Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Sigita Meškauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-261-579/2016

Pranešėjas Evaldas Gražys Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18384-2015-5

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 8 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Giedriaus Endriukaičio ir Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant L. G., dalyvaujant prokurorei Ritai Poškienei, nuteistajam L. Z., jo gynėjai advokatei Karinai Račkauskienei, nukentėjusiajai L. Z., viešame teismo posėdyje nagrinėjo nuteistojo L. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo

L. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį 40 parų areštu.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 40 parų areštas ir 4 MGL (150,64 Eur) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. Z. nuteistas už tai, kad grasino nužudyti žmogų, o būtent: 2015 m. kovo 29 d., apie 10 val., prie savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, laikydamas rankoje daiktą, panašų į pistoletą, pagrasino užmušti ir nušauti savo buvusią sutuoktinę L. Z., dėl ko buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. Z. apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės, teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu ir prašo jį išteisinti, nes nusikaltimo, už kurį nuteistas, jis nepadarė. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas, jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, tai yra juos vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, baudžiamosios bylos medžiagą ir pati atlikusį dalinį įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, pripažindamas L. Z. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė ir nepadarė kitų esminių BPK pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Teismo nuosprendyje pateikti išsamūs įrodymų vertinimo motyvai – paaiškinta, kodėl tam tikrais duomenimis teismas nesiremia, taip pat nurodyta, kokie duomenys pripažinti įrodymais ir kokias aplinkybes jie patvirtina, kurias aplinkybes dėl nuteistojo iškeltos versijos paneigia. Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas visiškai pagrįstai nusprendė, kad būtent nukentėjusiosios parodymai ir juos papildantys kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisme patikrinti liudytojų E. P., I. P. parodymai, iš dalies ir liudytojo M. Z. parodymai, taip pat rašytinė bylos medžiaga – garso įrašo medžiagos apžiūros duomenys, mobiliojo ryšio tinklais užfiksuota informacija (trumposios SMS žinutės), Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Santakos policijos komisariato Šilainių policijos nuovados pateikta informacija ir kiti duomenys atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, jų visetas yra pakankamas pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo nesutikti su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis dėl L. Z. kaltės padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia grasinimu asmeniui jį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, kuris gali būti realizuotas, nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindo galvoti, kad grasinimas bus realiai įgyvendintas. Subjektyvioji pusė – tiesioginė tyčia. Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas. Pažymėtina, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios būsenos (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410-693/2015, 2K-219/2014, 2K-26/2010, 2K-142/2007).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė vien tik nukentėjusiosios parodymais, kurių, nuteistojo manymu, nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundo argumentais. L. Z. parodymai neabejotinai yra vieni iš pagrindinių įrodymų, kuriais įrodyta apelianto kaltė padarius nusikalstamą veiką, tačiau, priešingai skundo argumentams, juos patvirtino ir liudytojų E. P., I. P. paaiškinimai, kuriuose jos nurodo, kokiomis aplinkybėmis sužinojo apie padarytą nusikaltimą iš nukentėjusiosios. Visi šie duomenys, kurie laikytini išvestiniais įrodymais, nors ir nėra vertingi atskleidžiant nusikaltimo padarymo aplinkybes, tačiau vertinant bendrame kontekste su kitais yra reikšmingi, kaip patvirtinantys nukentėjusiosios parodymų nuoseklumą, todėl teismo nuosprendyje jie pagrįstai priskirti prie L. Z. kaltę pagrindžiančių įrodymų.

Pirmosios instancijos teisme ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nukentėjusioji nurodė, kad kaltinime nurodytą dieną nuvykusi pas buvusį sutuoktinį L. Z. pasiimti sūnaus, pastarasis, iš elgesio ir išvaizdos atrodantis neblaivus, išėjo į kiemą ir pradėjo jai priekaištauti, po to iš ant juosmens esančio tuščiavidurio dėklo išsitraukęs daiktą, panašų į pistoletą, atsitūpė ir šį daiktą įsikišęs tarp kojų bei laikydamas rankoje, pagrasino – pasakė, kad užduos klausimą, į kurį jai neteisingai atsakius, ją nušaus. L. Z., žinodama nuteistojo agresyvumą, kaip yra įpratusi, bandė jį nuraminti, nukreipti dėmesį, pakvietė važiuoti nusipirkti kavos į degalinę, kur būtų daugiau žmonių. Kadangi L. Z. neturėjo pinigų, todėl ji nupirko jiems abiem kavos. Išvažiavus iš degalinės, nuteistasis pasakė, kad ji gerai atsakė į klausimą, nes jis buvo pasiruošęs ją nušauti, dėl to ir sūnus išėjęs su seneliu pasivaikščioti, kad nematytų, kaip nušauna jo motiną. Išdėstytas įvykio aplinkybes patvirtina minėti nuoseklūs liudytojų E. P., I. P. paaiškinimai, kurioms nukentėjusioji papasakojo apie buvusį įvykį. Vien tai, kad jos yra nukentėjusiosios draugės, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti jų galimą šališkumą. Be to, nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, kad L. Z. yra neprognozuojamo būdo, agresyvus, linkęs smurtauti, smurtavęs prieš vaikus ir pakėlęs ranką prieš save, patvirtina byloje esantys duomenys iš medicininių dokumentų ir informacija apie tai, kad L. Z. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už sūnui smurtiniais veiksmai sukeltą nežymų sveikatos sutrikdymą, bei duomenys apie atliktus ikiteisminio tyrimo veiksmus pagal šešis nukentėjusiosios pareiškimus dėl nuteistojo grasinimų, naudojamo smurto ir kt. Todėl byloje esant objektyviems duomenims, charakterizuojantiems nuteistojo ankstesnį elgesį ir asmenybę, nėra pagrindo manyti, kad nukentėjusioji ir jos parodymus patvirtinusios liudytojos turi motyvų apkalbėti nuteistąjį ar sakyti netiesą.

Liudytojo M. Z. parodymai iš esmės neprieštarauja aptartiems duomenims ir nukentėjusiosios parodymų nepaneigia. Šis liudytojas teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad grįžęs su anūku prie namų, matė, kai automobiliu parvažiavo L. Z. ir nuteistasis, jie tarpusavyje kalbėjosi, jokio įtarimo nukentėjusiosios elgesys nesukėlė. Tačiau, kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, ji pati patvirtino, kad įvykio metu stengėsi kuo daugiau bendrauti su L. Z., tokiu būdu stengdamasi jį nuraminti, norėjo, kad jis ją paliktų ramybėje, todėl jos elgesys pagrįstai liudytojui nesukėlė jokio įtarimo, tačiau tai nėra pagrindas teigti, kad nagrinėjamo įvykio nebuvo ar kad šiuo atveju grasinimo realumas nėra pagrįstas.

Pagal formuojamą teismų praktiką, vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–287/2014, 2K-219/2014).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad skundo autorius prieš tai buvo panaudojęs smurtą prieš savo sūnų, ne kartą galimai grasino ir naudojo smurtą prieš nukentėjusiąją, kuri gerai žinodama jo būdą, polinkį agresyviai elgtis, kad L. Z., būdamas neblaivus, yra sunkiai valdomas (šią aplinkybę gydytojai psichiatrei pripažino ir pats nuteistasis (b. l. 91, 93, T. 1) tai, kad jis yra ne kartą gydęsis Psichiatrijos klinikoje, kad apeliantui konstatuota psichikos ir elgesio sutrikimas, emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas (b. l. 82-101, 107 T. 1), šiuo atveju jam grasinant daiktu, panašiu į pistoletą, sakant: „nušausiu, jeigu neteisingai atsakysi į klausimą“, „atsakei teisingai, nes buvau pasiruošęs tave nušauti“, „vaikas išėjo, kad nematytų, kaip bus nušauta jo motina“, turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimai nužudyti yra realūs. Iš nukentėjusiosios parodymų byloje matyti, kad ji grasinimą suvokė kaip realų pavojų savo gyvybei, patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą, stresą. L. Z. grasindamas būtent tokių padarinių ir norėjo, aiškiai suvokdamas savo elgesio bauginamąjį pobūdį. Taigi apeliaciniame skunde ginčijami duomenys (SMS žinutės, garso įrašas, informacija apie ankstesnius galimus L. Z. neteisėtus veiksmus nukentėjusiosios ir jos šeimos narių atžvilgiu) šiuo atveju leidžia pagrįstai manyti, kad nukentėjusiosios parodymai yra realūs ir ji turėjo objektyvų pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti.

Esant minėtoms aplinkybėms darytina išvada, kad L. Z. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Todėl konstatuotina, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ir nuteistąjį išteisinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo L. Z. apeliacinį skundą atmesti.