Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Balčytienės ir Arūno Dirvono, sekretoriaujant Astai Statkevičienei, dalyvaujant pareiškėjo M. F. N. (M. F. N.) atstovei D. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. F. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovas nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2012-01-30 sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-42(00025), kuriuo buvo panaikintas (duomenys neskelbtini) Islamo Respublikos piliečiui M. F. N. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ((duomenys neskelbtini)), galiojantis iki 2012-05-23.

Byloje nustatyta, kad 2010-12-09 pareiškėjas M. F. N., Alytaus Migracijos skyriui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 35-40). Alytaus Migracijos skyrius 2010-12-10 raštu Nr. 52-S-12243, pateikė Migracijos departamentui pareiškėjo bylą sprendimui priimti dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (b. l. 61). 2011-05-16 Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 40). 2011-05-17 raštu Nr. (15/4-3) 10K-14989 įpareigojo Alytaus Migracijos skyrių, praėjus 4 – 5 mėnesiams po leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui, nuvykti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buveinę ir patikrinti, ar tikrai įmonė yra įsikūrusi patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Alytuje ir vykdo veiklą ( b. l. 72). 2011-05-23 Alytaus Migracijos skyrius išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ((duomenys neskelbtini)), galiojantį iki 2012-05-23. Migracijos valdybos užsieniečių reikalų skyriaus 2011-11-03 tarnybiniu pranešimu Nr. 10-27-PR5-1424 apie atliktą patikrinimą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ įvertimus visas aplinkybes, buvo nustatyta, kad minėta bendrovė yra įsteigta tik dėl to, kad pareiškėjas galėtų gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, įmonė veiklos nevykdo, todėl buvo siūloma spręsti klausimą dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (b. l. 77). 2011-11-24 Migracijos departamento Imigracijos skyrius su paklausimu kreipėsi į Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Alytaus poskyrį, kuriame prašė pateikti informaciją, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš tikrųjų vykdo ūkinę – komercinę veiklą ir ar mokami valstybei nustatyti mokesčiai (b. l. 49). 2011-12-23 buvo gautas atsakymas, kuriame teigiama, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra pateikusi jokių deklaracijų (b. l. 81). Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyrius 2012-01-30 priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-42(00025) dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) Islamo Respublikos piliečiui M. F. N., panaikinimo (b. l. 4-6). Migracijos departamentas 2012-06-05 teismui pateikė rašta Nr. (15/2-9) 10K-16187, kuriuo informavo teismą, kad pareiškėjui 2012-05-24 buvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 str. 8 dalyje administracinis aktas apibrėžiamas kaip viešojo administravimo subjekto išleistas nustatytos formos teisės aktas. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (VAĮ 3 str. 1 punktas). VAĮ 8 straipsnyje įtvirtinti individualaus administracinio sprendimo bendrieji reikalavimai: individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (1 d.); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 d.); individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu (3 d.). Aptartos įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, kad viešojo administravimo subjekto individualaus administracinio sprendimo, priimamo išnagrinėjus asmens prašymą (skundą), turinys, jei atitinkami specialieji teisės aktai nenustato išimčių, turi atitikti VAĮ 8 straipsnyje nurodytus reikalavimus.

Adminsitracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 dalyje nurodoma, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir išanalizavęs teisinį reguliavimą, daro išvadą, kad Departamento sprendimas yra individualus administracinis aktas, todėl, vertinant jo teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma, būtina nustatyti, ar sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, bei tai, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nurodytų sprendimo panaikinimo pagrindų.

Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus numato Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 str. 1 dalis. Įstatymo 50 str. 1 d. 7 punkte, kuriuo vadovaujantis priimtas šioje byloje ginčijamas Migracijos departamento sprendimas, nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, įstaiga ar organizacija, kurios savininkas ar bedraturtis yra užsienietis, nevykdo deklaruotos veiklos ir (ar) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų vei vykdant veiklą. Įstatyme įtvirtinta imperatyvi taisyklė, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, įstaiga ar organizacija, kurios savininkas ar bendraturtis yra užsienietis, nevykdo deklaruotos veiklos ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų bei vykdant veiklą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas M. F. N. yra vienintelis įmonės savininkas (b. l. 55). Būtent šiuo pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Bylos duomenys patvirtina, kad Migracijos departamentas atlikdamas tyrimą vertino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Alytaus Migracijos skyriaus, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos užsieniečių reikalų skyriaus, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateiktus duomenis ir padarė išvadą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevykdo deklaruotos veiklos ir M. F. N. buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas siekiant įmonės bei vykdant veiklą. Departamentas, siekdamas nustatyti, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdo veiklą, tyrimą atliko nuosekliai, t. y. tyrimo metu užsiklausė atitinkamas institucijas (b. l. 76, 80), aktyviai bandė surasti patį pareiškėją tam, kad gautų paaiškinimus, apžiūrėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuomojamas patalpas, apklausė AB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių (iš šios įmonės pareiškėjas nuomoja patalpas) ir iš surinktos medžiagos padarė išvadą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevykdė ūkinės – komercinės veiklos.

Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti ir tai, kad pareiškėjas M. F. N. neginčija Migracijos departamento nustatytų aplinkybių, susijusių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos nevykdymu, ir pripažįsta, kad šios aplinkybės yra nustatytos teisingai (b. l. 2). Tačiau pažymi, kad šios aplinkybės atsirado nepriklausomai nuo jo valios, o dėl objektyvios priežasties – viešnagės metu patirtos ligos. Įstatymo 36 str. 1 d. 3 punktas nustato, kad užsienietis, pakeitęs gyvenamąją vietą, apie tai ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai. Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 str. 1 d. 3 punktas taip pat nustato, kad gyvenamąją vietą privalo deklaruoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje turintys užsienio valstybių, ne Europos Sąjungos valstybių narių ar ne Europos laisvos prekybos asociacijos valstybių narių, piliečiai ir asmenys be pilietybės, atvykę gyventi į Lietuvos Respubliką ar keičiantys gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje arba išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui. Teismas, išanalizavęs teisinį reguliavimą priėjo prie išvados, kad pareiškėjas išvykdamas į (duomenys neskelbtini) Respubliką turėjo pareigą susisiekti su Migracijos departamentu, deklaruoti išvykimo iš Lietuvos Respublikos bei gyvenamosios vietos pakeitimą, tačiau to nepadarė. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentas, kad dėl objektyvios priežasties negalėjo pats dirbti įmonėje, juridinės reikšmės neturi, todėl atmestinas. Uždarosios akcinės bendrovė yra savarankiški teisės subjektai, todėl galėjo veiklą vykdyti per kitus darbuotojus ar įgaliotus asmenys. Šiuo atžvilgiu vėlgi svarbu turėti omenyje tai, kad net ir būdamas išvykęs, pareiškėjas galėjo susisiekti su Migracijos departamentu (telefonu, elektroninių ryšių priemonėmis) ir informuoti Departamentą apie susidariusią situaciją bei pateikti ligą patvirtinančius dokumentus, tačiau to nepadarė. Kaip matyti iš pateiktų ambulatorinių ligonio kortelių (b. l. 13-14) rekomenduojamas gydymas buvo numatytas pakankamai ilgą laiko tarpą, todėl pareiškėjas būdamas apdairus asmuo galėjo suprasti, kad esama situacija (įmonė neveikia, nuomos mokestis, mokesčiai valstybei nemokami ir kt.) gali sukelti neigiamų padarinių.

Teismas atkreipia dėmesį ir į Migracijos departamento 2012-06-05 pateiktą informaciją, kad pareiškėjui M. F. N. 2012-05-24 buvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 100). Ši aplinkybė tik patvirtina tai, kad pareiškėjas ginčijamą Migracijos departamento sprendimą laikė teisėtu, todėl ir pasinaudojo galimybe pateikti naują prašymą su naujais dokumentais, kurį Migracijos departamentas nagrinėjo iš naujo.

Išdėstytų įstatymų nuostatų kontekste vertinant skundžiamą sprendimą, darytina išvada, kad priimdamas 2012-01-30 sprendimą (15/4-1) 3I-42(00025) dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui M. F. N., panaikinimo, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyrius išsamiai ir visapusiškai įvertino turimą informaciją, sprendimas atitinka VAĮ 8 staripsnyje įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus bendruosius reikalavimus, yra priimtas įvertinus visas šiam atvejui reikšmingas aplinkybes, todėl yra yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti jį ABTĮ 89 straipsnyje pagrindais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85-87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127 straipsniu, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo M. F. N. (M. F. N.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.