Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ernesto Spruogio, dalyvaujant pareiškėjui R. J., kuris atstovauja ir kitiems pareiškėjams, bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus atstovui Kostui Baužai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. J., Z. S., A. P. ir E. R. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl protokolo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl Protokolo dalies panaikinimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos. Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 str. 3 d. nustatyta, kad įstatymo numatytais atvejais skundas pirmiausia turi būti paduodamas administracinių ginčų komisijai ar kitai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, po to skundas gali būti paduodamas ir administraciniam teismui. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 25 str. 1 d. prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Taigi asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Privalomos ikiteisminio ginčo nagrinėjimo tvarkos nesilaikymas sąlygoja konkrečias įstatyme nustatytas teisines pasekmes. Teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 8 p.), arba skundą palieka nenagrinėtą, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir ta tvarka dar galima pasinaudoti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p.).

Atkūrimo įstatymo 17 str. 1 d. nustatyta, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja Tarnyba. Atkūrimo įstatymo 17 str. nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos (Atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d.). Pagal Žemės reformos įstatymo 18 str. 1 d. sprendimus dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis asmenys gali apskųsti teismui. Skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja Tarnybos teritoriniai padaliniai (Žemės reformos įstatymo 18 str. 2 d.). Žemės reformos įstatymo 18 str. 3 d. nustatyta, kad Tarnybos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Tarnybos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Tarnybos vadovo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Žemės reformos įstatymo 18 str. 4 d.).

Iš minėto reglamentavimo matyti, kad Tarnybos teritorinių skyrių nuosavybės teisių atkūrimo procese priimti sprendimai ir atlikti veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, gali būti skundžiami Tarnybos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, tačiau negali būti skundžiami tiesiogiai teismui. Pažymėtina, kad Protokolas priimtas tame nuosavybės teisių atkūrimo etape, kai dar nuosavybės teisių atkūrimo klausimas nebuvo išspręstas iš esmės. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje ginčijamas Protokolas nepriskirtinas Žemės reformos įstatymo 18 str. nustatytiems sprendimams, kurie skundžiami tiesiogiai teismui, o jam apskųsti taikytina privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Žemės reformos įstatymo 18 str. 3 d.). Tokios pozicijos savo praktikoje panašiose situacijose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (2010-05-21 nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-271/2010).

Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjai dėl Protokolo dalies panaikinimo kreipėsi tiesiogiai į teismą, t. y. nepasinaudoję privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau šiuo atveju svarbu nustatyti, ar dar galima pasinaudoti ta tvarka, nes skundo palikimas nenagrinėtu ir bylos nutraukimas sukelia skirtingas teisines pasekmes. Žemės reformos įstatymo 18 str. 6 d. nustatyta, kad skundas Tarnybos vadovui paduodamas per 20 darbo dienų nuo skundžiamo Tarnybos teritorinio padalinio sprendimo priėmimo, atliktų veiksmų ar atsisakymo juos atlikti (neveikimo) dienos. Jeigu suinteresuotas asmuo praleidžia nustatytą skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias Tarnybos vadovas pripažįsta svarbiomis, šis terminas Tarnybos vadovo sprendimu gali būti atnaujintas.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013-09-03 nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1200/2013 atkreipė dėmesį, kad klausimą dėl skundo dėl Tarnybos teritorinio padalinio sprendimo, atliktų veiksmų ar atsisakymo juos atlikti (neveikimo) padavimo termino atnaujinimo sprendžia tik Tarnybos vadovas. Pripažinęs skundo padavimo termino praleidimo priežastis svarbiomis, jis gali šį terminą atnaujinti. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, jog Žemės reformos įstatymo 18 str. 6 d. nustatyta galimybė Tarnybos vadovui atnaujinti praleistą skundo, paduoto išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka, padavimo terminą, reiškia, kad nesilaikius išankstinio ginčo nagrinėjimo tvarkos, kreipusis į teismą bei praleidus skundo Tarnybos vadovui padavimo terminą, teoriškai galimybė pasinaudoti Žemės reformos įstatymo 18 str. 3 d. nustatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka išlieka, kadangi jos realus įgyvendinimas priklauso nuo Tarnybos vadovo valios. Tokiu būdu hipotetinė galimybė pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka negali būti pagrindas nutraukti administracinę bylą nesilaikius tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 8 p.). Juo labiau, atsižvelgiant į tai, kad nutraukus bylą, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nebegalima (Administracinių bylų teisenos įstatymo 102 str. 3 d.). Todėl tokiu atveju taikytina kita alternatyva – skundą palikti nenagrinėtu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p.).

Atsižvelgiant į minėtą LVAT praktiką ir tai, kad pareiškėjai nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, tačiau teoriškai dar galima pasinaudoti ta tvarka, skundo dalis, kurioje prašoma pripažinti negaliojančiomis Protokolo dalis Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4, paliktina nenagrinėta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p.). Tai reiškia, kad teismas šioje byloje iš esmės nevertins ginčijamos Protokolo dalies pagrįstumo ir teisėtumo. Aplinkybė, kad teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą, įskaitant jo dalį dėl Protokolo dalių pripažinimo negaliojančiomis, turėtų turėti esminę reikšmę nagrinėjant skundo padavimo išankstinio bylos nagrinėjimo institucijai atnaujinimo klausimą, jei pareiškėjai nuspręstų šia tvarka pasinaudoti.

Dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja CK 6.271 str. Minėto straipsnio 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Teisės normoje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (CK 6.271 str. 3 d.). CK 6.271 str. 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 str. nustatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Taigi, spręsdamas ginčą dėl žalos atlyginimo, teismas vertins visas bylos aplinkybes, susijusias su civilinės atsakomybės sąlygų buvimu ar nebuvimu.

Pažymėtina, kad pareiškėjai prašo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią patyrė dėl Tarnybos veiksmų (neveikimo) nuosavybės teisių atkūrimo procese. Pareiškėjai žalos atsiradimą sieja su aplinkybe, kad iki šiol jų atžvilgiu nėra priimti galutiniai sprendimai atkurti nuosavybės teises. Mano, kad šis procesas yra vilkinamas. Atkreipė dėmesį, kad Tarnyba nuo 2003 m. atsisako pareiškėjams atkurti nuosavybės teises jų pageidaujamoje Buivydiškių kadastro vietovėje, nors faktiškai tokia galimybė egzistavo (egzistuoja). Pabrėžė, kad Protokole užfiksuoti duomenys, jog pareiškėjų atstovas žemės sklypo nepasirinko, nes likę sklypai jo netenkino, yra neteisingi, nes realiai jokie sklypai jam nebuvo pasiūlyti.

Atsakovai atsiliepime nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. nėra valstybės institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo), kadangi Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės žemėtvarkos projekto rengimo darbai vadovaujantis teisės aktais vykdomi nuosekliai atkuriant asmenims nuosavybės teises pagal Žemės reformos įstatymo 10 str. nustatytą eiliškumą. Pabrėžė, kad teisės aktai nenustato termino, per kurį turi būti parengtas žemės reformos žemėtvarkos projektas. Mano, kad žemės reformos žemėtvarkos projektas negali būti parengtas per trumpą laiką, nes žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimas yra ilgas ir sudėtingas procesas, kurio metu turi būti suderinti valstybės savivaldybės ir privačių asmenų (pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą) interesai.

Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas trunka jau ilgai ir su tuo susijęs teisinis reguliavimas buvo nuolat keičiamas. Nuosavybės teisių į nekilnojamą turtą atkūrimas yra griežtai reglamentuotas teisės aktais (Atkūrimo įstatymo ir kt.), kuriuos įgyvendina nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinančios valstybės institucijos. Tarnyba vykdo eilę jos kompetencijai priskirtų funkcijų, kurios įtvirtintos Žemės reformos įstatyme, Žemės įstatyme, Atkūrimo įstatyme. Atkūrimo įstatymo 17 str. 1 d. ir 18 str. 1 d. įstatymų leidėjas Tarnybai suteikė įgaliojimus nagrinėti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šį nekilnojamąjį turtą.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai nenurodė konkrečių teisės aktų nuostatų, kurias galimai pažeidė Tarnyba. Atsakovų atstovas teismo posėdyje nurodė, kad 2013-06-20 susirinkimo metu laisvos žemės ūkio paskirties žemės, kurią atkurti pretenduoja pareiškėjai, buvo, tačiau jos po 2013-06-20 susirinkimo neliko, nes ją pasirinko aukščiau už pareiškėją buvę pretendentai. Taigi, atsižvelgiant į pareiškėjų eiliškumą, ji negalėjo būti pasiūlyta pareiškėjams. Nors atsakovai iš dalies pripažįsta, kad Protokole užfiksuoti duomenys, jog pareiškėjų atstovas žemės sklypo nepasirinko, nes likę sklypai jo netenkino, yra neteisingi (netikslūs), t. y. kad realiai jokie sklypai R. J. nebuvo pasiūlyti, tačiau, teismo nuomone, ši aplinkybė neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl pareiškėjams galimai padarytos žalos atlyginimo. Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju neteisingų (netikslių) žodžių įrašymas į Protokolą iš esmės nekeičia susidariusios situacijos, todėl ir negali lemti žalos atsiradimo ar neatsiradimo. Byloje taip pat nėra pateikta neginčytinų įrodymų, kad nuo 2003 m. egzistavo ar šiuo metu egzistuoja reali galimybė laikantis teisės aktų reikalavimų atkurti pareiškėjams nuosavybės teises (perduodant neatlygintinai nuosavybėn pasirinktus žemės sklypus) jų pageidaujamoje vietovėje. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo 2010 m. pareiškėjai buvo pakankamai dažnai informuojami apie nuosavybės teisių atkūrimo galimybes jų pasirinktoje vietovėje, t. y. kad Buivydiškių kadastro vietovėje laisvos valstybinės žemės poreikis yra didesnis nei laisvos valstybinės žemės fondas, jiems buvo pasiūlyta pasirinkti kitą vietovę, kurioje yra daugiau laisvos valstybinės žemės. Iki šiol pareiškėjai savo valios dėl pasirinktos vietovės nepakeitė.

Vienas iš pareiškėjų nurodomų žalos atsiradimo pagrindų yra nuosavybės teisių atkūrimo proceso vilkinimas. Pareiškėjai vilkinimą sieja su aplinkybe, kad iki šiol pareiškėjų atžvilgiu nėra priimti galutiniai sprendimai atkurti nuosavybės teises. Pareiškėjai 2003 m. pasirinko konkrečią vietovę (Buivydiškių kadastro vietovę), kurioje pageidauja atkurti nuosavybės teises. Atkūrimo įstatymo 18 str. 1 d. nustatyta, kad Atkūrimo įstatymo 17 str. nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Nors Išvados ir pareiškėjų 2003-06-25 prašymas remiantis Išvadomis perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje gauti 2003-07-03, tačiau nuosavybės teisės pareiškėjams iki šiol nėra atkurtos, t. y. yra pažeistas Atkūrimo įstatymo 18 str. 1 d. nustatytas 6 mėnesių terminas išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Nors pareiškėjai skunde prašo įpareigoti atsakovą Skyrių, remiantis Išvadomis, perduoti neatlygintinai pareiškėjams nuosavybėn žemę, esančią Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, Buivydiškių kadastro vietovėje, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šiuo metu egzistuoja reali galimybė laikantis teisės aktų reikalavimų atkurti pareiškėjams nuosavybės teises būtent jų pageidaujamoje vietovėje. Byloje nėra ginčo, kad buvęs savininkas L. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,9281 (0,9760 + 0,9761 + 0,9760) ha žemės, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, tai, kad pareiškėjai nuo 2003 m. siekia atkurti nuosavybės teises, pažeistą 6 mėnesių terminą išnagrinėti piliečių prašymus ir aktualų teisinį reglamentavimą, teismas konstatuoja, kad yra pagrindas įpareigoti Skyrių teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjų 2003-06-25 prašymą perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus, kuris Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje gautas 2003-07-03 (t. 1, b. l. 63).

Nors aptarto termino pažeidimas egzistuoja, tačiau šiuo atveju valstybės atsakomybei atsirasti būtina nustatyti ir kitų dviejų civilinės atsakomybės sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio – egzistavimą. Jau minėta, kad pareiškėjai prašo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.). Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 str.).

Šiuo atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas, su kurio eiga pareiškėjai sieja žalos atsiradimą, nėra pasibaigęs, t. y. jis iki šiol vyksta. Nors atsakovai neatsisako pareiškėjams atkurti nuosavybės teises, tačiau jų iki šiol ir neatkūrė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nuosavybės teisių atkūrimo ypatumus (atkūrimo būdų įvairovę, jų pa(si)rinkimo galimybes ir kt.) konstatuoja, kad realiai patirtos turtinės žalos įvertinimas yra galimas tik žinant galutinį vykstančio proceso rezultatą. Teismo nuomone, šioje byloje turtinės žalos atsiradimo tikimybė yra tik numanoma (hipotetinė), tačiau šiuo metu nėra galimybės pripažinti jos realaus dydžio, nes, vertinant galimas nuosavybės teisių atkūrimo proceso baigtis, nepakanka duomenų pripažinti, kad pareiškėjų prašomos priteisti turtinės žalos atsiradimas yra neišvengiamas. Teismas daro išvadą, kad tik atkūrus nuosavybės teises pareiškėjams arba galutinai atsisakius jas atkurti būtų pagrindas vertinti patirtos turtinės žalos realumą. Taigi šiame etape reikalavimas atlyginti turtinę žalą yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Jau minėta, kad nustatytas termino pažeidimas tęsiasi iki šiol, t. y. nėra pasibaigęs. Nors pareiškėjai dėl minėto termino pažeidimo neprarado teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau šiuo atveju galutinis nuosavybės teisių atkūrimo rezultatas turės įtakos vertinant galimai pareiškėjų patirtą neturtinę žalą. Teismo nuomone, pareiškėjų su nuosavybės teisių atkūrimo proceso vilkinimu siejamos neturtinės žalos atlyginimas iš esmės galimas tik priėmus galutinį sprendimą atkurti nuosavybės teises. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad tik atkūrus nuosavybės teises pareiškėjams atsirastų reali galimybė teisingai įvertinti visus patirtos neturtinės žalos aspektus, nes visas nuosavybės teisių atkūrimo procesas (jo vilkinimo aspektu) turėtų būti vertinamas kaip visuma. Taigi šiame etape reikalavimas atlyginti neturtinę žalą netenkintinas. Šiuo atveju pareiškėjų teisių pažeidimas šalintinas įpareigojant atsakovą atlikti šiame sprendime aptartus veiksmus, kuriuo siekiama greito nuosavybės teisių atkūrimo proceso užbaigimo. Atkūrus nuosavybės teises pareiškėjams, jie įgys teisę reikalauti per visą atkūrimo procesą galimai patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas pažymi, kad nė viename iš anksčiau analizuotų atsakovo atsakymų pareiškėjams (pareiškėjui R. J.) nėra aiškiai nurodyta, kad apskritai nėra galimybės pareiškėjams perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemę, esančią Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, Buivydiškių kadastro vietovėje. Priešingai, iš atsakymų turinio galima daryti išvadą, kad tokia galimybė egzistuoja.

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir teisės aktų analize, teismas daro išvadą, kad pareiškėjų skundas tenkintinas iš dalies, t. y. Skyrius įpareigotinas teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjų 2003-06-25 prašymą, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje gautą 2003-07-03. Skundo dalis, kurioje prašoma pripažinti negaliojančiomis Protokolo dalis Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4, paliktina nenagrinėta. Kita skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1, 2 p. ir 103 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 2 p., 103 str. 1 p., 127 ir 129 str.,

nusprendė:

Pareiškėjų R. J., Z. S., A. P. ir E. R. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjų skundo dalį, kurioje prašoma pripažinti negaliojančiomis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, Buivydiškių kadastro vietovėje pageidaujančių gauti žemės sklypus pretendentų, priskirtų 9 eiliškumo grupei 2013-06-20 susirinkimo protokolo Nr. 48SN-(14.48.65)-58-1 dalis Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4, palikti nenagrinėta.

Įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrių teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje 2003-07-03 gautą pareiškėjų 2003-06-25 prašymą.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.