Panevėžio apygardos teismo sprendimas, e2A-659-227/2018

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2018-10-17
Bylos Nr.: e2A-659-227/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-50-3-00113-2018-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Margarita Dzelzienė, Nijolė Danguolė Smetonienė, Birutė Valiulienė
Ieškovas: Valstybės vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Atsakovas: O. M.
Trečiasis asmuo: J. K.

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-659-227/2018

Vilma Stukaitė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00113-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.3.4.1; 2.3.4.6; 3.3.1.14; 3.3.1.20

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 17 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Margaritos Dzelzienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybės vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1090-842/2018 pagal Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (teisių ir pareigų perėmėja Valstybės vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ) ieškinį atsakovei O. M. dėl terminuoto motinos valdžios ribojimo, nuolatinės rūpybos ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, rūpintojo ir turto administratoriaus paskyrimo bei išlaikymo priteisimo (trečiasis asmuo – J. K.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

1. Ieškovas ieškiniu prašė terminuotai apriboti O. M. motinos valdžią jos sūnaus L. M. atžvilgiu, berniukui nustatyti nuolatinę globą, globėja ir turto administratore skiriant J. K., su ja nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, priteisti iš atsakovės išlaikymą nepilnamečiam sūnui po 152 Eur periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

2. Ieškinyje nurodė, kad atsakovės vaiką pagimdė Molėtų ligoninėje ir jį paliko, vaiku rūpintis ir jį prižiūrėti atsisakė. Tėvystė vaikui nenustatyta. Vaikui 2002 m. kovo 29 d. Utenos rajono savivaldybės valdybos sprendimu nustatyta laikinoji globa, globėja skiriant J. K.. Laikinoji globa panaikinta 2008 m. spalio 20 d., tačiau 2010 m. spalio 15 d. vėl nustatyta, kadangi atsakovė vaiku nesirūpino ir nesugebėjo jo susigrąžinti į savo šeimą. 2014 m. sausio 15 d. laikinoji globa panaikinta ir vaikas grąžintas motinai. Tačiau pastarajai nepakeitus elgesio, nesirūpinant vaiku ir nesusigrąžinus jo į savo šeimą vaikui 2016 m. rugsėjo 12 d. pakartotinai nustatyta laikinoji globa. Atsakovė vaikui teikia išlaikymą, tačiau jam neskiria dėmesio, nepildo jokių pažadų, tarp jų susiklostęs prieštaringas ryšys. Šeimai socialinės paslaugos nebuvo teikiamos, kadangi atsakovė vengia nurodyti savo gyvenamosios vietos adresą, nurodo tik savo tėvų adresą, todėl nebuvo galimybės jos įtraukti į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. Motinai nebendradarbiaujant su institucijomis realūs pokyčiai yra mažai tikėtini, nėra jokių duomenų, kad situacija gali pasikeisti. J. K. tinkamai rūpinasi vaiku, tarp jos ir vaiko yra artimas ryšys, yra užtikrinama darni ir psichologiškai saugi vaikui aplinka ir tai atitinka nepilnamečio interesus. Ieškovas taip pat pažymi, kad nutraukus vaiko ir jo globėjos emocinį ryšį vaikui būti padaryta sunki psichologinė trauma.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2018 m. birželio 8 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

4. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.180 straipsnio nuostatomis, numatančiomis pagrindus, kada tėvų valdžia gali būti laikinai ar neterminuotai apribota, vertino, kad šiuo atveju ieškovo nurodomas pagrindas motinos valdžios ribojimui - O. M. vengimas atlikti savo konstitucinę pareigą auklėti, prižiūrėti ir rūpintis savo sūnumi.

5. Nustatė, kad pastarąjį kartą laikinoji rūpyba L. M. nustatyta 2016 m. rugsėjo 12 d. Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, atsižvelgiant į tos pačios dienos Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus (toliau – Skyrius) vedėjos teikimą, kuriame nurodoma, kad vaiko motina vaiku nesirūpina, jo neaugina ir neauklėja, berniuko į šeimą susigrąžinti nesugebėjo. Įvertino, kad Skyriaus 2016 m. rugsėjo 2 d. susitikimo metu nutarta: L. M. nustatyti laikinąją globą, globėja skiriant J. K., motinai ir sūnui lankytis pas psichologus, protokole pažymėta, kad vaiko motinos ir J. K. susitarimu berniukas gyvena pas J. K., motinos ir vaiko santykiai prieštaringi, motinos teigimu, vaikas ją ignoruoja. Nustatė, kad O. M. prieš paskutinį laikinosios globos nustatymą kreipėsi prašydama pagalbos dėl savo sūnaus pasikeitusio elgesio, dėl ko vyr. specialistė I. A. užregistravo vaiką į Pedagoginę psichologinę tarnybą psichologo konsultacijai, į kurią vaikas nuvyko, tačiau tolimesnės pagalbos atsisakė. Skyriaus 2017 m. kovo 24 d. Vaiko globos (rūpybos) peržiūros akte vertinant šeimos pokyčius nurodyta, kad berniuko elgesyje matoma, jog jis pyksta ant mamos, kalba tik atsakinėdamas į klausimus, kyla bendravimo sunkumų. Mama stengiasi bendrauti, atvažiuoja aplankyti, skambina, domisi sūnaus gyvenimu, sutinka lankytis pas specialistus dėl pagalbos bendraujant su sūnumi. Utenos rajono pedagoginė psichologinė tarnyba 2018 m. gegužės 14 d. raštu teismui nurodė, kad dėl pagalbos vaikui atkuriant santykį su jo biologine motina kreiptasi 2017 m. balandžio mėnesį, vaikas konsultuotas 2017 m. birželio 21 d., tolimesnės pagalbos atsisakė. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nesidomėjo šeimai teikiamos psichologinės pagalbos eiga, netyrė priežasčių, kodėl vaikas jos atsisako, ar atsisakymas priimti pagalbą atkuriant ryšį su motina atitinka vaiko interesus. Skyriaus 2017 m. spalio 30 d. ir 2017 m. gruodžio 10 d. atsakymuose į atsakovės prašymus nurodoma, kad laikinoji globa nebus panaikinta, berniukas kategoriškai atsisako gyventi su atsakove ar seneliais, atsakovė nėra nurodžiusi tikslaus savo gyvenamosios vietos adreso (nurodytas tik jos tėvų adresas Utenos rajone korespondencijai), todėl nebuvo galimybės šeimos įrašyti į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą ir socialinės paslaugos šeimai neteiktos. Teismas vertino ieškovo atstovo, trečiojo asmens paaiškinimus, kad pastaruoju metu atsakovė su sūnumi stengiasi bendrauti daugiau, atvažiuoja aplankyti, pati skambina, išlaikymą teikia, atsakovė vaikui reikalinga, J. K. nuomonę, kad vaikas yra per didelis, jog keistų gyvenamąją vietą. Teismas sprendė, kad sprendimui aktualiu laikotarpiu nustatyti motinos veiksmai leidžia daryti išvadą, kad tai nesugebėjimas/nemokėjimas užmegzti ryšio su vaiku, o ne atsakovės kaltė dėl motiniškų pareigų nevykdymo savo sūnui.

6. Teismas pažymėjo, kad vaiko laikinosios globos (rūpybos) tikslas yra grąžinti vaiką į šeimą (CK 3.253 straipsnio 1 dalis), vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ne ilgiau kaip dvylika mėnesių, vėliau turi būti įvertinamas šeimai teiktų socialinių paslaugų efektyvumas ir galimybes grąžinti vaiką į šeimą ir sprendžiama grąžinti vaiką į šeimą arba tęsti vaiko laikinąją globą ir paslaugų teikimą šeimai, arba kreiptis į teismą dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo. Taip pat ir LR Vyriausybės 2002 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 405 patvirtintuose Vaiko globos organizavimo nuostatuose (toliau – ir Nuostatai) akcentuojama pagalba šeimai, jos efektyvumas (nuostatų 48¹ punktas). Sprendimai turi būti suderinti su geriausiais vaiko interesais, kurie nustatomi atsižvelgiant į vaiko poreikius, kuriuo pirmiausia turėtų užtikrinti tėvai, o šiems stokojant įgūdžių ir galimybių, pagalbą turi suteikti valstybė. Teismas įvertino Skyriaus 2017 m. spalio 30 d. atsakymo turinį ir sprendė, kad net pagerėjus motinos ir vaiko santykiams nebuvo bandyta tinkamai išnaudoti pokyčius, vaikui ir šeimai teikti pagalbą, o iš anksto nuspręsta kreiptis į teismą dėl nuolatinės vaiko rūpybos nustatymo ir tokiu būdu valstybė, motinai stokojant atitinkamų įgūdžių, pagalbą teikti atsisakė. Įvertino, kad ieškovas nepateikė teismui vaiko laikinosios globos plano, kuris vadovaujantis Nuostatais sudarytinas nustatant vaiko laikinąją globą, ieškovas į rūpybos peržiūras nekvietė specialistų, nedėjo maksimalių pastangų, kad būtų išnaudotos visos įmanomos priemonės vaiką grąžinti į šeimą (Nuostatų 45 punktas). Teismas pažymėjo, kad vienintelis ieškovo pasiteisinimas, kodėl pagalba šeimai nebuvo teikiama – atsakovė nėra nurodžiusi savo tikslios gyvenamosios vietos, o pagal teisės aktuose nustatytą tvarką socialinės paslaugos šeimai teikiamos pagal faktinę, o ne deklaruotą gyvenamąją vietą. Tačiau nežinoma motinos gyvenamoji vieta nesutrukdė du kartus priimti įsakymų dėl vaiko laikinosios globos panaikinimo ir jo grąžinimo į šeimą (2008-10-20, 2014-01-15), nors Nuostatų 56 punktas numatė, kaip organizuojamas vaiko grąžinimas tėvams. Tokiu būdu neaišku, ar ieškovas nesidomėjo, kur ir kokiomis sąlygomis gyvens vaikas, ar atsakovės gyvenamąją vietą tikrino, ar vaikas įsakymais būdavo grąžindamas į šeimą, tačiau likdavo gyventi J. K. šeimoje, o ieškovas tokią situaciją žinodavo ir tam tikrą laiko tarpą toleruodavo, kodėl įsakymuose buvo konstatuojama, kad vaikas grąžintas motinai. Kadangi Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 18 d. įsakymu nutarta O. M. šeimą, remiantis Vaikų teisių apsaugos skyriaus teikimu, išbraukti iš socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitos, nes išnyko įrašymo į apskaitą priežastys, sprendė, kad atsakovės šeima į socialinės rizikos šeimų sąrašą vis tik buvo įtraukta ir darbas su ja buvo galimas, tačiau, kodėl nevyko, nustatyti nepavyko.

7. Nustatė, kad pastaruosius dvejus metus atsakovė bendradarbiavo su ieškovu, pati kreipdavosi, prašydama pagalbos, dalyvaudavo visose vaiko rūpybos peržiūrose, ji dėl gyvenamosios vietos paaiškino, kad buvo išvykusi mokytis, tačiau pastaruosius kelerius metus gyvena Utenoje. Pripažino, kad teiginiai, jog motina vengia nurodyti tikslų savo gyvenamosios vietos adresą, nebendradarbiauja su institucijomis, nedalyvauja motinai reikalingų socialinių paslaugų nustatymo, organizavimo ir teikimo procese, neatitinka tikrovės. Byloje nenustatyta, kad ieškovas būtų bandęs išsiaiškinti O. M. gyvenamąją vietą, siekęs atsakovei teikti pagalbą, o ji būtų buvusi nepasiekiama ar pagalbos atsisakiusi. Vertino, kad pagalbos teikimas šeimai Utenos rajone būtų racionaliausias ir tikslingiausias ir tuo aspektu, kad pagalba čia galėtų būti kompleksinė – teikiama tiek atsakovei, tiek vaikui.

8. Nors ieškovė pati pagalbos į specialistus nesikreipė, o šiuo metu, kai vaikas yra paauglys, ryšio užmezgimas yra daug sudėtingesnis, tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė motina tapo būdama nepilnametė, 16 metų amžiaus, jai dar besilaukiant vaiko tėvas nusižudė, tėvai apie nėštumą sužinojo tik paskutinėmis jo dienomis, gimdymas buvo sunkus, ji jautėsi blogai tiek fiziškai, tiek psichologiškai, visa šeima buvo pasimetusi, pasiūlius kūdikį kuriam laikui palikti, parašytas ir atsisakymas. Teismas vertino liudytojų V. M., O. M. parodymus, kad jie praėjus nedaug laiko po gimdymo rašę prašymą susigrąžinti vaiką, jų gyvenimo sąlygas tikrino ir ieškovo specialistai, buvo pasakyta važiuoti ir parsivežti vaiką, tačiau jie nedrįsę to daryti savarankiškai. Pačiai O. M., kaip nepilnametei, jokia valstybės pagalba suteikta nebuvo, nebuvo domimasi jos šeima, santykiais šeimos viduje, ankstyvo nėštumo ir gimdymo priežastimis, situacija namuose, jos ugdymo įstaigose. Teismas pažymėjo, kad tai parodo valstybės institucijos, kuriai keliami padidinti rūpestingumo reikalavimai, aplaidų elgesį saugant ir globojant tiek motinystę, tiek vaikystę, ieškovas, užtikrinęs tinkamas gyvenimo sąlygas vaikui, neskyrė tinkamo dėmesio atsakovei, kuri sunkumų patyrė šeimoje, kentė patyčias ir mokykloje. Sprendė, kad atsakomybė dėl susiklosčiusios situacijos šeimoje, negali būti perkelta tik atsakovei, kuriai stokojant įgūdžių ir galimybių, valstybė tinkamos pagalbos neužtikrino.

9. Teismas ieškinio netenkino, nes nenustatė, kad motina vaikui darytų žalingą įtaką, bandytų jį atskirti nuo globėjos, vaikas taip pat nurodė, kad neatsisako su atsakove bendrauti, leisti laiko, tik pabrėžė ryšio nebuvimą. Nurodė, kad nesuteikiant pagalbos motinai, nekvestionuojant vaiko noro dirbti su specialistais siekiant užmegzti ryšį su biologine motina, pažeidžiama ir vaiko teisė susikurti su biologine motina teigiamą, abipusiu pasitikėjimu, meile ir šilumą pagrįstą santykį.

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

10. Apeliaciniu skundu ieškovas Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius prašo Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti pilnai, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

11. Nurodo, kad laikinas tėvų valdžios apribojimas dažniausiai taikomas nesant CK 3.180 straipsnio 1 dalyje išvardytų sąlygų ir kaip prevencinė priemonė tėvams, kad jie pakeistų savo elgesį ir gyvenimo būdą, taip pat kaip būdas apsaugoti vaiką nuo būsimos žalos, nelaukiant, kol ši jam bus padaryta. Atsakovė, siekdama išsaugoti motinos valdžią, turėjo nuoširdžiai ir rūpestingai įgyvendinti motinos pareigas ir rūpintis vaiku, parodyti protingai įmanomą pažangą visose srityse, kurios buvo įvardytos kaip probleminės (pastangos išlaikyti ryšį su vaiku, domėtis jo reikmėmis, ugdymu, vystymusi, užtikrinti ir sukurti tinkamas gyventi sąlygas). Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių išnykusias aplinkybes, dėl kurių nepilnamečiam vaikui buvo nustatyta laikinoji rūpyba. Nurodo, kad L. M. yra 16 metų, atsakovė juo nuo gimimo nesirūpino, jo neaugino, nepalaikė su vaiku ryšio, nedėjo jokių pastangų bendrauti su juo, nesudarė galimybių vaikui grįžti į šeimą. L. M. tris kartus buvo panaikinta laikinoji globa ir buvo sudarytos sąlygos motinai pačiai auginti sūnų, tačiau tai neįvykdavo ir L. M. vėl būdavo nustatoma laikinoji globa J. K. šeimoje. Tokie atsakovės veiksmai laikytini vengimu atlikti savo pareigas vaikui. Minimalūs teigiami pokyčiai atsakovės šeimoje stebimi gana trumpą laiko tarpą. Atsakovei reikalinga pačiai imtis aktyvių veiksmų, bendrauti su sūnumi, lankyti jį bei psichologo konsultacijas. Atsižvelgiant į tai, kad motina negali dar šiuo metu užtikrinti vaikui būtinų gyvenimo sąlygų, tenkinti vaiko poreikių, tarp vaiko ir jos nėra ryšio, terminuoto motinos valdžios apribojimo taikymas būtų proporcinga priemonė.

12. Teismas neatsižvelgė į tai, kad vaikui laikinoji globa (rūpyba) buvo nustatoma ne vieną kartą, apeliantas jau 2006 metais kreipėsi į teismą dėl motinos valdžios ribojimo, tuo metu buvo priimtas šalių kompromisas ir suteikta motinai galimybė pakeisti gyvenimo būdą, atkurti ryšį su savo vaiku. Tačiau atsakovė priežasčių, dėl ko vaikui buvo nustatyta laikinoji globa, nepanaikino, ji tik pateikdavo prašymą vaiką grąžinti, o priėmus tokį sprendimą, atsakovė vaiko į savo šeimą nepasiimdavo, jokių pastangų atkurti ryšį su vaiku nesiėmė, vaikas likdavo gyventi pas globėją. O. M. šeima 2007-01-19 buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, buvo sudarytas socialinių paslaugų teikimo planas, tačiau O. M. su Utenos socialinių paslaugų centro socialiniu darbuotoju nebendravo, jam nepavyko teikti socialinių paslaugų, nes nebuvo žinoma faktinė atsakovės gyvenamoji vieta, kurią ji slėpė, nurodydama savo tėvų gyvenamąją vietą kaip savo, su ja susisiekti nepavyko. 2009-05-18 O. M. šeima buvo išbraukta iš socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitos, nes su šeima nevyko socialinis darbas, nebuvo žinoma jos faktinė gyvenamoji vieta. Atsakovė nurodė, kad ji pati savarankiškai nėra pajėgi susitvarkyti su situacija, jai reikia kvalifikuotos pagalbos, tačiau į specialistus ji nesikreipė. Atsakovei buvo žinoma, kur vaikas gyvena, bet juo nesidomėjo, nors ir pastaruoju metu pradėjo vaikui teikti išlaikymą. Kol nėra išnykusios priežastys, dėl ko vaikui nustatyta laikinoji rūpyba, yra tikslinga motinai terminuotai apriboti motinos valdžią ir vaiko nuolatine globėja paskirti J. K..

Žemesnės instancijos teismas

13. Teismas nevertino vaiko nuomonės, neatkreipė dėmesio į tai, kad L. M. nenori gyventi pas motiną, teismo posėdžio metu nurodė, kad su globėja sutaria gerai ir neįsivaizduoja, kad galėtų gyventi kitur, ją vadina mama. Grąžinus vaiką motinai L. norėjo bendrauti su motina, pas ją lankytis, bet nuvažiuodavo tik pas senelius. Motinai nerodant iniciatyvos, neimant vaiko pas save, nesidomint jo poreikiais, ryšys tarp vaiko ir motinos nutrūko. Lukas yra pasisakęs specialistams, kad labai pergyvena dėl tokio motinos elgesio, ankščiau yra bendravęs su ja internetu, bet norėjo bendrauti tiesiogiai, praleisti su ja laiką. Nors galutinį sprendimą ir priima ne vaikas, jo nuomonė, noras yra vienas iš reikšmingų byloje įrodymų. L. M. rūpintojos šeimoje auga ir gyvena nuo gimimo, rūpintoja visapusiškai užtikrina vaiko interesus, tarp jų susiformavęs labai stiprus emocinis ryšys. Vaiko rūpintoja niekada neprieštaravo, kad vaikas bendrautų su biologine motina, kreipėsi su Vaiko teisių skyriaus specialistų pagalbą pas psichologą, kad atkurti L. ir jo motinos ryšį, tuo tarpu atsakovė tam nededa pastangų.

Atsiliepimas

14. Atsakovė O. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, sprendimą palikti nepakeistu. Nurodo, kad teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, nenustatė sąlygų, kurioms esant būtų galima apriboti tėvų valdžią. Laikinas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas kaip prevencinė priemonė tėvams tik tuo atveju, jeigu yra nustatoma, kad tėvai turi pakeisti elgesį ir gyvenimo būdą, taip pat apsaugoti vaiką nuo būsimos žalos, nelaukiant, kol ta žala jam bus padaryta. Šiuo atveju nenustatyta, kad atsakovės gyvenimo būdas būtų netinkamas ir konkrečių duomenų, kaip atsakovei reikėtų jį keisti, nepateikta. Ieškovas nekonkretizuoja, kodėl prognozuojamas žalos padarymas ateityje. Atsakovės šeimai buvo reikalinga pagalba, tačiau ji niekada suteikta nebuvo, o apeliantas teismui teikė tik klaidinančią informaciją esą vaikas lankė psichologo konsultacijas, tačiau situacija nepasikeitė. 2018 m. gegužės 14 d. iš Utenos rajono pedagoginės psichologinės tarnybos buvo gautas raštas, kuriame nurodyta, kad vaikas apsilankė tik vienoje psichologo konsultacijoje ir nuo tolimesnės pagalbos atsisakė. Apie tokią konsultaciją atsakovė informuota nebuvo, į psichologinės pagalbos procesą įtraukta nebuvo, o apeliantas jos eiga nesidomėjo, priežasčių, kodėl vaikas jos atsisako, ar atsisakymas priimti pagalbą atkuriant ryšį su motina atitinka vaiko interesus, netyrė. Nors apeliantas teigia, kad Utenos socialinių paslaugų centras buvo sudaręs socialinių paslaugų teikimo planą, kaip atsakovei susigrąžinti sūnų į savo šeimą, tačiau ji su tokiu planu supažindinta nebuvo ir net nedalyvavo šio plano sudaryme. Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu priimtu 2009 m. gegužės 18 d. atsakovė buvo išbraukta iš socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitos, nes išnyko įrašymo į apskaitą priežastys, jame nurodoma, jog atsakovė ir jos šeima gyvena Kuktiškių mstl., Kuktiškių šen., Utenos r., todėl teigti, kad atsakovė slėpė adresą ir dėl to jai nebuvo teikiamos reikiamos paslaugos yra tik teismą klaidinanti informacija.

15. CK 3.180 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog 3.254 straipsnio 3 punkte nustatytu pagrindu yra nustatyta vaiko laikinoji globa, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija ne vėliau kaip per 60 kalendorinių dienų nuo vaiko laikinosios globos nustatymo kreipiasi į teismą dėl tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo, išskyrus atvejus, kuriais, nustačius vaiko laikinąją globą, tėvai (tėvas ar motina) deda pastangas pakeisti savo elgesį arba yra kitų priežasčių, kurios valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai leidžia pagrįstai manyti, kad egzistuoja reali galimybė grąžinti vaiką į šeimą. Šiuo atveju per 60 dienų kreiptąsi nebuvo. Atsakovė mokėjo sūnaus išlaikymui reikalingą sumą, papildomai duodavo pinigų jo asmeninėms išlaidoms, paskutiniame vaiko globos (rūpybos) peržiūros akte, kuris buvo atliktas 2017 metų kovo 24 dieną, pabrėžiama, kad atsakovė stengiasi bendrauti, atvažiuoja aplankyti, skambina, domisi sūnaus gyvenimu, jo ugdymu, pasiekimais, sveikata, sutinka dėl bendravimo sunkumų lankytis kartu pas psichologą, t.y. pagal galimybes deda visas pastangas, kad vaikas būtų grąžintas atgal į šeimą, koks ir yra laikinosios globos tikslas pagal CK 3.253 straipsnį. Apeliantas nesirūpino pačios atsakovės interesais, jai nepadėjo, į prašymus reagavo aplaidžiai, telefoniniai pokalbiai nebuvo fiksuojami. Apeliantas ne vieną kartą teikė Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriui teikimus panaikinti L. M. laikinąją globą ir tokie įsakymai buvo priimti, nes vaikas buvo grąžintas motinai, nors kaip pats apeliantas teigia, vaikas realiai grąžintas niekada nebuvo. Grąžinant vaiką tėvams, Vaikų teisių apsaugos skyriaus specialistams turėtų būti žinomas adresas, kuriuo nuo to momento vaikas gyvens, todėl nepagrįstas teiginys, kad atsakovė vengė nurodyti savo gyvenamosios vietos adresą ir dėl to mano šeimai nebuvo galimybių teikti socialines paslaugas. Šeimos gyvenimo sąlygos buvo tikrinamos, jie atsakovės gyvenamojo vietoje lankėsi, tą pripažino ir pats apelianto atstovas B. V.. Gyvenimo sąlygų tikrinimas ir lankymasis šeimoje jokiu aktu įformintas nebuvo. Apeliantas teigia, jog vaikui neužtenka vieną kartą į metus susitikti su motina, tačiau tiek pats vaikas, tiek globėja tokių faktų nepateikė, priešingai, teigė, jog atsakovė su vaiku ryšį palaiko tikrai ne tokiu dažnumu. Rūpyba pasibaigia nepilnamečiui sulaukus 18 metų arba kai jis įgyja visišką veiksnumą iki 18 metų kitais įstatymų nustatytais atvejais, todėl vaikui biologinės šeimos vaidmuo tampa ypač svarbus. Po sprendimo priėmimo ieškovas net nepasidomėjo, kaip jaučiasi vaikas, kokia jo nuomonė, ar toks sprendimas jį tenkina, su vaiku nebendravo jokiu jį liečiančiu klausimu.

Motyvuojamoji dalis

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. birželio 8 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas iš dalies apribojant terminuotai atsakovei motinos valdžią, priteisiant iš jos išlaikymą sūnui (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Ieškinio dalis dėl nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo, globėjo (rūpintojo) paskyrimo L. M., jo gyvenamosios vietos nustatymo pas rūpintoją nutrauktina.

17. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ieškovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

18. Teisėjų kolegija išsamiai nebekartoja pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

19. Byloje kilo ginčas iš esmės dėl to, ar egzistuoja pagrindai terminuotai apriboti atsakovei motinos valdžią jos sūnaus L. M. atžvilgiu.

20. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje nustatyta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 8 straipsnio 1 dalimi valstybės dalyvės įsipareigojo gerbti vaiko teisę išsaugoti savo identiškumą, įskaitant pilietybę, vardą ir šeimos ryšius, kaip tai nustatyta įstatymo, neleisdamos neteisėto kišimosi. Kiekvieno asmens teisė į jo šeimos gyvenimo gerbimą įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodoma, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį valstybės valdžios institucijos yra įpareigotos ne tik susilaikyti nuo savavališko šio straipsnio saugomų asmens teisių apribojimo, bet taip pat gali egzistuoti pozityviosios pareigos, neatskiriamai susijusios su veiksmingu šeimos gyvenimo (ir kitų šiame straipsnyje saugomų teisinių gėrių) gerbimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G., V. G. v. G. J., bylos Nr. 3K-3-203/2009). Pagal EŽTT praktiką tėvų valdžios apribojimas yra kraštutinė priemonė, gali būti pateisinama tik esant pagrindiniam reikalavimui – siekiant apsaugoti geriausius vaiko interesus. Biologinių tėvų ir vaiko, kuris tam tikrą laiką gyveno globėjų šeimoje, santykių atnaujinimas reikalauja pasiruošimo, kurio pobūdis ir apimtis gali priklausyti nuo kiekvienos bylos aplinkybių, tačiau visada reikalauja aktyvaus ir supratingo visų suinteresuotų asmenų bendradarbiavimo. Nors nacionalinės valdžios institucijos privalo daryti viską, kas įmanoma, tokiam bendradarbiavimui užtikrinti, tačiau jų galimybės taikyti prievartos priemones yra ribotos, nes turi būti atsižvelgta į visų suinteresuotų asmenų, ypač – į vaiko, interesus, teises ir laisves pagal Konvencijos 8 straipsnį.

21. CK 3.155 straipsnyje nustatyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Pagal CK 3.180 straipsnio 1 dalį teismas gali apriboti tėvų (tėvo ar motinos) valdžią, kai tėvai vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais. Tėvų valdžia gali būti apribota nustačius bent vieną iš nurodytų aplinkybių. Tėvų valdžios apribojimui pakanka vien to fakto, kad tėvai nevykdo savo prigimtinės pareigos rūpintis vaikais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civ. bylose Nr.3K-3-95/2009,3K-3-544/2008). Tėvo valdžios esmė įtvirtinta Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nurodant, kad tėvo teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir juos išlaikyti. Jeigu tėvai nesirūpina savo vaikų sveikata, jų tinkamu auklėjimu, priežiūra, ugdymu, tinkamų buitinių sąlygų sudarymu ir kita, tai reiškia, jog jie nevykdo savo konstitucinės pareigos, ir tai yra pakankamas pagrindas taikyti tokiems tėvams tėvų valdžios ribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-236/2008).

22. Teisėjų kolegija, sutikdama su apeliantu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.180 straipsnio 1 dalies nuostatas, neteisingai įvertino motinos pareigos vykdymą. Teismas pripažįsta, kad motinos pareigų nevykdymo konstatavimui pakanka byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

23. Byloje nustatyta, kad L. M. laikinoji globa (rūpyba) buvo nustatoma ne vieną kartą. (Utenos rajono savivaldybės valdybos 2002 m. kovo 29 d. sprendimas Nr.132, Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-10-15 įsakymas Nr. AĮ-679, Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016-09-12 įsakymas Nr. AĮ-867). Ieškovas 2006 metais kreipėsi į teismą dėl motinos valdžios ribojimo (Utenos rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-18-82/2006), tačiau tuo metu ieškinį ieškovas atsiėmė. Nustatyta, kad nors ir būdavo panaikinama laikinoji globa, tačiau faktiškai atsakovė vaiko į savo šeimą nepasiimdavo, vaikas likdavo gyventi pas globėją, su ja gyvena ir šiuo metu.

24. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis, neatsižvelgė į tai, kad L. M. nuo pat gimimo iki dabar, kai jam jau 16 metų, augo globėjos šeimoje, ją vadina mama, ateityje taip pat nori gyventi su ja, jam įprastoje aplinkoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tos aplinkybės, jog L. M. nuo mažumės svečiuodavosi savo senelių, atsakovės tėvų, namuose, tokiu būdu retkarčiais susitikdavo ir su savo mama, pabendraudavo su ja, o šiuo metu atsakovė teikia jam išlaikymą, stengiasi su sūnumi dažniau susitikti ir užmegzti ryšį, nesudaro pagrindo spręsti, jog ji pastoviai rūpinasi savo vaiku, tinkamai vykdo savo kaip motinos pareigas, stengiasi patenkinti jo nuolatinius poreikius, domisi juo. Byloje yra nustatytos aplinkybės, kad atsakovės sūnus nuolatos yra prižiūrimas būtent globėjos, kuri rūpinasi jo poreikiais, sveikata, mokslais, vaikas auga jos šeimoje, globėjos namuose vaikas jaučiasi gerai, neįsivaizduoja savo gyvenimo kitur, su globėja yra susiklostęs artimas emocinis ryšys. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė artimiau su sūnumi siekia bendrauti tik dabar, kai jau yra pabaigusi mokslus, įsidarbinusi, sūnus jau yra pakankamai brandaus, 16 metų amžiaus, ji jaučiasi įskaudinta, kad yra kreipiamasi į teismą su ieškiniu dėl terminuoto motinystės teisių apribojimo, kad jai nebuvo teikiama socialinė pagalba, psichologinės konsultacijos. Tačiau negali būti ignoruojamas faktas, kad vaiku ji nesirūpino, su juo negyveno ir jai buvo patogu, kad sūnus auga globėjos namuose, kol ji pabaigs mokslus, įsidarbins ir pan., vaiko susigrąžinimo klausimas buvo nuolatos atidėliojamas. Nors byloje ir yra nustatytos aplinkybės, kad atsakovė prašė suteikti psichologinę pagalbą sūnui dėl to, jog jai nepavyksta su vaiku atkurti emocinio ryšio, tačiau daugiau jokių duomenų, kokias ji asmeniškai dėjo pastangas, siekdama faktiškai susigrąžinti sūnų, atkurti su juo ryšį, nepateikė, nurodė, kad pati savarankiškai į psichologus nesikreipė. Todėl tokie jos atsakovės veiksmai/neveikimas laikytini vengimu atlikti savo pareigas vaikui.

25. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybes, dėl kurių atsakovė vaiko atsisakė, jos tuometinę sudėtingą situaciją, negalėjimą pasirūpinti vaiku, institucijų galimai netinkamą reagavimą į šią situaciją, kadangi byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl motinos terminuoto valdžios apribojimo dabartiniu metu ir aktualios būtent šiuo metu egzistuojančios aplinkybės, susijusios su motinos pareigų vykdymu, jos pastangomis atkurti ryšį su vaiku, jį susigrąžinti. Šiuo atveju teismas neatsižvelgė į tai, jog sprendžiant tokio pobūdžio bylas, svarbu turėti omenyje vaiko interesų viršenybės principą, įtvirtintą Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 9, 18 ir kituose straipsniuose, CK 3.3 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad motinos veiksmai leidžia daryti išvadą, kad tai nesugebėjimas/nemokėjimas užmegzti ryšio su vaiku, o ne atsakovės kaltė dėl motiniškų pareigų nevykdymo savo sūnui, taip pat sprendime svarstė, kad ieškovas, neteikęs atsakovei socialinių paslaugų, pagalbos, nesistengęs sugrąžinti vaiko į šeimą, yra prisidėjęs prie susiklosčiusios situacijos. Tačiau pažymėtina, kad būtent atsakovė, kuri šiuo metu yra pilnametė, išsilavinusi, dirbanti moteris nedėjo pakankamai pastangų susigrąžinti vaiką, jį auginti, ilgą laiką nepakankamai bendravo su sūnumi, neatkūrė emocinio ryšio, kas yra jos, suaugusio asmens pareiga, dėl tokio jos neveikimo vaikas neįsivaizduoja, jog galėtų gyventi su atsakove ar seneliais, globėjos namus laiko savo namais, be to, jis yra tokio amžiaus, kad gali savarankiškai spręsti, kas jam yra geriausia ir labiausiai atitinka jo interesus, sūnus nurodė, kad jam net nebuvo siūloma gyventi kartu. Atsakovė 2018-05-07 teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo vaiko gimimo jai nebuvo teikiama jokia pagalba, nors tokia buvo reikalinga, ji globėjos prašiusi, kad vaiką paglobotų, dėl ko ši geranoriškai sutikusi, atsakovei reikėjo mokytis, ketino vėliau vaiką prisipratinti ir susigrąžinti, nors jos tėvai bandė susigrąžinti, bet nepavyko, vaikas svečiuodavosi pas atsakovės tėvus, bet nuolatos gyvendavo pas globėją, kur jį atsakovė pradėjo lankyti tik nuo 2006 metų; 2014 metais žodžiu susitarė, kad vaikas bus pas globėją, o ji mokės išlaikymą, 2016 metais kilo konfliktas, nes vaikas nori, jog jam būtų nustatyta nuolatinė globa, kad jis, sulaukęs 18 metų gautų iš valstybės finansinę paramą, nuo to laiko ryšys su seneliais nutrūkęs, dėl tokių vaiko kalbų ji prašiusi psichologinės pagalbos vaikui, pati nori palaikyti ryšį, bet jai sunku vaidinti, kad viskas gerai, nes vaikas nori gyventi su globėja. Šio posėdžio metu atsakovė nurodė mačiusi vaiką kovo mėnesį, teigė, kad posėdžių metu nebendrauja, tik pasveikino sūnų su gimtadieniu, vaikas jai neatrašo, nesiekia bendravimo, dėl ko jai sunku, ji negalinti per prievartą versti 16 metų vaiko su ja bendrauti ar gyventi. Tokie atsakovės paaiškinimai leidžia spręsti, kad dėl nesukurto jos ir vaiko emocinio ryšio, atskiro gyvenimo ji kaltina tam tikras gyvenimo aplinkybes, institucijas, vaiką, tačiau pati vengia prisiimti atsakomybę dėl savo pačios neveikimo, nepakankamo rūpinimosi, domėjimosi savo vaiku, be to, nededa jokių realių pastangų, kad vaikas gyventų su ja. Kadangi vaikas nuo gimimo gyvena atskirai nuo atsakovės, atsakovė nesiėmė aktyvių veiksmų vaiką susigrąžinti, jį savarankiškai auginti ir prižiūrėti, negalima teigti, kad dėl susiklosčiusios situacijos nėra jos kaltės. Atkreiptinas dėmesys, kad trečiasis asmuo, atsakovė paaiškino, jog su globėja buvo bendraujama geranoriškai, atsakovės susitikimai su vaiku vyksta globėjos namuose, todėl negalima sakyti, kad atsakovei daromos kliūtys bendrauti su sūnumi. Priešingai, iš trečiojo asmens J. K. paaiškinimų 2018-05-22 teismo posėdyje matyti, kad ji nori, jog atsakovė dažniau susitiktų su sūnumi, bendrautų, nes jam reikalinga atsakovė, dažniau atvažiuotų, pamažu stengtųsi priartėti prie vaiko.

26. Taip pat sutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo vaiko, kuriam šiuo metu yra 16 metų, aiškiai išsakytą nuomonę, kuri yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl motinos valdžios apribojimo. Teismas turi pareigą išklausyti vaiką, galintį suformuluoti savo pažiūras, nuomonę ir į tai atsižvelgti (CK 3.183 str. 3 d.). L. M. 2018-05-22 teismo posėdžio metu paaiškino, kad jį aplanko atsakovė, save pamena nuo 3 metų, kai gulėjo ligoninėje apie metus laiko, tada jį aplankė 1 kartą per metus, rūpinosi juo globėja su vyru, kai nuvažiuodavo pas senelius, atsakovė kartais ten būdavo, pas senelius pabūdavo daugiausiai 2 dienas, norėdavo namo, pas globėją, kurią myli, kuri juo rūpinasi, nuo rugsėjo mėnesio (2017 metų) atsakovė pradėjo atvažinėti pas jį maždaug 1 kartą per mėnesį, anksčiau nevažiuodavo, norėtų su ja bendrauti, susitikti, bet dabar nejauku, neturi ką kalbėti su ja, mama laiko savo globėją, nėra tikslo jam bendrauti su psichologais, nes yra apsisprendęs, kad nori gyventi su globėja. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš tokių vaiko paaiškinimų akivaizdžiai matyti, kad vaiko ir atsakovės emocinis ryšys nestiprus, nes atsakovė praeityje neskyrė pakankamai dėmesio savo sūnui, jis savo mama laiko ne atsakovę, o globėją, su kuria nori gyventi ir toliau, tačiau tuo pačiu jis nori su atsakove bendrauti ateityje, ko ji ir turi siekti. Šiuo atveju įvertintina, kad vaikas jau yra 16 metų paauglys, turintis savo draugus, pomėgius, interesus, ateities planus, tokiame amžiuje labai reikalingas ir mamos moralinis palaikymas, dėmesys jam, sūnus turi tam tikrų nuoskaudų, kad mama jo neaugino, nelankė ligoninėje, neišsivežė į kelionę, nors žadėjo (kaip nurodė trečiasis asmuo), seneliai mažiau skiria dėmesio, tačiau tuo pačiu, jis atsakovės ir senelių neatstumia.

27. Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad šiuo metu atsakovė suabsoliutina savo kaip biologinės motinos teises ir iškelia jas virš prioritetinių vaiko teisių, kaltina ieškovą tuo, kad nesuteikė jai socialinių paslaugų, taip pat jaučia nuoskaudą, jog sūnus su ja nepakankamai noriai bendrauja. Tačiau įvertintina, kad ji dėl sūnaus pradėjo labiau stengtis, dažniau su juo susitikti, kai iškilo klausimas dėl kreipimosi į teismą, o šiuo metu jaučiasi atstumta ir dėl to nededa ypač didelių pastangų siekiant atkurti ryšį su vaiku, nors, išklausius trečiojo asmens paaiškinimus, vaiko nuomonę, matyti, kad jis norėtų su mama bendrauti. Sutiktina su apeliantu, kad minimalūs teigiami pokyčiai atsakovės šeimoje stebimi gana trumpą laiko tarpą, ji turi imtis aktyvių veiksmų, bendrauti su sūnumi, lankyti jį bei psichologo konsultacijas, o ne vien tik reikalauti iš valstybės institucijų, kad išspręstų jos problemas. Taip pat ji, būdama subrendusi, išsilavinusi, moteris, neturėtų kaltinti ir vaiko dėl jo nepakankamai šiltų jausmų mamai, kai pati pripažįsta, suklydusi, kai atsisakė jį auginti ir juo rūpintis.

28. Pažymėtina, kad tėvų valdžia yra skirta įgyvendinti prigimtinėms vaiko teisėms, ji apima tėvų su savo vaikais susijusias ne tik teises, bet ir pareigas, todėl yra privaloma ir nė vienas iš tėvų neturi teisės atsisakyti pareigos įgyvendinti tėvų valdžia. Tėvų, nevykdančių savo pareigų vaikams, veiksmai ar neveikimas laikytini priešingais teisei. Byloje faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliantė nors ir nori, tačiau nededa pakankamai pastangų ir bylos nagrinėjimo metu nepasiruošusi bei nesugeba tinkamai pasirūpinti savo sūnumi. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo metu motina dar negali tenkinti vaiko, kurio interesai yra prioritetiniai, poreikių, tarp vaiko ir motinos nėra tokio stipraus emocinio ryšio, todėl terminuoto motinos valdžios apribojimo taikymas yra proporcinga priemonė. Pažymėtina, kad terminuoto motinos valdžios apribojimo tikslas yra, kad mama pakeistų savo elgesį, dėtų didesnes pastangas atkurti ryšį su vaiku, rodytų pažangą realiais veiksmais formuojant tinkamo rūpinimosi vaiku, jo auginimo ir išlaikymo įgūdžius. 2018-05-07 teismo posėdžio metu atsakovei buvo išaiškinta, kad jai ateityje bus teikiamos socialinės paslaugos siekiant atkurti jos ryšį su sūnumi, bus dirbama su šia šeima.

29. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialiosios teisės normas (CK 3.180 str. 1 d.), neįvertino visų faktinių aplinkybių, neatsižvelgė į vaiko nuomonę, suabsoliutino motinystės teisę ir deramai neįvertino vaiko interesų.

30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimas leidžia taikyti laikino motinos valdžios apribojimo institutą ir spręsti, kad mamai šiuo metu negyvenant su sūnumi, neatkūrus su juo emocinio ryšio, neįrodytas jos pasiruošimo savarankiškai rūpintis vaiku faktas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas ieškinį patenkinant iš dalies ir apribojant motinos valdžią terminuotai, tikintis, kad pasikeis atsakovės elgesys ir vaikas turės galimybę sugrįžti pas motiną. Nustačius laikiną tėvų valdžios apribojimą, šis apribojimas trunka tol, kol situacija pasikeičia ir apribojimo pagrindai išnyksta, todėl laikino tėvų valdžios apribojimo terminas nenustatytinas.

31. Kadangi motinos valdžia apribojama terminuotai, teismas nesprendžia klausimo dėl globos (rūpybos) nustatymo. Tarp kitų CK 3.257 straipsnyje numatytų vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo pagrindų yra numatyta, kad vaiko nuolatinė globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko tėvams arba turimam vieninteliam iš tėvų yra neterminuotai apribota tėvų valdžia (CK 3.257 straipsnio 6 punktas). Iš to seka, kad kai nėra CK 3.257 straipsnyje numatytų vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo pagrindų, teismas nenustato vaiko laikinosios globos (rūpybos), o ją nustato savivaldybės administracijos direktorius sprendimu (CK 3.262 straipsnis). Vadovaujantis minėtomis įstatyminėmis nuostatomis, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškinio dalis dėl nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo, globėjo (rūpintojo) paskyrimo L. M., jo gyvenamosios vietos nustatymo pas rūpintoją, nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas, 326 str. 1 d. 5 p.). Iš bylos duomenų matyti, kad Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016-09-12 įsakymu Nr. AĮ-867 yra vaikui nustatyta laikina globa (rūpyba) ir L. M. globėja (rūpintoja) paskirta J. K., pas kurią gyvena vaikas.

32. Apribojus motinos valdžią atsakovei iš jos priteistinas išlaikymas nepilnamečiui sūnui. Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus iki jų pilnametystės yra konstitucinė pareiga (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis). Konstitucinė tėvų pareiga reiškia nepilnamečių vaikų konstitucinę teisę gauti iš tėvų šį išlaikymą. Ši tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus iki jų pilnametystės yra nustatyta ir įstatymuose: CK 3.156 straipsnio 2 dalyje ir 3.192 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Vykdydami šią prievolę, tėvai užtikrina savo nepilnamečių vaikų teisę į tinkamam vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas, kurias sudaro vaiko poreikių maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui patenkinimas. Byloje nustatyta, kad atsakovė teikė sūnui išlaikymą po 152 Eur kas mėnesį, atsakovė yra darbinga. Kadangi ieškovo prašomo priteisti dydžio išlaikymas akivaizdžiai nėra per didelis ir yra reikalingas tam, kad užtikrinti būtinas atsakovės sūnaus vystymosi ir auklėjimo sąlygas, o be to ir pati atsakovė geranoriškai teikė prašomo priteisti dydžio išlaikymą sūnui, ieškovo reikalavimas tenkintinas ir iš atsakovės priteistinas išlaikymas nepilnamečio sūnaus L. M. išlaikymui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 152 Eur kas mėnesį, nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki jo pilnametystės arba iki motinos valdžios apribojimo panaikinimo, kasmet indeksuojant priteisto išlaikymo sumą Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

33. Vadovaujantis CPK 88, 93 ir 96 straipsniais, patenkinus ieškinį iš dalies, iš atsakovės, kuri neatleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos valstybei – 116 Eur žyminis mokestis. Kadangi apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atitinkamai iš atsakovės priteistinas 116 Eur žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo paduodant apeliacinį skundą ieškovas buvo atleistas (CPK 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktais,

nusprendžia:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Terminuotai apriboti O. M., a.k. (duomenys neskelbtini) motinos valdžią jos sūnaus L. M., a.k. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu.

Priteisti iš O. M. jos sūnaus L. M., a.k. (duomenys neskelbtini) išlaikymui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 152 Eur kas mėnesį, nuo ieškinio padavimo teismui dienos (2018-01-23) iki sūnaus pilnametystės arba iki tėvų valdžios apribojimo panaikinimo dienos, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. L. M. išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskirti J. K., a.k. (duomenys neskelbtini)

Nutraukti civilinės bylos dalį dėl nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo, globėjo (rūpintojo) paskyrimo L. M., jo gyvenamosios vietos nustatymo.

Priteisti iš O. M. valstybės naudai 232 Eur žyminio mokesčio.

Teisėjai Margarita DzelzienėNijolė Danguolė SmetonienėBirutė Valiulienė