- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-07
- Bylos Nr.
- eI-1180-426/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška, Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde prašo panaikinti Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2018 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 5-PR2-673 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pateikti pareiškėjai Sprendimą bei įvardinti (nurodyti) pareiškėją kompromituojančius faktinius duomenis, kurių pagrindu konstatuota, kad pareiškėja nėra nepriekaištingos reputacijos asmuo.
Pareiškėja nurodo, kad Mykolo Romerio universitete baigė bakalauro studijas pagal Teisės ir policijos veiklos studijų programą. Sprendime atsakovas konstatavo, kad pareiškėja nėra tinkama vidaus tarnybai, tačiau šis Sprendimas pareiškėjai nebuvo įteiktas ir jai nebuvo žinomi tokio Sprendimo priėmimo pagrindai, todėl ji kreipėsi į atsakovą suteikti jai minėtą informaciją. Pareiškėja buvo informuota, kad duomenys, kuriais remiantis buvo nustatyta, jog ji nėra nepriekaištingos reputacijos asmuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatomis, yra įslaptinti.
Pareiškėjos teigimu, ji studijas Mykolo Romerio universitete pagal teisės ir policijos veiklos programą baigė pagal 2014 m. rugsėjo 15 d. pasirašytą trišalę studijų tikslinio finansavimo sutartį Nr. 16VS-tf-35/5.ST5-396 ir 2014 m. spalio 15 d. stojimo į vidaus tarnybą sutartį Nr. 16VS-184/5.ST5-689. Visus įsipareigojimus, nurodytus šiose sutartyse, pareiškėja įvykdė tinkamai ir nėra gavusi jokių pastabų. Todėl, pareiškėjos nuomone, ginčijamu Sprendimu buvo paneigti jos teisėti lūkesčiai, susiję su paskyrimu į jos išsilavinimą ir profesiją atitinkančias laisvas pareigas policijoje. Pasak pareiškėjos, jos atžvilgiu nėra aplinkybių, nurodytų Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 12 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose. Teigia, kad atsakovas be jokio pagrindo atsisakė pateikti pareiškėjai informaciją, kokiu pagrindu konstatuota, kad ji nėra nepriekaištingos reputacijos asmuo.
Pareiškėjos atstovas advokatas pateikė prašymą bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad stojančiajam į vidaus tarnybą asmeniui Statuto 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra numatytas reikalavimas, susijęs su stojančiojo reputacija, t. y. pretenduojantis į vidaus tarnybą asmuo turi būti nepriekaištingos reputacijos. Asmuo laikomas nepriekaištingos reputacijos, jei nėra Statuto 12 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 5 punktuose nurodytų aplinkybių ir kitų pretenduojantį asmenį kompromituojančių duomenų. Atsakovas, tikrindamas pareiškėjos tinkamumą vidaus tarnybai, 2018 m. sausio 19 d. kreipėsi tarnybiniu pranešimu Nr. 5-PR2-241 į Departamento Imuniteto valdybą dėl pareiškėjos patikrinimo ir nustatė, kad pareiškėja palaiko artimus ryšius su V. L. (yra sugyventiniai), kuriam buvo pareikšti įtarimai padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1 dalyje, ir paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Pareiškėja 2018 m. sausio 12 d., pildydama anketą (gyvenimo aprašymą), skiltyje „Duomenys apie artimus asmenis“ (kartu ir sugyventinius), neįrašė duomenų apie V. L.. Atsakovo teigimu, mėgino šį ryšį nuo tikrintojų nuslėpti. Sprendimą neskirti pareiškėjos į tarnybą Lietuvos Respublikos policijos generalinis komisaras priėmė įrašydamas šioje sistemoje rezoliuciją „Sutinku“. Apie priimtą Sprendimą ir šio Sprendimo apskundimo tvarką pareiškėjai buvo pranešta Departamento 2018 m. kovo 1 d. raštu Nr. 5-S-2065.
Atsakovas 2019 m. vasario 4 d. raštu Nr. 5-S-1101 teismui pateikė papildomus duomenis bei nurodė, kad policijos generalinis komisaras priėmė rezoliuciją „sutinku“ dėl 2018 m. vasario 22 d. tarnybinio pranešimo, kuriuo ir buvo priimtas sprendimas neskirti pareiškėjos į tarnybą policijos sistemoje.
Atsakovo atstovas teismo posėdyje akcentavo, kad ant tarnybinio pranešimo rezoliucija „sutinku“ buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Tarnybinis pranešimas pareiškėjai buvo išsiųstas. Pažymi, kad ginčo dėl procesinių pažeidimų nėra, ginčijamas tik pats sprendimo neteisėtumas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje kilęs ginčas dėl sprendimo, kuris, atsakovo teigimu, ant 2018 m. vasario 22 d. tarnybinio pranešimo priimtas generalinio komisaro rezoliucija teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja pretenduoja į pareigas Tauragės apskrities vyriausiajame policijos komisariate. Asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, keliami nepriekaištingos reputacijos reikalavimai (Statuto 7 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Ji 2018 m. sausio 12 d. užpildytos anketos (gyvenimo aprašymo), skiltyje „Duomenys apie artimus asmenis“, neįrašė duomenų apie V. L..
Departamento Personalo valdybos 2018 m. gegužės 14 d. rašte Nr. 5-PR2-1661 nurodoma, kad policijos įstaigose nėra statutinių valstybės tarnautojų pareigybių, kurioms nėra numatytas specialusis reikalavimas atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, kurie yra būtini suteikiant teisę ar išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Šios tarnybos pareigūnams keliami didesni reikalavimai, nustatomi itin aukšti tarnybinės drausmės, nepriekaištingo elgesio standartai ir jie prisiekia jų laikytis. Būtent valstybės tarnybą ir statutinio valstybės tarnautojo statusą reglamentuojančių teisės aktų kontekste buvo vertinamos ir pareiškėjos asmeninės bei dalykinės savybės.
Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. kovo 26 d. pažymoje, kurie 2019 m. sausio 30 d. aktu buvo išslaptinta, remiantis socialinio tinklo feisbuko informacija, nustatė, kad pareiškėja palaiko artimus ryšius su V. L., kuris įtariamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarymu.
Policijos departamento Žmogiškųjų išteklių valdybos plėtros skyriaus vedėja, atliekanti Žmogiškųjų išteklių valdybos direktoriaus funkcijas, 2018 m. vasario 22 d. tarnybiniame pranešime, išanalizavusi pareiškėjos patikrinimo medžiagą, nustatė, kad 2018 m. sausio 30 d. Policijos departamento Imuniteto valdyba nerekomendavo pareiškėjos skirti į pareigas policijoje, 2018 m. vasario 7 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas pateikė išvadą Nr. 85-IL-1042 neskirti pareiškėjos į pastarąjį policijos komisariatą. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasi Statuto 12 straipsnio 2 dalimi, siūlė generaliniam komisarui nerekomenduoti pareiškėjos į tarnybą policijos sistemoje.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi, išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą, jį tenkino iš dalies, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą panaikino bei bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šioje nutartyje LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo susipažinti su ginčijamu Sprendimu, jame nurodytomis aplinkybėmis ir motyvais, tai pat privalėjo įvertinti ne tik atsakovo nurodytas aplinkybes, bet ir šias aplinkybes galbūt patvirtinančius duomenis, kurių nėra, nors turėjo būti pateikti byloje, tačiau to nepadarė. Tik teismui atlikus minėtus veiksmus, būtų galima vertinti, ar pareiškėjos ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Be to, konstatavo, kad pareiškėjai turi būti sudaryta galimybė susipažinti su ginčijamu sprendimu.
Atsakovo vertinimu, pareiškėja 2018 m. sausio 12 d. užpildytoje anketoje (gyvenimo aprašymo), skiltyje „Duomenys apie artimus asmenis“ neįrašydama duomenų apie V. L., mėgino nuslėpti ryšį su pastaruoju nuo tikrintojų galbūt dėl to, jog jam buvo pareikšti įtarimai padarius nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje. Pasak atsakovo, pareiškėja nuo 2015 m. draugauja ir daugiau kaip vienerius metus gyvena bei yra susižadėjusi su V. L.. Pildydama anketą (gyvenimo aprašymą), ji privalėjo šią informaciją pateikti.
Šie atsakovo vertinimai yra atsiliepime išdėstyta pastarojo pozicija. Minėtame 2018 m. vasario 22 d. tarnybiniame pranešime tokių vertinimų ir teisinio pagrindimo nenurodė.
Akcentuotina, kad tarnybinis pranešimas grindžiamas tik vienintele norma – Statuto 12 straipsnio 2 dalimi, kurioje (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d.), kurioje įtvirtinta, kad jeigu nustatyta, kad yra kitų patikrintų priimamą asmenį kompromituojančių duomenų, dėl asmens tinkamumo vidaus tarnybai sprendžia vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas. Taigi, minėta norma tik ir patvirtina, kad pagal pateiktą tarnybinį pranešimą būtent įstaigos vadovui suteikta teisė priimti sprendimą. Akcentuotina, kad Statuto 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog pretenduojantis į vidaus tarnybą asmuo turi, be kita ko, būti nepriekaištingos reputacijos. Atsakovas turi teisę vertinti pareiškėjos reputaciją ir šiuo klausimu rinkti informaciją.
Įvertinus atsakovo surinktą informaciją teismui, įskaitant ir papildomai pateiktą bei susipažinus su įslaptinta medžiaga, darytina išvada, jog generalinis komisaras rezoliucija „sutinku“ dėl 2018 m. vasario 22 d. tarnybinio pranešimo priėmė sprendimą neskirti pareiškėjos į tarnybą policijos sistemoje. Šias aplinkybes pats atsakovas patvirtino. Taigi, jokio individualaus rašytinio sprendimo atsakovas nepriėmė. Teismo vertinimu, toks pareiškėjos vertinimas dėl reikalavimo būti nepriekaištingos reputacijos, negali būti laikomas pagrįstu.
Policijos generalinio komisaro priimamiems sprendimams, be kita ko, taikomos ir VAĮ 8 straipsnio nuostatos. Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalis, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta apskundimo tvarka. LVAT, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką aiškinat ir taikant teisės aktus, yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (žr., pvz., LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1395/2008). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., LVAT 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008).
Kaip matyti iš ginčijamo atsakovo sprendimo, įforminto rezoliucija, jis nėra pagrįstas jokiomis teisės aktų normomis, nenurodytas teisinis pagrindas, sprendimo apskundimo tvarka. Akcentuotina ir tai, kad tarnybinis pranešimas, net, jei vertinti pastarojo atitiktį VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, taip pat yra lakoniškas ir jame individualaus nei teisinio, nei faktinio pagrindimo nėra nurodyta, išskyrus vadovo diskreciją priimti sprendimą skirti į tarnybą policijos pareigūnus.
Atsakovas nepagrindė, kokiu teisės aktu vadovaudamasis generalinis komisaras sprendimą įformino rezoliucija. Atsakovo atstovas šių aplinkybių negalėjo paaiškinti.
Teismo vertinimu, atsakovas nepriėmė sprendimo, kuris atitiktų individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog atsakovas tinkamai neatliko jam, kaip viešojo administravimo subjektui, nustatytų pareigų, iš esmės netinkamai spręsdamas ir įformindamas priimamą sprendimą, pažeidė VAĮ reglamentuojamas pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti visų aplinkybių objektyvų įvertinimą bei sprendimo priėmimą bei gero administravimo principo imperatyvus. Konstatuotina, kad VAĮ individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų pažeidimai sudaro pagrindą ginčijamą 2018 m. vasario 22 d. rezoliucija įformintą generalinio komisaro sprendimą panaikinti. Teismas nekvestionuoja atsakovo diskrecijos vertinti pareiškėjos atitiktį Statuto reikalavimams, tačiau sprendimas turi būti argumentuotas ir pagrįstas teisės aktų nuostatomis.
Taigi, atsakovas įpareigotinas iš naujo Statute bei Tvarkos apraše nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjos prašymą, priimant motyvuotą, faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų reikalavimais pagrįstą sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus.
Pažymėtina, kad administracinio akto priėmimas yra viešojo administravimo subjekto prerogatyva, akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte.
Be to, atsakovas turi tinkamai informuoti pareiškėją apie priimtą sprendimą ir sudaryti galimybes susipažinti su jo motyvais.
Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti per mėnesį pateikti pareiškėjai sprendimą bei kompromituojančius faktinius duomenis, negali būti tenkinamas. Akcentuotina, kad atsakovas, išnagrinėjęs iš naujo surinktą informaciją ir priėmęs sprendimą iš naujo įgyvendins administracinę procedūrą dėl pareiškėjos pateikto prašymo. Būtent atsakovo diskrecija vertinti surinktus duomenis ir dėl jų priimti atitinkamą sprendimą. Atsakovui iš naujo išnagrinėjus surinktą informaciją, pareiškėjai neužkertamas kelias pasinaudoti teisės aktuose nustatyta teisminės gynybos teise.
Atsižvelgus į anksčiau išdėstytas aplinkybe, pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos A. K. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro rezoliucija „sutinku“ dėl 2018 m. vasario 22 d. tarnybinio pranešimo Nr. 5-PR2-673 „Dėl A. K. įdarbinimo“, kuriuo priimtas sprendimas neskirti A. K. į tarnybą policijos sistemoje, ir įpareigoti atsakovą Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos A. K. medžiagą dėl jos skyrimo į tarnybą policijos sistemoje.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.