Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2008-10-16 · Administracinė byla Nr. I-2625-580/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-10-16
Bylos Nr.
I-2625-580/2008
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Virgilijus Valančius
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui
Pareiškėjas
T. S.
Administracinė byla Nr. A858-73/2011
Procesinio sprendimo 16.5. (S)LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. sausio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovui Virginijui Varnaičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. S. bei atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. S. prašymą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja T. S. prašymu (t. I, b. l. 2–3) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 225 863,67 litus neteisėtai neapskaičiuoto ir neišmokėto teisėjo atlyginimo už laikotarpį nuo 2002 m. spalio mėnesio iki 2007 m. rugsėjo mėnesio. Teismo posėdžio metu (nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme) patikslino ginčo periodą, atsižvelgdama į įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nustatytą periodą ir prašė priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 dienos iki 2007 m. rugsėjo 1 dienos, viso 214 853,68 litus. Atsakovu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įtrauktas dėl tos priežasties, kad jis turėtų dalyvauti vykdymo procese, išmokant priteistus pinigus. Pareiškėja pažymėjo, kad teisingumo vykdymo funkcija lemia išskirtinį teisėjo konstitucinį statusą, kurį nustato Konstitucijos nuostatos ir principai. Neatsiejamas teisėjo konstitucinio statuso elementas yra teisėjų ir teismų nepriklausomumas. Iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kyla teisėjo atlyginimo, kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas. Tai suponuoja valstybei pareigą nustatyti tokį teisėjo atlyginimą, kuris atitiktų teisminės valdžios statusą, vykdomas funkcijas ir atsakomybę, apsaugotų teisėjus tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas. Pareiškėjos manymu ginčijamas teisėjų atlyginimų sumažinimas nebuvo laikinas ir nebuvo grindžiamas itin sunkia valstybės ekonomine ir finansine padėtimi. Net ir tuo atveju, jeigu valstybėje būtų susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, turėtų būti proporcingai mažinami visų valstybės valdžią vykdančių institucijų pareigūnų atlyginimai, mokami iš valstybės biudžeto, tuo tarpu nurodytu laikotarpiu šių pareigūnų atlyginimai nebuvo sumažinti. Atlyginimų sumažinimas tik teisėjams reiškia, kad tai buvo diskriminacinio pobūdžio teisinis reguliavimas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 (toliau – ir Nutarimas 1494) teisėjų atlyginimų koeficientą 2,5 neteisėtai sumažinus iki 1,75, buvo pažeistos pareiškėjos teisės, nes, būdama Konstitucinio Teismo teisėja, o vėliau – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja, pareiškėja gavo mažesnį atlyginimą, nei buvo nustatytas Vyriausybės 1997 m. balandžio 24 d. ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimais Nr. 666 ir 689. Pareiškėja pažymėjo, kad teisės aktų nustatyto dydžio atlyginimas yra Konstitucijos saugoma teisėjo nepriklausomumo garantija, todėl turi būti ginama nuo pažeidimo tiesiogiai taikant Konstituciją. Konstitucijos taikymas šiuo atveju būtinas, nes valstybėje iki šiol teisėjų atlyginimų santykiai nėra įstatymu tinkamai sureguliuoti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime pripažino, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nustatytas teisėjų atlyginimų santykių teisinis reguliavimas, kuris liko galioti po to, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, yra neišsamus, nepakankamai apibrėžtas, stokoja teisinio aiškumo ir sudaro prielaidas nevienodai aiškinti minėtų santykių teisinį reguliavimą bei nevienodai taikyti atitinkamas teisės nuostatas.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas su pareiškėjo prašymu nesutiko. Atsiliepime (t. I, b. l. 11) atsakovas nurodė, kad teisėjui atlyginimą nustato ir moka valstybė, o teismas šiuo atveju tik apskaičiuoja ir išmoka valstybės nustatyto dydžio atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kaip valstybės institucija, privalo laikytis valstybėje nustatytos finansinės drausmės ir gali disponuoti tik tuo atlyginimų fondu, kurį jam suteikė valstybė. Teismas neturi teisės savo nuožiūra teisėjui apskaičiuoti ir mokėti didesnio atlyginimo, nei konkrečiu laikotarpiu numato atitinkami Lietuvos Respublikos teisės aktai. Todėl, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, jis yra netinkamas atsakovas šioje byloje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjo prašymu nesutiko. Atsiliepime (t. I, b. l. 13–14) atsakovas nurodė, kad pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą ir teismo prašė taikyti senatį. Atsakovas pažymėjo, kad, nesant Teismų įstatyme ir Valstybės tarnybos įstatyme nuostatos dėl termino, per kurį gali būti reiškiamas reikalavimas dėl negauto atlyginimo, pagal įstatymo analogiją, turėtų būti taikomas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 metų senaties terminas. Šiuo atveju nėra taikytina Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 3 dalies nuostata, nes darbo santykiai savo prigimtimi artimesni ginčo santykiams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 nurodė, kad bylą nagrinėsiantis teismas turėtų svarstyti apie galimybę taikyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą praktiką dėl taikytinų terminų, reikalaujant nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Atsakovo nuomone, solidarioji atsakomybė reikalavimui dėl negauto atlyginimo priteisimo netaikytina. Iš su skundu pateiktų skaičiavimų atsakovui nėra aišku, ar apskaičiuota prašoma atlyginimo dalis su privalomais mokesčiais valstybei.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 16 d. sprendimu (t. I, b. l. 107–115) pareiškėjos prašymą patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės T. S. 129 455 litus; kitoje dalyje pareiškėjos prašymą atmetė. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju taikė įstatymo analogiją –darbo teisės normas, numatytas Darbo kodekse. Teisėjams Darbo kodeksas, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, taikomas subsidiariai, t. y. kai tam tikro klausimo nereglamentuoja specialus įstatymas, reguliuojantis atitinkamos kategorijos valstybės tarnautojų veiklą. Teismas pastebėjo, kad teisėjų atliekamos funkcijos savo prigimtimi artimos valstybės tarnautojo funkcijoms, o gaunamo atlygimo paskirtis yra tokia pati – atlygis už atliktą darbą. Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendras ieškinio senaties terminas yra treji metai, jeigu šis Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jei Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Teismas pažymėjo, kad, aiškinantis, ar pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą, būtina nustatyti šio terminio pradžios momentą. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia tokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsakovas pareiškėjai nuo 2003 m. kiekvieną mėnesį mokėdamas sumažintą atlyginimą, darė tęstinį pažeidimą. Todėl teismas priėjo išvadą, kad Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti kiekvieną mėnesį iš naujo, todėl, taikant ieškinio senaties terminą, pareiškėjai priteistina neteisėtai sumažinto teisėjo atlyginimo dalis nuo 2005 m. sausio 8 d., nes skundą teismui pareiškėja pateikė 2008 m. sausio 8 d. Teismas sutiko, kad pareiškėja apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti dieną, kada pradėjo gauti sumažintą darbo užmokestį, todėl, atsižvelgiant į Civilinio kodekso 1.131 straipsnį, kuriame numatyta, kad ieškinio termino pabaiga yra pagrindas ieškiniui atmesti konstatavo, jog pareiškėjai priteistina neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 8 d. iki 2007 m. rugsėjo 1 d. (ginčo periodo paskutinė diena), viso – 129 455 litai, t. y. už 3 metus nuo skundo teisme gavimo dienos. Priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta, neatskaičius fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaityti sprendimo vykdymo eigoje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai negali būti priteistas teisėjo atlyginimas už ilgesnį laikotarpį, negu numato Darbo kodekso 298 straipsnis. Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytas terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui, jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą, faktiškai nustatydamas tam tikras priteistinų išmokų ribas, kurios nustatomos ne pinigų suma, bet konkrečiu terminu. Terminas, už kurį pareiškėjai priteistina suma, neviršija Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatyto termino, už kurį asmeniui gali būti priteisimas atlyginimas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktai reikalauja, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, tinkamai suformuluotų savo reikalavimą (skundo dalyką) ir nurodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo faktinį pagrindą). ABTĮ 52 straipsnis nustato, kad pareiškėjas turi teisę tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį, tačiau tokio tikslinimo pareiškėja nedarė. Administracinis teismas, net ir turėdamas pareigą būti aktyvus nagrinėjant administracines bylas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis), neturi teisės keisti reikalavimo pagrindo arba dalyko savo iniciatyva ir nagrinėjant bylą išeiti iš reikalavimo ribų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gegužės 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-436/2003). Administracinis procesas vyksta pagal kitas taisykles nei civilinis procesas. Civilinio proceso kodekso 417 straipsnio nuostata, kad byloje pagal darbuotojo ieškinį pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti reikalavimus daugiau nei buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu, netaikoma nagrinėjant ginčą administraciniame teisme, nes pagal ABTĮ 2 straipsnio 2 dalį – nagrinėdamas bylas, administracinis teismas vadovaujasi ABTĮ normomis, taip pat Civilinio proceso kodekso normomis, kai ABTĮ jas tiesiogiai nurodo. ABTĮ nėra nuorodos į civilinio proceso kodekso 417 straipsnį. Atsižvelgdamas į tai, kad išdėstyta, teismas nepasisakė dėl pareiškėjai priteistinų delspinigių pagrįstumo, nes tai nėra šioje byloje nagrinėjamo skundo dalykas, o teismas ex officio šio klausimo spręsti neturi teisės.

II.

Pareiškėja T. S. apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 118–121) prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimą: panaikinti sprendimo dalį, kuria atmesta reikalavimo dalis, ir visiškai patenkinti jos patikslintą reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 1 d. (iš viso 214 853,68 litus). Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodė, kad teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė ABTĮ 76 straipsnyje įtvirtintą pareigą įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Teismas neteisingai ginčo objektą apibūdino kaip teisėjo darbo užmokestį. Teismas yra teisingumą vykdanti valstybės valdžios institucija; valstybė moka teisėjui ne darbo užmokestį, o teisėjo atlyginimą; nagrinėjamojoje byloje ginčo objektas yra teisėjo atlyginimas. Teismas sprendime nenurodė, pagal kokius turinčius reikšmės kriterijus vertina teisėjo atlyginimo prigimtį. Teismas sprendime nevertino pareiškėjos skunde ir teismo posėdyje nurodytų argumentų apie tai, kad išskirtinis teisėjo konstitucinis statusas lemia tai, jog teisėjo atlyginimo prigimtis iš esmės skiriasi nuo kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų pareigūnų ir nuo valstybės tarnautojų atlyginimų prigimties. Teismas nevertino to, kad bylose dėl teisėjų atlyginimo priteisimo Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymas bei šio Darbo kodekso 298 straipsnyje konkrečiu terminu apibrėžtas priteistinų išmokų ribojimas gali būti traktuojami kaip neproporcingas ir todėl netinkamas bei nepagrįstas šios teisėjų ir teismų nepriklausomumo materialinės garantijos sumažinimas. Reikalavimui dėl nuostolių, atsiradusių nuo 2003 m. pradžios valstybei neteisėtai nemokėjus dalies teisėjo atlyginimo, taikytinas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas, kuris labiausiai atitiktų iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kylantį teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvą. Tokia yra bendrųjų teismų praktika šios kategorijos bylose (Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1304-48/2008 ir kt.). Tas pats teismas tokiose analogiškose bylose taikė Civilinio kodekso normas ir netaikė Darbo kodekso normų, priteisė pareiškėjams neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2003 m. sausio 1 d. (2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3595-437/2008, 2008 m. spalio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-3918-437/2008 ir kt.). Teismas, kitaip išspręsdamas ginčą šioje byloje, pažeidė ABTĮ 33 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą nenukrypti nuo formuojamos vieningos teismų praktikos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 124–126) prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjai priteistas atlyginimo skirtumas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktame ekspertizės akte, pateiktame šioje byloje, konstatuota, jog itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 m., o valstybės itin sunki finansinė padėtis nesibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos, t. y. iki 2006 m. Taip pat atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ Vyriausybė pakeitė 12 Vyriausybės nutarimų, sumažindama biudžetinių įstaigų finansavimą, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų darbuotojų atlyginimus, sumažintos valstybės sektoriuje dirbančių asmenų socialinės garantijos. Teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t.y. 75 proc. priedas prie atlyginimo), tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio ir buvo proporcingas. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, nevertino atsakovo pateiktų įrodymų bei argumentų, neatskleidė šiai bylai reikšmingų aplinkybių, todėl skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas. Pareiškėja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja paskirta 2002 m. spalio 3 d., todėl negalima teigti, kad jos atlyginimas tuo laikotarpiu buvo sumažintas.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose (b. l. 129, 133) į pareiškėjos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus atsakovas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas negali būti laikomas atsakovu šioje byloje ir kartoja pirmosios instancijos teismui pateikto atsiliepimo į pareiškėjos prašymą motyvus, nurodydamas, kad teisėjui atlyginimą nustato ir moka valstybė, o teismas šiuo atveju tik apskaičiuoja ir išmoka valstybės nustatyto dydžio atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kaip valstybės institucija, privalo laikytis valstybėje nustatytos finansinės drausmės ir gali disponuoti tik tuo atlyginimų fondu, kurį jam suteikė valstybė. Teismas neturi teisės savo nuožiūra teisėjui apskaičiuoti ir mokėti didesnio atlyginimo nei konkrečiu laikotarpiu numato atitinkami Lietuvos Respublikos teisės aktai.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi (t. I, b. l. 142–154) atsakovo apeliacinį skundą atmetė, pareiškėjos T. S. apeliacinį skundą tenkino iš dalies; pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimo dalį, susijusią su T. S. priteistinos sumos dydžiu, ir išdėstė ją taip: priteisti pareiškėjai T. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 147 359 litus, suma nurodyta su privalomaisiais valstybei mokėjimais, teisėjo atlyginimo; likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 buvo integruotai įvertinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu. Būtina atsižvelgti į nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, kuriuo iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant 3 metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Aptariamai bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo. Todėl teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl reikalavimų, sietinų su laikotarpiu nuo 2002 m. spalio mėnesio iki 2003 m. sausio 1 d., nepagrįstumo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, kad teisėjų socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos gali būti diferencijuojamos (paisant Konstitucijos) pagal su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas nesusijusius kriterijus, pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad asmens darbo teisėju trukmės kriterijus gali būti pakeistas kitu, iš esmės skirtingu, kriterijumi, pavyzdžiui, teisės aktuose nustačius tam tikrą kalendorinę datą (ją įvardijus tiesiogiai arba susiejus su kokiu nors teisiniu faktu, kaip antai kokio nors teisės akto įsigaliojimu), nuo kurios asmeniui pradėjus dirbti teisėju arba nutrūkus jo įgaliojimams tam tikros jam nustatytos (taikomos) socialinės (materialinės) garantijos skirtųsi nuo tų, kurios nustatytos (taikomos) kitų tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies (bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų atveju) teisėjams. Taigi tos pačios teismų sistemos ir tos paties grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti (inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį taip pat ir į tai, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatos teisėjų nediferencijuoja pagal tai, kada jie pradėjo eiti teisėjo pareigas. Remdamasi aukščiau minėtu teisėjų kolegija sprendžia, kad su minėtu teisėjų vienodo teisinio statuso principu nesuderinama būtų tokia padėtis, kad tos pačios grandies teisme teisėjų atlyginimai būtų skaičiuojami pagal skirtingas metodikas ir skirtųsi dydžio prasme tuo pagrindu, kada teisėjai pradėjo eiti savo pareigas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Darbo kodekso 298 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, pažymėjo, kad šis klausimas yra aptartas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje yra pritaikęs ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turėjo nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Pažymėtina, kad klau­si­mą, ar kon­kre­čios ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no pra­lei­di­mo priežastys yra svar­bios ir su­da­ro pa­grin­dą jį at­nau­jin­ti, teis­mas tu­ri spręs­ti va­do­vau­da­ma­sis teisingumo, pro­tin­gu­mo ir są­ži­nin­gu­mo prin­ci­pais, at­si­žvelg­da­mas į ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no trukmę (ben­dra­sis ar su­trum­pin­tas), gin­čo es­mę, ša­lių el­ge­sį, ieš­ki­nio se­na­ties tei­si­nio ins­ti­tu­to es­mę ir pa­skir­tį bei į kitas reikš­min­gas by­los ap­lin­ky­bes. Ieškinio senaties terminas yra atnaujintinas. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino.

Pasisakydama dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad šio klausimo išsprendimą iš esmės nulemia Darbo kodekso 298 straipsnio taikymas, dėl to pareiškėjai priteistina neišmokėto atlyginimo dalis už 3 metus, susidariusi nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2007 m. rusėjo 1 d. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikęs ginčo teisiniams santykiams 3 metų ieškinio senaties terminą, netinkamai taikė teisės aktus ir pažeidė materialinės teisės normas, ir tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą arba atitinkamą jo dalį, dėl to pareiškėjos T. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas šiuo požiūriu keistinas. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinis skundas atmestinas. Byloje esančioje 2007 m. spalio 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) apie teisėjai T. S. neišmokėtą atlyginimą (t. I, b. l. 6) yra pakankamai duomenų tam, kad būtų galima apskaičiuoti pareiškėjai nesumokėto ir, taikant Darbo kodekso 298 straipsnio nustatytas 3 metų ribos taisykles, priteistino darbo užmokesčio dydžius. Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei atsakovo apeliaciniame šie duomenys nebuvo kvestionuojami. Todėl kolegija neturėjo pagrindo nesiremti šiais duomenimis. Spręsdama bylos nagrinėjimo iš esmės klausimą, kolegija taip pat pažymėjo, kad, atsižvelgiant į pareiškėjos skundo reikalavimą grąžinti jai (priteisti) iki 2007 m. rugsėjo 1 d. nesumokėto teisėjo atlyginimo dalį, priteistina pareiškėjai teisėjo atlyginimo dalis apskaičiuotina už paskutinius iki 2007 m. rugsėjo 1 d. 3 dirbtus metus. Taikydama nurodytus pareiškėjai priteistinų darbo užmokesčio dalių apskaičiavimo kriterijus, kolegija konstatavo, kad pareiškėjai T. S. priteistina 147 359 litų teisėjo atlyginimo suma. Teismo posėdyje pateiktas atsakovo atstovo prašymas dėl teismo nutarties įvykdymo nagrinėjamoje byloje ketveriems metams lygiomis dalimis nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad yra ypač svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinės padėties pagrindu nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

III.

Atsakovas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą (t. I, b. l. 159–160) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009 bei pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimą – priteisti pareiškėjai T. S. 120 539,96 litus neišmokėto teisėjo atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad 2010 m. sausio 11 d. Nacionalinės teismų administracijos Vidaus audito skyriaus vidaus audito ataskaitoje buvo konstatuota, jog bylose dėl neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies priteisimo pateiktos darbo užmokesčio pažymos yra neteisingos nuo 2004 m. gegužės mėnesio ta suma, kuriai apskaičiuoti buvo taikomas bazinis dydis 115 litų, o nuo 2008 m. – 128 litai. Audito išvadų pagrindu atlikus darbo užmokesčio perskaičiavimą teisėjai T. S. neišmokėto teisėjo atlyginimo dalis už laikotarpį, už kurį jai buvo priteista, yra ne 146 958,78 litai, o 120 539,96 litai, t. y. 26 419,57 litų mažiau nei priteista pareiškėjai prašomoje atnaujinti byloje. Atsakovas pažymėjo, kad nurodytos aplinkybės sudaro prielaidas spręsti, jog teismai, tenkindami pareiškėjos reikalavimus dėl piniginių išmokų, rėmėsi įrodymu, kuriame buvo nurodyti klaidingi duomenys. Dėl to galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas. Šios aplinkybės pripažintinos naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme.

Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą (t. I, b. l. 182–184) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009 bei pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį – priteisti pareiškėjai T. S. 120 539,96 litus neišmokėto teisėjo atlyginimo. Atsakovas prašymą grindžia tokiais pat argumentais, kaip ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 28 d. nutartimi (t. I, b. l. 213–222) atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009 ir perdavė bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad atsakovai prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu. Kaip naujai paaiškėjusias esmines bylos aplinkybes, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu, atsakovai nurodo tai, jog Lietuvos Aukščiausiajame Teisme atlikus vidaus auditą, nustatyta, jog pareiškėjai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išduota 2007 m. spalio 9 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) apie darbo užmokestį (toliau – ir Pažyma) yra neteisinga. Pažymos pagrindu pareiškėjai priteista daugiau, negu priklauso pagal teisės aktus. Vidaus audito rezultatai įforminti Nacionalinės teismų administracijos 2010 m. sausio 11 d. vidaus audito ataskaitoje Nr. 1VA-01-(8.3) (toliau – ir Ataskaita). Iš bylos matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi pareiškėjo pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 147 359 litus teisėjo atlyginimo. Remiantis Ataskaita pareiškėjui pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą apskaičiuota grąžintina suma yra 120 539,96 litai. Išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo galėjo būti išspręstas neteisingai, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tai iš esmės reiškia, kad bylą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija turėtų atlikti visapusišką pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis). Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-393/2010). Nagrinėjamoje byloje procesas buvo atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso atnaujinimo pagrindu buvo Nacionalinės teismų administracijos 2010 m. sausio 11 d. vidaus audito ataskaita Nr. 1VA-01-(8.3) (t. I, b. l. 163–181), kurioje buvo nustatyta, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išduota 2007 m. spalio 9 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) apie teisėjui priteistina atlyginimą (t. I, b. l. 6) yra neteisinga, Pažymos pagrindu pareiškėjai priteista daugiau, negu priklauso pagal teisės aktus. Atsižvelgdama į nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, teisėjų kolegija šią bylą nagrinėja pareiškėjai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai T. S. priklausančio teisėjo atlyginimo dydžio, kiek jis tinkamai apskaičiuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi, paaiškėjus naujoms aplinkybėms (Ataskaitoje pateiktiems duomenims) vertinimo ribose.

Pareiškėja prašyme (t. I, b. l. 2–3) yra pareiškusi reikalavimus, prašydama priteisti jai iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo – 225 863,67 litus neteisėtai neapskaičiuoto ir neišmokėto atlyginimo už laikotarpį nuo 2002 m. spalio mėnesio d. iki 2007 m. rugsėjo mėnesio.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais dėl Darbo kodekso 298 straipsnyje numatyto 3 metų termino taikymo nagrinėjamoje byloje, tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, priteisiant nesumokėtą teisėjo atlyginimo dalį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-790/2009). Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjai priteisė 147 359 litus neišmokėto teisėjo atlyginimo dalį. Ataskaitoje Nacionalinė teismų administracija nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams išduotose pažymose nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d. neteisėtai atlyginimų skaičiavimui taikytas ne fiksuotas, bet kintantis (didėjantis) bazinės mėnesinės algos dydis (ne 105 litai, bet ir 115 litų, 128 litai) (t. I, b. l. 170). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio (105 litai) taikymas teisėjų atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjų atlyginimų mažinimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-71/2010). Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai T. S. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai priteisė 147 359 litų dydžio neišmokėto teisėjo atlyginimo dalį. Neišmokėto atlyginimo pareiškėjai dalis yra mažintina, atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus: Ataskaitą (t. I, b. l. 163–181) ir Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo teisėjui pažymą (t. I, b. l. 161–162). Abiejuose teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjai T. S. priteistina neišmokėto teisėjo atlyginimo dalis už laikotarpį nuo 2004 m. rugsėjo 22 d. iki 2007 m. rugsėjo 21 d. yra 120 539,96 litai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą praktiką bylose dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009, kurioje konstatuota, kad atsižvelgiant į visuotinai žinomą aplinkybę apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį, sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1521/2010, 2010 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-49/2010, 2010 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-45/2010). Atsižvelgdama į suformuotą teismų praktiką šiuo klausimu ir nesant žinomų aplinkybių, kurių buvimas galėtų būti pagrindu konstatuoti priešingai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje įsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis keistina – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimo dalis dėl pareiškėjai T. S. priteistinos neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies keistina: ši dalis mažintina iki 120 539,96 litų, o sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymus tenkinti.

Pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį: Pareiškėjos T. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus atmesti. Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimą ir išdėstyti jį taip: „Pareiškėjos T. S. prašymą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjai T. S. iš Lietuvos valstybės 120 539,96 litus (šimtą dvidešimt tūkstančių penkis šimtus trisdešimt devynis litus 96 ct). Sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui.“ Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Likusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAnatolijus BaranovasIrmantas JarukaitisVirgilijus Valančius