Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas S. Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-364-360/2017

2017 m. gruodžio 21 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį 60 MGL (2260 Eur) dydžio bauda; pritaikius BK 64¹ straipsnį, bausmė sumažinta vienu trečdaliu bei paskirta 40 MGL (1506 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a) papunkčiu į paskirtą bausmę įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017-05-14 iki 2017-05-15 ir paskirta galutinė bausmė – 38 MGL (1431 Eur) bauda, sumokant ją per 8 mėnesius; vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, M. T. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti visų rūšių transporto priemones dvejiems metams; vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsniu, M. T. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – motorolerio „Aprilia Gulliver 50“, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini) , konfiskavimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. T. nuteistas už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio: 2017-05-14, apie 19.49 val., prie (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo jam priklausantį mopedą „Aprilia Gulliver 50“, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,11 promilės etilo alkoholio.

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad byla būtų išnagrinėta išsamiai ir nešališkai, suvaržė kaltinamojo teisę žinoti, kuo kaltinamas ir pasirengti gynybai. Nuosprendžio tekstas nukopijuotas su gramatinėmis klaidomis iš kito nuosprendžio, yra pagrindas manyti, jog teismas, nagrinėdamas bylą, galėjo būti nepakankamai atidus ir objektyvus, todėl šališkas.

Apeliantas taip pat pažymi, kad yra dirbantis, gerai charakterizuojamas, nėra teistas ar baustas administracine tvarka, augina mažametį vaiką.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, o jis nežinojo, kad gynėjo nedalyvavimas atsakomybės nelengvina. Tokie apelianto argumentai atmestini.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 50 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam ir kaltinamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti galimybę šia teise pasinaudoti. Dėl įtariamojo ar kaltinamojo prašymo turėti gynėją arba dėl gynėjo atsisakymo surašomas protokolas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad viso ikiteisminio tyrimo metu prieš atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus su M. T. (prieš įteikiant pranešimus apie įtarimą bei apklausas, prieš supažindinant su ikiteisminio tyrimo pabaiga) jam buvo išaiškinta teisė turėti gynėją (b. l. 58-60, 66-68, 114-116), netrukdoma tokia teise pasinaudoti. Iš teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolų matyti, kad M. T. tokia teisė išaiškinta, tačiau jis pareiškė, jog gynėjas nereikalingas, tai patvirtino savo parašu. Gynėjo atsisakymas užfiksuotas laikantis BPK nustatytų reikalavimų (BPK 52 straipsnis), duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu M. T. gynėjo atsisakė ne savo iniciatyva, nėra. BPK 51 straipsnyje numatytų pagrindų dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo procese nebuvo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teisė turėti gynėją M. T. buvo išaiškinta ne kartą, todėl jis turėjo pakankamai laiko nuspręsti, ar jam yra reikalingas gynėjas, ir jį pasisamdyti pats, o neturėdamas pakankamai pajamų, kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, M. T. buvo išaiškintos kaltinamojo teisės, tačiau jis jokių prašymų nepareiškė, leisti susirasti gynėjo neprašė, apie jokius jo gynybos suvaržymus neužsiminė. Todėl, atsižvelgdama į visą tai, kas išdėstyta, kolegija neturi jokio pagrindo manyti, kad M. T. galėjo būti neužtikrinta teisė į gynybą.

Nuteistasis apeliaciniame skunde užsimena ir apie teismo šališkumą, kurį grindžia gramatinėmis klaidomis nuosprendyje, jau minėtos teisės į gynybą suvaržymu bei apribojimu galimybės žinoti, kuo yra kaltinamas. Šie apelianto argumentai nepagrįsti. Kaip jau minėta, M. T. teisė į gynybą buvo užtikrinta. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog jis pasirašytinai buvo supažindintas su ikiteisminio tyrimo pabaiga (b. l. 117-119), jam elektroniniu paštu buvo išsiųstas kaltinamasis aktas (b. l. 131) ir gautas patvirtinimas apie gavimą. Teisiamajame posėdyje teisėjas M. T. paklausė, ar šis supranta, kuo yra kaltinamas ir apeliantas atsakė, jog supranta. Aptartų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog M. T. buvo informuotas, kokios nusikalstamos veikos padarymu yra kaltinamas ir turėjo visas galimybes organizuoti savo gynybą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jame yra padaryta pora gramatinių klaidų, neteisingai pavartojant giminę (paminėta moteriškoji giminė, pvz. „kaltininkės asmenybė”), tačiau dokumento turinys iš esmės neduoda pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas, surašydamas nuosprendį buvo neobjektyvus, priešingai, aptariami būtent šiai konkrečiai bylai reikšmingi duomenys, todėl rašymo klaidos nelaikytinos esminėmis ir nekeičia priimto nuosprendžio esmės. Kitų BPK numatytų teismo šališkumo pagrindų apeliantas nenurodo, todėl abejoti, jog M. T. bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nėra pagrindo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde pasisako, jog įrodymai įvertinti neišsamiai, kaltę jis pripažino patikėjęs pareigūnais, o grįždamas iš parduotuvės jau būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, motorolerio nevairavo. Tokia apelianto pozicija vertinama kaip pasirinkta gynybinė taktika. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog M. T. nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai pripažino vairavęs motorolerį, būdamas neblaivus, savo kaltės neneigė ne tik ikiteisminiame tyrime, bet ir pirmosios instancijos teisme, sutiko, jog būtų atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, kurio metu, esant aiškioms nusikalstamos veikos aplinkybėms ir kaltinamajam prisipažinus, įrodymai buvo ištirti juos tik pagarsinus. Byloje nėra jokių duomenų, kad M. T. galėjo patirti kokį nors pareigūnų spaudimą, apie tai jis neužsiminė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, tačiau ir pirmosios instancijos teisme. Nuosekli M. T. pozicija dėl inkriminuoto nusikaltimo bei kaltės pripažinimas leido ne tik operatyviai vykdyti baudžiamąjį procesą (ne tik ikiteisminį tyrimą, tačiau ir bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme), toks jo elgesys buvo palankiai įvertintas, kadangi buvo pripažinta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas suteikė teisę teismui, paskyrus bausmę, ją sumažinti trečdaliu. Priešingu atveju, kaltinamajam nesutinkant su jo veikos vertinimu, neigiant kaltę, sutrumpintas įrodymų tyrimas nebūtų buvęs galimas ir teismas nebūtų turėjęs įstatymo numatytos galimybės ne tik kad pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, bet ir trečdaliu švelninti skirtą bausmę, o tai savo ruožtu neabejotinai būtų lėmę griežtesnę paskirtą bausmę.

Kaip matyti iš nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, nors ir ne itin išsamiai, tačiau motyvavo savo išvadas tiek dėl M. T. kaltės, tiek dėl skiriamos bausmės. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad be jo prisipažinimo, nėra įrodymų, jog jis vairavo mopedą neblaivus, tačiau su tuo sutikti negalima. Kaip jau minėta, iki pat paduodant apeliacinį skundą, M. T. savo kaltės neneigė, pripažino vairavęs būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Policijos pareigūnai jį sustabdė, reaguodami į gautą pranešimą apie motoroleriu į parduotuvę nuvažiavusį neblaivų vaikiną. Kaip apeliaciniame skunde teigė apeliantas, į parduotuvę jis nuvažiavo apie 19 val., sugedus motoroleriui, šį paliko ir į parduotuvę ėjo apie 300 metrų, o sutikęs draugus, prie parduotuvės vartojo alkoholį ir tik tada grįžo prie motorolerio, tačiau nepradėjęs važiuoti buvo sustabdytas pareigūnų. Šios apeliacinio skundo versijos objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina. Kaip matyti iš pranešimų registro, apie neblaivų vairuotoją buvo pranešta 2017-05-14 19.12 val., 19.18 val. išsiųstos pajėgos, o 19.29 val. M. T. alkotesteriu jau nustatytas neblaivumas (b. l. 45). Taigi objektyviai užfiksuoti įvykių laikai visiškai paneigia apelianto versiją apie tai, kad jis 19 val. neva palikęs sugedusį motorolerį ėjo į parduotuvę, prie kurios su draugais vartojo alkoholį ir grįžo atgal prie motorolerio, kur tik tada privažiavo pareigūnai, nes apelianto pateikta veiksmų seka (vaikščiojimas į parduotuvę pirmyn ir atgal po 300 m, laiko leidimas su draugais prie parduotuvės) akivaizdžiai netelpa į minėtas dokumentuose užfiksuotas laiko, per kurį buvo gautas pranešimas bei pareigūnų užfiksuotas M. T. neblaivumas, ribas (nuo pranešimo iki neblaivumo nustatymo praėjo apie 15 min.). Įvykio vietos apžiūros protokole neužsimenama, jog motoroleris būtų sugedęs ar nevažiuojantis, apie jokius motorolerio gedimus nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme neužsiminė ir pats apeliantas. Be to, ne tik pats M. T. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog motorolerį jis vairavo, apie sustabdytą vairuotoją nurodoma tiek patrulės L. J. tarnybiniame pranešime, jog buvo gauta informacija, kad kitas ekipažas sustabdė neblaivų motorolerio vairuotoją, tiek analogiškuose liudytoju apklausto pareigūno M. R. parodymuose, tiek pranešimų registre, kur pažymėta, jog patikrinus informaciją apie gautą pranešimą, buvo sustabdytas motoroleris, kurio vairuotojui nustatytas 2 promilių girtumas. Taigi pareigūnų dokumentuose užfiksuota, jog M. T. buvo sustabdytas vairuojantis motorolerį neblaivus, o ne šį besivarantis, kaip bandoma teigti apeliaciniame skunde. Be kita ko, iš bylos duomenų matyti, jog M. T. dėl to paties įvykio, tačiau kitokio pažeidimo yra patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl mopedo be valstybinio numerio ženklų bei kuriam neatlikta numatyta techninė apžiūra ir kuris neapdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, vairavimo, nutarimo apeliantas neskundė ir jau įvykdė. Taigi byloje yra pakankamai duomenų, jog M. T. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Nuteistojo M. T. apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl jo darbo, gero charakterizavimo, šeiminių aplinkybių jau buvo pakankamai įvertinti skundžiamame nuosprendyje paskiriant apeliantui švelniausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, o jos dydį nustatant žymiai mažesnį nei numatytasis už nesunkius nusikaltimus (BK 47 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. T. apeliacinį skundą atmesti.