Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų: Dalios Kačinskienės, Romualdos Janovičienės, viešame teismo posėdyje, teismo posėdžio sekretorė – V.Kamašinienė, dalyvaujant: ieškovo atstovui adv. L.Judickui, apeliantui (atsakovui) S. K. , jo atstovui adv. V.Barkauskui, apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo R. U. ieškinį atsakovui S. K. dėl piniginių lėšų priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo sprendime nurodoma, jog šalių sudarytos sutarties negalima priskirti prie vertybinių popierių pirkimo - pardavimo sutarties, nes ieškovas, kaip ir atsakovas, vertybinių popierių šia sutartimi nuosavybėn neįgijo (CK 6.305, 6.428 str.). Sudaryta sutartis nelaikytina ir jungtinės veiklos sutartimi, nes šalių bendra veikla nesukūrė bendro produkto ir neapima bendros veiklos. Taigi teismas konstatavo, jog šalių sudaryta sutartis yra susijusi su piniginėmis prievolėmis ir yra terminuota. Šalių sudarytos sutarties terminas baigėsi, nes ji galiojo pagal kontrakto sąlygas vienus metus, t.y. iki 2006-05-09, pinigai atsakovui pagal sutarties sąlygas turėjo būti grąžinti per 60 dienų pasibaigus kontrakto galiojimui, t.y. iki 2006-07-09 (CK 6.978 str. 1d. 6p.). Atsakovas už jam perduotus pinigus vertybinių popierių nenupirko, o sudarė investicinę sutartį su trečiuoju asmeniu t.y. pažeidė šalių sudarytos sutarties sąlygas dėl lėšų investavimo. Šalys sudarytoje sutartyje nenumatė jokių sąlygų, kurioms esant prievolė gali būti nevykdoma.

Be to, teismas pažymėjo, jog atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad jis sutarties negali įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Atsakovas būdamas patyręs vertybinių popierių pirkimo, lėšų investavimo rinkoje turėjo numatyti, kad piniginių lėšų įdėjimas į užsienio banką ar vertybinių popierių pirkimas su 30 proc. pelnu yra rizikingas ir, kad jo kontrahentas gali pažeisti sutartį.

Teismas netinkamai taikė teisės normas, nustatydamas, jog sutartis neatitinka jungtinės veiklos sutarties požymių. Iš sutarties turinio akivaizdu, jog tai jungtinės veiklos sutartis, nes: vienas atsakovas negalėtų atlikti veiksmų, kuriuos atlikti susitarė sutarties šalys; bendrai veiklai vykdyti nebūtinas tiesioginis visų bendrininkų dalyvavimas; sutarties sąlygose aiškiai išdėstytas bendros veiklos tikslas ir siekiamas rezultatas. Bendro produkto sukūrimas ar nesukūrimas neturi jokios įtakos darant išvadą ar tarp šalių buvo susiklostę jungtinės veiklos santykiai, ar ne.

Teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog atsakovas pažeidė šalių sudarytos sutarties sąlygas. 2005 m. gegužės 9 d. sutartimi šalys susitarė „kartu dalyvauti perkant vertybinius popierius (VP) pagal application Nr. (duomenys neskelbtini)". Taigi, sutartyje konkrečiai nurodyta kur ketinama investuoti. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad apeliantas įvykdė kitų sandorio šalių pavedimą t.y. užpildė paraišką (application Nr. (duomenys neskelbtini)), pervedė pinigus ir atitinkamai gavo investicinę sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje be kitų duomenų nurodytas ir paraiškos formos numeris, įrodantis, kad investicinė sutartis sudaryta užpildžius paraišką (application) Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 42-47).

Teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas gali reikalauti iš savo kontrahento sutarties vykdymo nustatyta tvarka, kadangi sutarties šalys nesuteikė atsakovui jokių kitų pavedimų susijusių su bendrų reikalų tvarkymu.

Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad 2005m. gegužės 9d. sutarties terminas yra pasibaigęs, kadangi ji galiojo pagal kontrakto sąlygas vienerius metus, t.y. iki 2006m. gegužės 9d., nes teisniai santykiai atsiradę tarp šalių pagal kontraktą (investavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)) nėra pasibaigę. Jungtinės veiklos sutarties terminas paprastai priklauso nuo jos tikslo. Šiuo atveju tikslas – iš sandorio gauti 30% pelno. Kol nesibaigė sutartiniai santykiai, atsiradę iš investavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), tol nebaigta bendra veikla (nepasiektas baigtinio pobūdžio tikslas).

Teismas neteisingai sprendė, jog atsakovas yra patyręs investuotojas ir todėl turi prisiimti atsakomybę. Ši išvada padaryta nesant jokių įrodymų, patvirtinančių apelianto patyrimą minėtose srityse - atitinkamas išsilavinimas, kvalifikacija, darbo stažas ir pan. Be to, atsakovas teismą informavo, kad buvo investavęs tik vieną kart. Neįvertinta ir tai, jog principas - kuo didesnis pelnas, tuo didesnės rizika, yra suprantamas net ir vidutinį išsilavinimą turinčiam žmogui. Tai, kad investicija į bendrovę LIBERTY BANK labai rizikinga, puikiai žinojo ir tiek ieškovas, tiek ir liudytojas V. K. .

Teismas nevertino to fakto, kad tiek ieškovas, tiek ir liudytojas V. K. , patys sutiko kartu investuoti į bendrovę LIBERTY BANK, pagal paraišką (application) Nr. (duomenys neskelbtini). LR CK 6.974 str. l d. nustato, kad bendrų išlaidų ir bendrų nuostolių, susijusių su jungtine veikla, paskirstymą nustato jungtinės veiklos sutartis. Jeigu tokio susitarimo nėra, kiekvienas partneris atsako už bendras išlaidas ir bendrus nuostolius proporcingai savo dalies dydžiui.

Sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip įstatymo tiesiogiai nenumatyta, tačiau nedraudžiama sutartis, kuri pagal savo pobūdį artimiausia tikslinės paskolos sutarčiai. Atsižvelgiant į tai, kad investuojamas kapitalas turėjo būti apdraustas 100%, ieškovo tikroji valia buvo - tam tikram laikotarpiui perduoti atsakovo nuosavybėn 10000 EUR sumą, o pastarasis naudodamas jo išbandytus ir jam žinomus investavimo būdus, gautų sutartyje numatytą grąžą ir, pasibaigus sutarties terminui, investuotą kapitalą gražintų ieškovui kartu su „pelnu“.

Atsakovas suteikė 100% garantiją dėl jam patikėto kapitalo, taigi atsakovas atleido kitas sutarties šalis nuo nuostolių kompensavimo. Tokia sąlyga prieštarauja imperatyviai CK 6.974 straipsnio 2 dalies sąlygai, draudžiančiai sudaryti susitarimą, atleidžiantį vieną iš partnerių nuo pareigos padengti nuostolius. Todėl akivaizdu, jog sutartis neatitinka jungtinės veiklos sampratos.

Sutarties galiojimo laikotarpis susietas su investavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo pabaiga, t.y. 12 mėnesių po sutarties įsigaliojimo (2006-05-15). Atsakovo nurodomos aplinkybės, kad „Liberty bank“ iki šiol nėra gražinęs jam investuotų pinigų, neturi jokios reikšmės sutarties galiojimui.

Ieškovas neturi jokios galimybės įsitikinti, jog bankas atsakovui pinigų iki šiol nėra gražinęs. Nebūdamas banko klientas, ieškovas neturi galimybės pateikti užklausimo bankui dėl investavimo sutartimi bankui patikėtu sumų gražinimo, todėl šiuo atveju tenka remtis tik atsakovo, nesąžiningai vengiančio vykdyti savo prievoles, teiginiais.

Ieškovas nesuprato ir negalėjo suprasti anglu kalba užpildytų sudėtingu paraiškos formų, investavimo sutarties Nr.(duomenys neskelbtini) niuansų, tačiau galėjo pagrįstai tikėtis, jog atsakovo pažadas pirkti vertybinius popierius, patvirtintas ir sutartyje, bus įvykdytas. Paraiškos Nr.(duomenys neskelbtini) teksto atsakovas į bylą nepateikė, todėl patikrinti, ar jis pinigus investavo pagal paraišką ir tiksliai vykdė paraiškoje nurodytas sąlygas, nėra jokios galimybės.

Atsakovas, vykdydamas sutartį, jam patikėtus pinigus yra investavęs savo vardu, pinigai tapo jo nuosavybe. Tai aiškiai nurodyta atsakovo pateiktos investicinės sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) tekste, kurioje nurodomas sutarties savininkas - S. K. . Teismui atsisakius tenkinti ieškinio reikalavimus, nelieka jokių realių teisinės gynybos būdų, kurių pagalba ieškovas galėtų susigrąžinti pinigus iš „Liberty bank“.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas. Ginčijamas teismo sprendimas naikintinas. Priimtinas naujas sprendimas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1, 2 dalys).

Kolegija sutinka su apeliacinio skundo motyvu, jog teismas netinkamai taikė teisės normas, nustatydamas sutarties rūšį. Iš sutarties turinio akivaizdu, jog tai jungtinės veiklos sutartis, atitinkanti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.969 str. pateiktą sampratą. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą nurodė esminius kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgi, sprendžiant ar sudaryta jungtinės veiklos sutartis (Civilinės bylos: Nr. 3K-3-749/2003 m., 3K-3-667/2002 m., 3K-3-715/2002 m.). Taigi, vadovaujantis įstatymo pateikta samprata ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, nustatant ar buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, būtina konstatuoti keletą esminių sutarties sąlygų. Šios sąlygos yra: kelių asmenų susitarimas dalyvauti bendroje veikloje, įsipareigojant įgyvendinti tam tikrus tikslus; sutarties šalių interesai yra nukreipti bendram tikslui pasiekti, o sutarties dalykas ir yra ta jų jungtinė veikla, kurios rezultatas – sutartimi numatytas tikslas; tikslas, kurio siekia partneriai, kooperuodami lėšas, turi ne tęstinį, o baigtinį pobūdį (pastatyti namą, įrengti kelią ir t.t.); jungtinės veiklos sutarties dalyką pirmiausia sudaro turtinis rezultatas, kurio siekiama sudarant sutartį; sutartis paprastai sudaroma tada, kai vienas asmuo nesugeba ar negali pasiekti užsibrėžto tikslo; buvę jungtinės veiklos dalyviai tampa sukurto objekto bendrasavininkiais. Neabejotina, jog visus išvardintus požymius galima aptikti ir ginčo sutartyje (b.l.2). Sutartį sudarė trys asmenys (partneriai). Sutartimi įsipareigota veikti kartu – kooperuoti savo turtą (pinigines lėšas). Sutarties šalių interesai yra nukreipti bendram tikslui pasiekti – gauti 30 proc. pelno. Šis tikslas yra turtinio ir baigtinio pobūdžio. Neabejotina, jog sutartis sudaryta vienam iš asmenų negalint pasiekti užsibrėžto tikslo, t.y. neturint pakankamai lėšų, gauti sutartyje nustatyto dydžio pelną. Sutartyje numatyta, jog po sutarties pasibaigimo, partneriai taps sukurto objekto – pelno bendrasavininkiais, nes sutartyje aptartas net pinigų išėmimo iš bankomato padengimo mokestis – proporcingai 2 proc. nuo pelno.

Kolegija atmeta ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentą, jog sutartimi atsakovas susitarė atleisti ieškovą nuo galimų nuostolių kompensavimo ir todėl sutartis negali būti laikoma jungtinės veiklos sutartimi, nes sutartį laikant jungtinės veiklos sutartimi būdu pažeista imperatyvi įstatymo norma (CK 6.974 str. 2 d.), draudžianti susitarimą dėl vieno iš partnerių atleidimo nuo bendrų nuostolių. Sutarties pastabų 4 punkte nurodoma, jog pagal kontraktą kapitalas turi būti apdraustas 100 proc. Investicinėje sutartyje yra nurodyta, kad įmoką apdraudė PM INSURANCE S.A. (Montevideo, URUGVAJUS), tačiau remiantis tuo jokiu būdu negalima padaryti išvados, kurią daro ieškovas - jog jis atleidžiamas nuo nuostolių. Čia aiškiai kalbama, apie kapitalo apdraudimą ir nėra net užuominos apie atleidimą nuo nuostolių. ,,Draudimas“ ir ,,atleidimas nuo nuostolių“ yra visiškai skirtingi civilinės teisės institutai ir jokiu būdu negalima konstatuoti, jog tai vienas ir tas pats.

Atmestinas ir ieškovo teiginys, jog sutartį reikėtų kvalifikuoti kaip tikslinę paskolos sutartį. Iš sutarties turinio negalima daryti išvados, jog tai - paskolos sutartis. Sutarties šalys aiškiai išreiškė savo valią ,,kartu dalyvauti perkant vertybinius popierius“ (b.l.2), o ne paskolinti atsakovui pinigų, kad jis nusipirktų vertybinių popierių. Šalių atstovui perduoti pinigai įvardijami ,,įnašais“, o ne paskola. Taigi, ieškovo teiginys akivaizdžiai prieštarauja sutarties šalių sąžiningumo principui – jei sutartyje susitarta kartu dalyvauti pirkime ir, atitinkamai savo įnašo dydžiui, gauti pelno, tai sandėriui nepavykus negalima teigti, jog pinigai buvo tik paskolinti.

Kolegija nesutinka su ieškovo nuomone, jog atsakovui perduoti įnašai tapo jo nuosavybe. Bankui grąžinus investuotas lėšas ieškovas šalių sudarytos sutarties pagrindu galės reikalauti iš atsakovo jam priklausančios pinigų dalies. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.972 str. 4 d. numato galimybę vienam partneriui sudaryti sandorį visų partnerių interesais savo vardu. Šia galimybe aiškiai pasinaudota ginčo sutartyje. Taigi akivaizdu, jog įnašai netapo atsakovo nuosavybe (LR CK 6.971 str.).

Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė šalių sudarytos sutarties sąlygas, nes pirko ne vertybinius popierius, o sudarė investicinę sutartį, bei atmeta ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentą, jog atsakovas nesuprato ir negalėjo suprasti anglų kalba užpildytų pakankamai sudėtingų paraiškos formų, investavimo sutarties Nr.(duomenys neskelbtini) niuansų ir todėl negalėjo tikėtis, kad vertybiniai popieriai nebus nupirkti, o bus sudaryta investicinė sutartis. 2005 m. gegužės 9 d. sutartimi šalys susitarė „kartu dalyvauti perkant vertybinius popierius (VP) pagal application Nr. (duomenys neskelbtini)“. Taigi sutartyje konkrečiai nurodyta kokiu būdu ir pagal kokius dokumentus bus panaudojami įnašai. Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas įvykdė kitų sandorio šalių pavedimą t.y. užpildė paraišką (application Nr. (duomenys neskelbtini)), pervedė pinigus ir atitinkamai gavo investicinę sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje, be kitų duomenų, nurodytas ir paraiškos formos numeris, įrodantis, kad investicinė sutartis sudaryta užpildžius paraišką (application) Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 42-47). Tai kad šalys tarpusavio sutartimi investicinę sutartį įvardijo „vertybiniu popieriumi“ laikytina tik jos netikslumu nekečiančiu sutarties, kuria buvo siekiama investuoti pagal paraišką Nr. (duomenys neskelbtini), esmės. Be to, bylos duomenys rodo, jog prieš sudarant sutartį, šalys konsultavosi su trečiaisiais asmenimis dėl sandorio – liudytojos I. Š. parodymai (b.l.89). Pažymėtina, jog ieškovas ir pats patvirtino, jog jam buvo ,,išaiškinta visa esmė, kur nueis tie pinigai“ (b.l. 86). Nurodė, jog jam ,,svarbiausia, kad buvo numatytas pelnas, 20 proc. nuo sumos“ (b.l. 86). Taigi akivaizdu, jog ieškovas neturi galimybės remtis faktu, jog nesuprato sutarties esmės, be to, tokiomis aplinkybėmis ieškovas nesirėmė pirmos instancijos teisme. Pažymėtina, jog konstatavus, kad sutarties šalys konsultavosi su trečiaisiais asmenimis dėl sutarties sudarymo ir jiems buvo išaiškinta sutarties esmė, tenka konstatuoti, jog atsakomybė už nesėkmingą sandorį negali būti perkelta vien atsakovui. Šiuo atveju taikytina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.974 str. 1d., kur numatyta, jog nesant susitarimo dėl nuostolių paskirstymo, kiekvienas partneris atsako už bendrus nuostolius proporcingai savo dalies dydžiui.

Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad 2005m. gegužės 9d. sutarties terminas yra pasibaigęs. Pažymėtina, jog jungtinės veiklos sutarties terminas paprastai priklauso nuo jos tikslo. Sutartyje nurodyta, jog ,,sutartis galioja pagal kontrakto sąlygas vienus metus, pinigų grąžinimas turi būti atliktas per 60 dienų pasibaigus kontrakto galiojimui.“ (išskirta kolegijos). Akivaizdu, jog ginčo sutarties galiojimas yra susietas ne tik su tikslu – pelno gavimu ir paskirstymu, bet ir su investicinio ,,kontrakto“ galiojimo pasibaigimu. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog investicinė sutartis yra pasibaigusi ir atsakovas turi prievolę grąžinti įnašą, bei sutartą pelną. Priešingai - iš byloje esančių duomenų galima spęsti, jog investicinės sutarties galiojimo terminas buvo pakeistas be atsakovo valios dėl LIBERTY BANK finansinių problemų. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad šalių sutartiniai santykiai pasibaigę ir atsakovas turi prievolę grąžinti ieškovo įnašą.

Kolegija sutinka ir su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas neteisingai nusprendė, jog atsakovas yra patyręs investuotojas ir todėl turi prisiimti atsakomybę. Ši išvada padaryta nesant jokių įrodymų, patvirtinančių apelianto patyrimą minėtose srityse.

Remdamasi išdėstytais motyvais kolegija konstatuoja, kad teismas neteisingai vertino įrodymus ir netinkamai taikė teisės normas ir tai yra pagrindu ginčijamą sprendimą panaikinti bei ieškinį atmesti.

Atmetus ieškinį atsakovui priteistinos jo turėtos išlaidos – 1200 Lt advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme, 1035,84 Lt žyminio mokesčio sumokėto paduodant apeliacinį skundą ir 1180 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325, 326 str. 1 d. 2 p., kolegija

nusprendė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007-10-08 sprendimą panaikinti.

Priimti naują sprendimą.

R. U. ieškinį atmesti.

Priteisti iš R. U. (a.k(duomenys neskelbtini) 3415 litus 84 ct. S. K. (a.k(duomenys neskelbtini).