- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-29
- Bylos Nr.
- A-322-822/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02668-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Vilija Mikuckienė, Rytis Krasauskas
- Atsakovas
- Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Pareiškėjas
- O. F.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vilijos Mikuckienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. F. skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja O. F. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) 2020 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. SSI(19.2)-1223 (toliau – ir Sprendimas, skundžiamas sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą priimti sprendimą pagal pateiktą prašymą, skiriant visą priklausančią išmoką pareiškėjai O. F., vadovaujantis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ straipsniu.
2. Pareiškėja paaiškino, kad 2020 m. gegužės 12 d. pateikė prašymą Užimtumo tarnybai dėl išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo pagal Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnį. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad atitiko visus Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus išmokai gauti (veiklą pagal verslo liudijimą, išduotą kirpyklų veiklai, vykdo daugiau nei 10 metų nepertraukiamai; yra sudariusi darbo sutartį, tačiau darbo užmokestis pagal darbo sutartį yra minimali mėnesinė alga; neturi jokios likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės), tačiau Sprendimu nepagrįstai buvo atsisakyta patenkinti prašymą.
3. Pareiškėja tvirtino, kad jos pagrindinis pajamų šaltinis yra kirpėjos veikla pagal verslo liudijimą, minėta veikla nebuvo išregistruota, tačiau laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 21 d. iki 2020 m. kovo 30 d. buvo laikinai nedarbinga dėl iš anksto suplanuotos operacijos. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 3.2.8 punktą buvo uždraustos teikti grožio paslaugos, – šis draudimas galiojo iki 2020 m. balandžio 27 d. Po ribojimo panaikinimo pareiškėja nedelsdama ėmėsi ribojimų įgyvendinimo pritaikymo ir nuo 2020 m. balandžio 30 d. vėl pradėjo vykdyti kirpėjos veiklą.
4. Pareiškėja pažymėjo, kad dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių pajamos iš savarankiškos veiklos sumažėjo, o išlaidos dėl karantino įvestų apribojimų padidėjo, žmonės vengia naudotis grožio (kirpėjų) paslaugomis. Pareiškėja patyrė nuostolių dėl pasibaigusio galiojimo priemonių darbe nepanaudojimo, todėl atsakovo atsisakymas išmokėti prašomą išmoką yra nepagrįstas, pažeidžia jos teises.
Šalies argumentai
5. Pareiškėja atkreipė teismo dėmesį, kad dėl atsakovo priimto ankstesnio sprendimo neteisėtumo su skundu kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyrių (toliau – ir Ginčų komisija). Ginčų komisija 2020 m. rugsėjo 8 d. priėmė sprendimą Nr. 21R-156(AG1-103/10-2020), kuriuo skundas buvo patenkintas iš dalies, Užimtumo tarnybos 2020 m. gegužės 20 d. sprendimas Nr. SSI(19.2)-478 panaikintas, atsakovas įpareigotas pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos prašymą skirti išmoką. Tačiau atsakovas, išnagrinėjęs prašymą pakartotinai, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė į Ginčų komisijos sprendime Nr. 21R-156(AG1-103/10-2020) nurodytus argumentus, Sprendimas neinformatyvus, priimtas pažeidžiant proporcingumo principą.
6. Atsakovas Užimtumo tarnyba su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai nebuvo skirta savarankiškai dirbančio asmens išmoka, kadangi ji neatitiko Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnyje numatytų sąlygų. Užimtumo tarnyba, prieš priimdama pakartotinį Sprendimą dėl savarankiškai dirbančio asmens išmokos skyrimo / neskyrimo, rėmėsi ne tik asmens prašymu išmokai gauti, bet taip pat duomenimis, gautais iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra).
8. Atsakovas pažymėjo, kad Sodra pateikė duomenis, iš kurių matyti, jog pareiškėja individualią veiklą paskutinį kartą vykdė 2020 m. vasario 4 d. – 2020 m. vasario 21 d. laikotarpiu, o kitas veiklos vykdymo laikotarpis buvo tik nuo 2020 m. balandžio 30 d. iki 2020 m. gegužės 29 d. Nurodė, jog nors savarankišką veiklą pareiškėja ir vykdė 3 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį, tačiau iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos, t. y. iki 2020 m. kovo 15 d. pareiškėja faktiškai nevykdė veiklos, todėl neatitiko Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygos ir Sprendimu išmoka nepaskirta pagrįstai.
9. Atsakovas teigė, kad Sprendimas priimtas vykdant Ginčų komisijos 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendime Nr. 21R-156(AG1-103/10-2020) nurodytus reikalavimus dėl jo neatitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms, faktinės ir teisinės aplinkybės dėl savarankiškai dirbančio asmens išmokos neskyrimo išdėstytos 2020 m. rugsėjo 28 d. lydraštyje Nr. SD(19.2)-9057, todėl jo panaikinimui nėra teisinio pagrindo.
II.
10. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjos O. F. skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Sprendimą ir įpareigojo atsakovą Užimtumo tarnybą pareiškėjos O. F. 2020 m. gegužės 12 d. prašymą dėl išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo pagal Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnį išnagrinėti iš naujo.
11. Teismas, remiantis į bylą pateiktais duomenimis, nustatė, kad:
Šalies argumentai
11.1. pareiškėja 2020 m. gegužės 12 d. pateikė prašymą Užimtumo tarnybai dėl išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo pagal Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnį.
Žemesnės instancijos teismas
11.2. Užimtumo tarnyba 2020 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. SSI(19.2)-478 pareiškėjos prašymo netenkino. Pareiškėja dėl minėto sprendimo apskundimo kreipėsi į Ginčų komisiją, kuri 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. 21R-156(AG1-103/10-2020) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, atsakovo 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. SSI(19.2)-478 panaikino ir Užimtumo tarnybą įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2020 m. gegužės 12 d. prašymą skirti išmoką savarankiškai dirbantiems asmenims ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.
11.3. Iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, Užimtumo tarnyba priėmė nagrinėjamoje byloje ginčijamą Sprendimą.
12. Teismas, apžvelgęs bylai aktualų teisinį reguliavimą (Užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d., Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 str. 9 d., Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 1 p.), nurodė, kad į bylą pateikti 2019–2020 m. verslo liudijimai patvirtina, jog pareiškėja verčiasi individualia veikla pagal išduotus verslo liudijimus (Kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų veikla, ST (EVRK klasė 96.02, įeina į EVRK klasę 96.04). Atsisakymas skirti išmoką grindžiamas Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu, kad pareiškėjos savarankiška veikla buvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos.
13. Pareiškėja laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 24 d. iki 2020 m. kovo 30 d. buvo laikinai nedarbinga dėl ligos (dėl iš anksto suplanuotos operacijos). Šias aplinkybes patvirtino į bylą pateikti įrodymai – Informacija apie asmeniui išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2021 m. balandžio 12 d., Medicinos dokumentų išrašai / siuntimai, medicininiai duomenys apie nusiskundimus.
14. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 3.2.8 punktu buvo uždraustos teikti grožio paslaugos, šis draudimas galiojo iki 2020 m. balandžio 27 d. Vėliau šio pobūdžio veikla buvo leidžiama su tam tikrais apribojimais. Remiantis į bylą pateiktais duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 21 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. (suplanuotos operacijos ir Vyriausybės nutarimu dėl karantino uždraustos veiklos metu) verslo liudijimo, suteikiančio teisę verstis savarankiška veikla, neturėjo ir faktiškai savarankiškos veiklos nevykdė, dėl to Užimtumo tarnyba skundžiamu sprendimu padarė išvadą, jog pareiškėja neatitiko įstatyme nustatytos sąlygos dėl veiklos neišregistravimo iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos.
15. Teisėjų kolegijos vertinimu, savarankiškos individualios veiklos vykdymas ir veiklos įregistravimas / išregistravimas nėra tapačios sąvokos. Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta sąlyga dėl savarankiškos veiklos vykdymo / nevykdymo iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos. Duomenų apie pareiškėjos veiklos išregistravimą byloje nėra, pareiškėja šį faktą neigė.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismas pažymėjo, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 22 punkte įtvirtintą sąvoką verslo liudijimas apibrėžtas kaip šio įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis nustatyto fiksuoto dydžio pajamų mokesčio sumokėjimą verčiantis individualia veikla ir (arba) nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomos veikla, jeigu šios veiklos rūšys įtrauktos į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą veiklos rūšių sąrašą. Taigi, verslo liudijimų nebuvimas laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 21 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. nepatvirtina pareiškėjos savarankiškos individualios veiklos išregistravimo.
17. Teismo vertinimu, savarankiškos individualios veiklos įregistravimas / išregistravimas sietinas su fizinių asmenų, besiverčiančių minėta veikla, įrašymu į Mokesčių mokėtojų registrą ir išregistravimu iš jo. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 1059 patvirtinti Mokesčių mokėtojų registro nuostatai (toliau – ir Nuostatai) bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko įsakymai. Pagal Nuostatus į registrą įtraukiami, be kita ko, ir mokesčio mokėtojai Lietuvos Respublikos fiziniai asmenys, savarankiškai vykdantys veiklą, fiziniai asmenys, savarankiškai mokantys valstybinio socialinio draudimo įmokas (Nuostatų 3.3 ir 3.9 p.).
18. Gyventojų (nuolatinių, nenuolatinių Lietuvos gyventojų, užsienio valstybės piliečių ir asmenų be pilietybės), kuriems pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti ir / ar išskaičiuoti mokestį, įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą (toliau – ir Registras), išregistravimo iš Registro tvarką ir gautų duomenų tvarkymo reikalavimus nustato VMI viršininko 2006 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. VA-39 patvirtintas Gyventojų registravimo Mokesčių mokėtojų registre tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) ir VMI viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. VA-36 patvirtintos Fizinių asmenų įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro taisyklės (toliau – ir Taisyklės).
19. Pagal Aprašo 7 punktą gyventojai į Registrą įregistruojami, kai atitinkamo mokesčio įstatymo pagrindu jiems atsiranda prievolė mokėti ir / ar išskaičiuoti mokestį. Pagal Taisyklių 7 punktą mokesčių mokėtojai, kuriems yra taikomos šių taisyklių nuostatos, turi tinkamai užpildytą Fizinio asmens prašymo įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą REG812 pateikti VMI. Individualią veiklą ar kitą veiklą vykdantys mokesčių mokėtojai prašymą turi pateikti ne vėliau kaip veiklos vykdymo pradžios dieną (Taisyklių 9.5 p.). Pagal Aprašo 7 punktą gyventojai į Registrą įregistruojami, kai atitinkamo mokesčio įstatymo pagrindu jiems atsiranda prievolė mokėti ir / ar išskaičiuoti mokestį. Pagal Taisyklių 26 punktą mokesčių mokėtojas, pageidaujantis nutraukti savo vykdomą veiklą, turi asmeniškai ar per įgaliotą asmenį apie tai pranešti VMI ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po tos veiklos nutraukimo dienos ir pateikti naują prašymą. Prašymas gali būti pateikiamas vienu iš šių Taisyklių 15 punkte nurodytų būdų.
20. Pagal Taisyklių 31 punkto nuostatas laikino veiklos sustabdymo laikotarpis registruojamas Registre pagal Registrui pateiktą informaciją, kuri elektroniniu būdu pateikiama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Visa informacija apie laikiną veiklos sustabdymą skelbiama ,,Mano VMI“, prie mokesčių mokėtojo duomenų (Taisyklių 33 p.). Gyventojo išregistravimą iš Registro reglamentuoja Aprašo VII skyrius, kuriame įtvirtinti išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro atvejai, būtent, kai nuolatinis gyventojas miršta ar įstatymų nustatyta tvarka yra paskelbtas mirusiu, nustatyta tvarka pripažįstamas nežinia kur esančiu, galutinai išvyksta iš Lietuvos (48 p.). Pagal Taisyklių 26 punkto nuostatas mokesčių mokėtojas, pageidaujantis nutraukti savo vykdomą veiklą, turi asmeniškai ar per įgaliotą asmenį apie tai pranešti VMI ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po tos veiklos nutraukimo dienos ir pateikti naują prašymą.
21. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėja būtų nutraukusi savo vykdomą veiklą ir šiuo pagrindu bei kitais paminėtais pagrindais jos vykdoma veikla (Kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų veikla, ST (EVRK klasė 96.02, įeina į EVRK klasę 96.04) būtų išregistruota iš Registro iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos, todėl Užimtumo tarnyba Sprendimu nepagrįstai atsisakė skirti išmoką pagal Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą pagrindą.
III.
22. Atsakovas Užimtumo tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Atsiliepimas
23. Atsakovas visų pirma pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo, jog ginčui aktuali Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi 2020 m. rugpjūčio 1 d. – 2021 m. sausio 1 d. laikotarpiu, tačiau, sprendžiant dėl savarankiškai dirbančio asmens skyrimo / neskyrimo, turi būti remiamasi asmens prašymo pateikimo dienai galiojančia redakcija, todėl šiam ginčui aktuali Užimtumo įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2020 m. gegužės 28 d. iki 2020 m. gegužės 15 d. laikotarpiu.
24. Paaiškina, kad Sprendime bei su juo siųstame 2020 m. rugsėjo 29 d. lydraštyje Nr. SD(19.2)-9057 aiškiai nurodė tiek teisinius, tiek faktinius pagrindus, dėl kurių pareiškėjai nebuvo skirta savarankiškai dirbančio asmens išmoka, t. y. pagrindai išdėstyti aiškiai, nuosekliai, remtasi teisės aktais. Iš pareiškėjos skundo argumentų akivaizdu, kad pareiškėjai buvo aišku, kodėl išmoka jai neskirta, suprato priimtą Sprendimą. Užimtumo tarnybos vertinimu, panaikintas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, yra priimtas pagrįstai ir teisėtai.
Žemesnės instancijos teismas
25. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas, kad verslo liudijimo nebuvimas laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 21 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. nepatvirtina pareiškėjos savarankiškos individualios veiklos išregistravimo yra neteisingas, nepagrįstas, priimant sprendimą nebuvo sistemiškai analizuojami teisės aktai ir jų reikalavimai.
Atsiliepimas
26. Atsakovas nurodo, kad tam, jog savarankiškai dirbančiam asmeniui būtų galima skirti išmoką, pirmiausia, Užimtumo tarnyba turi įsitikinti, kad asmuo, besikreipiantis dėl išmokos gavimo, atitinka savarankiškai dirbančio asmens sąvoką ir tik tuomet, ar atitinka Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytas sąlygas, t. y. kad asmuo yra įgijęs teisę į išmoką. Remiantis Sodros duomenimis, pareiškėja nors ir vykdė veiklą 3 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį (to neneigia Užimtumo tarnyba), tačiau savarankiška veikla buvo išregistruota (pareiškėja savarankiškos veiklos nevykdė) iki karantino paskelbimo Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. iki 2020 m. kovo 16 d.
27. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1797 ,,Dėl verslo liudijimą išdavimo gyventojams taisyklių ir veiklų, kuriomis gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašo“ 9 punktu ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 22 punktu, atsakovas prieina prie išvados, kad verslo liudijimas yra terminuoto galiojimo dokumentas, todėl, pasibaigus terminui, kuriam jis buvo išduotas, pasibaigia ir teisė užsiimti verslo liudijime nurodyta veikla. Taigi, kai pareiškėjai baigėsi verslo liudijimo veiklos galiojimas – ji negalėjo vykdyti verslo liudijime numatytos veiklos, todėl tai reiškia, kad pareiškėjos veikla buvo išregistruota iki karantino paskelbimo, kaip ir buvo teigta Užimtumo tarnybos.
28. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad asmenys, kurie nevykdo savarankiškos veiklos ir nėra tuo metu drausti, arba vykdo veiklą, tačiau tarp vykdomos veiklos yra pertraukos (kaip pareiškėjos atveju), turi teisę užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir tokiems asmenims yra suteikiamas bedarbio statusas (Užimtumo įstatymo 22 str. 1 d.), o tai reiškia veiklos nevykdymo dienomis privalomuoju sveikatos draudimu juos draudžia valstybė, kitų mokesčių jie taip pat nemoka.
29. Taigi, atsakovo vertinimu, verslo liudijime numatytos veiklos vykdymo dienos yra tiesiogiai susijusios su teise vykdyti veiklą tik numatytomis dienomis.
30. Atsakovas apibendrina, kad Sprendimas priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus faktines aplinkybes.
Atsiliepimas
31. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir Užimtumo tarnybos apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
32. Pareiškėja teigia, kad atsakovas nenurodė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, taip pat nepateikia teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą teismo sprendimą vertinti kitaip. Pareiškėjos teigimu, teismas įvertino visus įrodymus ir teisinius argumentus, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl teisės aktų sisteminio vertinimo yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.
35. Byloje nustatyta, kad Sprendimu neskirta išmoka asmenims, nurodytiems 1 priede ,,Asmenų, kuriems neskirta išmoka savarankiškai dirbantiems asmenims, sąrašas“. Sprendime ir kartu su juo siųstame 2020 m. rugsėjo 28 d. lydraštyje Nr. SD(19.2)-9057 nurodytas teisinis išmokos neskyrimo pareiškėjai pagrindas ir faktinės aplinkybės – nurodyta, kad pareiškėja neturi teisės gauti išmokos, nes savarankiška veikla buvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos (Užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d. 1 p.), t. y. iki karantino paskelbimo dienos (2020 m. kovo 15 d.) pareiškėja faktiškai nevykdė veiklos. Nurodyta, kad, remiantis Sodros duomenimis, pareiškėjos paskutinis savarankiškos veiklos vykdymo laikotarpis iki karantino paskelbimo dienos buvo 2020 m. vasario 4 d. – 2020 m. vasario 21 d., o kitas veiklos vykdymo laikotarpis tik 2020 m. balandžio 30 d. – 2020 m. gegužės 29 d. (b. l. 66-73).
36. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog pareiškėja būtų nutraukusi savo vykdomą veiklą ir šiuo pagrindu bei kitais paminėtais pagrindais jos vykdoma veikla (Kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų veikla, ST (EVRK klasė 96.02, įeina į EVRK klasę 96.04) būtų išregistruota iš Registro iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos, priėjo prie išvados, kad Užimtumo tarnyba Sprendimu nepagrįstai atsisakė skirti išmoką pagal minėtą Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą pagrindą. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
37. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 ,,Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (Covid-19) plitimo grėsmė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 ,,Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ paskelbtas trečias (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygis ir karantinas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įstatymų leidėjas, siekdamas sumažinti viruso plitimo šalies viduje pasekmes ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl susidariusios situacijos paskelbus karantiną, kurio metu draudžiama teikti SPA, reabilitacijos paslaugas, kirpyklų, grožio paslaugas ir pan., buvo priimti įstatymai, skirti sudaryti prielaidas mažinti verslo subjektams dėl ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo kilusius (galinčius kilti) neigiamus padarinius (žr. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 5-1, 13, 24, 35, 37, 41, 42, 44 ir 49 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 13, 23 ir 24 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 18-1 straipsnių įstatymo, Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IXS-2251 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2427 1 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų aiškinamąjį raštą).
38. Taigi, įstatymų leidėjas, siekdamas sumažinti verslo subjektams dėl ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo kilusius (galinčius kilti) neigiamus padarinius, Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalyje (ginčui aktuali redakcija) numatė, kad tuo atveju, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas: 1) savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino metu jam priskaičiuotas darbo užmokestis pagal darbo sutartį ar darbo santykiams prilygintus teisinius santykius yra ne didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą; 3) juridinio asmens atveju neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso.
39. Pažymėtina, kad savarankiškai dirbančio asmens išmoka, vadovaujantis Įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalimi (ginčui aktuali redakcija), gali būti skiriama esant visumai šių sąlygų: 1) asmuo privalo būti savarankiškai dirbantis asmuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies prasme; 2) savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; 3) Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino metu jam priskaičiuotas darbo užmokestis pagal darbo sutartį ar darbo santykiams prilygintus teisinius santykius yra ne didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą; 4) juridinio asmens atveju neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso.
40. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėja iki karantino paskelbimo dienos (2020 m. kovo 16 d.) faktiškai savarankiškos veiklos nevykdė. Remiantis Sodros duomenimis, paskutinis veiklos vykdymo laikotarpis iki karantino paskelbimo dienos buvo 2020 m. vasario 4 d. – 2020 m. vasario 21 d., o kitas veiklos vykdymo laikotarpis tik 2020 m. balandžio 30 d. – 2020 m. gegužės 29 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju įstatymo leidėjo valia buvo padėti nuo karantino nukentėjusiems savarankiškai dirbantiems asmenims, kurie savarankišką veiklą vykdė bent 3 mėnesius iki karantino paskelbimo dienos ir taip pat savarankišką veiklą vykdė iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos.
41. Byloje nustatyta, kad pareiškėja savarankišką veiklą pagal verslo liudijimus kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir soliariumų veiklai (ekonominės veiklos rūšies klasė 69.02 įeina į ekonominės veiklos rūšies klasę 96.04) vykdė šiais laikotarpiais: nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d.; 2019 m. rugsėjo 2 d. – 2019 m. rugsėjo 30 d.; 2019 m. spalio 2 d. – 2019 m. spalio 30 d.; 2019 m. lapkričio 23 d. – 2019 m. gruodžio 1 d.; 2020 m. sausio 6 d. – 2020 m. sausio 24 d.; 2020 m. vasario 4 d. – 2020 m. vasario 21 d.; 2020 m. balandžio 30 d. – 2020 m. gegužės 29 d.; 2020 m. birželio 1 d. – 2020 m. birželio 30 d.; 2020 m. liepos 2 d. – 2020 m. liepos 29 d.; 2020 m. rugpjūčio 4 d. – 2020 m. rugpjūčio 29 d. (Ginčų komisijos bylą, b. l. 29-44; 150-151). Laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 24 d. iki 2020 m. kovo 30 d. pareiškėjai nustatytas nedarbingumo laikotarpis (b. l. 88). Byloje pateikti medicinos dokumentai / išrašai patvirtina, kad pareiškėja laikinai nedarbinga buvo dėl iš anksto suplanuotos operacijos (b. l. 89-93).
42. Taigi, atsakovas teisus, teigdamas, kad pareiškėja savarankiškos veiklos iki karantino paskelbimo Lietuvos Respublikos teritorijoje dienos, t. y. iki 2020 m. kovo 16 d. nevykdė. Tačiau, kita vertus, nagrinėjamu atveju susiklostė išskirtinai išimtinės aplinkybės, kuomet pareiškėjos savarankiška veikla nutrūko ne dėl to, kad ji siekė nutraukti vykdomą savarankišką veiklą, o dėl objektyvių priežasčių. Pareiškėja iš anksto, dar iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos turėjo suplanuotą operaciją ir todėl laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 24 d. iki 2020 m. kovo 30 d. buvo laikinai nedarbinga dėl ligos.
43. Taip pat pažymėtina ir tai, kad pareiškėja savarankišką veiklą pagal verslo liudijimus kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir soliariumų veiklai (ekonominės veiklos rūšies klasė 69.02 įeina į ekonominės veiklos rūšies klasę 96.04) vėl pradėjo vykdyti 2020 m. balandžio 30 d., t. y. praėjus vos 3 dienoms nuo tada, kai su tam tikromis išlygomis buvo galima pradėti vykdyti grožio paslaugas (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. balandžio 22 d. nutarimą Nr. 398 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 ,,Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ pakeitimo“).
44. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas. Vien formalus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų taikymas gali nulemti teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas, todėl turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (žr., pvz., 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-798-502/2021).
45. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia (be kita ko)) 2007 m. spalio 24 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimai). Teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais (2008 m. kovo 15 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).
46. Šiuo atveju, atsižvelgus į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, formalus Užimtumo įstatymo taikymas (Užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d.), neįvertinus susiklosčiusios pareiškėjos individualios situacijos, prieštarautų teisingumo principui.
47. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis, kuria Sprendimas panaikintas kaip neteisėtas, nors ir kitais motyvais, yra teisėta. Todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsižvelgiant į šios nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytus motyvus, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas. Taigi, atsižvelgiant į šios nutarties motyvuojamąją dalį, atsakovas turi pareigą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.