Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-08-21 · Administracinė byla Nr. AS-756-646-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-08-21
Bylos Nr.
AS-756-646-13
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00034-2012-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Veslava Ruskan, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
Pareiškėjas
M. K.
Atsakovas
Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Trečiasis asmuo
A. M.
Kategorijos
  • 70.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS756-646/2013Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00034-2012-9Procesinio sprendimo kategorija: 70.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. rugpjūčio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovams Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (trečiasis suinteresuotas asmuo A. M.) dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas M. K. su skundu (I. t., b. l. 2–9) ir patikslintu skundu (I. t., b. l. 91–99) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos apskrities VPK) viršininko L. P. 2012 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 89-8-1351, kuriuo atsisakyta pradėti Utenos apskrities VPK Molėtų rajono policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko A. M. tarnybinį patikrinimą dėl neteisėtai atlikto ikiteisminio tyrimo Nr. 74-2-00013-10;

2) įpareigoti Utenos apskrities VPK viršininką L. P. nedelsiant pradėti Utenos apskrities VPK Molėtų rajono policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko A. M. tarnybinį patikrinimą pagal pareiškėjo skundą ir užbaigti šį tarnybinį patikrinimą išvados surašymu bei pateikimu teismui, remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 19 straipsniu ir 2007 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-235 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 6 bei 20 punktais.

Paaiškino, kad 2011 m. spalio 20 d. jis buvo iškviestas į Utenos apskrities VPK Molėtų rajono policijos komisariatą, kur jam pareigūnas A. M. įteikė pranešimą apie įtarimą baudžiamojoje byloje Nr. 74-2-00013-10. Įteiktame pranešime buvo nurodyta, kad pareiškėjas įtariamas pagaminęs netikrą dokumentą ir suklastojęs tikrą dokumentą, ir šiais veiksmais įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir Baudžiamasis kodeksas) 300 straipsnio 1 dalyje. Tą pačią dieną pareiškėjas buvo apklaustas kaip įtariamasis, o apklausos protokolas prieš pat teismo posėdį buvo išsiųstas faksu į Vilniaus apygardos teismą. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi pripažino pareigūnų veiksmus atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 74-2-00013-10 neteisėtais. Atsižvelgdamas į tai, 2012 m. sausio 18 d. skundu M. K. kreipėsi į Utenos apskrities VPK viršininką L. P., prašydamas atlikti pareigūno A. M. tarnybinį patikrinimą dėl jo veiksmų atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 74-2-00013-10, ir nustačius, kad tarnybinis pažeidimas turi nusikalstamos veikos požymių, inicijuoti ikiteisminį tyrimą. Tačiau Utenos apskrities VPK viršininkas L. P. 2012 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 89-8-1351 atsisakė pradėti jam pavaldaus pareigūno A. M. tarnybinį patikrinimą dėl galimo tarnybinio nusižengimo, turinčio nusikalstamos veikos požymių, ir pareiškėjo skundą persiuntė pagal kompetenciją ikiteisminį tyrimą Nr. 74-2-00013-10 kontroliuojančiam Ukmergės rajono apylinkės prokuratūros prokurorui Š. Š.. Pareiškėjo manymu, Utenos apskrities VPK viršininkas L. P. neatliko jo kompetencijai priskirtų veiksmų. Pareigūnas A. M. galimai padarė nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, t. y. piktnaudžiavo tarnyba ir klastojo dokumentus. Vadinasi, atsakovas, atsisakydamas atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. pradėti pareigūno A. M. tarnybinį patikrinimą, nevykdė Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio nuostatų ir Tvarkos 6 bei 20 punkto reikalavimų.

Atsiliepimas

Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime (I. t., b. l. 75–77) ir patikslintame atsiliepime (I. t., b. l. 126–128) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas M. K. pagal jo 2012 m. sausio 18 d. prašymą, kuris Utenos apskrities VPK buvo gautas 2012 m. sausio 26 d., reikalauja pradėti administracinę procedūrą dėl policijos pareigūno A. M. galimai nusikalstamų veiksmų, kurie tiesiogiai yra susiję su ikiteisminiu tyrimu baudžiamojoje byloje Nr. 74-2-00013-10. Visi veiksmai ikiteisminio tyrimo metu atliekami vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir Baudžiamojo proceso kodeksas) normomis. Tarnybinių patikrinimų atlikimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308, 8.3 punkte nustatyta, kad tarnybinis patikrinimas neatliekamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, nustačius, jog skundžiami ikiteisminio tyrimo pareigūno priimti procesiniai sprendimai, atliekant ikiteisminį tyrimą. Todėl Utenos apskrities VPK viršininkas 2012 m. vasario 2 d. raštu Nr. 89-8-1351 informavo pareiškėją, kad atsakovas nėra kompetentingas vertinti, ar pareigūnas A. M., atlikdamas ikiteisminį tyrimą, pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso normas, nes tai yra prokuroro, kontroliuojančio ikiteisminį tyrimą, kompetencija. Minėtas raštas yra informacinio pobūdžio ir nelaikytinas sprendimu viešojo administravimo srityje.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 29 d. nutartimi (II. t., b. l. 81–85) administracinę bylą nutraukė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl Utenos apskrities VPK viršininko L. P. 2012 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 89-8-1351 teisėtumo, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2012 m. sausio 18 d. skundą, ir dėl įpareigojimo pradėti Utenos apskrities VPK Molėtų rajono policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko A. M. tarnybinį patikrinimą pagal pareiškėjo skundą ir užbaigti tarnybinį patikrinimą išvados surašymu ir pateikimu teismui, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsniu bei 2007 m. gegužės 28 d. Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-235 patvirtintos Tvarkos 6 ir 20 punktais.

Teismas nustatė, kad Utenos apskrities VPK 2012 m. sausio 26 d. buvo gautas pareiškėjo M. K. 2012 m. sausio 18 d. skundas „Dėl Utenos apskrities VPK Molėtų rajono policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko A. M. galimo piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumentų klastojimo (Baudžiamojo kodekso 228 str. 2 d., 300 str. 3 d.)“, kuriuo pareiškėjas prašė atlikti pareigūno A. M. tarnybinį patikrinimą dėl veiksmų, kai atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 74-2-00013-10, pareiškėjui buvo pareikštas įtarimas ir jis apklaustas įtariamuoju, ir nustačius, kad tarnybinis pažeidimas turi nusikalstamų veikų požymių, inicijuoti ikiteisminį tyrimą. Utenos apskrities VPK Vidaus tyrimų grupės vyriausiasis tyrėjas D. M. 2012 m. sausio 31 d. surašė tarnybinį pranešimą „Dėl M. K. skundo“ Nr. 89-9-PR5-04 (I t., b. l. 78–80), kuriuo pasiūlė Utenos apskrities VPK viršininkui tarnybinių nuobaudų procedūros pagal M. K. pateiktą informaciją nepradėti, o pareiškėjo skundą persiųsti Ukmergės rajono apylinkės prokuratūros prokurorui Š. Š..

Utenos apskrities VPK viršininkas, vadovaudamasis minėtu tarnybiniu pranešimu, priėmė 2012 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 89-8-135, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą pradėti A. M. tarnybinį patikrinimą. Informavo pareiškėją, kad Tarnybinių patikrinimų atlikimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308, 8.3 punkte nustatyta, kad tarnybinis patikrinimas neatliekamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, nustačius, jog skundžiami ikiteisminio tyrimo pareigūno priimti procesiniai sprendimai, atliekant ikiteisminį tyrimą. Kadangi skundžiami A. M. procesiniai sprendimai priimti atliekant ikiteisminį tyrimą, atsakovas nėra kompetentingas vertinti, ar pareigūnas A. M., atlikdamas ikiteisminį tyrimą, pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso normas, nes tai yra prokuroro, kontroliuojančio ikiteisminį tyrimą, kompetencija. Utenos apskrities VPK pareiškėjo M. K. skundą persiuntė ikiteisminį tyrimą Nr. 74-2-00013-10 kontroliuojančiam Ukmergės rajono apylinkės prokuratūros prokurorui Š. Š.. Ukmergės rajono apylinkės prokuratūros prokuroras Š. Š. 2012 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. R4-879 nutarė netenkinti M. K. 2012 m. sausio 18 d. skundo, ir atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą (baudžiamoji byla Nr. 74-2-00013-10 ).

Šalies argumentai

Pareiškėjas teismui nurodė, kad Utenos apskrities VPK viršininkas L. P. neatliko jo kompetencijai priskirtų veiksmų ir rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsniu bei 2007 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-235 patvirtintos Tvarkos 6 bei 20 punktais.

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgęs į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog pareiškėjas M. K. skundžia Utenos apskrities VPK viršininko neveikimą statutinių tarnybinių santykių srityje, kuriuos reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Statutas). Vidaus tarnybos statuto 1 straipsnyje nustatyta, kad šis Statutas nustato vidaus tarnybos principus, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, priėmimą ir mokymąsi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, pareigūnų atsakomybę, paskatinimus, socialines ir kitas garantijas, profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus, taip pat kitų valstybės tarnautojų priėmimo į tarnybą vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus. Statuto 26 straipsnio 10 dalis numato, kad tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras. Vidaus reikalų ministras 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtino Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką. Šios Tvarkos 6 punktas reglamentuoja tarnybinių patikrinimų pradėjimo, o Tvarkos 20 punktas – tarnybinių patikrinimų baigimo procedūras.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1V-235, kuriuo remiasi pareiškėjas, buvo pakeistas tiktai Vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tvarkos 41 punktas, kuris nustato, kad pareigūnui paskirta tarnybinė nuobauda (išskyrus pažeminimą laipsniu) gali būti panaikinta ją paskyrusio vadovo motyvuotu įsakymu, esant nubausto pareigūno tiesioginio ar aukštesnio vadovo teikimui, anksčiau, nei sueis Tvarkos 48 punkte nustatytas terminas. Šiuo įsakymu nebuvo tvirtinamas ar keičiamas nei Tvarkos 6 punktas, nei Tvarkos 20 punktas.

Pareiškėjo teisę paduoti skundą dėl policijos pareigūno padaryto tarnybinio nusižengimo jo vadovui užtikrina ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatos bei Tvarkos 6 punkto nuostatos. Šiuo atveju, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14, 15 ir 16 dalimis, kuriose apibūdinamos skirtingos asmenų kreipimosi į viešojo administravimo institucijas formos ir būdai, laikytina, kad pareiškėjas Utenos apskrities VPK viršininkui pateikė ne skundą dėl jo pažeistų teisių ir teisėtų interesų, o pranešimą apie, jo manymu, padarytą pareigūno A. M. tarnybinį nusižengimą. Tarnybiniu nusižengimu gali būti pažeidžiamos tik tos institucijos teisės ir teisėti interesai, kurioje tokie pažeidimai daromi, šiuo atveju Utenos apskrities VPK. Todėl institucija sprendžia dėl savo teisių ar teisėtų interesų galimo pažeidimo ir turi pareigą tik pranešti apie nusižengimus pateikusiam asmeniui apie tai, kaip reaguota į jo pranešimą. Pareiškėjui buvo pateiktas Utenos apskrities VPK viršininko 2012 m. vasario 2 d. informacinio pobūdžio raštas Nr. 89-8-1351.

M. K. nenurodė, kaip Utenos apskrities VPK viršininko 2012 m. vasario 2 d. raštas Nr. 89-8-1351 „Dėl 2012 m. sausio 18 d. skundo“ įtakoja jo subjektines teises ar įstatymo saugomus interesus, kokias juridines pareigas jam nustato, t. y. ar sukelia jam kokias nors teisines pasekmes. M. K. teismo posėdyje nurodė, kad siekia, jog A. M. būtų pradėtas tarnybinis patikrinimas, nori, kad A. M. patirtų tokius nepatogumus, išgyvenimus, kokius patyrė jisai, kai jam buvo pareikšti įtarimai ir jis buvo apklaustas įtariamuoju.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio apygardos administracinis teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė, kad Utenos apskrities VPK viršininko 2012 m. vasario 2 d. raštas Nr. 89-8-1351 pareiškėjui sukuria, pakeičia ar panaikina kokias nors teises ar pareigas, ar kitu būdu paveikia jo teisėtus interesus, todėl pažymėjo, jog pareikšto reikalavimo tenkinimas nesukeltų jam jokių teisinių pasekmių, t. y. nebūtų apgintos jo teisės ar įstatymo saugomi interesai. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog ginčijamas atsakovo raštas, kuriuo pareiškėjas yra tik informuojamas apie tai, jog pradėti tarnybinį patikrinimą nėra pagrindo, niekaip nepažeidžia M. K. teisių ar įstatymo saugomų interesų, taip pat nesukuria jokių juridinių pareigų, todėl jis nelaikytinas suinteresuotu subjektu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies prasme. Kadangi anksčiau minėtas atsakovo raštas pareiškėjo subjektinių teisių nepažeidė ir juridinių pareigų nenustatė, t. y. neliečia besikreipusio teisminės gynybos asmens teisių ar įstatymų saugomų interesų, todėl ir ginti jo tariamai pažeistas subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus nėra pagrindo. Nustačius, kad M. K. neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ginčyti anksčiau minėtą atsakovo raštą, nagrinėjamu atveju nėra tikslinga pasisakyti dėl reikalavimo įpareigoto atsakovą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus. M. K. reikalavimą teismui kildino iš tarnybinių santykių, t. y. reikalavo įpareigoti atsakovą pradėti ir atlikti pareigūno A. M. tarnybinį patikrinimą, tačiau nenurodė, kaip skundžiamas aktas veikia jo atitinkamas teises ar teisėtus interesus. Kitaip tariant, tarnybinio patikrinimo procedūra ir jos baigtis niekaip neįtakoja pareiškėjo subjektinių teisių ar teisėtų interesų, todėl jis neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ginčyti tokio patikrinimo rezultatus dėl tam tikro asmens patraukimo ar nepatraukimo tarnybinėn (drausminėn) atsakomybėn.

Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris formuoja vienodą administracinių teismų praktiką, savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad pareigūnų priimti įvairaus pobūdžio raštai (atsakymai į asmenų paklausimus ir kt.) paprastai nėra pripažįstami ginčo administraciniuose teismuose objektu (2012 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-748/2012; 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1603/2012). Administraciniuose teismuose paprastai nagrinėjami tik suinteresuotų asmenų kreipimaisi dėl jiems teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų. Jeigu akivaizdu, kad skundžiamas aktas jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ginčijamu raštu pareiškėjui nebuvo nustatytos jokios teisės ar pareigos, raštas nesukėlė jam jokių teisinių pasekmių, tai tik informacinio pobūdžio raštas, kuris negali būti ginčo administracinėje byloje dalyku, todėl administracinę bylą nutraukė.

III.

Pareiškėjas M. K. su pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka, todėl pateikė atskirąjį skundą (II t., b. l. 88–96), kuriuo prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartį panaikinti ir jo skundą išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas iš esmės remiasi tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Šį savo teiginį grindžia tuo, kad kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į teismą. Kadangi pareiškėjo skundas atitiko ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimus, jis turėjo būti nagrinėjamas iš esmės. M. K. taip pat nurodo, kad skundžiamoje 2013 m. gegužės 25 d. nutartyje, nutraukdamas administracinę bylą, teismas rėmėsi vos vienu argumentu – tuo, kad M. K. Utenos apskrities VPK viršininkui pateikė skundą ne dėl savo pažeistų teisių ir interesų gynimo, o pranešimą apie padarytą pareigūno A. M. tarnybinį nusižengimą. Ši išvada nepagrįsta jokiais argumentais, nutartyje nepateikta jokių tai patvirtinančių įrodymų. Be to, iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo bei iš su skundu pateiktų dokumentų matyti, jog pareiškėjas skundžia pareigūno A. M. neteisėtus veiksmus, atliktus būtent pareiškėjo atžvilgiu. Šie neteisėti veiksmai pažeidžia ne kitų, o M. K., interesus ir teises. Faktinių bylos aplinkybių netinkamas interpretavimas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 25 d. nutartyje prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, pareiškėjas teigia, kad jam turėtų būti atlyginta žala, kurią jis patyrė dėl pareigūno A. M. veiksmų, kurie galimai turi nusikalstamos veikos požymių, nes pakenkta pareiškėjo profesinei reputacijai, jis patyrė stresą, pablogėjo sveikata.

Atsiliepimas

Atsakovas Utenos apskrities VPK atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovas remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad sutinka su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartyje išdėstytais teiginiais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Utenos apskrities VPK 2012 m. sausio 26 d. buvo gautas pareiškėjo M. K. 2012 m. sausio 18 d. skundas, kuriuo pareiškėjas prašė atlikti pareigūno A. M. tarnybinį patikrinimą dėl veiksmų, kuriuos minėtas pareigūnas atliko ikiteisminio tyrimo Nr. 74-2-00013-10 metu (t. y. pareiškė įtarimą pareiškėjui M. K. ir jį apklausė kaip įtariamąjį) ir nustačius, kad tarnybinis pažeidimas turi nusikalstamos veikos požymių, inicijuoti ikiteisminį tyrimą. Utenos apskrities VPK Vidaus tyrimų grupės vyriausiasis tyrėjas D. M. 2012 m. sausio 31 d. surašė tarnybinį pranešimą „Dėl M. K. skundo“ Nr. 89-9-PR5-04, kuriuo pasiūlė Utenos apskrities VPK viršininkui tarnybinių nuobaudų procedūros pagal M. K. pateiktą informaciją nepradėti, o pareiškėjo skundą persiųsti Ukmergės rajono apylinkės prokuratūros prokurorui Š. Š.. Utenos apskrities VPK viršininkas, vadovaudamasis minėtu tarnybiniu pranešimu, priėmė nagrinėjamoje byloje ginčijamą 2012 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 89-8-135, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą ir pradėti A. M. tarnybinį patikrinimą. Utenos apskrities VPK pareiškėjo M. K. skundą persiuntė ikiteisminį tyrimą Nr. 74-2-00013-10 kontroliuojančiam Ukmergės rajono apylinkės prokuratūros prokurorui Š. Š., kuris 2012 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. R4-879 nutarė netenkinti M. K. 2012 m. sausio 18 d. skundo ir atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą (baudžiamoji byla Nr. 74-2-00013-10).

Atskiruoju skundu ginčijama 2013 m. gegužės 29 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinis teismas, susidedantis iš vienos teisėjos N. Č., padaręs išvadą, jog ginčijamu Utenos apskrities VPK viršininko L. P. 2012 m. vasario 2 d. raštu Nr. 89-8-1351 pareiškėjui M. K. nebuvo nustatytos jokios teisės ar pareigos, šis raštas nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių, nes yra tik informacinio pobūdžio raštas, kuris negali būti ginčo administracinėje byloje dalyku, administracinę bylą nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu – kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog administraciniuose teismuose bylas, numatytas šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 5 punktuose, nagrinėja vienas teisėjas, kitas bylas – trijų teisėjų kolegija. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, vienas teisėjas gali nagrinėti administracines bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 str.); pagal 4 punktą – bylas dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat mokestinių ginčų; o pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą – bylas dėl tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus).

Nors pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Utenos apskrities VPK viršininko L. P. 2012 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 89-8-1351 teisėtumo (šiuo sprendimu buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo M. K. 2012 m. sausio 18 d. skundą, kuriuo jis prašė atlikti pareigūno A. M. tarnybinį patikrinimą) ir dėl Utenos apskrities VPK viršininko L. P. įpareigojimo pradėti Utenos apskrities VPK Molėtų rajono policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko A. M. tarnybinį patikrinimą pagal pareiškėjo skundą ir šį tarnybinį patikrinimą užbaigti išvados surašymu ir pateikimu teismui, tačiau nagrinėjamą ginčą nepagrįstai priskyrė ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytai bylų kategorijai, kurią, pagal ABTĮ 46 straipsnio 1 dalies nuostatas, gali nagrinėti vienas teisėjas.

Administracinių teismų praktikoje tarnybiniai ginčai apibrėžiami kaip valstybės tarnautojų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, ginčai su administracija, susiję su tarnautojo statuso įgijimu, pasikeitimu ar praradimu ir drausminio poveikio priemonių taikymu (ABTĮ 2 straipsnio 19 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, aiškindama ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, pažymėjo, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį gali būti labai įvairūs, tačiau iš esmės tarnybiniai ginčai suprantami kaip ginčai, kilę iš valstybės tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojų ir institucijų, įstaigų ar organizacijų, kuriose jie dirba. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė ne ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą tarnybinį ginčą, o klausimą, ar fizinio asmens skundas galėjo būti teisėta vada pradėti atitinkamo valstybės pareigūno tarnybinį patikrinimą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir remiantis ABTĮ 46 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija sprendžia, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartis buvo priimta neteisėtos sudėties teismo. Tokį ginčą, kuris kilo nagrinėjamu atveju, pagal įstatymą turėjo nagrinėti trijų teisėjų kolegija. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, todėl atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, o pareiškėjo M. K. skundas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nustačiusi absoliutų nutarties negaliojimo pagrindą, teisėjų kolegija nenagrinėja pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikto atskirojo skundo argumentų, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad administracinis teismas turi teisę nutraukti administracinę bylą tik konstatavęs procesinio pobūdžio aplinkybes, kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 101 straipsnyje. Pastebėtina, jog tokio reglamentavimo įtvirtinimas yra viena iš teisės kreiptis į teismą garantijų. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju administracinė byla buvo nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto, numatančio, kad administracinė byla nutrauktina, jeigu ji nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, pagrindu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Jei nagrinėjant bylą nustatoma, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, t. y. kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, teismas nutraukia bylą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011, 2009 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-135/2009 ir kt.). Kita vertus, pasisakydama dėl nurodyto administracinės bylos nutraukimo pagrindo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 8 d. nutartyje (administracinė byla Nr. AS858-447/2013) pažymėjo, kad administracinė byla nutraukiama ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu tais atvejais, kai ginčijamas aktas apskritai negali būti administracinės bylos dalyku, o tuo atveju, jeigu ginčijamas aktas tokiu nelaikytinas, pagrindo nutraukti bylą ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu minėtu aspektu nėra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-879/2011).

Minėtoje 2013 m. gegužės 8 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo ir tai, kad konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis, nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialinio teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis. Todėl išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą, bet negali būti pagrindas nutraukti administracinę bylą. Tokia išvada, be kita ko, yra grindžiama ir tuo, kad administracinis teismas, užbaigdamas bylą nutartimi dėl bylos nutraukimo, t. y. procesiniu dokumentu, kuriuo nėra byla išnagrinėjama iš esmės, negali pasisakyti dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Nutraukiant bylą negali būti sprendžiamas klausimas dėl to, ar materialinės teisės normos nustato asmeniui besikreipiančiam į teismą su tam tikru reikalavimu teisinių pasekmių atsiradimą šiam asmeniui. Šis klausimas yra susijęs su materialinėmis teisinėmis kreipimosi į teismą prielaidomis, todėl gali būti sprendžiamas tik nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant byloje sprendimą. Tuo tarpu sprendžiant bylos nutraukimo klausimą, yra nagrinėjamos tik procesinės prielaidos kreiptis į teismą, nustatytos ABTĮ 101 straipsnyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-82/2012).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. K. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartį panaikinti ir administracinę bylą perduoti iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėVeslava RuskanVaida Urmonaitė-Maculevičienė