Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. C. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 24 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2YT-11105-251/2021, pagal pareiškėjos V. C. pareiškimą suinteresuotiems asmenims S. Ž., K. Ž. (K. Ž.), dėl įstatymų numatyto termino atnaujinimo, teismo leidimo priimti palikimą pagal apyrašą nepilnamečio vaiko vardu išdavimo ir dėl palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Po V. Ž. mirties pareiškėja 2020 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyrių dėl pažymos, kuri būtina kreipiantis į teismą dėl leidimo priimti palikimą nepilnamečio vaiko vardu, tačiau atsakymą iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus gavo tik 2021 m. sausio 29 d., kai pareiškėjos atstovė 2021 m. sausio 28 d. nusiuntė priminimą dėl prašymo įvykdymo. Dėl šių priežasčių pareiškėja praleido įstatymo numatytą trijų mėnesių terminą palikimui priimti. Pareiškėja iš valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centras 2021 m. vasario 17 d. atsakymo sužinojo, jog V. Ž. nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, neturi. Pareiškėja tarp mirusiojo dokumentų atrado (duomenys neskelbtini) laikinąjį akcininko pažymėjimą Nr. 112, išduotą V. Ž. vardu. LKAB (duomenys neskelbtini) atsakydama į pareiškėjos atstovės prašymą, 2021 m. kovo 24 d. gautame atsakyme nurodė, kad V. Ž. turi bendrovėje 23 akcijas, taip pat nurodė, kad bendrovė sąskaitų tvarkymą yra perdavusi AB Šiaulių bankui.

4. Kadangi V. Ž. nuo (duomenys neskelbtini)gyvenamoji vieta buvo Rusijoje, mirties dienai jokio nekilnojamojo turto Lietuvoje jis neturėjo, pareiškėjai būtina išspręsti klausimą dėl palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo. Pareiškėja šalindama Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. balandžio 6 d. nutartimi nustatytus trūkumus, 2021 m. balandžio 8 d. kreipėsi į VĮ Registrų centras dėl duomenų apie V. Ž. gavimo ir iš gautos Gyventojų registro pažymos apie asmens duomenis sužinojo, jog V. Ž. turėjo dar vieną vaiką – sūnų K. Ž., gim. (duomenys neskelbtini).

5. Pareiškėja kreipėsi pareiškimu į Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus, kadangi paveldėtino nematerialaus turto – LKAB (duomenys neskelbtini) turimų 23 akcijų buvimo vieta yra akcinė bendrovė (toliau – AB) Šiaulių bankas, adresu Šiauliai, Tilžės g. 149.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

11. Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).

12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atisakyta priimti pareiškimą, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl atsisakymo priimti pareiškimą

13. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) savo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatavęs, kad kiekvienas asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas). Teisės kreiptis į teismą negalima apriboti ar paneigti (Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d., 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimai); ši konstitucinė teisė negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d., 2011 m. gegužės 11 d. nutarimai), nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai).

14. Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Ieškovas (pareiškėjas) pasirenka konkretų savo teisių gynimo būdą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 4 punktas). Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (pareiškimą).

15. Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismą pareiškimu, kurių vienas iš reikalavimų nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. Ž. palikimo atsiradimo vieta yra nematerialaus turto buvimo vieta (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

16. CK 5.4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta (šio kodekso 2.12 straipsnis). Jeigu palikėjas negyveno nuolat vienoje vietoje, palikimo atsiradimo vieta laikoma: vieta, kur palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį daugiausia gyveno; jeigu palikėjas gyveno keliose vietose, palikimo atsiradimo vieta laikoma ekonominių ar asmeninių interesų vyraujanti vieta (turto ar jo pagrindinės dalies, kai turtas yra keliose vietose, buvimo vieta; sutuoktinio, su kuriuo palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį palaikė santuokinius santykius, gyvenamoji vieta arba su palikėju kartu gyvenusio vaiko gyvenamoji vieta) (CK 5.4 straipsnio 2 dalis). Jeigu negalima nustatyti palikėjo gyvenamosios vietos pagal aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, palikimo atsiradimo vieta gali būti nustatoma pagal palikėjo pilietybę, jo registraciją, jam priklausančių transporto priemonių registracijos vietą ir kitas aplinkybes (CK 5.4 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-422-378/2020).

17. Iš pareiškėjos pareiškimo ir kartu su juo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėja yra nurodžiusi ir iš prie pareiškimo pridėtos 2021 m. balandžio 9 d. gyventojų registro pažymos apie asmens duomenis matyti, kad palikėjas V. Ž. jau nuo 2002 m. kovo 15 d. negyvena Lietuvos Respublikoje ir nuolat iki (duomenys neskelbtini)gyveno Baltarusijoje ir nuo (duomenys neskelbtini) iki savo mirties, (duomenys neskelbtini), gyveno Rusijoje. Taip pat pareiškėja pareiškime nurodė, kad ji su palikėju buvo sugyventiniai ir kartu gyveno Rusijoje.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad palikėjas iki mirties nuolat gyveno Rusijoje, vadovaujantis CPK 780 straipsniu, nagrinėjamoje byloje, pagrįstai spręsdamas klausimą dėl bylos teismingumo vadovavosi 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – Teisinės pagalbos sutartis), tačiau netinkamai taikė šios Teisinės pagalbos sutarties normas.

19. Teisinės pagalbos sutarties 42 straipsnyje yra reglamentuota paveldėjimo teisei kaip tokiai, atsirandančiai įpėdiniams po palikėjo mirties, taikytina teisė, kurio 1 dalyje įtvirtinta, kad kilnojamojo turto paveldėjimo teisę reguliuoja įstatymai Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje palikėjas turėjo paskutinę nuolatinę gyvenamąją vietą.

20. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, taikė Teisinės pagalbos sutarties 45 straipsnio 1 dalį ir sprendė, kad šiuo atveju kilnojamojo turto paveldėjimo teisę reguliuoja įstatymai Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje palikėjas turėjo paskutinę nuolatinę gyvenamąją vietą, ir tuo pagrindu atsisakė priimti pareiškimą.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Teisinės pagalbos sutarties 42 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kurios valstybės teisė turi būti taikoma, sprendžiant dėl kilnojamojo turto paveldėjimo, tačiau šioje normoje nėra reglamentuojamas teismingumo klausimas. Teismingumas reglamentuojamas Teisinės pagalbos sutarties 45 straipsnyje.

22. Teisinės pagalbos sutarties 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kilnojamojo turto paveldėjimo bylas, išskyrus šio straipsnio 2 punkte nurodytu atveju, nagrinėja įstaigos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje palikėjas turėjo paskutinę nuolatinę gyvenamąją vietą. Teisinės pagalbos sutarties 45 straipsnio 2 dalyje numatyta, kai visas kilnojamasis paveldėtinas turtas yra teritorijoje Susitariančiosios Šalies, kurioje palikėjas neturėjo paskutinės nuolatinės gyvenamosios vietos, tai pagal pareiškimą įpėdinio arba nuo palikimo atsisakiusio asmens, jeigu su tuo sutinka visi įpėdiniai, paveldėjimo bylą nagrinėja šios Susitariančiosios Šalies įstaigos.

23. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad palikėjas V. Ž. yra Lietuvos Respublikos pilietis. Palikėjas mirė (duomenys neskelbtini) Rusijos Federacijoje, (duomenys neskelbtini), kur nuolat gyveno iki mirties. Palikėjas V. Ž. nuosavybės teise įregistruoto nekilnojamojo turto, esančio Lietuvos Respublikoje, neturi. Gyventojų registro duomenimis V. Ž. mirė būdamas išsituokęs, jo tėvai yra mirę, turi sūnų K. Ž., gimusį (duomenys neskelbtini), kuris gyvena Rusijoje ir yra šios valstybės pilietis, ir dukrą S. Ž., gimusią (duomenys neskelbtini), kuri gyvena Rusijoje. Testamentų registre nėra įregistruotų palikėjo V. Ž. palikimo priėmimo faktų. Palikėjas V. Ž. turi LKAB (duomenys neskelbtini) 23 akcijas, kurios yra nematerialios, fiksuojamos įrašu asmeninėje vertybinių popierių sąskaitoje, ir jų tvarkymą LKAB (duomenys neskelbtini) yra perdavusi AB Šiaulių bankui. Palikėjo sūnus K. Ž. 2021 m. liepos 29 d. pareiškimu, kurį patvirtino notaras, pareiškė, kad atsisako mirusio tėvo V. Ž. palikimo.

24. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad kartu su bylą inicijuojančiu procesiniu dokumentu teikiamų duomenų pakankamumo klausimas neturėtų būti sprendžiamas procesinio dokumento priėmimo stadijoje. Priešingu atveju ne tik pasunkėtų civilinis procesas ir užsitęstų civilinės bylos iškėlimas, bet ir būtų neproporcingai apribota asmens teisė kreiptis į teismą, nes ieškovas (pareiškėjas) būtų verčiamas teismui pateikti tokius įrodymus, kurių galbūt iš viso nėra (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1755/2013).

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad apeliantė yra pateikusi duomenis tik apie jai žinoma palikėjo kilnojamąjį turtą, neturi būti vienas iš esminių pagrindų sprendžiant pareiškimo priėmimo klausimą, kadangi nagrinėdamas bylą, teismas tokius duomenis galės išsireikalauti pats iš Lietuvos Respublikos institucijų ir iš Rusijos Federacijos, kreipdamasis pavedimu dėl teisinės pagalbos pagal Teisinės pagalbos sutartį (CPK 443 straipsnio 8 dalis).

26. Nagrinėjamoje byloje apeliantė pareiškimu kreipėsi dėl kilnojamojo turto, esančio Lietuvos Respublikoje, paveldėjimo nepilnametės dukters vardu, byloje nėra duomenų, kad palikėjo, kuris gyveno ir mirė Rusijoje, vardu kitoje valstybėje būtų registruoto kilnojamojo turto, palikėjo sūnus K. Ž. pareiškimu, patvirtintu notaro, atsisakė nuo mirusio tėvo palikimo, todėl vadovaujantis Teisinės pagalbos sutarties 45 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, pareiškimas dėl palikimo vietos nustatymo, termino atnaujinimo ir dėl teismo leidimo priimti palikimą nepilnamečio vaiko vardu išdavimo yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškimą, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams.

27. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs, tai, kad vadovaujantis CK 5.53 straipsnio 2 dalimi dėl palikimo priėmimo pagal turto apyrašą įpėdinis pareiškimu kreipiasi į palikimo atsiradimo vietos notarą, pareiškėjos prašymą išduoti teismo leidimą priimti palikimą nepilnamečio vaiko vardu, paliko nenagrinėtą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tik išnagrinėjęs bylą ir išsprendęs klausimą dėl palikimo vietos nustatymo, turėtų spręsti klausimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo ir dėl teismo leidimo priimti palikimą nepilnamečio vaiko vardu išdavimo.

28. Netenkintinas atskirojo skundo reikalavimas patenkinti pareiškimą, nes tik pirmosios instancijos teismui išsprendus pareiškimo priėmimo klausimą, šis teismas bylą nagrinės iš esmės ir spręs dėl pareiškimo pagrįstumo (CPK 137, 443 straipsniai).

29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pareiškimo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl bylos procesinės baigties

30. Apibendrinus šios apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, netinkamai taikė Teisinės pagalbos sutarties nuostatas, spręsdamas dėl pareiškimo teismingumo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir pareiškimo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos V. C. pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti pareiškėjos atstovei.

Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.