Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI3-3745-860/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01814-2020-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 13.7.2; 55.1.3 (S)

2020 m. gruodžio 16 d.

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rikusta“ vadovui A. Š., advokatams Edvinui Lenkauskui ir Mantui Juozaičiui,

atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Mildai Kulbienei,

trečiojo suinteresuoto asmens Klaipėdos teritorinės muitinės atstovei Renatai Skrudupienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rikusta“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos teritorinė muitinė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Rikusta“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, ir MGK) 2020 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. S-84(7-49/2020) „Dėl UAB „Rikusta“ skundo“; 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir Muitinės departamentas) 2020 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 1A-29 „Dėl „UAB „Rikusta“ skundo“; 3) panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės 2019 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 6(SR10)-119 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“ dalį, kurioje skolininke pripažinta UAB „Rikusta“ (toliau visi kartu – ir Sprendimai); 4) priteisti visas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjos naudai.

Nurodo, kad Šiaulių oro uosto poste Bendrijos tranzito procedūrai buvo įformintos T1 deklaracijos: 1) MRN 15LTSA100014ADEC67 (2015 m. rugsėjo 3 d.), pagal kurią prekės paskirties įstaigai turėjo būti pristatytos iki 2015 m. rugsėjo 7 d.; 2) MRN 16LTSA100014DCEE21 (2016 m. sausio 16 d.), pagal kurią prekės paskirties įstaigai turėjo būti pristatytos iki 2016 m. sausio 24 d.; 3) MRN 16LTSA100014E6AD57 (2016 m. vasario 13 d.), pagal kurią prekės paskirties įstaigai turėjo būti pristatytos iki 2016 m. vasario 20 d. (toliau visos kartu – ir Deklaracijos). Pažymi, kad visas šias tranzito deklaracijas užpildė ir pateikė tranzito procedūros vykdytoja UAB „Rikusta“. Teigia, kad minėtose deklaracijose nurodyta, jog prekės – kvepalai, tualetiniai vandenys ir avalynė plastikiniais padais, o prekių siuntėja ir procedūros vykdytoja nurodoma pareiškėja; prekių gavėjai – OOO „Optima“ (Rusijos Federacija) ir TOO „Meridian Imports“ (Kazachstano Respublika); prekių paskirties įstaiga – Zilupes MKP (Latvijos Respublika). Taip pat teigia, kad po prekių pristatymo į Latviją oficialioje Europos Komisijos skelbiamoje informacijoje apie užbaigtas tarptautines tranzito procedūras buvo nurodyta, jog prekės pagal MRN 15LTSA100014ADEC67 deklaraciją pristatytos paskirties įstaigai 2015 m. rugsėjo 5 d., pagal MRN 16LTSA100014DCEE21 deklaraciją – 2016 m. sausio 16 d. (bylos duomenimis, 2016 m. sausio 18 d.), pagal MRN 16LTSA100014E6AD57 deklaraciją – 2016 m. vasario 15 d. Tai reiškia, kad tranzito procedūra buvo baigta Naujojoje kompiuterizuotoje tranzito sistemoje (toliau – ir NCTS sistema), t. y. Latvijos muitinės pareigūnas paskirties įstaigoje patvirtino, kad tranzitu gabentos prekės bei dokumentai pristatyti į paskirties įstaigą. Klaipėdos teritorinė muitinė 2018 m. kovo 16 d. pareiškėjai pateikė raštą, kuriuo informavo, kad vyksta tyrimas dėl Bendrijos tranzito procedūros užbaigimo pagal Deklaracijas, kadangi buvo gauta Latvijos valstybinės pajamų tarnybos (toliau – ir Latvijos VPT) informacija apie neteisėtai Latvijoje užbaigtas tranzito procedūras pagal Deklaracijas; akcentuoja, kad su šia Latvijos VPT informacija pareiškėjai nebuvo leista susipažinti. Klaipėdos teritorinė muitinė 2018 m. balandžio 25 d. priėmė sprendimą, konstatavusi, kad tranzito procedūros pagal Deklaracijas buvo užbaigtos neteisėtai. Pareiškėja šį sprendimą apskundė Muitinės departamentui, nurodydama, kad visus muitinės formalumus vykdė pagal įstatymą ir kontroliavo jų vykdymą. Departamentas 2019 m. kovo 19 d. priėmė sprendimą, kuriuo panaikino Klaipėdos teritorinės muitinės 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą ir pavedė jai priimti naują sprendimą. Klaipėdos teritorinė muitinė 2019 m. spalio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 6(SR10)-119 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“, kuriame nustatė, kad dvi tranzito procedūros – MRN 16LTSA100014DCEE21 ir MRN 16LTSA100014E6AD57, neteisėtai užbaigtos Latvijos Respublikos muitinės pareigūnų, todėl pareiškėja ir vežėjas (duomenys neskelbtini) solidariai privalo sumokėti mokestinę prievolę Lietuvos Respublikos muitinei, iš viso – 387 641 Eur. Pareiškėja 2019 m. lapkričio 22 d. apskundė šį sprendimą Muitinės departamentui, tačiau Departamentas 2020 m. sausio 31 d. sprendimu skundą atmetė. Nurodo, kad pareiškėja Departamento sprendimą apskundė Komisijai, kuri 2020 m. gegužės 4 d. taip pat atmetė jos skundą. Tačiau pareiškėja mano, kad toks MGK sprendimas yra nepagrįstas, todėl naikintinas. Teigia, kad Bendrijos muitinės kodekso 366 straipsnio 2 dalyje išvardinti dokumentai nėra baigtinis ir vienintelis tinkamų įrodymų sąrašas, kadangi tie dokumentai laikomi tik papildomais įrodymais. Mano, kad pareiškėja pateikė mokesčių administratoriui oficialius rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad Latvijos Respublikos muitinės pareigūnai NCTS sistemoje patvirtino prekių gavimą Latvijos Respublikoje, o tai reiškia, kad pareiškėja įvykdė visus jai keliamus reikalavimus. Nurodo, kad prieigą prie minėtos tranzito sistemos turi tik specialiai tam įgalioti muitinės darbuotojai, todėl įrašas sistemoje yra oficialus įrodymas. Taip pat nurodo, kad pareiškėja nėra atsakinga už prekių pristatymą gavėjui, kadangi ji atsako tik už prekių pristatymą į paskirties įstaigą; todėl turėtų būti kritiškai vertinama prekių gavėjo TOO „Meridian Imports“ pretenzija dėl negautų prekių, kurią, be kita ko, neaišku, koks asmuo pasirašė. Pažymi, kad Latvijos VPT atsakymuose nėra užsiminta apie tai, jog prekės nebuvo pristatytos į paskirties įstaigą, esančią Latvijos Respublikoje; juose tik nurodoma, kad yra neatitikimas tarp prekių, nurodytų ginčo Deklaracijose, ir prekių, nurodytų geležinkelio važtaraščiuose. Akcentuoja, kad vien tai, jog prekės Latvijoje dėl nežinomų priežasčių nebuvo pakrautos į traukinio vagonus, nereiškia, kad jos liko Lietuvoje, o pateikti duomenys patvirtina, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos ir įvežtos į Latviją, kur vėliau dingo. Mano, kad šiam ginčui pagal analogiją turėtų būti taikomos Bendrijos muitinės kodekso 239 straipsnio 1 dalies nuostatos, kadangi šis straipsnis paremtas bendraisiais teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisingumo principais. Nurodo, kad įrašas, kurį NCTS sistemoje atliko Latvijos Respublikos muitinės pareigūnai, sukūrė pareiškėjai pagrįstus lūkesčius, jog procedūros sėkmingai užbaigtos ir jokių pažeidimų nenustatyta. Todėl mano, kad būtent Latvijos pareigūnų veiksmai lėmė, jog skola muitinei atsirado dėl kompetentingos valdžios institucijos padarytos klaidos. Pažymi, kad pareiškėja tik po 2 metų sužinojo apie netinkamai užbaigtas tranzito procedūras, tad nebeturėjo galimybių patikrinti šios informacijos tikslumo. Taip pat pažymi, kad pareiškėjos veiksmuose nenustatyta jokių apgaulės ar aplaidumo požymių; ji nuo pat sužinojimo apie netinkamą muitinės procedūrą elgėsi sąžiningai ir bendradarbiavo su muitinės pareigūnais. Dargi teigia, kad šiuo atveju Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimas apskritai buvo grindžiamas tik tuo, jog Latvijos VPT atsakymuose nurodoma apie neteisėtai užbaigtas ginčo tranzito deklaracijas Latvijos Respublikoje, kurie pareiškėjai nebuvo pateikti.

2. Atsakovas Muitinės departamentas pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad tranzito procedūros vykdymo eigoje paskirties įstaiga Zilupes MKP buvo pakeista į Rezeknės 2 MKP. Latvijos VPT 2016 m. birželio 29 d. informavo Departamentą, kad tranzito procedūros buvo neteisingai (angl. „wrongly“) užbaigtos Latvijos Respublikos Rezeknės muitinės kontrolės punkte elektroniniu būdu be muitinės kontrolės, o prekės neišvyko iš Europos Sąjungos muitų teritorijos ir jų buvimo vieta nežinoma. Atsižvelgdama į tai, Klaipėdos teritorinė muitinė 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu pripažino pareiškėją skolininke muitinei, įpareigodama ją sumokėti apskaičiuotus mokesčius. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą dėl Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimo, paprašė kompetentingos Latvijos Respublikos institucijos pateikti visą tyrimo medžiagą, įskaitant ir SMGS važtaraščių, su kuriais ginčo prekės turėjo būti išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos, kopijas; atsižvelgiant į pateiktą papildomą informaciją, kurios Klaipėdos teritorinė muitinė sprendimo priėmimo metu neturėjo galimybės įvertinti, ji buvo įpareigota priimti naują sprendimą. Klaipėdos teritorinė muitinė 2019 m. spalio 25 d. sprendimu vis dėlto pripažino pareiškėją solidaria skolininke muitinei, o Departamentas šį jos sprendimą patvirtino. Nurodo, kad Latvijos VPT nepatvirtino prekių pateikimo paskirties muitinės įstaigai, 2016 m. birželio 29 d. rašte nurodydama, kad nurodytos tranzito deklaracijos „atliktos“ neteisingai ir tranzito procedūros buvo „užpildytos“ elektroniniu būdu (ne muitinės priežiūroje) Latvijos Respublikos muitinės kontrolės poste Rezekne 2 pagal paskirties muitinėje gautą informaciją apie prekių eksportavimą iš Europos Sąjungos muitinės teritorijos geležinkelių transportu. Tad akivaizdu, kad prekės paskirties muitinės įstaigai pateiktos nebuvo, o ginčui aktualios tranzito procedūros užbaigtos nepagrįstai pagal pateiktą neteisingą informaciją apie prekių išgabenimą iš Europos Sąjungos muitų teritorijos. Be to, Latvijos VPT taip pat nurodė, kad geležinkelio stotyje Rezekne 2 tranzito deklaracijose MRN 16LTSA100014DCEE21 ir MRN 16LTSA100014E6AD57 nurodytos prekės turėjo būti pakrautos į traukinio vagonus ir išgabentos iš Bendrijos muitų teritorijos, tačiau tai padaryta nebuvo. Departamentas taip pat pažymi, kad pareiškėjos pateiktas Europos Komisijos viešai skelbiamos informacijos apie prekių, gabenamų įforminus Deklaracijas, atvykimą į paskirties įstaigą išrašas nėra laikomas Bendrijos tranzito procedūros užbaigimo įrodymu, kadangi, be kita ko, pati Latvijos kompetentinga institucija paneigė prekių pateikimo paskirties įstaigai faktą. Departamentas nesutinka ir su pareiškėjos argumentais dėl jai nesuteiktos galimybės susipažinti su Latvijos VPT pateikta informacija tyrimo metu, nes pagal teisinį reglamentavimą iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių administracijų gauta informacija gali būti naudojama išimtinai apmokestinimo ar mokesčių teisės pažeidimų tyrimo tikslais ir pan. Šiuo atveju Klaipėdos teritorinė muitinė, išnagrinėjusi pareiškėjos atstovo prašymą leisti susipažinti su visa tyrimo medžiaga, leido susipažinti su mokestinės bylos medžiaga, išskyrus viešai neskelbtiną ir neteiktiną informaciją. Taip pat pažymi, kad Latvijos VPT pateiktos informacijos turinys pareiškėjai buvo atskleistas tiek Klaipėdos teritorinės muitinės 2019 m. rugsėjo 6 d. rašte, tiek skundžiamame Klaipėdos teritorinės muitinės sprendime. Departamentas nesutinka ir su pareiškėjos teiginiais dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimo, kadangi pačios pareiškėjos veiksmai lėmė atsiradusias teisines pasekmes.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamus sprendimus palikti nepakeistus.

Mano, kad Mokestinių ginčų komisija 2020 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. S-84(7-49/2020) ir Muitinės departamentas 2020 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 1A-29 įvertino visas aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, taigi priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus; tad mano, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo.

4. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai palaikė skundą ir prašė jį patenkinti. Pateikė rašytinę baigiamąją kalbą.

Atsakovo atstovė nesutiko su skundo reikalavimais ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Taip pat pateikė rašytinę baigiamąją kalbą.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė taip pat nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti. Pateikė trumpą rašytinę baigiamąją kalbą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

5. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos 2020 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. S-84(7-49/2020) „Dėl UAB „Rikusta“ skundo“, Muitinės departamento 2020 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. 1A-29 „Dėl „UAB „Rikusta“ skundo“ ir Klaipėdos teritorinės muitinės 2019 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 6(SR10)-119 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“ dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Byloje nustatyta, kad Latvijos Respublikos valstybinė pajamų tarnyba 2016 m. birželio 29 d. pateikė Muitinės departamentui raštą Nr. 27.20.1-2/10545 „Dėl informacijos pateikimo“. Nurodė, kad Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos Nacionalinė muitinių tarnyba patikrinimo metu nustatė, jog tranzito procedūros, parengiant tranzito T1 deklaracijas, įskaitant MRN 15LTSA100014ADEC67, MRN 16LTSA100014DCEE21, MRN 16LTSA100014E6AD57, buvo atliktos neteisėtai. Teigiama, kad šios deklaracijos buvo užpildytos elektroniniu būdu (ne muitinės priežiūroje) Latvijos Respublikos muitinės kontrolės punkte Rezekne II. Paskirties muitinėje buvo pateikta tokia informacija, kad prekės buvo eksportuotos iš Europos Sąjungos muitinės teritorijos geležinkeliu su geležinkelio važtaraščiais (SMGS), tačiau atliekant papildomus tikrinimus buvo padaryta išvada, kad prekės, kurioms taikomos nurodytos tranzito procedūros, nebuvo išgabentos su geležinkelio važtaraščiais. Latvijos VPT taip pat informavo, kad neturi jokių dokumentų, patvirtinančių, jog prekės pagal Deklaracijas buvo eksportuotos iš Europos Sąjungos muitinės teritorijos ir neturi informacijos apie galimą jų buvimo vietą.

7. Klaipėdos teritorinė muitinė užklausė pareiškėją dėl pateiktos informacijos; pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 25 d. pateikė tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščių (toliau – ir CMR važtaraščiai), užpildytų 2015 m. rugsėjo 3 d., 2016 m. sausio 16 d. ir 2016 m. vasario 12 d., ir sąskaitų faktūrų Nr. K-118, Nr. K-123 ir Nr. K-136 patvirtintas kopijas bei išrašus iš tranzito MRN paieškos sistemos.

CMR važtaraščių kopijos buvo pateiktos be gavėjo žymų.

8. Klaipėdos teritorinė muitinė 2016 m. rugpjūčio 31 d. raštais užklausė prekių vežėjus (duomenys neskelbtini) ir firmą „(duomenys neskelbtini)“ su prašymu informuoti, ar prekės buvo pristatytos gavėjui, ir, jei taip, pateikti muitinei CMR važtaraščių kopijas su gavėjų žymomis ar kitą informaciją, patvirtinančią prekių gabenimą.

Tačiau prekių vežėjai prašomų dokumentų nepateikė.

9. Klaipėdos teritorinė muitinė 2018 m. kovo 16 d. pranešimu informavo UAB „Rikusta“ apie galimus nepalankius sprendimus, nurodydama, kad vyksta tyrimas dėl Bendrijos tranzito procedūros užbaigimo pagal Deklaracijas.

Pareiškėja 2018 m. balandžio 11 d. pateikė atsakymą, kuriame pažymėjo, kad negali būti laikoma atsakingu asmeniu dėl skolos muitinei atsiradimo, tačiau papildomų dokumentų nepateikė.

10. Klaipėdos teritorinė muitinė, įvertinusi visas aplinkybes, 2018 m. balandžio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 6(SR10)-146, kuriuo nusprendė, be kita ko, pripažinti skolininke UAB „Rikusta“ ir pripažinti, kad dėl nebaigtos Bendrijos tranzito procedūros pagal Deklaracijas atsirado mokestinė prievolė muitinei, iš viso: muito – 376 Eur, akcizo – 198 524 Eur, PVM – 175 777 Eur, muito delspinigių – 15 Eur, akcizo delspinigių – 50 981 Eur, delspinigių už laiku nesumokėtą PVM – 45 142 Eur. Taip pat nuspręsta skirti UAB „Rikusta“ 37 468 Eur baudą.

Taigi iš viso Bendrovei paskirta 508 283 Eur mokestinė prievolė.

11. Pareiškėja dėl tokio Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimo pateikė skundą Muitinės departamentui, kuris 2018 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. 1A-305 nusprendė sustabdyti pareiškėjos skundo nagrinėjimą iki tol, kol bus gautas atsakymas iš Latvijos Respublikos muitinės administracijos.

12. Latvijos VPT 2018 m. rugsėjo 5 d. pateikė raštą Departamentui, kuriame nurodė neturinti įrodymų, kad prekės pagal T1 deklaracijas MRN 15LTSA100014ADEC67, MRN 16LTSA100014DCEE21 ir MRN 16LTSA100014E6AD57 buvo išvežtos iš Europos Sąjungos muitų teritorijos. Be to, Deklaracijos buvo nepagrįstai įformintos Elektroninėje muitinės duomenų tvarkymo sistemoje, remiantis klaidingai tranzito deklaracijų sąrašuose nurodyta informacija, kuria teigiama, jog prekės, kurioms buvo surašytos minėtos tranzito deklaracijos, įtrauktos į traukinio vagonų sąrašus.

13. Departamentas 2019 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 1A-75 atnaujino pareiškėjos skundo nagrinėjimą ir, be kita ko, nusprendė panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 6(SR10)-146 bei pavesti jai priimti naują sprendimą. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėja nepagrįstai pripažinta skolininke muitinei, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso ir Sąjungos muitinės kodekso nuostatomis.

14. Klaipėdos teritorinė muitinė, pakartotinai atlikusi tyrimą, 2019 m. spalio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 6(SR10)-119, kuriame nusprendė, be kita ko, pripažinti UAB „Rikusta“ solidariu skolininku; nustatyti tranzito deklaracijomis Nr. MRN 16LTSA100014DCEE21 ir Nr. MRN 16LTSA100014E6AD57 deklaruotų prekių muitines vertes taip, kaip nurodyta sprendimo lentelėje; taip pat pripažinti, kad dėl neteisėtai baigtos Bendrijos tranzito procedūros pagal tranzito deklaracijas Nr. MRN 16LTSA100014DCEE21 ir Nr. MRN 16LTSA100014E6AD57 atsirado mokestinės prievolė muitinei taip, kaip nurodyta sprendimo lentelėje, iš viso: akcizo – 136 891 Eur, PVM – 120 405 Eur; apskaičiuoti ir įtraukti į apskaitą sprendimo 1 priede nurodytus delspinigius; skirti skolininkėms 25 730 Eur baudą.

Pareiškėja šį sprendimą apskundė Muitinės departamentui.

15. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, 2020 m. sausio 31 d. priėmė sprendimą Nr. 1A-29, kuriuo nusprendė patvirtinti Klaipėdos teritorinės muitinės 2019 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 6(SR10)-119.

Pareiškėja šį sprendimą apskundė Komisijai.

16. Mokestinių ginčų komisija 2020 m. gegužės 4 d. priėmė sprendimą Nr. S-84(7-49/2020), kuriuo nusprendė patvirtinti Muitinės departamento 2020 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 1A-29.

17. Pareiškėja su šiais Sprendimais nesutinka, todėl skundžia juos teismui.

18. Pažymėtina, kad tranzito procedūros įforminimo metu galiojo 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą.

Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išorinio tranzito procedūra baigiama ir jos vykdytojo įsipareigojimai įvykdomi, kai prekės, kurioms buvo įforminta procedūra, ir atitinkami dokumentai pateikiami paskirties muitinės įstaigai, vadovaujantis atitinkamos procedūros nuostatomis. Muitinė užbaigia procedūrą, kai, palyginusi išvykimo įstaigos turimus duomenis su paskirties muitinės įstaigos turimais duomenimis, gali patvirtinti, kad procedūra buvo atlikta tinkamai (2 dalis).

Pagal Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalį, už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas (nagrinėjamu atveju pareiškėja), t. y. jis atsako: a) už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą, deramai prižiūrint, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės; b) už nuostatų, susijusių su Bendrijos tranzito procedūra, laikymąsi. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, nepaisant 1 dalyje nustatytų tranzito procedūros vykdytojo prievolių, prekių vežėjas arba gavėjas, priėmęs prekes ir žinantis, kad jos gabenamos taikant Bendrijos tranzito procedūrą, taip pat atsako už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą ir už deramą priežiūrą, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės.

19. Tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau ir ESTT), tiek ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra konstatavę, kad muitinės teisės aktuose nenumatyta procedūros vykdytojo atsakomybės apribojimų, todėl tai, kad procedūros vykdytojas yra sąžiningas ir, jog Bendrijos išorės tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant ji nedalyvavo, negali pažeisti proporcingumo principo; procedūros vykdytojas, kaip Bendrijos išorinio tranzito procedūrą vykdantis asmuo, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo (žr., pvz., ESTT 2008-04-03 sprendimą, priimtą byloje Nr. C-230/6; LVAT 2008-02-19 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-438-59/2008; 2009-04-16 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-521/2009; 2013-03-22 sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-261-453/2013; ir kt.).

20. Pareiškėja skunde teigia, kad tranzito procedūra buvo baigta, kadangi NCTS sistemoje Latvijos muitinės pareigūnas (paskirties įstaigoje) patvirtino, kad tranzitu gabentos prekės bei dokumentai pristatyti į paskirties įstaigą. Pareiškėja mano, kad vien tai, jog sistemoje yra pažymėta apie procedūros užbaigimą, turi būti laikoma oficialiais įrodymais, patvirtinančiais, kad gabentos prekės pristatytos į paskirties vietą. Vėliau, t. y. teismo posėdyje (pagrinde baigiamųjų kalbų metu), pareiškėja nurodė, kad byloje yra pateikti oficialūs rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, kad prekės pagal ginčo tranzito deklaracijas buvo pristatytos į paskirties įstaigą: 1) oficiali Europos Komisijos skelbiama informacija apie užbaigtas tarptautines tranzito procedūras; 2)šiuo metu oficialioje Latvijos VPT sistemoje skelbiama informacija, kad prekės pagal ginčo tranzito deklaracijas išvyko iš paskirties įstaigos; 3) Klaipėdos teritorinės muitinės pateikta informacija, t. y. patvirtinti išrašai iš Nacionalinės tranzito kontrolės sistemos (NKTS) duomenų bazės; 4) atsakovo pateikti Latvijos VPT pareigūnų pasirašyti lydraščiai, kurie adresuoti Latvijos geležinkeliams.

Tačiau teismas su tokiais teiginiais nesutinka.

Šiuo atveju teisinius santykius dėl įrodymų, patvirtinančių atitinkamos muitinio tranzito procedūros užbaigimą, reglamentuoja Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje pateikta bendroji taisyklė, pagal kurią tinkamu dokumentu (įrodymu), patvirtinančiu Bendrijos tranzito procedūros užbaigimą, yra muitinės paskirties įstaigos patvirtintas dokumentas apie šios procedūros užbaigimą.

Aptariamo straipsnio 2 dalyje išvardinti dokumentai (įrodymai), kurie tinkamumo aspektu galėtų būti prilyginami straipsnio 1 dalyje nurodytiems dokumentams. Pagal ją, Bendrijos tranzito procedūra taip pat laikoma užbaigta, jei vykdytojas muitinei priimtinu būdu pateikia vieną iš šių dokumentų: a) trečiojoje šalyje išduotą dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad prekėms įforminamas muitinės sankcionuotas veiksmas; b) trečiojoje šalyje išduotą ir šios šalies muitinės antspaudu patvirtintą dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą atitinkamoje trečiojoje šalyje. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vietoje 2 dalyje išvardytų dokumentų galima pateikti jų kopijas arba fotokopijas, kurių tikrumą turi patvirtinti dokumentų originalus patvirtinusi institucija, atitinkamų trečiųjų šalių institucijos arba vienos iš valstybių narių institucijos.

Taigi, minėto straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų sąrašas yra baigtinis, o tai reiškia, kad jokie kiti įrodymai, kurie neatitinka šioje straipsnio dalyje nustatytų reikalavimų, Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų taikymo požiūriu negali būti pripažinti tinkamais ta prasme, kad jais (ir tik jais) būtų galima remtis, pripažįstant, jog Bendrijos tranzito procedūra buvo užbaigta. Šių dokumentų įrodomoji reikšmė siejama su prekių pateikimu muitinės sankcionuotam veiksmui. Tai reiškia, kad toks dokumentas turi būti išduotas (ar patvirtintas) arba atitinkamos trečiosios šalies muitinės įstaigos arba jis neturėtų kelti jokių abejonių, kad jame nurodytai prekei buvo įformintas muitinės sankcionuotas veiksmas (žr., pvz., LVAT 2012-02-21 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A143-1226/2012; 2013-03-22 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A261-453/2013; 2020-11-04 nutartį, priimtą nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2182-575/2020; ir kt.).

Akcentuotina, kad, teismo nuomone, pareiškėjos pateikti minėti duomenys (informacija), atsižvelgiant į cituotas Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatas, negali būti laikomi užbaigtos Bendrijos tranzito procedūros įrodymu; jie akivaizdžiai neatitinka teisės aktų nuostatų. Įrašai sistemose yra tik tam tikro juridinio veiksmo (fakto) fiksavimas, kuris atliekamas, remiantis tam tikrais dokumentais. Kituose šaltiniuose skelbiama informacija apie neva užbaigtas tranzito procedūras taip pat yra netinkamas įrodymas. Taip pat Latvijos VPT pareigūnų pasirašyti lydraščiai (kanceliariniai dokumentai, be to, turintys visai kitą paskirtį), priešingai nei teigia pareiškėja, šioje byloje taip pat nepatvirtina ir negali patvirtinti apie tinkamą tranzito procedūros užbaigimą.

Dar daugiau, pareiškėjos teiginius apie prekių pristatymą į paskirties muitinės įstaigą iš esmės paneigia Latvijos VPT atsiųsti raštai – 2016-06-29 raštas Nr. 27.20.1.-2/1054 ir 2018-10-31 raštas Nr. 27.23-1/10447, kuriose nurodyta, kad ginčo tranzito procedūros buvo užbaigtos per klaidą (be muitinės kontrolės). Šie raštai buvo atsiųsti Klaipėdos teritorinei muitinei atliekant tyrimą dėl tinkamos tranzito procedūros užbaigimo. Teismo nuomone, šie Latvijos VPT raštai, kurių turinys yra vienareikšmis ir aiškus, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, yra pakankami padaryti išvadą, kad tranzito procedūra nebuvo baigta.

Pabrėžtina, kad pareiškėja nepateikė jokių kitų tinkamų įrodymų apie prekių pristatymą į paskirties vietą. Minėta, kad net ir pati Latvijos VPT, atlikusi tyrimą, nurodė, jog tranzito procedūra užbaigta neteisingai, tačiau pareiškėja šių aplinkybių nepaneigė jokiais papildomais duomenimis. Pareiškėjai buvo suteikta galimybė pateikti tinkamus įrodymus, pagrindžiančius tranzito procedūros užbaigimą, tačiau tai padaryta nebuvo (pareiga pateikti tinkamus įrodymus tenka būtent pareiškėjai, o ne atvirkščiai, kaip nepagrįstai teigia pareiškėja).

Be to, pati muitinė rodė iniciatyvą, t. y. Klaipėdos teritorinė muitinė, atlikdama tyrimą, papildomai prašė ir vežėjų (duomenys neskelbtini) (Ukraina) bei (duomenys neskelbtini) (Lenkija) pateikti informaciją, ar prekės buvo pristatytos į paskirties vietą, tačiau tokie dokumentai taipogi nebuvo pateikti.

Taigi, atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo 366 straipsnio nuostatas, pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai (informacija) negali būti laikomi tinkamai užbaigtos Bendrijos tranzito procedūros įrodymais.

21. Teismas sutinka su pareiškėjos argumentu, kad ji yra atsakinga tik už prekių, kurioms buvo įforminta išorinio tranzito procedūra, ir atitinkamų dokumentų pristatymą į muitinės paskirties įstaigą. Tačiau, nagrinėjamų atveju, būtent pareiškėja ir nepateikė tinkamų tranzito procedūros užbaigimo įrodymų, nurodytų Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 1-2 dalyse.

22. Pareiškėja teigia, kad priimtas skundžiamas MGK sprendimas prieštarauja teisėtų lūkesčių principui, teisinės valstybės principui, teisingumo ir kitiems principams, kadangi ji pagrįstai manė, jog tranzito procedūros sėkmingai užbaigtos ir jokių pažeidimų nenustatyta.

Iš susiformavusios ESTT jurisprudencijos matyti, kad importuotojas gali veiksmingai remtis teisėtais lūkesčiais pagal Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktą ir pasinaudoti joje numatyta išieškojimo išleidus prekes išimtimi tik tuo atveju, jei įvykdytos trys kumuliacinės sąlygos. Pirmiausia, muitai turi būti nesurinkti dėl pačių kompetentingų institucijų klaidos, antra, jų padarytos klaidos turi būti protingai neįmanoma nustatyti sąžiningai veikiančiam apmokestinamajam asmeniui ir galiausiai pastarasis turi būti laikęsis visų galiojančių teisės aktų nuostatų, susijusių su jo muitinės deklaracija (žr., pvz., 2007-10-18 sprendimo, priimto byloje Nr. C-173/06, EU:C:2007:612, 35 punktą; 2011 -12-15 sprendimo, priimto byloje Nr. C-409/10, EU:C:2011:843, 47 punktą; 2017-03-16 sprendimo, priimto byloje Nr. C-47/16, EU:C:2017:220, 24 punktą).

Šiuo atveju pareiškėjos argumentai dėl teisėtų lūkesčių ir kitų principų pažeidimo jos atžvilgiu atmestini kaip deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti, kadangi iš esmės ji remiasi tik savo subjektyvia nuomone, be to, bylos duomenys patvirtina, kad mokestinė prievolė pareiškėjai kilo dėl jos pačios veiksmų. Pareiškėja privalėjo deramai įvertinti visus faktorius bei riziką, ar galės tinkamai įvykdyti įsipareigojimus muitinei ir nustatyta tvarka pateikti dokumentus ir prekes muitinės paskirties įstaigai. Tačiau ji to nepadarė.

23. Pareiškėja taip pat nurodo, kad priimti skundžiami sprendimai jos atžvilgiu yra netinkamai motyvuoti ir nepagrįsti, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintų reikalavimų.

Priimant skundžiamus sprendimus (2019 m. spalio mėn., 2020 sausio mėn. ir 2020 m. gegužės mėn.) galiojusios VAĮ redakcijos (t. y. iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusios įstatymo redakcijos) 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Šiuo metu galiojančios VAĮ redakcijos, t. y. įsigaliojusios nuo 2020 m. lapkričio 1 d., 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas) ir administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

Aiškindamas VAĮ 8 straipsnį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., 2011-06-27 sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014-03-25 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2014-12-18 sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14; ir kt.). Be to, LVAT praktikoje pareigos motyvuoti priimtus sprendimus kontekste akcentuojama ir būtinybė atsižvelgti į specialius aktus, vertinant individualaus administracinio akto atitiktį VAĮ 8 straipsniui (žr., pvz., 2010-10-04 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010; 2011-12-22 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-63-3775/2011).

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, skundžiamus sprendimus, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, daro išvadą, kad Sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, juose aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia ir pan. Be to, Sprendimuose aiškiai ir pakankamai nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas. Tai, kad, kaip pareiškėja nurodo, Sprendimuose nenustatyta, kas kaltas dėl neteisėto tranzito procedūros užbaigimo, iš jų taip pat neaišku, kur paskirties įstaigoje dingo prekės ir pan., - nereiškia, kad Sprendimai yra nemotyvuoti, nes šios aplinkybės ir jų nustatymas neturėjo jokios įtakos priimtiems sprendimams dėl skolos muitinei pripažinimo. Tad pareiškėjos argumentai, kad skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ nuostatų atmestini kaip akivaizdžiai nepagrįsti.

24. Kiti pareiškėjos argumentai yra teisiškai nereikšmingi arba dėl jų yra pasisakiusi Komisija, su kurios vertinimu teismas sutinka, tad plačiau dėl jų nėra pasisakoma.

25. Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad skola muitinei atsiranda neteisėtai paėmus importo muitais apmokestinamas prekes iš muitinės priežiūros jų paėmimo momentu. Kai skola atsiranda pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnį, skolininku laikomas vienas iš asmenų arba keli asmenys, nurodyti to paties straipsnio 3 dalies 1–4 įtraukose. Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje nustatyta, kad jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą.

Pažymėtina, kad pareiškėja, pasiimdama krovinį ir žinodama apie egzistuojančią tranzito procedūrą pagal T1 deklaraciją, remiantis nurodytomis Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kaip tranzito procedūros vykdytoja, tapo atsakinga už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą, už deramą priežiūrą, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės, ir už nuostatų, susijusių su Bendrijos tranzito procedūra, laikymąsi. Remiantis paminėtomis Bendrijos muitinės kodekso nuostatomis ir ESTT praktika (žr., pvz., 2008-04-03 sprendimą, priimtą byloje Nr. C-230/06), tranzito procedūros vykdytojas yra laikomas skolininku net tuo atveju, jeigu tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo. Plačiau apie tai pasisakyta šio sprendimo 18-19 punktuose.

Šiuo atveju, kadangi nėra nustatyta tiksli prekių paėmimo iš muitinės priežiūros data, laikytina, kad Klaipėdos teritorinė muitinė savo 2019 m. spalio 25 d. sprendime pagrįstai nustatė, kad skolos muitinei atsiradimo data pagal tranzito deklaraciją Nr. MRN 16LTSA100014DCEE21 (2016 m. sausio 16 d.) yra 2016 m. sausio 25 d., o pagal tranzito deklaraciją Nr. MRN 16LTSA100014E6AD57 (2016 m. vasario 13 d.) – 2016 m. vasario 21 d.

Taip pat teismas daro išvadą, kad UAB „Rikusta“, kaip procedūros vykdytoja, turėjusi įvykdyti prievoles, susijusias su tinkamai įformintomis muitinės procedūromis ir tinkamu tranzito procedūrų taikymu, teisėtai laikoma solidaria skolininke pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalį.

26. Teismas šioje byloje nenustatė pagrindų atleisti pareiškėją nuo mokėtinų mokesčių.

27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiami MGK 2020 m. gegužės 4 d. sprendimas Nr. S-84(7-49/2020), Departamento 2020 m. sausio 31 d. sprendimas Nr. 1A-29 ir Klaipėdos teritorinės muitinės 2019 m. spalio 25 d. sprendimas Nr. 6(SR10)-119 skundžiamoje apimtyje yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra jokio pagrindo“; tad pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

28. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas yra atmestas, tad ji neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kiti proceso dalyviai duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų priteisimo klausimas nesvarstytinas (ABTĮ 40, 41 straipsniai).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rikusta“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.