Panevėžio apygardos teismo nutartis

T. V. Paliulionienė Teisminio proceso Nr. 1-15-1-00461-2014-9

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. gegužės 6 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko (pranešėjo) Sigito Bagdonavičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. bei nukentėjusiojo A. K. apeliacinius skundus dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2015-01-20 nuosprendžio, kuriuo A. G.:

nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams,

išteisintas pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p., nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Civilinis ieškinys tenkintas visiškai, priteisiant iš A. G. 1448,10 EUR (5000 Lt) nukentėjusiajai J. B. jos patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas pagal BK 149 str. 1 d. už tai, kad jis 2014 m. rugpjūčio 4 d., apie 14 val., (duomenys neskelbtini), J. B. bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, J. B. miegant, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl girtumo, nurengdamas jai drabužius, panaudodamas fizinį smurtą J. B. atžvilgiu, tai yra smogdamas jai kumščiu į veido sritį, padarydamas jai ne mažiau šešių trauminių poveikių įvairiose kūno dalyse – gleivinės nubrozdinimus apatinėje lūpoje, odos nubrozdinimus kairiame žaste ir dešinėje blauzdoje, poodines kraujosruvas šlaunyse, taip padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, išžagino J. B., t.y. lytiškai santykiavo su J. B. prieš jos valią.

A. G. buvo kaltinimas pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p., tuo, kad jis 2014 m. rugpjūčio 3 d., apie 15 val., Biržų m., ant Širvėnos ežero kranto, ties Reformatų bažnyčia, viešoje vietoje, kitų piliečių akivaizdoje, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdydamas visuomenės rimtį bei tvarką, dėl chuliganiškų paskatų, tyčia kumščiu tris kartus smogdamas A. K. į galvos sritį ir vieną kartą keliu spirdamas jam į galvą, padarydamas nukentėjusiajam kairio skruostikaulio lūžį, viršutinio žandikaulio abiejų pusių pirmų dantų vainikų lūžius, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam A. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą, tai yra įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, bei dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė A. K. sveikatą.

Teismo posėdyje nuteistasis A. G. ir jo gynėjas prašė A. G. apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo A. K. apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė nukentėjusiojo A. K. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. G. skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. G. ir nukentėjusiojo A. K. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo A. G. apeliacinio skundo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi ir ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. G. kaltu dėl nukentėjusiosios J. B. išžaginimo ir kvalifikavo nusikalstamą veiką pagal BK 149 str. 1 d. A. G. apeliacinio skundo argumentai prieštarauja byloje surinktiems jo kaltę patvirtinantiems įrodymams ir vertinami kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Ginčydamas apylinkės teismo išvadas dėl jo kaltės padarius BK 149 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, nuteistasis A. G. pateikia savitą byloje surinktų įrodymų įvertinimą. Jis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi susitarusių jį apkalbėti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, nepakankamai rėmėsi specialistų išvadomis.

Baudžiamojo proceso įstatymo 301 str. numatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė minėtos nuostatos – teisiamajame posėdyje apklausė nuteistąjį, nukentėjusiąją, liudytojus, paskelbė kitus reikšmingus sprendimo priėmimui baudžiamosios bylos dokumentus, išanalizavo jų visetą ir padarė atitinkamas išvadas. Visa tai paneigia apelianto teiginius dėl jo kaltę pagrindžiančių įrodymų ir nerodo, kad pirmosios instancijos teismas būtų teikęs prioritetą kažkurios šalies parodymams ar atitinkamai įrodymų rūšiai, todėl įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 str. 5 d.).

Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, nukentėjusiosios J. B. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs. Ji papasakojo, kad šventė M. Z. gimtadienį. R. Z. nuvedė miegoti į jos butą ir paliko vieną. R. Z. žodžiais tariant, J. B. buvo stipriai išgėrusi, todėl jis ją nuvedė į kambarį miegoti. Tuo metu ji buvo apsirengusi, sužalota nebuvo. Paguldęs, apklojo ir paliko. Toliau nukentėjusioji parodė, kad atsibudo, kai A. G. ją ėmė ją nurenginėti bei prievartauti. Kad nerėktų, su suknele A. G. uždengė jai burną, trenkė du ar tris kartus kumščiu į veido sritį. Nuo smūgių buvo praskelta jai lūpa, sumušta ranka. A. G. lytinio akto baigti nespėjo. Kai pradėjo rėkti, į kambarį įėjo J. B.. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtino liudytojų parodymai. J. B. parodė, kad eidama iš tualeto, išgirdo J. B. verkimą ir šauksmą: „Neliesk manęs, nenoriu“. Liudytoja paskambino, bet niekas neatidarė durų, todėl pirma atidarė duris ir, įėjusi į kambarį, pamatė nušokantį A. G. nuo nuogos J. B.. Į kambarį iš paskos įėjo ir M. Z., kuris taip pat matė, kaip nuogas A. G. nušoko nuo nukentėjusiosios. Abu liudytojai pastebėjo kraują ant nukentėjusiosios smakro, perskeltą lūpą. Sužalojimus J. B. ant veido, jos kruvinas lūpas matė ir liudytoja J. M.. Nukentėjusioji jai pasakė, kad A. G. ją išprievartavo. Nukentėjusiosios parodymus apie jai padarytus sužalojimus, suduodant smūgius į veidą, patvirtina Specialisto išvada Nr. G. 1172/14(P-05) (1 t., b.l. 38), pagal kurią nukentėjusiajai nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Specialisto išvadoje Nr. G. 1173/14(P-05) konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas ir A. G.. Šioje išvadoje nurodyta, kad odos nubrozdinimas apatinėje lūpoje ir nugaroje A. G. galėjo būti padaryti nukentėjusiajai ginantis (1 t., b.l. 57). Nors Specialisto išvadoje Nr. S258/14(01) pateikta išvada, kad atlikus DNR tyrimą, tampone su J. B. makšties turiniu gautas J. B. profilis nesutampa su A. G. DNR profiliu (1 t., b.l. 47), tačiau, kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, ši aplinkybė nepaneigia A. G. kaltės, nes pagal J. B. parodymus A. G. lytinio akto nebaigė, o iki šio įvykio tą pačią dieną ji turėjo lytinius santykius su kitu asmeniu. Taigi, duomenys, esantys Specialisto išvadose patvirtina nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus dėl įvykio aplinkybių bei paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad nukentėjusioji ir liudytojai buvo susitarę A. G. apkalbėti. Skunde pareikšta abejonė dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo, nes ji buvo apklausiama esant 3,15 promilių girtumui. Tačiau iš apklausos protokolo matyti, kad J. B. sugebėjo trumpai papasakoti esmines įvykio aplinkybes (1 t., b.l. 73-74). Beje, nors nuteistasis yra įsitikinęs, kad nukentėjusioji J. B. ir liudytojai susitarė jį apkalbėti, tačiau, akivaizdu, kad nukentėjusiajai nustatytas sunkus girtumas paneigia tuo metu jos gebėjimą susitarti su kitais taip pat stipriai apsvaigusiais nuo alkoholio proceso dalyviais dėl esminių įvykio aplinkybių ir jas nuosekliai kartoti viso proceso metu. Visi aptarti įrodymai leido pirmosios instancijos teismui padaryti abejonių nekeliančią išvadą, kad nuteistasis lytiškai santykiavo su nukenėjusiaja prieš jos valią, pasinaudodamas bejėgiška jos būkle dėl girtumo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. G. veiksmus kvalifikavo pagal BK 149 str. 1 d.

Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 str. 2 d. numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. įvertino tai, kad A. G. padarytas tyčinis nusikaltimas priskiriamas sunkų nusikaltimų kategorijai, nedirba, darbo biržoje neregistruotas. Lietuvoje neteistas (teistumai išnykę), tačiau yra eilę kartų baustas administracine tvarka. Teismas pripažino A. G. baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Teismas taip pat įvertino apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes - nuteistasis prižiūri senus tėvus, padeda išlaikyti savo mažamečius vaikus - ir paskyrė pagal BK 149 str. 1 d. laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu mažesnė nei sankcijoje numatytas vidurkis. Paskirta bausmė negali būti laikoma per griežta.

Dėl nukentėjusiojo A. K. apeliacinio skundo

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. K. reiškia nesutikimą su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu, kuriuo remiantis A. G. pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (BPK 303 str. 5 d. 2 p.). A. K. prašo panaikinti šią nuosprendžio dalį ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui.

Apeliacinės instancijos teismas su A. K. apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, ji turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį - kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų.

Šioje baudžiamojoje byloje A. G. kaltinimas pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. buvo grindžiamas nukentėjusiojo parodymais, 2014-10-08 akistatos protokolu tarp nukentėjusiojo A. K. ir įtariamojo A. G. (2 t., b.l. 13), specialisto išvada (1 t., b.l. 112), 2014-08-26 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu (1 t., b.l. 114-115), 2014-10-21 asmens apžiūros protokolu (1 t., b.l. 116-119). Tenkindamas A. G. prašymą, teismas papildomai apklausė liudytojais procesinius veiksmus atlikusius ikiteisminio tyrimo pareigūnus V. S., R. R. ir M. B..

Ar byloje surinkti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 2 d.). Duomenų pripažinimo įrodymais būtina sąlyga – jie turi būti gauti įstatymų nustatyta tvarka. Todėl ir asmens parodymo atpažinti tvarka, reglamentuota BPK 192 straipsnyje, negali būti pažeidžiama, nes priešingu atveju šiame procese gauti reikšmingi bylai duomenys negali būti pripažinti įrodymais. Nagrinėjamu atveju teismui kilo pagrįstų abejonių ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas ėmėsi visų priemonių, kad prieš parodymą atpažinti atpažįstantis asmuo negalėtų pamatyti asmens, kurį reikia atpažinti. Nukentėjusysis A. K. akistatos su kaltinamuoju metu parodė, kad atėjus į policiją pranešti apie įvykį, įvykusį prieš dieną, jam buvo pasakyta, kad pagal jo apibūdinimą yra sulaikytas toks žmogus ir parodė jo nuotrauką. Iš šios nuotraukos jis atpažino, kad tai ir yra jį sumušęs žmogus (2 t., b.l. 13). Teisme A. K. parodymai šiuo klausimu nebuvo nuoseklūs. Pirmojo posėdžio metu jis sakė, kad tyrėjas parodė vieną sulaikytą asmenį, laikomą rūsyje. Vėliau, to paties posėdžio metu paaiškino, kad tą vakarą, t.y. 2014-08-04 jam tyrėjas nuotraukų nerodė. Teismo abejones dėl procesinio veiksmo atitikties BPK 192 straipsnyje numatytai tvarkai sustiprino esminiai prieštaravimai tarp nukentėjusiojo, nuteistojo ir liudytojais apklaustų ikiteisminio tyrimo pareigūnų V. S. bei M. B. parodymų asmens atpažinimo klausimu, kurie išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nebekartoja. Faktas, kad iki asmens atpažinimo nukentėjusiajam buvo parodyta A. G. nuotrauka, be abejonės būtų vertinamas kaip turintis įtakos gautų duomenų patikimumui. Taigi, šiuo atveju nors nukentėjusysis 2014-08-26 atpažino iš jam pateiktų penkių nuotraukų A. G. kaip jį sumušusį asmenį (1 t., b.l. 114-115), tačiau teismas, neturėdamas galimybės konstatuoti, kad šis procesinis veiksmas buvo atliktas tikslai laikantis įstatymo nustatytos tvarkos, pagrįstai jį fiksavusio protokolo nepripažino įrodymu ir juo nesivadovavo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BPK 192 straipsnis reikalauja, kad atpažinimas būtų atliekamas parodant atpažintiną asmenį drauge su kitais asmenimis, o atpažinimas iš nuotraukų gali būti atliekamas tik tuomet, jei asmens parodyti nėra galimybės. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo galimybę parodyti sulaikytą asmenį, tačiau dėl neaiškių priežasčių pasirinko kitą atpažinimo būdą, kuris BPK 192 str. 5 d. numatytas kaip išlyga.

Kiti byloje esantys įrodymai – 2014-10-08 akistatos protokolas (2 t., b.l. 13), specialisto išvada (1 t., b.l. 112), 2014-10-21 asmens apžiūros protokolas (1 t., b.l. 116-119) – nėra pakankami A. G. kaltei pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. konstatuoti. Minėtomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria A. G. išteisintas pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Remiantis išdėstytu, skundžiamas Biržų rajono apylinkės teismo 2015-01-20 nuosprendis paliekamas nepakeistas, o nuteistojo A. G. ir nukentėjusiojo A. K. apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. G. ir nukentėjusiojo A. K. apeliacinius skundus atmesti.