas ir pan. (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartis c. b. Nr. 2-1554/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartis c. b. Nr. 2-1620/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju apeliantė atskirajame skunde iš esmės nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kurių pagrindu įmonė pripažinta nemokia (įmonės finansinės padėties, turimo turto ir įsipareigojimų santykio, kt.). Pagrindinis argumentas, kuriuo remiasi apeliantė, susijęs su įmonės aktualių finansinės atskaitomybės dokumentų užtrukusiu rengimu, kurių nesant, atsakovės nuomone, negalima įvertinti įmonės mokumo, taip pat kelti bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad VMI prie FM su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi 2015-12-22. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 30 d. nutartimi įpareigojo atsakovės vadovą iki 2016 m. sausio 29 d. pateikti teismui ĮBĮ 9 str. 1 d. nurodytus dokumentus: įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, įsipareigojimų ir skolų sumas, atsiskaitymo terminus, paskutinių metų ir einamųjų metų laikotarpio finansinės atskaitomybės dokumentus, informaciją apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus, įmonės turto vertinimą. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartimi, tenkinus atsakovės prašymą, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas atidėtas 2016 m. kovo 1 d., įpareigojant atsakovę iki 2016 m. vasario 26 d. teismui pateikti ĮBĮ 9 str. 1 d. nurodytus dokumentus. Vilniaus apygardos teisme 2016 m. kovo 1 d. gautas prašymas atidėti 2016 m. kovo 1 d. teismo posėdį, motyvuojant tuo, kad dokumentų apimtis didelė, dėl to buhalterė nespėjo paruošti visų įmonės apskaitos ataskaitų ir balansų. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje vadovaudamasis ĮBĮ 9 str. 6 d. nurodė, kad pasirengimo bylą nagrinėti teisme terminas pasibaigė, todėl atsakovės prašymas atidėti posėdį nebuvo tenkintas ir, įvertinus byloje esančius duomenis, padaryta išvada dėl įmonės nemokumo, kaip pagrindo bankroto bylos iškėlimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovei buvo suteiktas pakankamas laiko tarpas paruošti ir teismui pateikti prašomus dokumentus, tam, kad būtų tinkamai įvertintas įmonės mokumas (nemokumas). Pažymėtina, kad ĮBĮ nustatyti terminai nėra savitiksliai, jie nukreipti į bankroto proceso tikslus ir paskirtį, todėl nagrinėjamu atveju bankroto bylos įmonei iškėlimo klausimas negali tęstis neribotą laiką, juolab atsižvelgiant į tai, kad finansinės atskaitomybės dokumentų rengimas ir teikimas Juridinių asmenų registrui – tai įstatymo nustatyta pareiga, kurios įmonė (įsisteigusi 2009 metais) apskritai nevykdė iki 2016-04-30 (CPK 179 str. 3 d.). Vien aplinkybė, kad įmonėje dirba vienintelis darbuotojas – direktorius, kuris yra užsienio pilietis, neatleidžia nuo pareigos laikytis įstatymo reikalavimų, taip pat teismo įpareigojimų.

Atsakovė apeliacinės instancijos teismui iki 2016-04-28 paskirto teismo posėdžio pateikė finansinės atskaitomybės dokumentus (kurie nebuvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme), juos prašė pridėti prie bylos. Pagal CPK 314 str. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje sprendžiant dėl naujų įrodymų, pateiktų apeliacinės instancijos teismui, pridėjimo prie bylos yra atsižvelgiama į tai, kad teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą bei vertinama ar pateikti nauji įrodymai gali turėti įtakos vertinant apeliacinės instancijos teisme įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1014/2013). Proceso reikalavimai yra nukreipti į kuo ankstesnį įrodymų byloje pateikimą, taip užtikrinant proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, tačiau jie nereiškia absoliutaus draudimo esant svarbioms priežastims pateikti įrodymus vėliau, t. y. apeliacinėje instancijoje. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje byloje nagrinėjamam klausimui tinkamai išspręsti gali būti reikšmingi pateikti nauji įrodymai, todėl jie pridėtini prie bylos ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais duomenimis. Pažymėtina, kad dėl atsakovės pateiktų jos finansinę padėtį atspindinčių dokumentų, VSDFV Vilniaus skyriuj ir VMI prie FM buvo suteikta galimybė pasisakyti, šia teise VMI prie FM pasinaudojo. Nuomonės iš VSDFV Vilniaus skyriaus iki teismo posėdžio pradžios negauta.

Iš atsakovės pateikto įmonės balanso už 2012 m., matyti, kad įmonė turėjo turto už 72 827 Lt (ilgalaikio turto už 42 701 Lt, trumpalaikio už 30 126 Lt), o mokėtinų sumų ir įsipareigojimų už 183 600 Lt (iš jų 120 840 Lt sudarė per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai). Įmonė 2012 metais patyrė 9 768 Lt nuostolių (b. l. 73-74).

Pagal 2013 m. balansą, atsakovė turto turėjo už 134 746 Lt, iš jo ilgalaikio turto už 21 414 Lt, trumpalaikio turto už 113 332 Lt. Mokėtinų sumų ir įsipareigojimų įmonė turėjo už 93 891 Lt, visa ši suma patenka į balanso eilutę „per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai“. Įmonė 2013 m. turėjo 151 628 Lt pelno (b. l. 81-82).

Pagal įmonės balansą už 2014 metus, atsakovė turėjo turto už 110 931 Lt, kurį sudarė ilgalaikis turtas (12 697 Lt) ir trumpalaikis turtas (98 234 Lt). Mokėtinų sumų ir įsipareigojimų dydis palyginus su 2013 metais kito nežymiai. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai sudarė visą balanse nurodytą mokėtinų sumų ir įsipareigojimų sumą – 93 638 Lt. Įmonė 2014 metais patyrė 23 562 Lt dydžio nuostolius.

Įmonės balansas už 2015 metus patvirtina, kad įmonės turimas turtas sudarė 33 729 Eur, iš jo ilgalaikis turtas – 2 927 Eur, trumpalaikis turtas – 30 802 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 34 288 Eur, iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 31 731 Eur. Įmonė 2015 metais patyrė 5 568 Eur nuostolių.

Pagal įmonės 2016 m. kovo 31 d. balansą, įmonė turi turto už 33 551 Eur, iš jo ilgalaikio turto už 2 748 Eur, trumpalaikio – už 30 803 Eur. Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 35 075 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 30 909 Eur. Įmonė per 2016 metų pirmuosius 3 mėnesius patyrė 964 Eur nuostolių.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įmonės pateiktus duomenis, pažymi, kad balansuose nurodomi įmonės turimi įsipareigojimai, mokėtini per vienerius metus, nuo pat 2012 metų ženkliai viršijo pusę įmonės turimo turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Nors balanso eilutėje „per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai“ nebūtinai reiškia pradelstus įmonės įsipareigojimus, tačiau atsakovė teismui nepateikė kreditorių lentelės, kurioje atsispindėtų skolų mokėjimo terminai, pradelsti įsipareigojimai. Šie duomenys neatsispindi ir pateiktuose aiškinamuosiuose raštuose (CPK 178 str., ĮBĮ 9 str. 1 d.). Be to, įmonė 2012, 2013, 2015, 2016 metais patyrė nuostolius (išskyrus 2014 metus). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tik tokie atsakovės pateikti duomenys (finansinės atskaitomybės dokumentai) negali pagrįsti atsakovės mokumo. Savo ruožtu, atsakovė ne tik, kad nepateikė kitų duomenų ir paaiškinimų, tačiau ir prašyme, kuriuo prašė pateikiamus dokumentus pridėti prie bylos, nenurodė argumentų, susijusių su įmonės mokumu.

Pagal formuojamą teismų praktiką nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą (CPK 178 straipsnis). Atitinkamų duomenų, įrodančių, jog įmonės finansinė padėtis yra gera ir kad ji vykdo veiklą, nepateikimas pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismui, leidžia tokią įmonę pripažinti nemokia paties teismo iniciatyva surinktų duomenų pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis c. b. Nr. 2-2635/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1526-943/2015).

Nagrinėjamu atveju, atsakovei nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikus kreditorių lentelės, taip pat kitų duomenų, o byloje esant įrodymų, patvirtinančių atsakovės sunkią finansinę padėtį (skola valstybės biudžetui, nekilnojamojo turto neturėjimas, transporto priemonės areštas, negalimumas išieškoti mokestinės nepriemokos, įmonės nuostolinga veikla), konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą dėl įmonės nemokumo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė atskirajame skunde nebandė paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, nei Vilniaus apygardos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių duomenų apie įmonės turimą kitą turtą, vykdomą veiklą, sutartis, gaunamas pajamas ir kt., kurios pagrįstų atsakovės mokumą. 2016-02-09 atsiliepime į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovė nurodė, kad 2016-01-20 atsakovei išduotas vykdomasis raštas dėl 13 515,61 Lt (3 914,39 Eur) skolos, 497,77 Lt (144 16 Eur) palūkanų ir 9 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą iš UAB „Reklamos langas“, todėl greitu metu bus padengta didžioji skolos dalis, tačiau iki bylos nagrinėjimo teisme dienos (2016-05-05), t. y. praėjus daugiau nei 2 mėnesiams, jokie duomenys teisme apie skolos (dalies) sumokėjimą, negauti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bei aiškino ĮBĮ nuostatas, susijusias su bankroto bylos įmonei iškėlimu, tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir padarė teisėtą bei pagrįstą išvadą UAB „PharmaVisuals“ iškeldama bankroto bylą, todėl jos naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį palikti nepakeistą.