- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-02-14
- Bylos Nr.
- 2K-124/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Benediktas Stakauskas (pirm.), Jonas Algirdas Riepšas, Ona Aldona Budienė (pran.)
- Nukentėjusysis
- D. J.
- Kategorijos
- 1.1.5.1Būtinoji gintis (BK 28 str.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Jono Algirdo Riepšo ir pranešėjos Onos Aldonos Budienės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo D. J. kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2005 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. išteisintas dėl kaltinimo už nusikaltimą, numatytą BK 231 straipsnio 2 dalyje, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalis).
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 28 d. nutartis, kuria Trakų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo D. J. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokurorės, prašiusios nukentėjusiojo D. J. kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. buvo kaltinamas tuo, kad panaudodamas fizinę prievartą trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą: 2003 m. rugsėjo 12 d., apie 15.50 val., būdamas J. M. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), atvykus antstoliui D. J. vykdyti Trakų rajono apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 16 d. įsakymo Nr. L-2-1610-05, V. M., grasindamas kirviu ir šaukdamas necenzūrinius žodžius bei įžeidinėdamas antstolį D. J., jėga išstūmė jį iš kambario.
Apylinkės teismas dėl kaltinimo V. M. išteisino, motyvuodamas tuo, kad antstolio D. J. veiksmai buvo akivaizdžiai neteisėti. J. M. ir V. M. nesutiko, kad antstolis atliktų vykdymo veiksmus J. M. priklausančiame name. Pagal CPK 615 straipsnį, jei antstolis į gyvenamąsias patalpas neįleidžiamas, jis į jas turi teisę patekti tik pateikęs teismo nutartį dėl leidimo įeiti į gyvenamąsias patalpas, o tokios teismo nutarties antstolis neturėjo. Antstolis kartu su savo kontoros darbuotojais privalėjo išeiti iš V. M. gyvenamųjų patalpų, tolesnis buvimas jose buvo neteisėtas, nes tokia veika turi nusikaltimo, numatyto BK 165 straipsnyje, požymių. V. M. gynė savo būsto neliečiamybę nuo pradėto pavojingo kėsinimosi, todėl jis negali atsakyti už jo padarytą veiką, formaliai atitinkančią nusikaltimo, numatyto BK 231 straipsnio 2 dalyje, požymius.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs nukentėjusiojo D. J. ir Trakų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinius skundus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, ir teisingai išteisintojo veiksmus įvertino pagal BK 28 straipsnį kaip būtinąją gintį, ginantis nuo įsibrovimo į būstą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nukentėjusysis D. J. prašo pakeisti Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo nutartį ir V. M. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 231 straipsnio 2 dalyje. Kasatorius nurodo, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas: nusikalstama veika nepagrįstai kvalifikuota kaip būsto neliečiamybės gynyba nuo pradėto pavojingo kėsinimosi. Kasatorius pažymi, kad nuvyko pas skolininką V. M., prisistatė antstoliu bei pristatė kartu su juo buvusius antstolio kontoros darbuotojus, V. M. pats atidarė duris ir pakvietė juos užeiti į namo vidų. Jie po gyvenamąją patalpą nevaikščiojo, jos neapžiūrinėjo, jokių vykdymo veiksmų neatliko. Pradėjus aiškintis skolos išieškojimo galimybes, V. M. juos puolė kumščiais bei kirviu, grasindamas užmušti, dėl to teko skubiai bėgti iš patalpos.
Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jo, D. J., ir jo kontoros darbuotojų veiksmai buvo neteisėti bei neatitiko CPK 615 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nesivadovavo byloje esančiais įrodymais apie tai, kad V. M. juos užpuolė ne gindamas savo būstą, bet išreikšdamas savo nesutikimą dėl priteistos skolos. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jie turėjo galimybę palikti būstą po V. M. pareikalavimo tai padaryti, kasatoriaus nuomone, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes V. M. prašymas išeiti buvo grindžiamas jo pasipiktinimu, nesutikimu su esančia skola, o ne jo teisės į būsto neliečiamybę suvokimu ar pasipiktinimu antstolio atliekamais vykdymo veiksmais.
Nukentėjusysis taip pat teigia, kad jo bei antstolio kontoros darbuotojų veiksmai jokio pavojaus V. M., J. M., jų nuosavybei ar būsto neliečiamumui, kitoms jų teisėms nekėlė, jokių neteisėtų veiksmų jie neatliko, todėl jokių būtinosios ginties sąlygų negalėjo būti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiojo D. J. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 28 straipsnio taikymo
V. M. buvo kaltinamas pagal BK 231 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą panaudodamas fizinę prievartą.
Kasatorius nukentėjusysis D. J. nesutinka su apylinkės teismo sprendimu, teigdamas, kad V. M. tyčia buvo nukreipta ne apginti savo būsto neliečiamybę nuo pavojingo kėsinimosi, o trukdyti antstoliui vykdyti teismo sprendimą.
Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs byloje surinktus duomenis, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad V. M. gynė savo būsto neliečiamybę nuo pradėto pavojingo antstolio D. J. ir antstolio kontoros darbuotojų A. J. bei A. L. kėsinimosi, todėl jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus būstas neliečiamas, be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. BK 28 straipsnyje nustatyta teisė į būtinąją gintį, t. y. asmuo turi teisę gintis, ginti kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
Kaip nustatyta bylos duomenimis, antstolis D. J. kartu su savo antstolio kontoros darbuotojais A. L. ir A. J., atvykę į J. M. priklausantį gyvenamąjį namą, kuriame gyveno ir V. M., įėję į namo vidų informavo V. M. apie teismo sprendimą išieškoti iš jo skolą. V. M., nesutikdamas su tuo, kad jis yra skolingas, pareikalavo atvykusių asmenų išeiti iš jo gyvenamosios vietos, tačiau antstolis D. J. bei jo kontoros darbuotojai iš gyvenamojo namo neišėjo. Ši aplinkybė patvirtinta ne tik išteisintojo V. M., liudytojos J. M., bet ir nukentėjusiojo D. J., liudytojų A. L. bei A. J. parodymais, teisiamajame posėdyje patvirtinusiais, kad jie nepaisė V. M. reikalavimo ir iš būsto neišėjo, nes turėjo atlikti savo darbą (b. l. 107), yra įpratę, kad žmonės šaukia (b. l. 106). Tačiau tokie antstolio bei kitų jo kontoros darbuotojų veiksmai neatitiko CPK 615 straipsnio, kuriame numatytos antstolio teisės apžiūrint skolininko gyvenamąsias patalpas ir kitas patalpas, reikalavimų bei prieštaravo vienai iš pamatinių žmogaus teisių – teisei į būsto neliečiamybę – nuostatoms. D. J. teismo nutarties dėl leidimo įeiti į gyvenamąsias patalpas, jeigu antstolis į gyvenamąsias patalpas neįleidžiamas, kaip numatyta CPK 615 straipsnio 2 dalyje, neturėjo. Taigi D. J., A. L. ir A. J. tolesnis buvimas gyvenamojoje patalpoje po to, kai buvo išsakyti teisėti ten gyvenusio asmens reikalavimai pasišalinti, nesutikdamas, kad būtų atliekami vykdymo veiksmai, pagrįstai teismo buvo įvertintas kaip pavojingas kėsinimasis į asmens būsto neliečiamybę, už kurį numatyta baudžiamoji atsakomybė, nuo kurio asmuo turėjo teisę gintis. Aplinkybė, kaip besikėsinantys asmenys pateko į gyvenamąją patalpą, vertinant būtinosios ginties būklėje padarytus veiksmus reikšmės neturi. V. M. veiksmai atitiko kėsinimosi pobūdį (gyvenamojoje patalpoje buvo trys jam nepažįstami asmenys), todėl būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos.
BK 231 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už trukdymą antstoliui vykdyti teismo sprendimą panaudojant smurtą ar kitokią prievartą, t. y. antstolis turi atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus, kuriais būtų siekiama įstatymo nustatyta tvarka vykdyti teismo sprendimą. Tačiau, nors kasatorius prašo pripažinti, kad V. M. trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą, tačiau kasaciniame skunde jis taip pat aiškina, kad jokių vykdymo veiksmų neatliko (kasacinio skundo 1 lapas). O jei nukentėjusysis asmuo neatliko vykdymo veiksmų, negalimas ir tokių veiksmų pažeidimas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir nenustačiusi byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, numatytų BPK 369 straipsnyje, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nukentėjusiojo D. J. kasacinį skundą atmesti.